Dažnai svarstau, kodėl Lietuvoje vis dar yra tam tikrų trūkumų, ir ką daryti, kad būtų kitaip. Vienas požymis pasimatė, atšilus orams: iš visur pradėjo lįsti niurzgantys, pikti, įniršę senoliai ir senolės.
Jie – kaip kokie driežai, pajutę saulę, išlindo iš savo pusrūsių ir laiptinių ir nuskubėjo link poliklinikų ir turgelių, taip pat baisesnių prekybos įstaigų ir vaistinių, kur viskas atrodo taip, lyg Antanas Sniečkus būtų numiręs ir palaidotas dar vakar, ir lyg jis toje parduotuvėje ar vaistinėje būtų ir pašarvotas. Dar šiek tiek net kvapelio, regis, yra likę nuo pagrabo, dar akis tikisi eglišakes pamatyti čia bei ten ant žemės pamėtytas, dar gal pamatysi nutrūkusią skiautę nuo juodo vainiko kaspino, su nedailiu baltu užrašu „Liūdi buvę bendradarbiai“. Mūsų šalis, pati to nesuvokdama, yra senolių kulto įkaitė. Tai bendras atsilikusių bendruomenių bruožas: garbinti amžių dėl to, kad jis išreiškiamas didesniu skaičiumi. Gerbti žmogų labiau dėl to, kad jo amžius didesnis, yra tas pats, kas labiau vertinti tą, kieno telefono numeryje daugiau devynetų. „Tu matei jo telefono numerį? Ten penki devynetai. Šitas žmogus žino, ką daro.“
Senolius mėgsta Azijos laukiniai stepių vaikai: kol neatsikrenkščia vyriausioji amžiumi, bet dar kvėpuojanti, mumija, tol jokie sprendimai nepriimami. „Tris dienas laukėm, kol senolis Ho pasakys savo nuomonę apie mūsų išmaniųjų telefonų projektą. Paskui supratom, kad jis ne šiaip sėdėjo, o buvo jau numiręs.“
Apie tai yra begalės patarlių, pavyzdžiui, „reikia gerbti žilą plauką“, ir visos jos vienodai beprasmės, nes gerbti reikia visus, o ne pagal odos spalvą ar pagal pirmąją pavardės raidę. O jei senolis ne žilas, o nuplikęs, tai jau ir stumdyti jį? O jei jis nusiskuto plaukus? O jei dėl kažkokių priežasčių nepražilo? Tai vis geri klausimai, apie kuriuos turite pagalvoti. Senoliai labai mėgsta apsimesti nuskriaustais ir aiškinti, kad jie yra labiausiai nuskriausti, rausiasi konteineriuose ir šiukšliadėžėse, bet prie konteinerių aš matau daugiau jaunesnio amžiaus asmenis, tik labai murzinus, o senoliai užsiima kitokiais dalykais. Jie žiūri televizijos laidas, formuodami reitingų kreives. Būtent dėl jų televizijos studijose būna daugiau būrėjų, negu adekvačių žmonių – liguistai besišypsanti vedėja, kuri visada panaši į senolių mylimiausią dukrą, trys būrėjos, kokia nors pusprotė, išgirdusi balsus galvoje ir išvirusi iš savo vaiko šaltieną, kurią paskui pavogė ir suvalgė asocialūs kaimynai, ir maždaug keturiasdešimt atvežtinių „plojėjų“, tai yra, visiškai nebesusigaudančių kikimorų, kurių kiekvienai sumokėjo po dešimt litų ir suvežė autobusu į studiją. Dabar kai kurios jų (daugiausia – senolės, ne senoliai, nes moterys ilgiau gyvena) atrado internetą, ir aš jas dažnai sutinku: dažniausiai jos man parašo, kad nesitikėjo iš manęs necenzūrinės kalbos ir viešo šaipymosi. Dažniausiai aš jų paklausiu, o tai ko jos tikėjosi, bet jos niekada neatsako, mes būna išėjusios į bažnyčią, o tada jau į polikliniką.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-atsilus-jie-pradejo-listi-is-visur.d?id=70913432