LABAS.
Ironija yra baisus dalykas. Labai šaipiausi iš motyvatorių ir Coelho citatų, o dabar gavosi taip, kad daugiausiai populiarumo netikėtai uždirbu iš pastebėjimų ir parašymų, kuriuos galima pavadinti motyvaciniais. Įsivaizduokite, kad veganų restoranas sugalvoja nustebinti visus ir padaro ypatingąjį trečiadienio patiekalą, salotas su jautienos kepsneliais ir šonine, ir – BUM – tai yra populiariausias jų patiekalas. Eina lankytojai ir sako: „pagalvojau, vieną kartą pabandysiu, o dabar be šito negaliu gyventi“. Man maždaug taip.
Rašiau apie žmones, kurie skundžiasi pirmadieniais ir praktiškai baiginėja į kelnes (atsiprašau) dėl penktadienių, bijo boso ir nekenčia savo darbo. Priminiau jiems, kad jeigu taip yra, tai reikia keisti darbą, nes už juos niekas jo nepakeis. „Būti ofiso kankiniu ir uždrožtu planktonu yra tik jūsų pasirinkimas,“ sakiau jiems, ir maniau, kad apstaugs mane skaitytojai. Koks ten apstaugs. Like‘ai krenta tūkstančiais, kaip pasakiškas spalvotas guminukų lietus. Žmonės šierina ir džiaugiasi.
Tai dabar dar viena pamokėlė iš serijos „kaip Užkalnis rado kelią į sėkmę“. Nors dar neradau, ieškau visą laiką. Ši skiltis specialiai skirta miesto žmogui, nes jeigu jūs tiesiog dirbate žemę arba sėdite Indijos ašrame ir medituojate, tai čia jums nebus naudinga.
Man pradėjo darytis geriau, kai padariau tris dalykus.
Pirmasis: padvigubinau honorarus, kurių prašau už darbą. Apie tai kada nors dar parašysiu. Jums atrodo, kad nuo to gausiu dvigubai mažiau darbų. Nieko panašaus. Nuo to padvigubėjo mano pajamos. Šalutinis privalumas – vieną kartą tai padarius, paskui visiškai nebaisu tai padaryti ir vėl.
Antrasis: atsisveikinau su visais žmonėmis, kurie man trukdė dirbti tai, kas man geriausiai sekėsi. Pagalvokite, kiek būtų pasiekęs Arvydas Sabonis, jei būtų klausęs tų, kas jam sakė, kad neturi žaisti krepšinio. Kas jūs norėtumėte būti: Egidijus Dragūnas ar kas nors iš tų, kas sako, kad jis dainuoja ne taip? Jūs galite nepatikėti, bet man gyvenime teko sutikti žmonių, kurie man sakė, kad būčiau sėkmingas telike, jei daryčiau laidas labiau kaip Rūta Janutienė. Ačiū tau Viešpatie už protą ir nuovoką, pasiunčiant juos kuo toliau.
Trečiasis, kuris šiandien bus pagrindinis, kurio mokausi vėl ir vėl. Ne tik išmokti sakyti „ne“ (tai sako visi vadovėliai), bet ir tai daryti sąmoningai ir apgalvotai. Geriausias paaiškinimas, kai sakai kam nors „ne“, yra „nenoriu“. Tai nuostabus žodis.
Pagrindinis kriterijus sprendžiant turi būti laikas. Aš savo valandą įsivaizduoju kaip tūkstantį eurų. Gražus pakelis dešimtinių. Ne ta prasme, kad aš už valandą būtinai noriu tūkstančio (kartais paprašau, visko būna), bet aš ją taip pat godžiai laikau užspaudęs ir man taip pat jos gaila.
Kad aš savo laiko valandą iškeisčiau į ką nors, tai turi būti taip faking įdomu ir patrauklu MAN, kad eina sau. Apsukite viską į save ir matuokite savimi. Jūsų ko nors prašo, ir jums nesinori? Jūsų nesugebėjo sudominti. Tegul pasistengia kitą kartą.
Savo laiką dalinkite taip pat nedosniai, kaip ofiso planktonas išsiskiria su trim eurais dienos pietums. Matėte kada nors žmones, kurių biudžetas dienos pietums yra trys eurai? Greičiau hipsteris nusiskus barzdą, negu tie žmonės sumokės už pietus keturis eurus.
Tegul jūsų minutės būna suspaustos jūsų naguose, lyg tai būtų paskutinės Scrooge aukso monetos. Jas galės pasiimti kiti tada ir tik tada, kai išplėš jas iš jūsų sustingusių, atšalusių, negyvų pirštų.
Žinoma, tas žmogus, nemokėjęs keturių eurų už dienos pietus, paskui mielai dar už du eurus nusiperka loterijos bilietų ar panašią nesąmonę, bet čia todėl, kad jam taip norisi. Taip ir aš, užspaudęs valandą ir neatidavęs jos kažkam, kas man neįdomu, noriai išleisiu tris valandas ar tris metus mylimam žmogui ar šiaip bet kam, kas man įdomu, net jei tai bus 9gag skaitymas ant mobiliojo telefono arba kalbėjimasis apie nieką, jei man taip norisi. Bet kitiems man toliau bus gaila net minutės.
Labai daug žmonių geriau už jus žino, kaip jums eikvoti savo laiką. Visi jie labai daug gali paaiškinti, kaip jums geriau elgtis. Visi jie tenusipelno pasiimti armoniką ir, smagiai ja grodami, žingsniuoti kartu su minia visų tų žmonių, išsiruošusių tolima kryptimi, iš kur niekada negrįžtama.
Straipsnis publikuotas Coffee Inn leidžiamame naujienlaiškyje Miesto Kronikos.
#miestokronikos