Jūs galite stebėtis, tačiau yra kaip yra ir turim ką turim: aš esu taip pat ir menotyrininkas. Jums gali nepatikti, jūs galit bartis ar prašyti, kad parodyčiau diplomą, bet aš pasiūlysiu, kaip esu pratęs, tik vieną daiktą jums į akį ir tada viso gero, kokio jums dar diplomo.
Pirmiausia, skirtingai nuo jūsų, aš studijavau architektūrą ir apie meną, tame tarpe ir vaizduojamąjį, mokiausi ir šviečiausi, ir paskui estetikos mokslai manęs neaplenkė Vytauto Didžiojo Universitete, kur neatsiskaitinėsiu ką skaičiau (nes čia ne dalinimosi mėgstamiausiomis 40 knygų savaitė, kuri buvo internete prieš kelerius metus, kur visi vieni prieš kitus išsidirbinėjo, ką jie yra skaitę, o Dieve, o Dieve, kokia buvo tuštybės ir užspaustų kompleksų mugė).
Aš esu menotyrininkas ta prasme, kad apie meną išmanau nemažai, ir mano nuomonės klausia, todėl shut the fuck up.
Buvau pakviestas į menininkės Dovilės Bilkštienės pirmąją personalinę tapybos parodą, ten mane galite pamatyti tarp paveikslų ir iliuminačių lankytojų, kai dar turėjau čiutački daugiau svorio.
Kadangi šitai menininkei reklamos nebereikia (beveik viskas, ką jūs matote, turbūt jau išpirkta kolekcininkų), tai galiu ramia galva parašyti, kodėl tai yra tapyba, kurios jūs per artimiausius metus iš Bilkštienės matysite daugiau.
Grybas, 2013 m.
Pirmiausia, pasižiūrom į šitą musmirę. Šis paveikslas kilbasina protą ne daugiau ir ne mažiau, nei visi likę, ir pirmiausia todėl, kad ši tapyba, o tai yra tapyba ant drobės aliejumi, atrodo kaip faking knygų grafika ir toks jautrus nuliejimas akvarele, išskyrus kad čia ne atviruko formatas ir ne jokia faking akvarelė. Čia tokia mechanika: protas pradeda protestuoti, kad atrodo kaip akvarelė, bet čia koks didelis darbas, palauk, čia aliejiniai, wait a minute, ir akys pradeda žiūrėti toliau, ir jūs jau pasinėrėte į paveikslą, ir galvojate apie musmirę, pavaizduotą čia, ir visas musmires, kurias jums kada nors teko matyti.
Iš kur žinoti, kad tai musmirė? Taigi va, matom, sijonėlis-miniakas ant kotelio. Aš ką tik parašiau “kotelio”. Ką tai apie mane pasako? Nieko baisaus, bet mes visi meną vertiname būtent šiuo kampu, ir aš, ir jūs, ir neapsimeskite, kad yra kitaip.
Katedra, 2015 m.
Kartais apie menininkus sakoma, kad jie perleidžia matytus ir pažįstamus dalykus per save ir pateikia mums kitaip, bet čia, šitame pavyzdyje, jūs matote Dovilės Bilkštienės visai kitokį pilotažą, kai ji pervaro jums per smegenis su byta, ir atsistojusi daužo toliau. Aš pažadu, jūs kai pamatysite šią Vilniaus Arkikatedrą, tai žiūrėsite į tą paveikslą ilgai, kol nepavargsite, ir patys nebesuprasite, kodėl jūs žiūrite į tą paveikslą, nes juk Katedra yra lygiai tokia pati, kaip jūs ją matėte ir prisimenate, ir medžiai yra ne tokie, kokie ten yra, ir iš grindinio auga ne taip, kaip jie auga, o jie pavaizduoti taip, kaip jūs juos įsivaizduojate. Dailininkė įlindo jums į smegenis, ir daro su jumis, ką tik nori. Čia maždaug kaip žiūrėti į Maurits Cornelis Escher (olandų menininko) optines iliuzijas, tik čia ne optinė iliuzija, nes viskas fotografiškai teisinga, tik menininkė fotografavo ne vaizdą lauke iš kampo nuo Kempinskio viešbučio, o fotografavo jūsų smegenis, ir patinka jums tai ar nepatinka, jūs žiūrite savo vaizduotės nuotrauką, ir aš nežinau, ar tai labai labai komfortiškas jausmas. Greičiau atvirkščiai. Bet to paveikslo aš jau noriu.
TV bokštas čia Karoliniškėse
Panašus bajeris yra padarytas ir čia, tik aš nežinau, kaip tai padaryti (aš pats taip nenupieščiau). Čia Karoliniškės ir į debesis nueinantis televizijos bokštas (turbūt vienas šlykštesnių pastatų Vilniuje, jau nekalbant tai, kaip jį apraišioja lemputėm ir padaro “didžiausią pasaulio Kalėdų eglutę”, nu atsiprašau) – čia ne TV bokštą vaizduoja nuo tos pusės, kur gatvė važiuoja link “Sodros”, o ne. Čia vaizduoja jūsų prisiminimą, kaip ten viskas atrodo lietingą vasario mėnesį, kaip jūsų akys pamatė ir smegenys įsiminė. Dailininkė vėl yra jūsų galvoje, jūsų smegenų vingiuose. Kaip tai padaro? Turbūt moka.
Poilsiautojas
Aš nerašysiu apie visus paveikslus, bet mano turbūt vienas mėgstamiausių, ir negailestingiausiai trumpinančių smegenis, yra kalakutas ant pliažo, arba ant paplūdimio. Tai yra jau kažkas nerealaus, nes neįmanoma sustoti žiūrėti į šitą dalyką, ir aš jums pažadu, kad tai nebus siusiota banalybė “žiūriu ir nesuprantu, ką daro kalakutas paplūdimyje, nes nebūna kalakutų ant paplūdimio”. To nereikia sakyti, kaip ir absurdiškų išvedžiojimų, kad čia “siurealizmas”, kaip pradeda kosėti tie, kurie matė tris Salvador Dali paveikslus (vienas iš jų bus “Ištirpęs laikas”) ir, kadangi dar girdėjo apie impresionistus – tie nuopisos paprastai dar ir komentuoja taip fotkes su gėlytėm, girdi, impresionizmas, ak, kokie jie protingi – tai tuos du dalykus ir naudoja pakaitom: impresionizmas ir siurealizmas. Tamsūs plebėjai, shut up.
Kalakutas paplūdimyje yra tuo gerai, kad į jį galima žiūrėti be galo, ir, kaip magiška tabletė, jis kels mintis apie ką tik nori, tik ne apie kalakutą. Jūs galite pasiimti butelį tekilos, atsisėsti prieš tą paveikslą ir vienas su savimi praleisti superinį vakarą, tylomis žiūrėdami į jį, nes per jūsų smegenis eis nesibaigiantis minčių srautas. Pabaigę butelį tekilos, žinosite, kad tekila baigėsi, tačiau su nuostaba suprasite, kad rytoj vėl galėsite sėstis prieš paveikslą ir kartoti iš naujo.