Monika Dirsytė (Žinių Radijo nuotrauka)
Mano laidoje buvo menininkė Monika Dirsytė (parodyta nuotraukoje), kuri užsiima performansais. Nenumačiau, kad laidoje bus tiek daug naujo apie meno žanrą, apie kurį, turbūt, yra daugiau neišmanėlių purkštavimų (“ir mes taip galim”) negu gerų žodžių pasakoma.
Jauna moteris, kilusi iš Panevėžio ir nuo vaikystės norėjusi užsiiminėti menais (užsiėmimas būrelyje, kur reikėjo pinti iš vytelių, netruko labai ilgai, ir Monika greitai suprato, kad pynimas iš vytelių yra ne jai), neįstojo pirma į dailioškę, įstojo į istoriją, ten pora mėnesių pasimokė ir nusprendė, kad ne jai, padirbo kavinėje nešiodama lėkštes tarp padavėjų, kurioms labai patiko nešioti lėkštes, pelnė atsilupusios ir konkrečiai nuplaukusios padavėjos reputaciją, o paskui įstojo į skulptūrą ir pradėjo užsiiminėti performansais ir jais užsiiminėja ligi šiol.
Jai labai patinka kviesti į savo performansus tuos žmonės, kurie ne tik menu nesidomi, bet ir ne visada noriai knygas skaito, ir stebėti jų reakcijas. Pasirodo, daugelis jų reaguoja ir nelieka nuošalėje. Menas turi keisti žmones, sako ji.
Kalbėjau ir apie tai, kaip Monika jaučiasi, draugaudama su labai žinomu žmogumi, ir kai iš visuomenė iš jos atiminėja jos tapatybę, ir žiūri į ją, kaip į jos draugo šešėlį, atspindį, kloną arba dar ką nors. Ji sako, kad nebereaguoja. Aš negaliu sakyti, kad netikiu, bet šiaip jau kažkodėl galvoju, kad bet kam širdyje nuo tų debilų ir idiotų, nuo viso to komentarų švaliaus ir marozyno, genetinio broko prie kompiuterio, kaupiasi nuodas, ir tik laiko klausimas, kada jie visa tai atsiims (tegu ir visiškai legaliais būdais). O gal čia tik aš taip galvoju. Bet aš turiu svajonių, susijusių su kerštu interneto imbecilams. Daug svajonių. Aš esu svajoklis.
Monikos performansas bus Vilniaus meno mugėje LITEXPO, kur jis truks dešimt valandų ir kartu su ja dalyvaus dar septynios merginos, kurios aštuonias valandas viešai nugalinės savo baimes ir demonus. Creepy, bet menas neskirtas nieko pamaloninti.