Pieter Bruegel vyresnysis (1568). “Lidl parduotuvės atidarymas Flandrijoje.”
Kaip rusiškų gazmanovų ir kirkorovščinos potaskūchų koncertai išplauna į paviršių ir išryškina brudą, kuris gyvuoja šalia mūsų, kaip Garliavos ir žemės referendumo lunaparkas parodo, kiek aplink mus ir greta mūsų yra raganomis ir burtais tikinčių imbecilų, kaip netikėtas vizitas pas antros eilės tetą atskleidžia, kad ji savanoriškai žiūri per TV žiurkiasnukės klyzmos laidas ir pritaria jos konspiraciniams, toksiniams pūliams, taip ir Lidlo atsidarymas mums padėjo praregėti.
Dabar žinome, kad ne visi, oi ne visi, išsigimėliai išvyko ir savo durnumo Himalajus šturmuoja Anglijoje. Ne. Myžalo skysčiu užpildytomis smegenimis retardų namie liko dešimtys tūkstančių, ir jie nieko, visiškai nieko neišmoko, nesuprato ir nepasikeitė.
Būkim teisingi. Rikiavimasis į eilę su prakaituotomis senomis žyrnomis žabomis margais sintentiniais prikydais su jobanom palmėm ir užrašais АНАПА 1985 ir su bukais, praporščiko snukius demonstruojančiais diedais, kurie paskutinį kartą prausėsi tada, kai gesino Černobylį ir juos masiškai dezinfekavo chlorkalkių ir formalino mišiniu, ir neregėtai didžiuojasi tarnyba armūchos gretose, nėra veiksmas, kurio žmogus imasi dėl etninės, rasinės, socialinės priežasties, arba dėl ko nors, kas nuo jo nepriklauso. Tai – pasirinkimas. Ir kiekvienas atsako už savo pasirinkimą.
Ir nekiškite čia pensininkų, kuriuos neva norite apginti. Fizinės senatvės negalima pasirinkti, bet senos žabos arba peregaru alsuojančio kriošenos dvasinę ir emocinę poziciją pasirenka pats žmogus. Slampinėjimas su šiukšlių konteinerio formos paltu 12 mėnesių per metus yra pasirinkimas, ir todėl jis tik tiems, kas patys nori taip elgtis. Todėl ne visi pensininkai leidžia laiką, pramogaudami poliklinikų eilėse (viena nedaugelio vietų, kur galima rasti eilių), ne visi atidavinėja pinigus telefoniniams sukčiams ir ne visi, tikrai ne visi, rinkosi tai, kas senais laikais būtų idealios tarybinės pramogos variantas: įsivaizduoji, eilė iš Vokietijos (užsienis!), ir ne tik eilė, bet dar ir eilė su spurgomis. Ar gali būti kas geresnio?
Gūdžiausias tarybiniais laikais, kai po Tarybų Sąjungą važinėjo japonų dizaino paroda ir būdavo kokios nors FRG-Vokietijos Herrenvolk ūkio pasiekimų paroda, irgi ne visi, kaip galvijai, stojosi į tas eiles, kad gautų nemokamų maišelių su užsienietiškais užrašais, tušinukų ir įsegamų značiokų. Buvo ir anais laikais žmonių, kurie žvengė iš tos uždročintos bydlo-masės, prakaituojančios prie salių eilėse (nes dar jiems mažai eilių buvo prie kanopų mėsos parduotuvėse) ir nėjo ten. Aš laimingas, kad užaugau šeimoje, kuri niekada neidavo ten, kur visi varo stumdytis prie madingos išmaldos. Nes eiti su visa bydla ir tada buvo pasirinkimas. Nieko per prievartą NKVD ten nevežė.
Buvimas runkelizuotu dibilu yra išmoktas elgesys. Dėl to nekaltas niekas, tik pats senas kolūkietis runkelis su smarve iš pragertos glotkės, durna senolė, pritaupiusi ant pagrabo ir paslėpusi namuose 40.000 Lt taip, kad net pati neranda ir negali išsikeisti pašte su kitom raganom-taupyklėm, čmošnykas marozas, besifotografuojantis su celiulitine kurva-varšavke ant profilio ir su BMW ant kaverio, seniai lytinį gyvenimą pamiršusi (bet apie gangbangus su negrais slapčia svajojanti) šūdinos karjeros siekianti, o iš tiesų betiksliame darbe besismaukanti ir savivertę per brangesnius ūkininkų turgelius kompensuojanti supermama – visi jie pasirinko būti tokiais, ir visus savo elgesius pasirinko, ir už viską atsakys čia ir dabar pagal gamtos dėsnius ir dieviškąjį teisingumą.
Kaip jų daug, kokie jie buki, koks bevertis jų laikas – visa tai mes dar kartą grafiškai sužinojome Lidlo dėka. Ačiū vokiečiams, kad organizuotai, bet teisėtai ir be prievartos, suvarė juos į kelias vietas mūsų respublikoje, sustatė į eilę saulės atokaitoje (t.y., gerame apšvietime, kur jie suprakaitavo ir pradėjo dar labiau blizgėti, o taukuotos plaukų liekanos dar šlykščiau sulipo į kaltūnus), davė jiems spurgų (biškutį angliavandenių dėl energijos) ir skysčių dėl hidratacijos, paerzino, kaip Pavlovo šunis ar beždžionėles, maistu prekybos salėje (“Simba! Bananai!”), ir davė per mažai kaliaskių-vežimėlių, kad biškį paprovokuot ant agresijos, kad pakovotų, kaip žiurkės narvelyje, kai joms kelis elektrošokus užmeta tyrėjai. Ir tokiu būdu visas šis bydlofestivalis buvo užruoštas veiksmo fotosesijoms, kurias ir matėme portaluose ir žmonių soctinklų paskyrose.
Iš jų niekas nesityčiojo, tik juokėsi. Niekas ten prievarta jų nelaikė ir nežemino.
Visas gyvulinis nusižeminimas buvo jų pačių, pasirinktas ir laisva valia užsitrauktas ant savęs. Rožytės (a.k.a. Buratino Močiutės) niekas irgi per prievartą nevarinėja su jos skrybliumi ir laidojimo namų rūžu ant skruostų, kad vaikščiotų po sostinės Senamiestį. Ji pati tai pasirenka.
Taip pat ir tos kvailos, bet piktos (o gal kvailos, nes piktos) supermamos, kuri visiems sako, kad turi gerą darbą su kelių tūkstančių atlyginimu (vertimas: €1250, tai kaip ir beveik du tūkstančiai), bet karpo kuponus iš sausų pusryčių pakuočių, kad išloštų rogutes snargliui Dominykui, kurios bus gerai ant žiemos sezono, jeigu išloš – supermama pati renkasi taip daryti, nes jai taip norisi.
Tie žmonės žeminosi ir niekinosi patys. Jie patys mums pranešė, kad jų laikas – šūdas, be jokio pritaikymo, ir kad jų protas – myžalas, ir prarūgo nenaudojamas, ir viskas, ką jie gali, tai stoti eilėn, paklausę, kas paskutinis, nes tai vienintelis išsiugdytas įgūdis, kurį jie turi. Jie dar bando taikyti tai poliklinikose, kur jau yra numeriukai ir jiems jau beveik nebepavyksta jų kerai, ir seniūnijose, kur tokie, kaip jie, vis dar valdo teritoriją. Bankai, Regitra, savivaldybės langeliai, registrų centras, VMI, migracijos tarnybos jau iš jų smirdančių letenų pageltusiais nuo Kastyčio ir Primos dervų yra išplėštos, ten viskas vyksta jau ne pagal jų taisykles.
Lidlo atidaryme jie pamatė paskutinį savo Stalingradą: kelis lopinėlius žemės, kur jie dar gali sulošti pagal savo taisykles, tai yra, grūsdamiesi su kitais debilais idiotiškoje eilėje prie prekių, kurių pavadinimo ir paskirites jie atėję net nežinojo. “Ką duoda?” buvo tarybinio bydlo klausimas, pamačius kitus galvijus prie prekybos vietų. Jie čia galėjo panaudoti šiuos įgūdžius, tikriausiai vieną, paskutinį kartą, kol neateis pas juos Giltinė su dalge. Net ir Giltinė dirba pagal individualų planą ir ateina, kai jau būna tavo laikas. Prie Giltinės nereikia grūstis eilėje, jai nerūpi, kad tu jau nuo ryto lauki. Ji tave priims, kai jau bus metas.
Ir tie galvijai įrodė ir parodė, kokie jie yra ir kaip elgiasi, kai pasirinko, kaip paskutiniai durniai, įsižeisti dėl tokių dalykų, už kuriuos bet kas, su trim smegenų vingiais, tik padėkotų.
Tik kretinai (savim patenkinti kretinai), gali įsižeisti, kai jiems pasiūlo pagalvoti, ar ne geriau dirbti, o ne stovėti eilėje, tik agresyvūs runkeliai, kolūkiečiai ir čmo gali piktintis, kai jiems šiaip pasiūlo tiesiog pamąstyti apie savo veiksmus, ir jau tik visiški pitekantropai pradeda vemti savo zlovonnu kraujo, tulžies ir Agdamo vyno išrūgų mišiniu, kai jiems pasako, kad reikėjo prie knygų stovėti, ir nereikėtų stovėti prie Lidlo.
Lidlas davė ir dar vieną bonusą. Tai – visokie rūgščiaraukšliai konanovičiai ir kitokie humanistai, kuriems prasidėjo Second Comingas, tik ne lipnus comingas į saują, kaip jie pratę cominti, beskaitydami Donskio ir Baumano elegijas, o Antrasis Atėjimas ir Paskutinis teismas vienoje vietoje. Jie įsitikino, pamatė, jiems buvo paliudyta, kad Lietuvoje vis dar valdo tie, ko jie labiausiai nekenčia ir kam pavydi: populiarūs, lengvai uždirbantys ir absoliučiai kitokias vertybes turintys, kuriantys ir išpažįstantys kūrybininkai, protų valdovai, manipuliatoriai, humoro generatoriai ir provokacijų didmeistriai, trolingo virtuozai, kurie nebijo daryti lazerių šou ir braižyti Lietuvos paveikslo pagal savo skonį ir Didįjį Planą, kuriame nėra vietos politkorekcijos motulių raudoms.
Visų tų minėtų mildužaičių, nevykusių bardų, neskaitomų žurnalų autorių, leidžiamų už Chaltūros Ministerijos pinigus, laidų dalyvių su susodintais ant medinių dėžių gyvaisiais numirėliais senoliais albinais ir albinosėmis elgesys, retorika ir stilius buvo kaip nukvakusios, išprotėjusios senės, kuri naujųjų metų naktį, kai visi šaudo šampaną, išsivelka bambėdama ir burnodama į kiemą su šiūpeliu ir surudijusiu kibiru, ir pradeda gramdyti asfaltą šauktis Dievo teisingumo visam jos nekenčiamam pasauliui, kuris yra sukirptas ne pagal jos pasenusį supratimą. Kaip ta senė kieme su šiūpeliu, jie vaitojančiais balsais kartojo raktinius žodžius: patyčios, patyčios, patyčios, bet nuo šių Merseburgo užkeikimų nesugijo lūžę kaulai jų galvose ir rankose, ir jų priešų neprarijo atsivėrusi žemė.
Ir tada jie nušliaužė atgalios į savo olas, kartodami, kad reikia Užkalnį ignoruoti, ir jis pats išnyks, o jų ginamieji, iškankinti birželio saulės, parvilko į daugiabučius gendantį, karštyje sudususį maistą, ir kūkčiodami suprato, kad po visų tų valandų kaitroje tebėra ten pat, iš kur atėjo, ir kad iš padangių nusileidęs Germanų balandis iš keturių raidžių, užuot perbraukęs jiems virš galvų baltu sparnu ir apdalinęs žvaigždėmis, laimės dulkėmis ir palaima, tiesiog dar kartą apšiko jų rūbus.