You WHAT?
Coffee Inn Miesto Kronikos
Tai bus pirmasis ir paskutinis straipsnis šį mėnesį, kuris nebus apie išrinktąjį JAV prezidentą ir kurio antraštėje bus šaknis „trump-“. Šis jau nudrožtas juokas yra visur, ajajai kaip juokinga. Juokai apie kalbą nemokantiems juokauti. Blaivininkų baras. Oi, atsiprašau. Apie blaivininkus gal tų juokų nereikėtų. Nebe tas metas.
Ne, čia ne apie juos, čia apie tuos, kas smaginasi trumpindami. Kas yra žmonėms, kurie rašo „Druskai“ vietoje Druskininkų? Aš suprantu, jei esi pirmo kurso studentas, gal ir gali troleibusą pavadinti „trulu“ arba savo nudrožtą androidą „telefu“, juo labiau, kad vis tiek važinėji tik troleibusais, tau reikia taupyti laiką, o taip pat gyvenimas taip pilnas poreikio fotografuoti apknistą kambarį su pirmą kartą atsiverstom knygom ir kišti į internetą, kad nebelieka laiko pasakyti „telefonas“. Visiems kitiems taip kalbėti yra… na, taip pat idiotiška, kaip vietoje gimimo dienos sveikinimo rašyti „su!“. Be. „Su praėjusiu“. Kuo? Kur praėjusiu? Ką? Kas? Trulas per šakas.
Pirmiausia, kam tu sveikini su praėjusių, idiote, reikia sveikinti tą dieną, kai yra gimimo diena, o ne po jos. Tai vienintelė diena, kai galima sveikinti su gimtadieniu. Taip pat ir alų reikia pilti į bokalą, o ne šalia jo, ant staltiestės. „Nu bet vis tiek pasveikinau“. Tai išdėk mišrainę ant staltiesės, nepataikyk į lėkštę, ir sakyk „nu bet vis tiek įdėjau“. Su.
Kadangi jau prakalbote apie žmones, kurie didžiuojasi savo trūkumais (kalbėjau apie tinginystę), kaip jums įvairovė? Na, tas nesibaigiantis džiūgavimas dėl tos vargšės severiutės, kuri nemokėjo per televiziją normaliai paskaityti kelių pastraipų spaudos apžvalgos, nes žvengė studijoje nesustodama, mat kitas vedėjas jai parodė pirštą (kažkurį nuo pirmo iki dvidešimto, nereikia čia prisigalvoti, prašau jūsų) arba gal tiesiog naujienos turinys gerai rezonavo su šešiametės intelektu ir šiaudų kaugės humoro jausmu. Dabar ji yra žvaigždė.
Pirmiausia, skaudžiai atrodo televizija, kurios labiausiai pasidalinamas turinys ir veidas yra pranešėja, kuri nepaskaito teksto. Pats epizodas buvo nuobodus, kaip vakarykštis blynas. Kitos televizijos, žinote, didžiuojasi kažkuo – vaizdais, kalbėtojais, pašnekovais. O pas mus yra pranešėja, kuri trijų minučių negali suturėti infantilaus durniojimo. „Pranešėja net iškaito, kad lapuko nepaskaito“, kaip būtų parašęs Eduardas Mieželaitis, jei rašytų ne apie Zuikių mokyklą, o apie Konarskio gatvės sanatoriją, kur ne diskriminuoja nieko nei pagal odos spalvą, nei pagal religiją, nei pagal elgesį darbo vietoje. Nemoki nieko daugiau? Eik, nors spaudos apžvalgą paskaitysi, žiogeli. Pas mus visi lygūs. Nieko, prieš dvidešimt metų dar ten būdavo operatorių, kurie sugebėdavo dirbti dešimtmečiais ir būti garbingai išleisti į pensiją, nė karto neišsiblaivydami. Kvatojanti šiaudinė severiutė yra tradicijų tęsėja.
Gal ir nebūčiau toks griežtas su to kvailo kikenimo epopėja, jei ne minėtos personažės naivus džiaugsmas, pajutus savo naujai atrastą žinomumą, apsikabinus jį ir pamilus taip, kaip benamis apsidžiaugia, radęs taromate penkis puikius užstatinės taros vienetus. Ji nesustodama visiems kišo istorijas apie savo kikenimo sąrėmius eteryje, o kai visa Lietuvos auditorija jau buvo tai išgirdusi tris kartus, ji pradėjo pasakoti, iš susijaudinimo painiodamasi gramatikoje, apie tą žygdarbį angliškai kalbančiai auditorijai socialiniuose tinkluose, tokiu būdu sukūrusi vienintelį, ko gero, per ketvirtį amžiaus sėkmingai eksportuojamą iš Lietuvos vaizdo turinį. Jis net prilygo tam klipui, matytam prieš keletą metų, kur beždžionėlė jojo ant paršelio – tik beždžionėlei tada nereikėjo segėti mikrofono ir susipurkšti šukuosenos prieš eterį.
Kodėl nevykėliai pasidarė tokie populiarūs? Ligonis poetas, žadėjęs mane įvairiais būdais pamylėti ilgame kūrinyje, nuoširdžiai džiaugėsi, kad į jį atkreipiau dėmesį. Kvailos tuštutės, išpūtusios lūpas iki rankinės dydžio ir nusifotografavusios prie svetimo automobilio ir tapusios patyčių objektu, vis tiek džiaugiasi, kad jų nuotrauka cirkuliuoja. Joms smagu, jos jaučiasi pastebėtos. Taip ir minėtai skudurinei Onutei iš aukščiau pateiktos istorijos diena praskaidrėjo, kai pagaliau tapo žinoma, net jei ir dėl liūdnos priežasties. Sekanti stadija jau būtų orų pranešėja, kuri eteryje garsiai gadina orą ir tokiu būdu humoristiškai praneša, kur laukti vėtros su žaibais. Manau, kad toks klipas sulauktų dar daugiau pasidalinimų, o pati orų ir vėjų mergaitė (jei galima taip pasakyti) būtų garsesnė net už nematomos rankos kutenamą eterio fėją. Gero visiems kikenimo.