Nuoširdžiai maniau, kad “kairioji centro” koalicija nebus siaubingai baisi (išskyrus tai, kad nedarys ryžtingų dalykų, stumiančių Lietuvą arčiau Vakarų), ir dabar taip pat manau, bet kai kada būna bjauru klausyti, nes kalba kaip debilams.
Aišku, negali kaltinti: už juos balsavo tie, kas balsavo už juos (ir jiems ir kalba), bet kažkaip juk ne visi yra privoto proto.
Pirmiausia teko išklausyti Vytenio Andriukaičio minčių apie privačią mediciną ir kaip tie privatininkai nusunkinėja grietinėlę, ir kaip jis jiems padarys galą. Tai jau buvo blogai, bet paskui pasidarė dar blogiau.
Užsivertė Ūkio Bankas, ir prasidėjo šnekėjimai apie tai, kad Lietuvai reikia valstybinio banko, nes matai iš esmės visi bankai vis tiek gyvena “valstybės sąskaita”, na ir Skandinavija išsiveža pinigus o nori kad mes garantuotume jiems, ir dar kažką.
Apie tai, kad valstybinio banko, kaip saugesnės vietos pinigams, idėja yra idiotiška, jau pasakė Kaetana Leontjeva: iš tiesų, jei valstybės valdomoms įmonėms trūko proto, kad nelaikytų pinigų Snore ir Ūkio Banke, tai kokiu būdu reikėtų tikėtis, kad valstybės valdomas bankas elgsis protingiau?
Iš tiesų, čia tas pats, kaip Michaelą Jacksoną paskirti vaikų darželio vedėju. Jei valstybė yra linkusi kišti pirštus prie visko, ką ji sugeba ir nesugeba, tai nereiškia, kad jai reikia duoti tokią galimybę. Valstybės valdomas bankas tiek pat prasmingas, kaip valstybės valdoma degalinė, bet pagalvojus, daug kam ir valstybės valdoma degalinė būtų nebloga mintis.
Dabar Birutė Vėsaitė kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje galima būtų teikti medicinos paslaugas užsieniečiams: prašau, pasakykit jai kas nors, kad tai jau sėkmingai vyksta ir be jos, ir, greičiausia, būtent todėl, kad ji nesikiša.
Kas gali būti primityviau, nei valdžios prisišliejimas prie sėkmingai veikiančios ekonomikos srities, mokančios mokesčius, ir pozavimas prieš kameras, rodant tai kaip savo nuopelną. Žinoma, šis reiškinys buvo ir bus ne tik Lietuvoje, be vis tiek bjauru klausyti.
Kaip jau sužinojome, kad tremtinių palaikų pervežimą iš Sibiro sumanė komjaunimas, ir kaip seniau buvome informuojami, kad Algirdas Brazauskas ne tik tikintiesiems Arkikatedrą grąžino, bet praktiškai ją pats pastatė sukombinuotu iš Maskvos cimuntu, ir apskritai, jei ne Lietuvos komunistai, tai gal nebūtų Lietuvoje nė tų bažnyčių buvę. Prisiimant nuopelnus, svarbiausia daug įžūlumo ir kiaulės snukis. Korporatyvinio gyvenimo pradžiamokslis.
Bet va tik ką išgirdau vyriausybės planus kovoti su infliacija, “kalbantis su prekybos įmonių vadovais”. Jie norėjo pasakyti “liepsime Maximai nedidinti kainų”, tik nelabai būtų mokytai skambėję, tai pasakė, kaip išėjo.
Runkelių, idiotų, varguolių ir prietrankų svajonė: valdžia, kuri pagaliau suims į nagą visas maksimas, norfas, rimius ir ikius, ir “uždraus jiems kainas kelti”.
Debilams pasisekė: jiems dabar apie tai ir papasakos.
Visa laimė, kad tai, žinoma, liks tik pasakomis: nes visų batkos Alyaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos ir komandantės Ugo Čaveso mylėtojams turėtų būti jau žinoma, kad jų šiaudinės pusiau-komunistinės mėšlinos valstybės gyvena nuo vieno valiutos devalvavimo iki kito, ir visas “rūpestis darbo žmogumi” ten baigėsi tuo, kuo jiems visi sakė, kad baigsis.
Ir ten, ir čia, už visus raudonus idiotizmus visada sumokės būtent varguoliai. Antra vertus, taip jiems, sutraukoms, ir reikia.