Metai mums prasideda sunkiai: kas mėnesį vis po šventę. Sausio 13-oji, vasario 16-oji, kovo 11-oji*. Ir jau tik balandžio mėnesį būna atgaiva: ačiū Dievui, balandžio 1-oji, dar viena tarybinė durnystė, patvirtinto juoko festivalis, nebėra plačiai švenčiama.
Kovo 8-osios nepamiršau, bet tai tarybinė šventė visiems tiems, kas nemato problemų su rusiškos televizijos žiūrėjimu, tai jums prašom puokštę nuvytusių profsąjunginių gvazdikų ir linkiu, kad jūsų smirdantis partneris su wife-beater maike tą dieną pats išsiplautų peleninę ar pigias Arcopal lėkštes švarplėtoje kriauklėje, ar pasišildytų vakarykščius makaronus ir suėstų juos prie plytos kreiva šakute, ar gal pats atsineštų alaus iš Aibės, ar dar kaip nors jus pradžiugintų savo nesuvaidintais jausmais. Jei švenčiate kovo 8-ąją, tai taip jums ir reikia. Dar galite man paaiškinti, kad tai tarptautinė šventė: o taip, ją švenčia ir Bulgarijoje, ir Vietname, ir Konge – visose tose šalyse, kurios importavo Snaigės šaldytuvus ir televizorius Šilelis.
Kadangi sausio 13-osios proga jau pasakiau nemažai to, ką turiu pasakyti apie meilę Lietuvai ir pasididžiavimą ta puikia šalimi, kurią turime, tai labai daug čia ir nepridėsiu, bet aš turiu pasisakyti apie eitynes Kaune vasario 16-osios proga, idant niekas nepagalvotų, kad aš neturiu nuomonės šiuo klausimu (o nuomones aš turiu beveik apie viską).
Pats nė vienose, nei kitose eitynėse nedalyvausiu, nes esu nebendruomeniškas žmogus ir kaip man vaikystėje nepatiko naujametinės eglutės, renginiai, vakaronės ir kitokie utrennikai, taip man ir dabar nepatinka masiniai renginiai (nebūsiu šiemet nė knygų mugėje).
Nei vienos, nei kitos eitynės man nepatinka, bet man smagu, kad Lietuva yra laisva šalis, ir ta aplinkybė, kad jas kažkas norėtų uždrausti, nėra pakankamas, kad jos būtų uždraustos. Aš tai vertinu ir dėl to didžiuojuosi Lietuva.
Man atrodo, kad nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas savo teisingai veiklai ir kilniems tikslams yra pasirinkęs pačią neteisingiausią ir jam pačiam nenaudingiausią formą, kokią tik galima.
Lietuvos dorojimasis su savo pačios baisia praeitimi (taip, turiu galvoje Antrąjį pasaulinį karą ir žydšaudžius) ir toliau sekusiu dešimtmečių latentiniu antisemitizmu niekada nebus paprastas ir lengvas.
Neapdairiai, lengvabūdiškai ir karštakošiškai atmesti į šoną didelę masę potencialių palaikytojų ir sveiko proto žmonių ir nenumaldomai migruoti vis į tą patį kairiojo-raudonojo toleruoklių kampą, pas visą Antifa brudą ir komunistines lervas su jų perbrauktais Gedimino stulpais, visom tom Fioklom, Nidom Vasiliauskaitėm ir Žigelytėm, praktine prasme reiškia atmesti labai didelę palaikančių rankų masę.
Sveiko proto ir padorių, nekairiųjų, palaikančiųjų būtų tikrai daugiau, nei jūs gaunate dabar iš šunsnukių su kūjais ir pjautuvais barikadų pusės. Bet pasirinkimas jūsų.
Aš žydus myliu turbūt labiau, nei lietuvius, ir aš pats dažnai norėčiau būti žydas, tačiau Dievas mato, net tos meilės vardan aš negaliu ilgiau, nei kelias akimirkas tverti tarp visų tų raudonųjų išsigimėlių, prie kurių jūs kompulsyviai šliejatės.
Kaip ir kiti, aš nenueisiu ir neprisijungsiu nei prie fašistų, nei prie kokio Alkas.lt beprotnamio, ir toliau mylėsiu žydus, bet, garbės žodis, gerbiamieji, su tokiais draugais, kuriuos jūs pasirenkate, tai jums priešų net nebereikia.