#ŽmonėsKurie
01
Apsimetėliai
Šiuos šūdino būdo asmenis jūs gerai pažįstate iš gyvenimo ir Feisbuko. Feisbukas, žinoma, irgi yra gyvenimas. Tai žmonės, kurių mėgstamiausia pokalbio pradžia „pala, pala, kaip čia gaunasi…“ ir kurie mėgsta demonstratyviai purtyti galva ir, apsimestinai pasimetę, nutęsia „nieko nesuprantu“. Tą frazę „nieko nesuprantu“ labai mėgo tarybinai dramaturgai jų mediniuose kūriniuose, kai koks nors personažas būdavo lėtas, retardintas durnius; jo reikėdavo, kad dar kartą bukesniam žiūrovui reziumuotų siužeto gabaliuką.
Kitaip tariant, ekrane kažkas vyksta, viskas painiojasi, siužetas užsimezga, tada atsiranda durna teta, kuri spygaujančiu balsu pareiškia „pogodite, pogodite, nieko aš čia nesuprantu“, ir jai kitas personažas jai (o iš tikrųjų bukam žiūrovui, kuris nežino, kad jis bukas) paaiškina visą raskladą. Visi laimingi, išskyrus žiūrovus, kurie nuo tos debilės tetutės buvo supykinti baisiau, negu nuo muzikinių intarpų su gitaromis ir gėlėmis plaukuose ir ūsuotais donžuanais, ir telefilmo eigoje apsivėmė.
Tas tetutes imituoja mūsų aptariami asmenys iš gyvenimo. Jie, dažniausiai, būna pasirinkę tokių naivučių durnelių vaidmenį, mėgsta išpūsti akis, čepsėti burnyte ir imituoti nesupratimą ir(arba) nuostabą. Jiems dar patinka vaidinti nustebimą, nutęsiant „kąąą??????“ arba pezant apie tai, kaip jie tiesiog atsisėdo kažką išgirdę. Šitie asmenys viską, be abejo, supranta, jie tiesiog užima tokią pozą, kuri jiems miela ir brangi: jiems ir jų bobiškai esybei. Jei jie vyrai, tai dažniausiai kiek bobiški, jei moterys, tai nevykusios egocentrikės (mėgsta būti dėmesio centre, bet ten nebūna, nes niekam jos nerūpi), su polinkiu į isteriją.
Šitie tipai labai godoja ir augmentuoja savo įsivaizduojamą išskirtinumą, pozuodami ir vaizduodami priplaukusius pusiau svajotojus, pusiau akademinius pumpotaukšlius, kurie, žinote, niekaip nesiorientuoja tame mūsų kvailos tuštybės šiuolaikiniame pasaulyje. Nieko jie čia nesuprata, televizoriaus nežiūri, o jau tie visi feisbukai, internetai… ką jūs, aš ten nieko ne-sup-ran-tu… Dievina skiemenavimą, kaip raiškos būdą, ir daugtaškius… daugtaškius…
Jie mėgsta, kai apie juos sako, kad jie “ne iš šio pasaulio” (nes tarp idiotų ir atsilupėlių jie atrodo visai protingi ir adekvatūs ir net dažnai užima lyderio pozicijas pamišėlių gaujoje, kaip labiau subalansuoti ir prognozuojami), ir brangina savo keistuolio ir nuo epochos atsilikusio kvankos įvaizdį. Vienodai tinka ir vyrams, ir moterims: ten pat ir pavipusios psichės, mėgstančios praėjusios epochos skrybėles, visokius Royal Ascotus ir pražiota burna žiūrinčios anglų istorinius filmus, kur natūralius fizinius poreikius užspaudusios blyškios neurotikės nelaimingai myli vėlgi ūsuotus gerojus-hemorojus ir paskui skandinasi dvaro prūde. Tos pabrėžtinės keistuolės kalba egzaltuotai ir labai, labai mėgsta būti nesuprastos. Jos per ypatingos mūsų epochai, ir norėtų gyventi XIX amžiuje.
Jų pabrėžtinis savo naivumo ir kudakuojačio nesupratimo brukimas yra lengvai suprantamas: tie sociopatai savo subinėmis jaučia, kad adekvačių žmonių tarpe jie atrodo komiškai ir durnai, ir nuo to parinasi; tačiau jiems stinga drąsos būti savimi, nes jaučia, kad visgi yra tikri žėrtvos ir nevykėliai, todėl slepiasi po savo kostiumėliais iš sudegusio teatro ir balbatuoja: „pala, pala, nesuprantu“.