Audrius Bačiulis, čia matomas praeities radijo laidoje. Jis viskuo išvedinėja iš kantrybės – arafatke, raudonu, nepagarba ir elegantišku chamizmu
Kurį laiką atrodė, kad dešiniesiems atėjo nelengvi laikai, ir kad jie nemuša į vartus taip, kaip anksčiau. Valstiečių asimetriškas, isteriškas drąskymasis (šachmatų lentų spardymas, kai nemoki žaisti), momentinis socialdemokratų populiarumas (tik pagalvokite, mirštanti partija išsirinko ne patį blogiausią vadovą, o Dieve, koks pasiekimas) ir „kitų dešiniųjų“ (liberalų) kosminis smigimas išbalansavo ir paliko dešiniuosius pasimetusius.
Nes liberalus laikė dešiniaisiais, ir jų žlugimas Trolibanui ir dešiniajam sparnui apskritai buvo skausmingas. Nors mirusią partiją vis dar gina komiški personažai, visokie zalogos, bet kiti yra pasimetę: lyg ir paskutinė partija likusi, kurią dar galima šiek tiek remti ir balinti visokiuose vtf neva apolitiškose gritėninio sąmojo bezdyklose, bet palauk, nu nelabai visgi jau ir galima. Ypač po to, kai ateina Audrius Bačiulis, nuveda liberalus už tvarto ir nušauna* šiame straipsnyje: Amžiną atilsį liberalų sąjūdžiui.
Atsakyti nėra ką, belieka pakartoti bajerių, Bačiulio absoliučiai nejaudinančių medinių bajerių, apie Šimo barą ir raudonojo suvartojimą. Na, ir dar Bačiulio dėvimą arafatkę.
Čia taip pat, kaip man kalbėti apie Užkalnio koldūnus: žmonės man primena apie vieną sėkmingiausių mano projektų ir tikisi, kad aš dėl to susigėsiu? Ar kad blogai pasijusiu? Komiška.
Tada pasidaro aišku, kad paskutinė lib-komjaunimo šventoji karvė, Vilnius meras Remigijus Šimašius, prarado šventumą, ir prasidėjo atviras sezonas. Medžioklės sezonas. Kiekviena diena, kai stovi išrausta Vilniaus gatvė ir oro uoste siautėja taksistai, o meras kartoja, kad čia ne jo kaltė ir ne jo problema, yra ta diena, kai galima pyškinti atvirai, ir atsakyti nėra ką, nebent kažką pavapėti apie Zuoką ir oro linijas, bet tai niekam nebedaro įspūdžio. Meras, kuris nebesusitvarko su darbais ir per dvejus metus padaro lygiai nieko, o LRT ir DELFI publikuoja medžiagas apie tai, kiek merui liko, žinai, kad geimas baigtas.
Gabrielius Landsbergis ramiai pasideda kamuolį priešais save, įsibėgėja ir kala į vartus. Į tuos pačius vartus, kurie dar neseniai buvo jo paties komandos vartai, arba bent jau taip atrodė. Ir Landsbergis rašo taip, kad neturi ką atsakyti meras, kuris tik feisbuke ir gyvena, ir galvoja, kad spaudant like bei šierinant galima užtaisyti gatves. What a time to be alive, kaip sako Vaidas Saldžiūnas.
Kai apie mero netinkamumą darbui rašo ir kalba jau ir Liudvikas Andriulis, kuris yra ne Užkalnis, koldūnų nepardavinėja ir kurio dar negalima nurašyti į Zuoko pakalikus, ir kurį dar taip neseniai lib-komjaunimas nešiojo ant rankų, hell, kurį toleravo net ir anglų kosmonautas Sfinkteris**, tai supranti, kad Remigijus Šimašius draugų nebeturi, pakalikų irgi nebeturi už ką turėti, o bloga karma jam grįžo net ne kaip proverbinis wrecking ball’as (griovimo rutulys) iš populiarios dainos, o kaip wrecking ballų lietus.
Nes pasakyta Knygoje: „Ir ateis skėrių lietus iš aukštybių, ir primins tau apie nužudytą oro liniją, kurią pasmaugei savo niekingų demonų spiriamas, ir kiekvienas tavo negeras darbas taps duobe Sostinės gatvėse, ir tūkstančiai tų duobų žiojės, o žmonės tavo miesto keiks tave Geležiniame Vilke kamščiuose lindėdami, o Vilniaus gatvė, išrausta kaip šėtono karo apkasai, bus tavo politinei karjerai kaip vienas didelis išraustas kapas, laukiantis tavęs ir palydėdamas tavo prezidentines ambicijas – tegali būti sodininkų bendrijos pirmininku, ir tai, jei neatsiras ko nors geresnio.“
Kad kairieji prišikę į batą (tiesą sakant, prišikę į visus turimus batus), pasidaro aišku, kai ministras Aurelijus Veryga atsiranda istorijoje su Minedu, ir vienoje nuotraukoje su Minedu, ir visaip ginasi ir kaltina kitus patyčiomis (Viešpatie mieliausias), ir tada vienintelis žmogus Žemėje, kuris ateina ginti Verygos, yra ne kas kitas, o Milda Dargužaitė, kuri šiame procese atrodo liūdniau, nei ta jos nuotrauka su Britney Spears uniforma iš investuotojų forumo.
Aurelijus Veryga turi palaikytojų komandą
Žinote, ką rašė Dargužaitė apie Verygą? Aišku, žinote. Kad ministras nors kažką daro ir kad labai negerai yra Lietuvoje, kur visi šaiposi, užuot diskutavę su ministru, ir kad galėtų juk Lietuva būti kaip normali šalis, bet deja deja, Lietuva tėra tik toks kraštas, kur tokios tetos gauna darbus vyriausybėje ir sugeba dar labiau juokinti, negu ta pati vyriausybė, kuriai ji turi drožti pieštukus***.
Ir tada Bačiulis parašo dar vieną straipsnį apie informacinį karą ir išaiškina, kaip ir kodėl lietuviai turi priešintis, ir niekas jam negali nieko atsakyti, nes tas diedas yra visiškai teisus.
Bačiulis yra unikalus ir retas autorius. Jis tikrai pateisina savo pseudonimą Protingas Chamas, ir gali būti nepakenčiamas, ypač žmonėms, kurie pratę būti saugomi ir popinami politkorektiškų taisyklių. Jis gali netingėdamas ir nesibodėdamas trivializuoti patį save, rašydamas apie raudoną, apie koldūnus, mergų dziundzes ir papus (tai efektyviai prieš plauką perbraukia lib-komjaunimą, turintį didelių vargų ir problemų romantinėje sferoje, jiems skauda, ir visi žino, kad jiems skauda), tačiau tuo pačiu metu Bačiulis pjauna, kaip skalpelis. Pavargęs, nemiegojęs ir pagiringas Bačiulis vis tiek rašo geriau ir žino daugiau, negu bet kuris iš blyškiųjų liberaliųjų vargšelių.
Savim patenkintų skundikų kompanija džiaugėsi, kai Bačiulis buvo banintas iš feisbuko mėnesiui. Pigmėjų šokiai ir dainos. Tiesa yra tai, kad net banintas Bačiulis, rašantis iš laikino profilio, yra įtakingesnis už visą šurajevinę šušerą kartu paėmus. Jie tai žino, ir tai jiems skauda.
2017 metai yra Audriaus Bačiulio metai. Keliam raudoną.
* Metaforą sugalvojo Julius Černiauskas.
** Personažas, kurio pavardė panaši į veikėją iš mano knygos.
*** Kai Vyriausybės kanclerė, kuri yra tik administracinis personažas, yra juokingesnė už Vyriausybę, kuri užsiima lauko kavinių terorizavimu, tai žinai, kad čia yra kažkoks retas talentas.