Nuotrauka iš reklaminio sponsorinto Circle K klipo
Tiesiog mūsų akyse miršta vienas mylimiausių laisvos Lietuvos prekių ženklų. Statoilai perdaromi į „Circle K“, vienas po kito, ir miršta tie oranžiniai naftos lašai, kaip rudens žiedai, kurie mums švietė daug metų.
Viską suprantu, kodėl taip yra: prekės ženklai vieni negyvena, norvegų naftininkai pardavė mažmenos verslą (degalines) kitiems žmonėms, kanadiečiams, kurie sujungia visas „patogumo parduotuvėles“ (convenience stores), su benzino pardavimu ir be jo, po tuo pačiu prekės ženklu, kurio pasaulyje jau yra daug, ir bus dar daugiau. Viskas suprantama: jų teisė, jų logika, jų skaičiavimas.
Be abejo, kažkas kažkur pasaulyje gavo daug pinigų už naujo, beveidžio ir nieko nesakančio prekės ženklo sukūrimą, dar kažkas uždirbo ir dar uždirbs už perdažymus, skydų keitimus, naujas servetėles ir kavos puodelius, parduotuvių puošybą ir ženkliukus ant lentynų.
Ar jūs pastebite, kaip nėra Lietuvoje nė vieno žmogaus, kuris džiaugtųsi šiuo pasikeitimu? Nė vieno. Jų niekas nemyli, niekas nesidžiaugia. Naujasis ženklas yra kaip Veryga arba Širinskienė, kurių niekas nemėgsta ir visi tik piktai šaiposi. Circle K naujasis prekės ženklas tiek pat sėkmingas, kiek būtų Širinskienė, reklamuojanti maudymkes. Tai yra toks tobulas, neapsakomai šimtaprocentinis, cheminio grynumo feilas, kad net komunistų sugalvotas 1980 m. Maskvos Olimpiados meškiukas Miša buvo geriau.
Ta prasme, Šiaurės Korėją mylinčių yra daugiau, negu yra mylinčių Circle K prekės ženklą.
Degalinių tinklas išplatino linksmą vaizdo klipuką, kur smagūs ir gražūs darbuotojai iš įvairių Lietuvos degalinių sako smagius tekstukus, kaip jie džiaugiasi, kokie gražūs marškinėliai ir kaip čia gi tas pats, kaip moteriai ištekėti ir pasikeisti pavardę – moteris juk ta pati, ar ne?
Gal ne visai. Čia kaip ištekėti ir pasidaryti nevykusią plastinę operaciją, ir iš gražios, garbanotos, starzdanotos ir mielos pasakų princesės tapti standartine klubine pupyte ištiesintais plaukais ir „resting bitch“ veido išraiška. Negražu niekam, net ir vyrui, bet stripake administracija sakė, kad būtent tokios darbuotojos jiems reikia pagal bendrą pasaulinę rinkodaros koncepciją. „Tu juk būsi tokia pati, kaip buvai“, sako jai, ir ji pati tai sako visiems. Ir ją guodžia, kad ji bus lygiai tokia pati, kaip klubinės pupytės bet kur pasaulyje, ir tokiu būdu globalios šeimos dalimi.
Statoilai buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis, mūsų tapatybės dalis. Tai buvo ženklas, kad mes dabar gyvename Vakaruose. Švariausios (kartais brangiausios, bet tai ne faktas) degalinės, su visada veikiančiais tualetais, kurios visada turi neblogos kavos ir tuo didžiuojasi (tegu ir ne kavinės lygio kava, bet čia juk degalinė, nereikia norėti), su dešrainiais, kurie tūkstančiams žmonių buvo jų slapta nuodėmė – tai buvo patikimiausia, ką turėjome.
Statoiluose žmonės susitikinėjo atsikvėpti ir apturėti trumpus, arba ilgus, verslo pokalbius (prie kavos, ir bent jau nereikia galvoti apie tai, kur statyti automobilį, nes vienas dalykas, kuris visada yra degalinėje, yra vieta pastatyti automobilį, nežinau, kaip jie tai daro, bet kažkaip jiems tai gaunasi). Dar ir pyragėlį suvalgydavo tuo pačiu. Ar kas nors įsivaizduoja dalykinį susitikimą „Circle K“ degalinėje? Aš tai sunkiai. Nebent žmonės sakys: „susitikime buvusiame Statoile“.
Aš žinau, kad kuras bus toks pats. Tualetai bus tokie patys (turbūt – patikėsiu, kai pamatysiu, nors jau yra kalbų, kad jie bus mokami). Kavos aparatų turbūt irgi niekas neišmes. Bet mylimo prekės ženklo, kuris mums žibėdavo naktyje, kuris buvo skandinaviškos estetikos salelė vis dar apsilupusioje grafičių, trupančio gelžbetonio, nebedailių dolomito apdailos plokščių, išdaužyto asfalto, pilko dangaus ir sniego gegužės mėnesį šalyje, to mylimo prekės ženklo, oranžinio ant mėlyno – jo jau nebebus.
Tačiau ne viskas taip blogai. Statoilas gyvens Feisbuko nuotraukose ir Instagramo sraute, ir žmonės dar labai ilgai vadins „Circle K“ ne „siokl-kei“ ir ne „cirku“ (gerai, kad ne circle-jerku), kaip kai kas prognozuoja, o tiesiog „ten, kur buvo Statoilas“. Buvęs „Vaikų pasaulis“ vis dar gyvas žmonių atmintyje (saldainių parduotuvė „Svajonė“ – ne, neprisimenama, nes dabar ten esantis McDonald‘s yra smagiau, nei susiraukusių tetų saldainių pardavėjų urvas), o taip pat ir „Naujasis univermagas“. Čia, tikriausiai, ir yra matuoklė, kokio gerumo buvo senoji vieta: jei visi prisimena senąjį pavadinimą, tai reiškia, naujasis pakaitalas yra nieko gero. Jei naujasis pavadinimas prigija greitai ir ištrina tai, kas buvo, tai tikrai senoji vieta nebuvo verta prisiminimų. Kas šiandien prisimena centrinį gastronomą, piceriją „Vidudienis“ arba centrinę taupomąją kasą dabartinėje Vokiečių gatvėje? Taigi, kad niekas, reiškia, kad tos vietos buvo pelnytai palaidotos.
Bet Statoilas buvo pernelyg reikšmingas, kad jį kas nors ištrintų, ir gyvens atmintyje. Po penkerių metų atsivesite šitas „Miesto kronikas“ ir pasakysite – taip, mes nepamiršome, ir mes didžiuojamės, kad turėjome Lietuvoje tą oranžinį ženklą mėlyname fone.