Side Effects (Šalutinis poveikis), režisierius Steven Sodebergh, scenarijus – Scott Z.Burns, vaidina: Rooney Mara, Jude Law, Catherine Zeta-Jones, Channing Tatum ir kiti. 2013. Lietuvoje rodo Forum Cinemas.
Filmas aprašytas kaip “psichologinis neo-noir trileris”, ir jau vien šis aprašymas rodo nemenką pasimetimą: jei vien žanrui reikia keturių žodžių, tai reiškia, minčių aiškumo ir supratimo, kas gi vis dėl to daroma, yra patausota.
Filmas yra, neatskleidžiant siužeto, apie nusikaltimą (arba nelaimingą atsitikimą), galimai susijusį su psichine liga ir/arba naujais vaistais, ir žmonėmis, kuriems iš pradžių kyla moralinių abejonių (šiokių tokių), o paskui prasideda kuo toliau, tuo labiau kova už būvį, kur visos priemonės yra geros: teismo psichiatrija, neetiški farmacininkai, bandomos savižudybės, seni griaučiai spintose, ne iš karto suprantami aljansai ir sąmokslai ir net natrio tiopentalas (žinomas iš senų kūrinių apie KGB ir GRU, o taip pat iš senų filmų su Švarcu, “tiesos serumas”).
Geriausia, ką galima pasakyti apie scenarijų: siužetas kone iki pat pabaigos nėra akivaizdus, ir aiškus, ir šiokio tokio trilerinio užsukimo esama (jokio tau happy-end’o, ir nėra aišku, ar blogieji yra nubausti, nes kas jie apskritai, tie blogieji?).
Problema yra siužeto statymas iš absoliučiai neįtikinamų plytų: loginiai ėjimai yra įžeidžiantys savo paprastumu ir neišlaikantys jokios kritikos, aplinkybės ir sutapimai neišlaiko ne tik kritikos, bet ir penkių sekundžių apmastymo – visa laimė, kad veiksmas yra gana greitas, montažas reportažinis, nervingas, šokinėjantis, ir tų penkių sekundžių žiūrovas negauna, kol neišeina iš salės.
Tai savotiško kognityvinio blokavimo technologija – žiūrovas užpilamas šiek tiek intriguojančiu marmalu, kad net nespėja suprasti, ar jam iš tikrųjų įdomu. Tik paskui, išėjęs iš salės, prišutina važiuodamas namo, kad visgi neįdomu ir gana neįtikima; dar daugiau, vaikiška.
Neaišku, ką galima (ar reikia) pasakyti apie aktorių parinkimą. Jude Law, šiaip jau ne giliausias pasaulio aktorius, čia nelabai vargsta, ir nelabai varginasi. Pradžioje jis puikiai parodo autentišką, atsipūtusį, arogantišką ir gana geranorišką English public school boy, tipišką gerai apmokamą daktarėlį, tačiau kai siužetas priverčia jį pavirsti kone rachesque obsesijos kankinamu teisybės ieškotoju, narstančiu sąmokslus, jo teatrinis pasinėrimas į save ir aplinkos ignoravimas jau nebeįtikina. Tik erzina.
Catherine Zeta-Jones, kurios vaidmuo čia daugiau epizodinis, kaip gyvatės-psichiatrės, daug slepiančios užantyje ir kombinuojančios, apskritai iki pat filmo pabaigos nesuvokia, ką ji vaidina (arba suvokia, bet suvaidinti negali): manipuliuojančios visais ir viskuo žudikės baltu chalatu siužetinė linija nelabai tinka prie jos išvaizdos, kurioje kažkaip matyti ir fyfiškas paprastumas, ir nelabai stiprus charakteris. Jai geriau vaidinti isterikes arba bent jau cholerikes.
Likusi viena paminėtina aktorė yra Rooney Mara – ji arba neblogai vaidina, arba tiesiog vaidmuo jai tiko. Beveik visuose rakursuose ir veido išraiškose ji komunikuoja psichinę ligą, ir aš taip ir nesupratau, ar labai talentinga, ar kažkas tiesiog psichinio yra jos veide. Pasirodo, gal vis dėl to veide: ji vaidino 2011 m. Holivudo remake’e The Girl With The Dragon Tattoo (apie originalų švedišką filmo variantą rašė Protokolai), variante su Daniel Craig, tai kaip ir viską paaiškina – mentalinių vaidmenų specialistė. Kai kurie žmonės turi savo veide kažką, kad tiesiog parašyta: pavažiavęs.
Daugiau lyg ir minėti nėra ką. Įtampa per dažnai kuriama grėsminga muzika. Operatoriaus darbas yra nepastebimas, bet ne ta gerąja prasme, o todėl, kad nėra ypatingai ką pastebėti. Viskas daugiausia vyksta patalpose, ir dialogai sufilmuoti paprastai, kaip TV seriale.
Sunku – arba lengva – gana teigiamas kritikų apžvalgas Vakaruose. Jie praktiškai sisioja iš susižavėjimo, bet labiausiai dėl panašumo su Alfredu Hitchcocku. Nemanyčiau, kad su tuo galėčiau sutikti.
Filmas negrabus ir lengvai pamirštamas. Du taškai iš penkių.
❶❷③④⑤