Šiandien prisiminiau, kad esu skolingas 10 rusiškų rublių aktoriui Džiugui Siaurusaičiui, ir skolingas ne naujai, o jau kokius 23 metus. Norėjau jam papasakoti ir priminti, kaip tai atsitiko, bet istorija tikrai ilga, todėl parašysiu, ir tuo pačiu bus pamokantis pasakojimas visiems.
***
1990 ar 1991 metais (greičiau 1991, bet dabar negaliu būti tikras), vasarą, besimokydamas Vytauto Didžiojo Universitete, sužinojau, kad mano bendramoksliai, lankydami kokį tai teatro ratelį, važiuos į Maskvą, kad ten dalyvautų, atrodo, režisieriaus Peter Brook masiniame spektaklyje ar tai teatralizuotame renginyje.
Aš pats teatrui jaučiau tais laikais didelę neapykantą, nes man nepatiko visi tie snobai, kur prieš spektaklį aptarinėdavo žinančiais veidais visus aktorius ir kaip jie juos pažįsta ir iki smulkmenų žino, kas su kuo miega (visi su visais, bet ne tame esmė). Šiais laikais neapykantos neliko, esu tik skeptiškas žiūrovas, kartais nueinų pasižiūrėti, ypač jei pakviečia. Ne todėl, kad bilietui gaila būtų pinigų, bet todėl, kad taip lengviau išsiruošti.
Tai va, o tais laikais Tarybų Sąjunga griuvinėjo ir jau buvo praktiškai sugriuvusi, ir kur ką nusipirkti buvo didelis klausimas. Kažkaip iš bekeliaujančių kursiokų sužinojau, kad Maskvoje tebėra valstybine kaina (t.y., ne komercine, o absurdiškai pigia) gero – t.y., tada maniau, kad gero – brendžio, gal armėniško, o gal moldaviško, kurį mes gerdavom Menininkų Namų bufete, ir jis vadinosi Belyy Aist (Baltasis Gandras). Mes jį vadinom Belyy AIDS, kadangi buvome nerealiai šmaikštūs.
Aš gavau iš mamos pinigų maždaug dviems buteliams to konjako (atrodo, po 19 rublių buteliui, tai gal 38 rublius ar kažką panašaus), dar iš kažko irgi, ir su tais pinigais nuvažiavau į Vilniaus traukinių stotį, pasitikti traukinio, kuriuo iš Kauno važiavo mano draugai, ir įduoti jiems pinigus.
Anais laikais traukinio bilietas į Maskvą kainavo 12 rublių platzkartiniame vagone arba 16 rublių kupė, taip kad pinigai buvo tokie visai normalūs.
Perone paaiškėjo, kad kažkodėl liko vienas bilietas į Maskvą neišnaudotas, kaip ir viena vieta Lietuvos atstovybės svečių namuose Vorovskio gatvėje ir man bičiuliai pasiūlė lipti į traukinį ir važiuoti kartu. Paskambinau mamai iš automato, kad vyksiu į Maskvą, įlipau į traukinį ir išvažiavau, kaip stoviu – su džinsais ir marškiniais. Buvo gegužės pradžia, nes maskvėnai vieną iš dienų šventė “pergalės dieną”.
Pirmą dieną nuėjome į tą vaidinimą. Aš nebuvau rimtai nusiteikęs ir per kažkokį parką eidamas, užlipau ant vasaros estrados ir sublioviau rusiškai: “Piliečiai, demokratija pavojuje!”. Visi atsisuko. Tai buvo mitingų ir piketų laikai, o prie kiekvienos metro stoties pardavinėjo literatūrą apie demokratiją, Staliną, KGB, istoriją ir politiką, bei apie kosmoso energiją ir gyvą/negyvą vandenį. Mūsų dėstytoja, kuri su mumis važiavo, žiūrėjo į mane pasipiktinusi ir išsigandusi.
Repeticijoje paaiškėjo, kad pagal režisieriaus sumanymą jaunimas iš daugelio tarybinių respublikų turėjo kažką simbolizuodamas blaškytis po sceną. Mes su vienu iš kursiokų, tokiu Ryčiu, tyliai nusiplovėme ir daugiau į tas repeticijas negrįžome niekada.
Pirma išgėrėme – nemenkai – kažkokiam kabake. Grojo daina apie baltas rožes. Rytis sugalvojo, kad mes apsimetam norvegų studentais. Iš kokio miesto? Miestas bus Subinen, tai taip ir prisistatinėjom. Tiesa, kažkokiems diedams, kurie paskui norėjo mus mušti, prisistatėm kaip studentai iš Lietuvos. Sakė, kaip jūsų vardai? “Aš Adolfas, o jis Helmutas,” atsakė Rytis, rodydamas į mane. Diedai liepė kitą dieną nueiti į restoraną Yakor, tai yra, inkaras, pasakyti, kad pas Vasilijų, ir tenai jis būsiąs ir su mumis toliau pasikalbėsiąs.
Visko gerai neatsimenu, bet nakvojom tai pas mano klasioką Šarūną, kuris mokėsi Maskvoje mediciną, nakvojome ambasadoje, nakvojome pas kažką, kieno tetos butas buvo laisvas, ir kadangi vakarai buvo šalti, tai pasiskolinau iš savo kito kursioko megztinį, o marškiniai išskalbti per naktį išdžiūdavo ant radiatoriaus. Dar ėjome į svečius pas vieno Lietuvos nepriklausomybės akto signataro sūnų, kuris tuo metu studijavo smuiką Maskvoje, ir rodos davė išgerti.
Dar susipažinome ambasadoje su kažkokiu keistu vyru iš Klaipėdos, kuris atvažiavo rašyti anketos į Pietų Afrikos Respublikos atstovybę dėl imigravimo į tą šalį, ir jis siūlė rašyti ir man, net davė formą, bet aš jos neužpildžiau.
Mes sklaidėmės po Maskvą, pirkom alaus prie morgo ir Vietnamo ambasados (prisimenu, kad mums taip paaiškino, kur rasti alaus), ir pasitarę su kažkokiais chroniais Kalinino prospekte blaškėmės po gastronomus ir pirkom tą konjaką, kažkodėl iš kiemo pusės.
Aš miglotai prisimenu, kaip buvau labai prisigėręs ir metro stotyje lindau prie žmonių, o taksistui rėkiau, kad ateis laikas, kai mes, lietuviai, atvažiuosime dar po kelių metų ir už viską mokėsime doleriais (kaip paaiškėjo, tai taip ir buvo). Dar prie kažkokios ambasados (jų ten Maskvoje buvo daug) stovėjo juoda Volga su dviem antenom ant stogo ir sėdėjo niūrūs diedai, tai mes pas tuos diedus ėjom ugnies prašyti ir dar klausėm, gal sugedo mašina, gal pastumti. Gerai, kad su tokiu elgesiu mums kelionė nesibaigė KPZ, nes būtų tada jau mums ką nors kur nors pastūmę.
Paskui į Maskvą atvažiavo toks Šėpos lėlių teatras iš Lietuvos, ir jie irgi apsistojo ambasados patalpose, ir prasidėjo baliai tokie, kad baisu prisiminti. Viename iš kambarių virinom vandenį kavai stiklinėje su spirale, išėjome parūkyti, iš Šėpos žmonės davė mums išgerti, stiklinė sprogo, o nuo spiralės užsidegė stalas. Taip mes vos nepadegėm Lietuvos Respublikos turto. O dar kažkas iš aktorių-studentų vėmė pro langą ir tada jį pamatė atsitiktinai einanti pro šalį Konservatorijos dėstytoja, kuri irgi tuo metu buvo Maskvoje, ir atėjo aiškintis, o aš jai sakiau: “jūs nepykit ant studentų, jie dar jauni”. Man pačiam buvo gal 19, o gal 20 metų.
Tai va, o paskui man pabodo tas festivalis, bet apsižiūrėjau, kad jau nebėra pinigų bilietui. Tai iš tuometinio studento Džiugo Siaurusaičio, kurį pažinojau, nes mes beveik bendraamžiai (jis jaunesnis vieneriais metais) ir mokėmės Salomėjos Nėries mokykloje, pažadinęs iš miego ambasados svečių namuose, nusitrešiau dešimt rublių, ir nusipirkau bilietą namo į Vilnių.
Žadėjau jam atiduoti, nors jis tada nelabai krimtosi, mat Arbate šokdindami savo lėlių teatrą jie šienavo pinigus taip, kaip šiandien nebeprisišienausi.
Taip aš ligi šiol jam skolingas 10 rublių. Štai tokia istorija.