Quantcast
Channel: Protokolai
Viewing all 570 articles
Browse latest View live

Kodėl esu skolingas pinigų aktoriui Džiugui Siaurusaičiui

$
0
0

Šiandien prisiminiau, kad esu skolingas 10 rusiškų rublių aktoriui Džiugui Siaurusaičiui, ir skolingas ne naujai, o jau kokius 23 metus. Norėjau jam papasakoti ir priminti, kaip tai atsitiko, bet istorija tikrai ilga, todėl parašysiu, ir tuo pačiu bus pamokantis pasakojimas visiems.

***

1990 ar 1991 metais (greičiau 1991, bet dabar negaliu būti tikras), vasarą, besimokydamas Vytauto Didžiojo Universitete, sužinojau, kad mano bendramoksliai, lankydami kokį tai teatro ratelį, važiuos į Maskvą, kad ten dalyvautų, atrodo, režisieriaus Peter Brook masiniame spektaklyje ar tai teatralizuotame renginyje.

Aš pats teatrui jaučiau tais laikais didelę neapykantą, nes man nepatiko visi tie snobai, kur prieš spektaklį aptarinėdavo žinančiais veidais visus aktorius ir kaip jie juos pažįsta ir iki smulkmenų žino, kas su kuo miega (visi su visais, bet ne tame esmė). Šiais laikais neapykantos neliko, esu tik skeptiškas žiūrovas, kartais nueinų pasižiūrėti, ypač jei pakviečia. Ne todėl, kad bilietui gaila būtų pinigų, bet todėl, kad taip lengviau išsiruošti.

Tai va, o tais laikais Tarybų Sąjunga griuvinėjo ir jau buvo praktiškai sugriuvusi, ir kur ką nusipirkti buvo didelis klausimas. Kažkaip iš bekeliaujančių kursiokų sužinojau, kad Maskvoje tebėra valstybine kaina (t.y., ne komercine, o absurdiškai pigia) gero – t.y., tada maniau, kad gero – brendžio, gal armėniško, o gal moldaviško, kurį mes gerdavom Menininkų Namų bufete, ir jis vadinosi Belyy Aist (Baltasis Gandras). Mes jį vadinom Belyy AIDS, kadangi buvome nerealiai šmaikštūs.

Aš gavau iš mamos pinigų maždaug dviems buteliams to konjako (atrodo, po 19 rublių buteliui, tai gal 38 rublius ar kažką panašaus), dar iš kažko irgi, ir su tais pinigais nuvažiavau į Vilniaus traukinių stotį, pasitikti traukinio, kuriuo iš Kauno važiavo mano draugai, ir įduoti jiems pinigus.

Anais laikais traukinio bilietas į Maskvą kainavo 12 rublių platzkartiniame vagone arba 16 rublių kupė, taip kad pinigai buvo tokie visai normalūs.

Perone paaiškėjo, kad kažkodėl liko vienas bilietas į Maskvą neišnaudotas, kaip ir viena vieta Lietuvos atstovybės svečių namuose Vorovskio gatvėje ir man bičiuliai pasiūlė lipti į traukinį ir važiuoti kartu. Paskambinau mamai iš automato, kad vyksiu į Maskvą, įlipau į traukinį ir išvažiavau, kaip stoviu – su džinsais ir marškiniais. Buvo gegužės pradžia, nes maskvėnai vieną iš dienų šventė “pergalės dieną”.

Pirmą dieną nuėjome į tą vaidinimą. Aš nebuvau rimtai nusiteikęs ir per kažkokį parką eidamas, užlipau ant vasaros estrados ir sublioviau rusiškai: “Piliečiai, demokratija pavojuje!”. Visi atsisuko. Tai buvo mitingų ir piketų laikai, o prie kiekvienos metro stoties pardavinėjo literatūrą apie demokratiją, Staliną, KGB, istoriją ir politiką, bei apie kosmoso energiją ir gyvą/negyvą vandenį. Mūsų dėstytoja, kuri su mumis važiavo, žiūrėjo į mane pasipiktinusi ir išsigandusi.

Repeticijoje paaiškėjo, kad pagal režisieriaus sumanymą jaunimas iš daugelio tarybinių respublikų turėjo kažką simbolizuodamas blaškytis po sceną. Mes su vienu iš kursiokų, tokiu Ryčiu, tyliai nusiplovėme ir daugiau į tas repeticijas negrįžome niekada.

Pirma išgėrėme – nemenkai – kažkokiam kabake. Grojo daina apie baltas rožes. Rytis sugalvojo, kad mes apsimetam norvegų studentais. Iš kokio miesto? Miestas bus Subinen, tai taip ir prisistatinėjom. Tiesa, kažkokiems diedams, kurie paskui norėjo mus mušti, prisistatėm kaip studentai iš Lietuvos. Sakė, kaip jūsų vardai? “Aš Adolfas, o jis Helmutas,” atsakė Rytis, rodydamas į mane. Diedai liepė kitą dieną nueiti į restoraną Yakor, tai yra, inkaras, pasakyti, kad pas Vasilijų, ir tenai jis būsiąs ir su mumis toliau pasikalbėsiąs.

Visko gerai neatsimenu, bet nakvojom tai pas mano klasioką Šarūną, kuris mokėsi Maskvoje mediciną, nakvojome ambasadoje, nakvojome pas kažką, kieno tetos butas buvo laisvas, ir kadangi vakarai buvo šalti, tai pasiskolinau iš savo kito kursioko megztinį, o marškiniai išskalbti per naktį išdžiūdavo ant radiatoriaus. Dar ėjome į svečius pas vieno Lietuvos nepriklausomybės akto signataro sūnų, kuris tuo metu studijavo smuiką Maskvoje, ir rodos davė išgerti.

Dar susipažinome ambasadoje su kažkokiu keistu vyru iš Klaipėdos, kuris atvažiavo rašyti anketos į Pietų Afrikos Respublikos atstovybę dėl imigravimo į tą šalį, ir jis siūlė rašyti ir man, net davė formą, bet aš jos neužpildžiau.

Mes sklaidėmės po Maskvą, pirkom alaus prie morgo ir Vietnamo ambasados (prisimenu, kad mums taip paaiškino, kur rasti alaus), ir pasitarę su kažkokiais chroniais Kalinino prospekte blaškėmės po gastronomus ir pirkom tą konjaką, kažkodėl iš kiemo pusės.

Aš miglotai prisimenu, kaip buvau labai prisigėręs ir metro stotyje lindau prie žmonių, o taksistui rėkiau, kad ateis laikas, kai mes, lietuviai, atvažiuosime dar po kelių metų ir už viską mokėsime doleriais (kaip paaiškėjo, tai taip ir buvo). Dar prie kažkokios ambasados (jų ten Maskvoje buvo daug) stovėjo juoda Volga su dviem antenom ant stogo ir sėdėjo niūrūs diedai, tai mes pas tuos diedus ėjom ugnies prašyti ir dar klausėm, gal sugedo mašina, gal pastumti. Gerai, kad su tokiu elgesiu mums kelionė nesibaigė KPZ, nes būtų tada jau mums ką nors kur nors pastūmę.

Paskui į Maskvą atvažiavo toks Šėpos lėlių teatras iš Lietuvos, ir jie irgi apsistojo ambasados patalpose, ir prasidėjo baliai tokie, kad baisu prisiminti. Viename iš kambarių virinom vandenį kavai stiklinėje su spirale, išėjome parūkyti, iš Šėpos žmonės davė mums išgerti, stiklinė sprogo, o nuo spiralės užsidegė stalas. Taip mes vos nepadegėm Lietuvos Respublikos turto. O dar kažkas iš aktorių-studentų vėmė pro langą ir tada jį pamatė atsitiktinai einanti pro šalį Konservatorijos dėstytoja, kuri irgi tuo metu buvo Maskvoje, ir atėjo aiškintis, o aš jai sakiau: “jūs nepykit ant studentų, jie dar jauni”. Man pačiam buvo gal 19, o gal 20 metų.

Tai va, o paskui man pabodo tas festivalis, bet apsižiūrėjau, kad jau nebėra pinigų bilietui. Tai iš tuometinio studento Džiugo Siaurusaičio, kurį pažinojau, nes mes beveik bendraamžiai (jis jaunesnis vieneriais metais) ir mokėmės Salomėjos Nėries mokykloje, pažadinęs iš miego ambasados svečių namuose, nusitrešiau dešimt rublių, ir nusipirkau bilietą namo į Vilnių.

Žadėjau jam atiduoti, nors jis tada nelabai krimtosi, mat Arbate šokdindami savo lėlių teatrą jie šienavo pinigus taip, kaip šiandien nebeprisišienausi.

Taip aš ligi šiol jam skolingas 10 rublių. Štai tokia istorija.


Kas mums kalbės ir rodys už mūsų pinigus?

$
0
0

Lietuvos Rytas, 2013 03 24

Gal šį sykį aš jus nustebinsiu, bet tarp visų rezonansinių temų pasirinkau tokią, kuri yra visai nerezonansinė. Visi apie ją pamiršo: ką jūs, mes turim kitų reikalų. Premjero atostogos Kanaruose (tiesą sakant, aš nelabai suprantu, kodėl piktinamasi ta kelione: aš noriu, kad mano premjeras ilsėtųsi gerai, jis ne koks bedarbis, be to, Kanarai nėra kažin kaip prašmatnu, ir, galiausiai, kai tokie orai Lietuvoje, tai negali jo kaltinti pasiilgus saulutės). Žalgiris (ne gėrimas, sporto klubas). Darbo partijos byla. Ko nori mergaitė.

Bet yra kitas reikalas. Kalba Vilnius. Taip tradiciškai sveikinasi eteris iš Konarskio gatvės Vilniuje. Ar mums nacionalinis transliuotojas vis dar svarbus? Jei taip, koks jis turi būti?

Antradienį bus renkamas nacionalinio transliuotojo vadovas. Šį straipsnį didžiausiame šalies dienraštyje svarbiausią darbo savaitės dieną privaloma tvarka skaitys visi LRT tarybos nariai, todėl aš jiems papasakosiu savo viziją.

Man lengva kalbėti, nes pats į generalinio direktoriaus postą nepretenduoju. Nacionaliniam transliuotojui nebedirbu. Studijoje į mikrofoną „kalba Vilnius“ nesu sakęs gal dvidešimt metų. Konarskio gatvėje lankausi retai. Pažįstamų LRT turiu maždaug tiek pat, kiek ir kitose televizijose ir radijo stotyse. Todėl galiu kalbėti nešališkai.

Ar mums vis dar reikia nacionalinio transliuotojo?

Jis nėra mirtinai būtinas, tačiau jei jau turime, ir jei įpratome už tai mokėti, būtų protinga tęsti darbus. Vakarų Europos šalyse nacionaliniai transliuotojai buvo įkurti, nes atsiradusi XX amžiuje televizija buvo per brangi, kad ją galėtų organizuoti privatus kapitalas (dėl tos pačios priežasties nebuvo, pavyzdžiui, privačios kosmoso programos).

Apie totalitarines šalis, kur valdžiai reikia savo ruporo, mes nekalbėkim. Jos mums nėra pavyzdys. Laisvose šalyse, kur nacionaliniai transliuotojai gyvena greta komercinių televizijos ir radijo kanalų, tai vyksta daugiausia iš inercijos, net ten, kur tokios veiklos biudžetai yra didžiuliai, kaip Vokietijoje ar Britanijoje. Struktūros jau yra, daug žmonių turi darbą, tegul ir būna, nors ir vis mažiau pinigų gaudami iš mokesčių mokėtojų – iš nacionalinio biudžeto, vietos pinigų arba per abonentinį mokestį.

Tačiau inercija pati savaime nėra blogai. Praeities palikimas gali duoti daug gero, jei bus panaudotas protingai.

Lietuvos nacionalinis transliuotojas turi didžiulę kuprą, ir čia kalba ne apie skolas (tos – atskira kalba).

Nepriklausomybės reformos išvėdino labai daug iš seno pristovėto raugo. Nebėra daugybės redakcijų su snūduriuojančiomis mezgančiomis tetomis, neišsiblaivančių korespondentų, šlitinėjančių po prezentacijas su viltimi už dyką pavalgyti ir išgerti, ir nebėra degtinės su kola ritualo avanso ir atlyginimo dienomis bufete, iš kurio į studijas rėkdamos ir besikeikdamos tempdavo operatorius ir apšvietėjus pavargusios prodiuserės (geriausiai sekdavosi toms, kurios sugebėdavo visą palaidą balą suvaryti prie darbų – įkyrumu ir bauginimais).

Tačiau neištariamas ir neužrašytas, bet ore plazdenantis supratimas apie misiją, vertybes ir kokybę, deja, netoli nuėjo nuo Sąjūdžio laikų. Anuomet televizija ir radijas, išsivadavę nuo ilgamečio šefo Jono Januičio (kuris trisdešimt metų buvo „LSSR Ministrų tarybos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas“, atėjęs į šį postą vos trys metai po Josefo Stalino mirties), nesugalvojo nieko geresnio, nei kviesti į mitingus ir juos transliuoti, o į studijas susodinti valstybės vyrus ir juos neskubriai kalbinti. Visiems patiko laidos apie kaimą, miškus ir liūdnus bei dūsaujančius paprastus žmones.

Taip buvo anuomet. Ar tinka tai šiandien?

Nelabai, nes tokią televiziją žmonės žiūri mažiau ir mažiau. Visi mokesčių mokėtojai iš savo pinigų išlaiko vis labiau nostalgišką praeities laikų pramogą, tinkančią vis mažesniam žiūrovų ratui, kuris nėra nei elitinis, nei nusipelnęs ypatingo aptarnavimo už mokesčių mokėtojų pinigus. Jei kažkam yra mielas sovietinio skonio džiovintų vaisių kompotas arba jei žmogus nori poilsiauti Kryme, nes taip pratęs, tai jo pasirinkimas, bet ne valstybės reikalas tatai užtikrinti.

Taip ir šiaudinio stogo ir skobtų klumpių transliuotojas su asketiškomis studijomis ir drungnu laidų tempu. Tai maloni psichoterapija tiems, kam netinka triukšmingas, margas ir tuštokas komercinių televizijų pasaulis, tačiau ji nieko nemoko ir niekur neveda. Kičas tautiniais drabužiais ir su praeities kvapeliu irgi yra kičas.

Taip, nacionalinis transliuotojas neturi vaikytis reitingų. Tačiau dirbdamas mažumai, jis turi drąsiai rinktis progresyviausios, labiausiai vakarietiškos, labiausiai į ateitį žiūrinčios mažumos skonius. Jam nereikia imituoti to, ką daro komerciniai kanalai.

Jis turi nustatinėti jiems kartelę: geriausia publicistika, geriausiu internetiniu tinklalapiu, geriausiomis žiniomis ir užsienio naujienomis ir aiškiausiomis laidomis apie ekonomiką. Ir jis privalo turėti didelį tikslą: rodyti tiems, kas jau televizijos nebežiūri, tačiau šį kanalą įsijungs.

LRT turėtų naudotis proga, kad jam nereikia ir nereikės drebėti dėl reitingų, ir būti visiškai kitokiu žaidėju, nei visi likusieji.

Mums nereikia bijoti permainų, išskirtinumo ir drąsos. Reikia bijoti tik to, kad permainų gali būti per mažai.

Laukinės Žąsys dabar Mobilios Žąsys

$
0
0

Dabar tiems, kas skaito Laukines Žąsis mobiliame įrenginyje, skelbiame gerąją naujieną.

Paleistos Mobilios Žąsys – tas pats turinys, tik pritaikytas išmaniesiems telefonams.

IR SU NAUJA FUNKCIJA: automatiškai matosi Laukinių Žąsų aprašytos vietos, esančios arčiausiai jūsų. Tiems, kas įjunkę žymėti aplink vietas Foursquare ir panašiose programose, tai bus malonus naujas užsiėmimas, bet mūsų geografinis tagging’as žymiai tikslesnis, negu Foursquare, Facebook arba Google+.

Galima ir ieškoti (pagal pavadinimą, gatvę, ar bet kurį teksto žodį), ir komentuoti, ir atsakinėti į komentarus. Pritaikyta ir iPhone’ams, ir Androidams, ir Windows telefonams.

Būti žydu

$
0
0

Aš ne žydas, bet norėčiau juo būti. Tai sakiau vieną kartą interviu, ir dabar pakartosiu dar kartą, nes nepakenks žinoti.

Dabar buvo mano šansas, ir aš juo pasinaudojau. Na, jei ne visai, tai bent jau dalyvauti ekskursijoje Vilniuje, anglų kalba – mažas baigtinis projektas, vos kelios ekskursijos, kurias turėjo ar turės laimės aplankyti tik apie 400 žmonių. Viską organizavo Rūta Vanagaitė, kuri mane ir pakvietė ateiti.

Visiems, kas pažįsta Vilnių, kaip labai žydišką miestą prieš Antrąjį pasaulinį karą, kaip Šiaurės Jeruzalę, toje šešių valandų trukmės ekskursijoje turbūt būtų nedaug naujo. Tik tokių turbūt labai maža. Tiems, kas ir taip išsamiai susipažinęs, žinoma, ir paprasti papasakoti dalykai sinagogoje apie tikėjimą ir apie tai, kiek dienų žydų savaitėje (tiek pat, kiek ir mūsiškėje, tik savaitė prasideda sekmadienį, o baigiasi šeštadienį) būtų juokingai elementarūs.

Man tai nebuvo gerai pažįstama teritorija. Lyg ir domėjęsis gyvenime daug kuo, kas žydiška, ir kruopščiai už rankos vedžiotas po žydiško pažinimo begalinius tolius geriausių draugų-žydų, supratau žinojęs baisiai nedaug.

Na, man buvo suprantama tai, kad žydai neritinėja krikščionių kūdikių statinėse su prismaigstytomis vinimis, kad nusunktų kraują ir su juo keptų macus. Buvo man pažįstamas ir tas faktas, kad tikriausiai pasaulio pinigų nekontroliuoja devyni žydų senukai, pasislėpę Siono kalno oloje. Žinojau, kad Vilniuje prieš karą buvo labai daug žydų, o liko labai mažai, ir ne todėl, kad būtų emigravę į Airiją ar Norvegiją.

Tačiau mano žinios buvo labai menkos, nepaisant tos svajonės būti žydu, apie kurią kalbėjau pradžioje. Arba bent jau būti arčiau žydų, kurie man nepaaiškinamai imponuoja.

Galbūt tuo, kad yra Išrinktoji Tauta. Man paaiškino: išrinktoji reiškia ne tai, kad geresni už kitus. Ir ne tai, kad jiems būtų geriau, nei kitiems. Tai reiškia tik tai, kad jiems reikia stengtis ir nešti, daugiau nei kitiems, nes jie tam darbui yra pasirinkti. Man toks variantas tinka. Aš visuomet norėjau daugiau atsakomybės.

Dabar vėl prie ekskursijos.

Mus vedžiojęs Simonas Gurevičius, Lietuvos žydų bendruomenės vadovas, kiekvieną kartą klausia ten dalyvaujančių vilniečių – keli iš jūsų yra buvę Paneriuose? Visą laiką atsiranda vienas arba du. Gaila, kad tik tiek. Gerai, kad bent jau tiek.

Visas karo laikų Vilniaus baisumas yra šalia mūsų, dabartinių vilniečių, bet mes jį žinome lyg per miglą. Jis, žinoma, nužymėtas kai kur paminklinėmis lentomis, gatvių pavadinimais, muziejumi ir knygomis bibliotekose, visiškai nepaslėptas, prieinamas visiems, bet kažkokiu būdu gyvename šalia to, nei užkabindami, nei užčiuopdami. Visa tai mums lyg už stiklo.

Viena vertus – Vilnius buvo, yra ir bus svetimųjų miestas, kur atskiros bendruomenės sėkmingai išmoko gyventi, viena kitą vos pastebėdamos. Tai mano miesto bruožas, ir jo dėka jis yra žymiai geresnis ir draugiškesnis, negu galėtų būti.

Panerių pušynas. Siaubo duobės.

Antra vertus – sostinės geto mirties istorija, ilgas, kelerius metus per karą vykęs metodiško žmonių išnaikinimo košmaras, į Panerių duobes suvertęs dešimtis tūkstančių, kurių lavonai paskui buvo iškasti, sudeginti ir, kas nesudegė, susmulkinti, yra visai kas kita.

Tai ne toks dalykas, kokiam tinka tos pačios taisyklės ir tie patys požiūriai, kurie visiškai priimtini Senamiesčio gyventojui, nelabai besidominčiam čigonų taboru, arba Riešėje individualiame name gyvenančiam, kuriam nei šilta nei šalta dėl automobilio statymo Užupyje problemų.

Čia ne tas atvejis, kaip, sakykim, vis labiau senstantys rajonai, tokie, kaip Karoliniškės ar Žirmūnai, darosi vis labiau koncentruotai rusakalbiai, socialiai remtini ir iš naujų gyventojų priimantys dažniausiai nebent tik ką į sostinę atsikraustančius studentus arba jaunimą, kuriam reikia nebrangaus būsto.

Yra dalykų, kurie yra svetimos problemos. Yra dalykų, kurie neturėtų būti tik vienos grupės prisiminimas.

Ar vilnietis gali ramiai gyventi, nežinodamas, kas vyko karo metu Senamiesčio rūsiuose, kur šimtai slėpėsi nuo policijos, ir nežinodamas, ką dešimtims tūkstančių gete uždarytų žmonių reiškė „Paneriai“? Ar gali vaikščioti pro tuos pačius kiemus, kuriuose kažkas gaudavo bilietą į laisvę, bet turėdavo pasirinkti, ką pasiims su savimi: mamą ar žmoną? Ir kuriuos du vaikus išgelbėti, o kuriuos palikti gete, kad juos išvežtų į Panerius sušaudyti? Kur vilniečiai, ne žydai, slėpdavo žydus, nors žinojo, kad gali tuo prisišaukti mirtį visai savo šeimai – kuriems kažkas liepdavo nuspręsti, kad aš rizikuosiu savo vaikais, kad galbūt išgelbėčiau svetimus?

Žmonės gali gyventi to nežinodami, ir daugelis gyvena, ir daugelis, manau, gyvens iki mirties. Tačiau, manau, niekada nepriartės prie supratimo, kodėl daugelis žydų turbūt visiems laikams išsižadėjo Lietuvos ir Vilniaus, kaip baisaus sapno, kurio jie nebenori ir nebegali prisiminti.

Gerai, kad šie medžiai Paneriuose prie duobės nieko nemoka papasakoti.

Mes turime suvokti, kad daugybei žydų visame pasaulyje Lietuva ir Vilnius sutapo su baisia, liūdna kaip Panerių pušynas, bet galutine didžios eros pabaiga. Šiaurės Jeruzalė, mokyklos, teatrai, leidyklos, Gaono šlovė – visa tai baigėsi XX amžiuje. Žydai užvertė šią knygą ir nebesitiki nieko gero, ir neišbrauks to, kas buvo, iš atminties, nes jie nieko nepamiršta.

Aš iš šio nepamiršimo norėčiau pasimokyti. Man būtų labai gerai, jei lietuviai lygiai taip pat išmoktų niekada nepamiršti to, ką mums padarė komunistai ir sovietai, ir kad Rusija būtų mums visiems laikams užversta knyga, valstybė rytuose už sienos, ir kad būtų tik piniginiai-prekiniai mainai, ir daugiau nieko (pagal galimybes, žinoma) – iš ten jokių koncertų, paskaitų, filmų, sporto, dainų. Nieko.

Aš nesakau, kad taip bus, nes laisvoje šalyje juk neuždrausi. Tačiau aš norėčiau, kad taip būtų. Aš norėčiau, kad lietuviai niekada nepamirštų nei kolektyvizacijos, nei stribų, nei gyvulinių vagonų, nei NKVD, nei bažnyčių, paverstų grūdų sandėliais, nei disidentų psichiatrinėse, nei išvykimo vizų, nei valstybės sienos išskirtų šeimų, nei cenzūruojamų knygų, nei raudonų pionierių kaklaraiščių, nei karo komisariatų Lietuvos miestuose. Ir norėčiau, kad nepamiršę darytų išvadas ir turėtų tokį patį pyktį ir atmetimo reakciją piktadarių kraštui ir jo valdžiai, kokią turi žydai tiems kraštams ir žmonėms, kur jie patyrė skriaudą.

Tai čia tik mano troškimas ir svajonė, bet svajoti juk niekas neuždraus.

Vilniuje yra kuklių paminklų, bet istorija lyg prabėga pro šalį.

Žinau, kad kalbant apie Holokaustą ir Lietuvos žydų tragediją, pokalbis visada nueina į akligatvį. Tas akligatvis – kaltės ir kančios gretinimas. „Žydus šaudė? O kiek lietuvių į Sibirą išvežė ir NKVD nukankino ir nužudė? Ir kiek NKVD dirbo žydų?“

Tas akligatvis visada pradeda lyginti skaičius ir nužudytų proporcijas. To negalima lyginti, nes vienas blogis neatperka kito, jie nepersidengia ir vienas kito neanuliuoja.

Būtent dėl tos pačios priežasties aš lygiai taip pat purkštauju, kai atvažiavę į Lietuvą asmenys kabinėjasi prie Genocido muziejaus buvusiuose KGB rūmuose, esą jis nepakankamai kalba apie žydų tragediją. Palikite tą muziejų ramybėje. Jis yra apie kitą siaubą, ir nelyginkime skirtingų siaubų. Jų yra daug, ir jie vienas kito neatsveria.

Aš pabūsiu užsispyręs ir nedėsiu ant svarstyklių pragariško Panerių pragaro, tų taisyklingos formos duobių, ir Gedmino prospekto buvusio KGB pastato rūsių ir egzekucijų kameros su latakais grindyse kraujui nubėgti. Nedėsiu, nes pats bandymas aukų skaičiavimą paversti buhalterija yra ydingas, ir jei norite, kad aš tame dalyvaučiau, aš ne su jumis: sakau ir žydams, ir lietuviams.

Tačiau aš dabar, man atrodo, geriau suprantu tuos žmones, kaip Efraimas Zuroffas, kuris nesiruošia lietuviams atleisti niekada ir kurio veikla labiausiai nukreipta į tai, kad dar kartą parodytų, kad labai didelė dalis lietuvių dėl nieko nesigaili, dėl nieko neatgailauja ir, jei nepagailėtų pinigų benzinui, nuvežtų gėlių ir žvakutę ant kokio žydšaudžio kapo kaimo kapinaitėse Kelmės rajone.

Tuo pačiu metu man atrodo, kad Efraimas Zuroffas absoliučiai nieko nepasiekia, įrodinėdamas tai, kas yra visiškai aišku. Taip, Lietuva nė iš tolo nepriartėjo prie suvokimo apie tai, kas dėjosi karo metu. Taip, buki liaudies tamsuolių idiotizmai apie žydų pasaulinį sąmokslą ir pasaulio kontroliavimą Lietuvoje randa geresnę dirvą, negu norėtųsi.

Bet aš visiškai suprantu Zuroffo norą tai įrodinėti ir visiems rodyti. Aš net galiu suprasti jo neproduktyvų norą šlietis kad ir prie komunistinių padugnių ir Lietuvos nepriklausomybės nekentėjų, nes jei jam reikia rinktis tarp tų, kas tiesiogiai ar netiesiogiai leido Aleksandrui Lileikiui numirti laisvėje, o ne kalėjimo kameroje, ir kokių nors frontininkų, jam nereikia ilgai galvoti, kur turi būti jo pasirinkimas. Aš žinau, kad aš jo negaliu smerkti ir sakyti, kad jis turėtų elgtis kitaip, nes jo vietoje tikriausiai elgčiausi taip pat.

Aš žinau, kad šiandien, atrodo, žydams nepakaktų jokios lietuvių atgailos (jei tokia būtų) – kolektyvinės, individualios, valstybinės ar dar kokios nors – kad įvyktų visiškas ir galutinis atleidimas ir susitaikymas.

Po ekskursijos po žydiškąjį Vilnių ir Panerius supratau, kad to susitaikymo turbūt ir nebus, ne todėl, kad lietuviai visai neatgailautų ir nejaustų atsakomybės, o todėl, kad ne kiekvienam nusikaltimui būna kaltė ir išpirkimas. Yra, man atrodo, neišperkamų dalykų, kaip ir neišsemiamų jūrų ir neįkopiamų kalnų.

Kai kurie baisumai yra tokie, kad atgaila prieš juos bejėgė. Kai Vokietijos federalinis kancleris Willy Brandt puolė ant kelių Varšuvos gete 1970 metais, sugluminęs visus dalyvavusius ceremonijoje, nemanau, kad jis tikėjosi žydų tautos atleidimo. Ta atgaila buvo širdies šauksmas be tikslo būti išgirstam. Man taip atrodo.

Panaši, man regis, galėtų būti lietuvių atgaila per supratimą to, kas vyko mūsų žemėje karo metais. Be išskaičiavimo, be analizės, kas kam labiau kaltas, ir kodėl taip atsitiko, ir kas turi ir kas neturi už ką atsakyti. Jei nenorite jaustis atsakingi ar nesijaučiate kalti, jūsų reikalas. Niekas neprivers.

Tai turi būti atgaila tik mūsų pačių labui, be lūkesčių dėl atsakomojo veiksmo, nes atleidimo mes neturėsim, kadangi mes jo negalime turėti. Tačiau galbūt per kiekvieno asmeninį supratimą mes pasieksime bent jau suvokimą apie prarajos dydį, ir galbūt tada, kokios nors karto po mūsų vaikų ir anūkų galės per ją pastatyti tiltus.

Lietuvos Rytas, 28 03 2013

Atsiprašymas

$
0
0

2012 m. kovo 23 d. čia buvo publikuotas autoriaus-svečio straipsnis “Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda”.

Kai kuriems skaitytojams jis buvo įžeidus ir pasirodė kaip tekstas, kurstantis neapykantą prieš sporto aistruolius ir sportininkus.

Publikuodamas straipsnį, nenumaniau, kad jis turės tokį poveikį, dėl to apgailestauju ir atsiprašau sportininkų ir sporto aistruolių.

Straipsnio tekstas šioje svetainėje panaikintas.

Rusijos perdalijimas baigtas

$
0
0

Iš tikrųjų naujosios dalybos baigtos jau seniai, bet verslininko ir kadaise vieno turtingiausių Rusijos žmonių, Boriso Berezovskio, mirtis Londone tapo dar viena atžyma ir liudijimu, kad ilgas ir skausmingas perėjimas iš Sovietų Sąjungos griuvėsių į naują, negailestingą Vladimiro Rusiją jau baigtas.

Kovo 23 dieną B.Berezovskis buvo rastas negyvas savo name Londone, ir mirties priežastis, pasak policijos, gali būti pakorimas arba pasikorimas. Išsamesnis tyrimas užims kelias savaites. Neatmetama, nors ir nepatvirtinta, savižudybės versija.

Netenka abejoti, kad nepriklausomai nuo tyrimo išvadų, aplink šią mirtį bus sąmokslo teorijos ir ilgi paaiškinimai. Šiemet sueis 50 metų, kai Dallase buvo nužudytas JAV prezidentas John Kennedy, bet ligi šiol yra daugybė žmonių, kurie tiki, kad viskas buvo ne pagal oficialią versiją.

Žinoma, jei B.Berezovskis buvo nužudytas, nužudymo būdas gana keistas. Ypač turint galvoje, kad šiais laikais žmogaus gyvybę nutraukti, rodos, yra daugybė paprastesnių būdų – štai jau nuo 2010 metų ne mažiau nei keturi Irano mokslininkai, dirbantys prie branduolinių projektų, vis susiduria su sprogimais, baigiančiais jų karjerą. Buvę Rusijos žvalgybininkai užsienyje irgi kartais krenta nuo netikėto širdies smūgio (žinoma, ne kiekvienas širdies smūgis yra sumanytas priešų).

Tačiau makabriška ir keista priešo mirtis Londone, su dramos prieskoniu, nebūtų išskirtinis atvejis: pakanka prisiminti 1978 m. užnuodytu skėčiu ant Waterloo tilto Anglijos sostinėje nužudytą Bulgarų disidentą Georgijų Markovą, arba Aleksandrą Litvinenką, buvusį rusų žvalgybininką, mirusį nuo radioaktyviojo polonio 2006 metais. Azijietiškam pradui būdingas mirties ritualas su simbolika. Nicolae Ceausescu, Rumunijos diktatorius, ir jo žmona buvo sušaudyti Kalėdų dieną. Galbūt atsitiktinai, tačiau egzekucijos data pabrėžė sprendimo negailestingumą.

B.Berezovskio atveju, nepriklausomai nuo to, ar prie jo mirties prisidėjo Kremlius, pabrėžtas nieko neatleidžiantis ir nieko nepamirštantis Vladimiro Putino ir jo aplinkos būdas. Senieji nuopelnai Maskvoje reiškia tik tiek, kiek juos įtvirtina kasdien patvirtinamas lojalumas.

B.Berezovskis, matematikas, praturtėjo Sovietų Sąjungos žlugimo metais, protingai išnaudojęs griūvančios planinės ekonomikos nuolaužas ir pirmas pamatęs neįtikėtinas galimybes: pertvarkos chaose tarp šiukšlių buvo daug gero, tik reikėjo tai pastebėti. Kai kurie triukai buvo elementarūs – tačiau jie paprastiems stebėtojams aiškūs tik tada, kai kas nors juos parodo. Jam tuos triukus reikėjo sugalvoti. Automobilių perpardavimas, pasiimant pinigus iš pirkėjų iš karto ir atidedant mokėjimą tiekėjams, ir pasipelnant iš sparčios infliacijos, buvo vienas tokių būdų. Berezovskis jų turėjo daugybę.

Tačiau jis buvo žaidėjas, o ne vien pinigų uždirbinėtojas – pinigai jam buvo tik įrankis sportinėje kovoje dėl valdžios ir įtakos. Iš nepopuliarumo gelmių ištraukto Boriso Jelcino perrinkimas 1996 metais oligarchams, kurių priešakyje buvo būtent B.Berezovskis, kainavo, įvairiais vertinimais, nuo 200 iki 300 mln. dolerių.

B.Berezovskis, kaip šachmatininkas, toliau žongliravo įtaka ir palaikė taip pat ir V.Putiną, atėjusį į valdžią 2000 metais, tačiau matematikas nesuvokė savo įtakos ribų. Jis pradėjo Putiną kritikuoti ir bandė su juo galynėtis.

Čia ir buvo didžioji B.Berezovskio klaida, kurią pakartojo ir Michailas Chodorkovskis, kitas anksčiau pasakiškai turtingas oligarchas ir naftos bendrovės „Yukos“ savininkas, stumiantis laiką už grotų nuo 2003 metų.

Ir B.Berezovskis, ir M.Chodorkovskis abu bandė žaisti su V.Putinu pagal vakarietiškas galios balanso ir nuolaidų taisykles (tai puikiai veikė B.Jecino laikais), tačiau Kremliaus aplinkoje tvarka jau buvo kita. Kalėjimo kameroje vyriausias yra tik vienas, ir jo valdžią galima kvestionuoti tik tada, jei sugebi jį visiškai nugalėti ir užimti jo vietą. Dalybų nebūna.

B.Berezovskiui pasisekė labiau, nei M.Chodorkovskiui: jis spėjo išvykti iš Rusijos ir saugiai įsikurti Anglijoje. Negalėdamas susitaikyti su įtakos praradimu, jis bandė žaisti per atstumą, tai remdamas V.Putino režimo priešininkus, tai atvirai kviesdamas jėga nuversti valdžią Kremliuje.

Ir nors realios žalos Maskvos valdantiesiems jis nesukėlė, V.Putinui jis buvo tam tikras nemalonumas, kaip ir Anglijoje politinį prieglobstį gavę čečėnai. Turbūt vienintelis B.Berezovskio teigiamas poveikis tremtyje Londone buvo gana komiškai pasauliui demonstruotas Rusijos valdžios nesupratimas apie tai, kaip veikia teismai laisvame pasaulyje.

V.Putinas, nors ir pasaulio šiek tiek matęs buvęs žvalgybininkas, kategoriškai nesuprato, kaip taip gali būti, kad jo bičiulis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair‘as negali pakelti telefono ragelio ir liepti teisėjui atimti iš B.Berezovskio politinio prieglobsčio apsaugą, ir nurodyti jį išsiųsti į Maskvą.

Galimas daiktas, jei T.Blair‘as būtų galėjęs taip padaryti, jis būtų seniai paaukojęs B.Berezovskį vardan santykių su Rusija sušildymo, tačiau tai nebuvo jo galioje. Tačiau Londonas gavo retą prizą: Rusijos neapykantą, sumišusią su gilia pagarba, kurią rusai turi tik labiausiai užsispyrusiems ir nenuolaidiems priešininkams.

B.Berezovskis nelabai siekė susitaikymo su V.Putinu (išskyrus tik esą buvusį kreipimąsi dėl leidimo sugrįžti į Rusiją, kuris gali būti ir išgalvotas), bet V.Putinas jam vargu ar būtų atleidęs bet kuriuo atveju: kaip ir M.Chodorkovskis, bet kuris pakankamai aršus režimo oponentas turėjo išgerti savo bausmės taurę aiškiai, viešai ir pakankamai ilgai – kad visi kiti matytų pavyzdį: „ir jums taip bus“.

B.Berezovskį vargu ar kas prisimins kaip gėrį nešančią asmenybę, nors dažnai gyvenime jis padėdavo geresniems žmonėms arba bent jau mažiausiam blogiui. Tačiau jo gyvenimo pabaiga aiškiai parodo, kad Rusijoje naujosios žaidimo taisyklės yra nustatytos visiškai, bus įgyvendinamos be išimčių, ir vargu ar greitai bus pakeistos.

Lietuvos Rytas, 30 03 2013 (“Rytai Vakarai” ir lrytas.lt)

Lietuviškasis keliautojas, jis pamažu auga kartu su šalimi

$
0
0

Verslo Klasė, 2013 m. balandis

Paklausinėjus šiandien žmonių apie išvykimo vizas, mažai kas iškart prisimena šį keistą anachronizmą, nuėjusį praeitin drauge su paskyromis automobiliams, talonais dulkių siurbliui ir įgaliojimais vairuoti svetimą automobilį. Nors kai kas tebeturi sovietinius „užsienio pasus“ su keistai transkribuotomis pavardėmis (iš rusiško perdarymo – į lotynišką, pagal prancūzų kalbos taisykles; nūnai skolų kamuojamas Kauno krepšinio klubas anuomet irgi buvo užvadinamas ant marškinėlių „Jalguiris“).

Tautos, tradiciškai nesikračiusios kelionių, ryžtas keliauti prieš du dešimtmečius buvo didžiulis: kai atsidaro užtvanka, vandens lygiai abejose jos pusėse išsilygina labai staigiai, su sūkuriais ir verpetais, dideliu ūžesiu. Tačiau paskui, palikus vartus atvirus, upė jau teka normaliu greičiu, tačiau prisiminimai apie lūžį lieka ilgam.

Taip ir su lietuvių keliavimo įpročiais. Per kelias kartas sukauptas kelionių ir užsienio troškulys suspaudė spyruoklę, kurios energingas švystelėjimas jau praeityje, tačiau daugelis vis dar ilgimės tos beprotiško augimo dinamikos. Svaigulys neužsimiršta.

Pasikeitimai arba jų nebuvimas

Per dvidešimtį metų lietuvių kelionių įpročius purtė – arba paliko ramybėje – keli įvykiai.

Pirmasis, žinoma, buvo pigioji aviacija, atėjusi į Lietuvą kartu su prisijungimu prie Europos Sąjungos. Ji sutapo su naujai atsiradusiu poreikiu vežioti ekonominius migrantus ir sukūrė naujus transporto srautus į turtingus Europos miestus, kurie kilstelėjo mūsų keliautojus (bent jau jų viršutinį segmentą) iki turtingojo pasaulio lygio: ilgojo savaitgalio kelionių, dalyvavimo šeimos šventėje kitoje šalyje (tame pačiame žemyne).

Antrasis įvykis – galutinai nunyko išpūstos viltys apie tai, kad iš Vilniaus galima bus pasiekti daugybę miestų tiesioginiais skrydžiais, kaip iš Londono ar Frankfurto. Nebeliko nacionalinio vežėjo, o kartu ir kliedesių apie tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Čikagą. Atėjo išblaivėjimas.

Tiesa, dar tebegyvena absurdiški, ekonominę logiką ir perkamosios galios pasiskirstymą ignoruojantys kliedesiai apie tai, kad Lietuvos tarptautinių kelionių centru taps Kaunas, „nes jis Lietuvos viduryje ir taip visiems patogiau“.

Trečiasis faktorius (jau ne įvykis, o jo nebuvimas), buvo ir liko Lietuvos psichologinė izoliacija nuo Europos: Lenkija, nors ir apsitvarkiusi kelius ir nebesiūlanti pakelės plėšikų, tebeliko nemalonus kliūčių ruožas bet kokiai kelionei automobiliu į Vakarų Europą.

Kelionės iš Klaipėdos keltu tebėra visiškai nišinis pasiūlymas, o ne turistinis maršrutas. Kelionė geležinkeliu taip pat nieko bendro neturi su kelionėmis civilizuotame pirmajame pasaulyje: iš Vilniaus į kaimyninės Lenkijos sostinę galima važiuoti geležinkeliu, tik 574 km užims beveik 11 valandų. Net nesvarbu, kiek tai kainuoja: tiesiog variantas toks nepatogus, kad jo niekaip negali net variantu laikyti.

Mes niekuo nesiskiriame nuo kaimynų

Lietuviškas išskirtinumas iš socialistinio lagerio ir artumas Vakarams, net jei dažnai tai viso labo glorifikuotos detalės, kurių reikšmę mes patys išsipučiam savo paguodai, tebėra gyvas ir tvarus mitas. Tačiau ar mes kuo nors skiriamės nuo gretimų didelių rinkų, į kurias nelabai mėgstame būti panašūs?

„Visiškai ne, mes tokie patys, kaip rusai ar lenkai, tik tos šalys didesnės, todėl ten ir pasiūlymų daugiau“, sako Simonas Bartkus, Lietuvos marketingo asociacijos vadovas, daugelį metų dirbantis kelionių industrijoje ir rašantis labiausiai gerbiamą šalies tinklaraštį apie aviaciją.

Masiniai Lietuvos turistų užsienio maršrutai tebėra Turkija ir Egiptas – kaip ir didžiosioms Rytų Europos keliautojų sankaupoms. Žmonės brangesniame segmente jau daugelį metų nepalieka pietryčių Azijos: anksčiau tai buvo vien Tailandas, dabar – ir Malaizija, ir Mianmaras, ir Laosas, ir Indonezija. Skverbiamasi giliau, tačiau pats regionas nepaliekamas.

Sparčiausio augimo šalis lietuvių turistams dabar – Vietnamas, sako Gabrielė Štaraitė, kelionių organizavimo bendrovės Travel Planet vadovė.

Reiškia, šiokios tokios transformacijos esama. Mano kartai ir šiek tiek vyresniems žmonėms Vietnamas buvo neatskiriamas nuo tos labai negarbingos vietos, kurią šiai šaliai skyrė to meto politinės aktualijos.

Vietnamas sovietinėje sąmonėje buvo susijęs su pigiais ir skriaudžiamais darbininkais, pradėjusiais važiuoti į Sovietų Sąjungą po 1981 metų, su karo konfliktais. Iš ten būdavo atvežami pigūs šaldyti ananasai, ten galima buvo palyginti nesunkiai nuvykti, bet nelabai kas norėjo. Pagalvokite patys: Vietname buvo taip blogai, kad sovietinės cigaretės Kosmosas ten buvo paklausios ir noriai keičiamos į vietos liaudies dirbinius. Išties, tik truputį geriau, nei Afganistanas.

Dabar karta pasikeitė: šių dienų žmonėms Vietnamas labiau susijęs su prancūziškų kolonijinių filmų romantika, nei su XX amžiaus antrosios pusės kruviniausiais placdarmais. Panašiai, šiandien keliaujantys į Kambodžą retai žino, kas yra Kampučija, Pol Potas, Raudonieji Khmerai ir Mirties laukai.

Naujieji įpročiai

Tačiau kas formuoja lietuvių kelionių paklausą ir lūkesčius? Ar ateina lietuviai pas kelionių pardavėjus ir, pasukioję rankose gaublį, kaip tas naujasis rusas, prašo parodyti kitą?

„Madas formuoja draugai, lietuviai nuo draugų ir kaimynų nuomonės labai priklausomi“, sako S.Bartkus. Aviacijos ir kelionių specialistas pažymi, kad mes esame tikrai labai bendruomeniški ir linkę daugiausiai (arba net išimtinai) pasikliauti tuo, ką papasakoja iš kelionės grįžęs bičiulis. Tam tikra šalis parduodama, kaip pasirinktas kelionės maršrutas, ir sprendimas priimamas dar lietuviui neatėjus į kelionių biurą: jis apsisprendžia, klausydamas kitų kelionių įspūdžių.

„Žinoma, yra ir tas paprastesnis segmentas, kuris važiuoja bet kur, kur saulėta ir prieinama kaina“, priduria jis. Prisimenu, kaip 1995-aisiais, atėjus į kelionių agentūrą Anglijoje, man atvipo žandikaulis, išgirdus prie gretimo staliuko merginą prašant „dviejų savaičių kur šilta, nesvarbu kur“.

Man tai skambėjo, kaip šventvagiškas prigimtinės laisvų kelionių teisės paniekinimas – teisės, kurios aš neturėjau, gimęs sovietų Lietuvoje, ir kuri man tada vis dar atrodė didžiulė privilegija. Mergina prie gretimo staliuko, laisvai atsisakiusi Dievo duotos laisvos valios ir pasirinkimo laisvės, susijusios su viena didžiųjų gyvenimo dovanų, man akimirksniui pasirodė barbare, griaunančia civilizacijos iškovojimą dėl savo nesupratimo.

Taigi rinkdamiesi keliones, lietuviai vis dar mina vieni kitų pėdomis, kaip ir tarpukario ekonominiai migrantai, kaip ir naujoji emigracijos banga: važiuoja ten, kur kiti jau buvo, ten, kur jau yra tautiečių, ten, kur kiti jau išbandė. Neatsitiktinai iš visos Europos darbui vis dar pasirinktos trys: Britanija, Airija, Norvegija. Taip ir atostogų kelionėse: poreikis saviškių rekomendavimui yra labai stiprus, mums reikia savotiško nuraminimo.

„Yra du tipai lietuvių keliautojų: kai kurie patys organizuojasi ir tvarkosi, o kitiems būtinai reikia už rankos laikančio savo pakeleivio, kuris su jais visą laiką būtų. Gavę lietuvį kelionės vadovą, jie atsikrato paskutinių savarankiškumo likučių ir panyra į priežiūros režimą: viešbutyje sugedus čiaupui, jie jau net administratorei nepaskambins, o eis tik pas savo lietuvį vadovą,“ pasakoja kelionių organizatorė G.Štaraitė.

Pagalvojau, kad štai ir sugalvojau pagrindinį skirtumą tarp keliautojų iš Lietuvos ir jų kolegų iš Rusijos. Rusai, nors ir daugumas renkasi tam tikrą skaičių madingų ar prieinamų šalių, laiko garbės reikalu pasirūpinti (net jei tai kainuoja brangiau), kad aplink nebūtų kitų rusų. „Aplink nebuvo nė vieno ruso“ maskviečiams yra vienas iš svarbiausių geros kelionės akcentų. Maskvoje man teko matyti kelionių agentūrų pasiūlymus, kur būdavo elegantiškai pabrėžiamas „apgyvendinimas prestižiniuose viešbučiuose ir kompleksuose su minimalia tautiečių koncentracija“. Bendruomeninė, azijietiška rusų tauta nuostabiai sugeba kartu didžiuotis savo šalimi, bet nuo jos ir jos atstovų laikyti kuo didesnį atstumas. Turtingesniam rusui keliaujant, jam tautietis pageidautinas tiek pat, kiek rusų tuštutei, atvykusiai apsipirkti į Paryžių, pageidautina Riazanėje pagaminta rankinė arba batai iš Pavolgio.

Lietuviai tokios bėdos neturi. Tautiečių kaimynystė jiems yra gėris, maža to, jei kur nors užsienio šalyje yra lietuvių laikomas viešbutis, tai gali būti tikras, kad mūsų keliautojui tai bus rimtas privalumas: niekada negali žinoti, ten gali būti ir lietuviško alaus, o gal ir ruginės duonutės, dėl kurios mūsų tautietį pradeda kolbasinti jau trečią kelionės dieną.

Dar tais laikais, kai gyvavo „Lietuvos avialinijos“, buvo žmonių, kurie atvirai prisipažindavo, kad jiems būdavo smagu jas rinktis, nes papildomas tris valandas kelionėje galėdavai pabūti tarp savų, pakalbėti lietuviškai ir maksimaliai atitolinti susilietimo su užsieniu momentą.

Keliauja beveik visi

Keliones į užsienį vis dar priimta laikyti prabangos pirkiniu: kai paskelbiama apie kokio nors politiko atostogas, yra įprasta vartyti akis ir linguoti galvą, dūsaujant „štai ką jie sau leidžia“, apsimetant, kad paprastas pilietis niekada nėra buvęs toliau Palangos, o ir ten paskutinį kartą lankėsi, kai dar grojo ansamblis „Nerija“.

Tai nėra tiesa. Lietuviai masiškai keliauja, ir vis labiau nebijo net skolintis kelionėms. „Tiesa, tai yra biudžetinis segmentas, keliaujantis į Turkiją ir Egiptą, jie skolinasi apie 2000 litų, dažniausiai metams, bet tokio skolinimosi daugėja“, pasakoja Odeta Bložienė, Swedbank Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė. Lietuviams apskritai vis labiau įsipyksta taupymas vardan vartojimo ateityje, sako ji: žmonės nori to, ką amerikiečiai vadina „staigia gratifikacija“ – čia ir dabar, ir jei už tai reikės mokėti bankui palūkanas, tebūnie.

Pasak O.Bložienės, keliaujantys toli, į egzotinius kraštus, už kelionę susimoka iš turimų pinigų, ten apie skolinimąsi dažniausiai kalbos nėra.

Tačiau keliauja ir tie, kuriuos priimta laikyti beviltiškais varguoliais ir finansiškai pasmerktaisiais iki gyvenimo pabaigos: pensininkai. Pasirodo, duomenys apie tai, kad senjorai – didžiausi taupytojai bankuose, ir nesibaigiančios istorijos apie senolius, iš kurių sukčiai išvilioja sumas, prilygstančias nedidelių bendrovių apyvartinėms lėšoms, nėra klaidingos pasakos. Pasak G.Štaraitės, ne mažiau 15% perkančių jos organizuojamas keliones į egzotinius kraštus yra pensininkai.

Lietuvoje labai populiaru baksnoti į vokiečių arba anglų pensininkus, „keliaujančius po pasaulį“, kai mūsiškiai, girdi, minta bulvių lupenomis ir skaičiuoja centus. Tai spaudžia ašarą, bet nėra korektiška ir jau seniai neatspindi tikros situacijos.

Ko tikėtis ateityje

Kad ir kaip klausinėčiau, negavau atsakymo, kas gali būti nauja kryptis lietuvių keliautojams, apie kurią niekas kol kas nežino. Aš pats, prisimenu, prognozavau, kad lietuviai priims JAV kaip populiarų kelionių maršrutą: nuo Floridos paplūdimių iki ilgų, išsamių automobilinių kelionių po visą šalį, sustojant nebrangiuose moteliuose ir valgant maistą, kuris, palyginti su europietišku, yra sotus, nebrangus ir patiekiamas labai didelėmis porcijomis. Kuo ne lietuviška svajonė?

Rodos, visos kortos teisingai iškrito – ir galimybė keliauti be vizų, ir santykinai pigus JAV doleris, ir beveik liberalizuota transatlantinių skrydžių rinka, kartu su nebebrangstančia nafta numušusi bilietų kainas iki istoriškai žemos ribos, ir beveik gimtąja lietuviams tapusi anglų kalba. O kur dar tautiečių gausa vidurio vakaruose (Čikagoje) ir vadinamoje „rūdžių juostoje“ – Ohajuje, Indianoje, Masačiūsetse.

Tačiau poilsinės ir pažintinės kelionės į Ameriką tebeliko itin noriai keliaujančios viršūnėlės pasirinkimas, ne ką noriau ir gausiau praktikuojamos, nei prieš kelerius metus pačių rafinuočiausiųjų keliautojų pasirinktos viešnagės Japonijoje.

Matyt, prognozavimas niekada nėra žaidimas be pralaimėjusių. Tačiau vis dėl to pabandysiu: man regis, turi išpopuliarėti Pietų Amerika, patraukli lietuviams artimu gėlėtu, garsiu ir šiek tiek fatalistiniu temperamentu bei „gero laiko“ ir atsipūtimo kultūra, kuri, man regis, Lietuvoje bus dar ilgai madinga kaip siekiamybė (tegu tik tarp tų, kurie jau gali sau tai leisti, dažniausiai kaip tik sunkaus darbo ir griežtos disciplinos dėka).

Anglijoje pašalpiniams baigiasi katino dienos: kas ir kodėl

$
0
0

Tai, apie ką Britanijoje jau seniai kalbėjo valdančioji koalicija, prasidėjo balandžio 1-ąją. Imtasi radikaliai pažaboti didžiulę ir, daugelio požiūriu, nekontroliuojamą socialinės saugos sistemą, kurioje jau seniai tinginiavimas atlyginamas geriau, nei darbas. Ypač kalbant apie paprastesnes, mažiau apmokamas, profesijas.

Mažai kas tikėjo, kad tai vieną kartą įvyks, nes šimtmečio problemą bandyta tvarkyti ne kartą. Po Antrojo pasaulinio karo diegtas socialinės valstybės sumanymas, kur niekas neturėjo pasilikti be pastogės, maisto, sveikatos apsaugos – nepriklausomai nuo gabumų ir pastangų – pavirto savo paties parodija, nematytu nuo Romos imperijos saulėlydžio laikų veltėdžių išlaikymo aparatu.

Deja, parodija nejuokinga: tai didžiausia šalies biudžeto išlaida, net 28%, ir išties kosminė suma: daugiau nei 200 milijardų svarų. Perskaičiavus į mūsų pinigus, tai artėja prie trilijono litų. Tik trilijono litų Lietuvoje niekada net ir nebuvo, nes tai nelietuviško dydžio suma.

Palyginimui – švietimas Britanijoje kainuoja mažiau nei pusę tos sumos. Išlaidos gynybai, su visais lėktuvnešiais, bombonešiais ir branduoliniais ginklais – penkiskart mažesnės.

Pasikeitimai bus dideli ir užkabins šimtus tūkstančių pašalpų gavėjų.

Dažnas lietuvis, ieškantis geresnio gyvenimo Anglijoje, susižavėjęs pasakojo – ir pasakoja ligi šiol: kokia fantastika, ten iš pašalpų galima normaliai gyventi. Būstas valdiškas ir nuoma kompensuota, išmokos už vaikus, išmokos už invalidumą, išmokos bedarbiui, kompensacijos už komunalines išlaidas, net kompensacija, kurią valstybė sumoka tau, kad galėtum valstybei sumokėti municipalinį mokestį – viskas susideda, o dar priedo yra ir išmokos, kompensuojančios mažas pajamas, jei tų pirmųjų išmokų susirenka per mažai. Tai štai prašom, kaip valstybė rūpinasi, čia ne pas mus.

Bėda buvo tokia, kad kosminio mastelio nemokamo gyvenimo projektas pasirodė pernelyg patrauklus: žmonės tiesiogine prasme pamatė, gal pašalpos apsimoka labiau, nei darbas. Kam dirbti, jei galima nedirbti? Sąmoningumas, pilietiškumas ir gėdos jausmas gana greitai atbunka, ir žmogus, esant tinkamoms sąlygoms, po kurio laiko tampa panašus į kiaulę. Kalbinami žiniasklaidoje, šie žmonės visada vengia pasisakyti apie tai, kaip jie jaučiasi, išlaikomi kitų. „Aš tik gaunu tai, kas man priklauso. Tokie įstatymai, aš jų nesugalvojau“, sako jie.

Tačiau toliau leisti sistemai nėra įmanoma, nes šalis dūsta, prispausta senų ir naujų skolų. Todėl šventoms kiaulėms, panašu, sumažins jovalo kiekį, o daugelis turės apskritai eiti ir prasimanyti ėdesio pačios.

Lietuvoje balandžio 1-oji būtų laikyta nevykusi diena pradėti rezonansinės reformos įgyvendinimą: visi mėnesių mėnesiais paskui kartotų nejuokingus pašmaikštavimus, girdi, gal čia buvo nevykęs vyriausybės pokštas.

Tačiau Britanijoje drastiškos reformos susilaukė ne tik prognozuoto kairiųjų įsiūčio, bet ir netikėto populiarumo kitų gyventojų tarpe. Mat daugumas šalies žmonių vis dėlto dirba, ir ypač paprastesnių užsiėmimų ir mažesnių pajamų žmonės gerai pažįsta nieko neveikiančius tranus-kaimynus, miegančius iki vienuoliktos ryto ir neskubiai išeinančius iš namų apsipirkti, arba trečiadieniais pėdinančius iki darbo biržos atsižymėti, kad pašalpą mokėtų toliau.

Daugiausiai komentarų sukėlė tai, ką kairioji žiniasklaida pavadino „miegamųjų mokesčiu“. Gyvenantys socialiniame būste ir turintys kiekvienam gyventojui arba sutuoktinių porai daugiau, nei vieną miegamąjį, nuo šių metų gaus sumažintas pašalpas, kad nesėdėtų užsėdę per didelio valdiško būsto, kurio reikia kitiems. „Aš gyvenau trijuose kambariuose visą gyvenimą ir nesiruošiu kraustytis“, sako TV kamerai prasirūkiusi ragana, už kurios būstą dešimtmečiais mokėjo valstybė.

Vien ši reforma turi sutaupyti beveik pusę milijardo svarų per metus. Kitos reformos atrodo labai kosmetinės arba lietuviškai akiai net juokingos: pavyzdžiui, vieno namų ūkio (t.y., dažniausiai šeimos) per metus gaunamos pajamos bus apribotos 26 tūkstančiais svarų. Suprantama, kur nors Didžiasalyje papasakojus apie tai, kad vargšai anglai nebegalės kasmet gauti daugiau nei 100 tūkstančių litų šeimai, kils tik juodas pavydas ir nenumaldomas noras krautis lagaminus į Angliją, tačiau vis tiek tai yra labai ženklus sumažinimas, palyginti su tuo, ką buvo galima gauti ligi šiol.

Be to, kone pirmą kartą tai reikš, kad nedirbančios šeimos, pasigimdžiusios dar vieną vaiką, dažnai už tai papildomų pinigų nebegaus, ir tas pačias pajamas turės dalintis dar su viena alkana burna. „Šeimas baudžia už tai, kad jos turi vaikučių“, bliauna etatiniai ir laisvai samdomi socialistai apžvalgininkai kairiųjų laikraščiuose. Valdančios koalicijos partneriai konservatoriai atsako, kad dabar išlaikytiniai pirmą kartą turės galvoti, kaip ir dirbantieji: ar mes galime sau leisti dar vieną vaiką.

Pirmą kartą Britanijos pokarinėje istorijoje išmokos nebus didinamos kartu su infliacija: artimiausius trejus metus nustatyta 1% augimo riba. Tai reikš, kad faktiškai gaunamos sumos perkamoji galia mažės – tačiau nieko baisaus, nuo krizės pradžios tai buvo gyvenimo faktas daugeliui tų, kas gauna atlyginimą, ir jie nenumirė.

Net aršiausi kritikai negali ginčytis su kai kuriais skaičiais, nuo kurių daugeliui atvipo žiauna. Vyriausybei jau kiek anksčiau pabandžius patikrinti neįgalumo pašalpos gavėjus, tarp kurių, kaip numanoma, buvo daugybė simuliantų ir apsimetėlių, net 800 tūkstančių iš jų (aštuoni šimtai tūkstančių – paskaitykite dar kartą) tiesiog nėjo pas gydytoją ir patyliukais atsisakė pašalpos. „Na, gal jie visi tiesiog pasveiko“, sumurmėjo vienas kairysis aktyvistas TV laidoje, iki tol aršiai drožęs vyriausybę dėl jos kietaširdiškumo.

Kiek šių metų reformos atsilieps mūsų tautiečiams, kurių tik labai nedidelė dalis naudojasi socialinėmis išmokomis (nes daugumas yra jauni ir darbingi, o su valstybės pašalpų melžimu susipažįsta dažniausiai tik tuomet, kai lietuvės nuteka Britanijoje už atvykėlių iš kitų žemynų, anksčiau nei rytų europiečiai prisitaikiusių prie nemokamo gero medžioklės)?

Tiesioginis poveikis bus menkas, o štai netiesioginis netruks pasijusti. Tas, kas nedirbo už 8 svarus per valandą, nes jam labiau apsimokėjo snausti socialiniame būste ir gauti pašalpą, savo nuomonę greitai pakeis, kai neliks socialinio būsto ir (arba) pašalpos, arba menamą neįgalumą ištirpdys nauja patikrinimo tvarka.

Darbo vieta, kuri buvo laisva ir laukė darbuotojo iš Lietuvos provincijos, gali greitai pasirodyti žymiai labiau geidžiama, ir mūsų tautiečiai turės dėl jos konkuruoti ir labiau stengtis. Daugeliui mūsų užsienyje gerai sekėsi ne todėl, kad mes labai darbštūs, o todėl, kad nesunku aplenkti stovinčius vietoje ir miegančius. Kai vietinius pažadins ir išvarys į trasą, lenktyniauti bus sunkiau.

Lietuvos Rytas, 02 04 2013


Skelbiami kandidatai į Laukinių Žąsų apsilankymus

$
0
0

Iš portalo Laukinės Žąsys

Kai praėjusiais metais Laukinės Žąsys paskelbė greitą sąrašą, kur dar ruošiasi eiti mūsų apžvalgininkai, straipsnis tapo labai populiarus – daugybė skaitytojų pateikinėjo savo siūlymus. Arba liepė kur nors neiti nė už ką.

Sudėliojome pagal abėcėlę, išbraukėm, kur jau buvom arba kurių vietų jau nėra, ir neįrašėm tų vietų, kur kol kas nesinori eiti.

Papildymus galima, kaip ir anksčiau, siūlyti komentaruose. Tik labai mažo skaičiaus restoranų (penkių) mes neaprašinėsim niekada, apie tai jau pakankamai šnekėta, bet jeigu ką nors domina diskusijos, galite diskutuoti dar. Reikalavimai kur nors neiti, arba neišmanios pastabos apie tai, kodėl įrašytas McDonald’s, nebus priimami domėn, o kartais gali susilaukti ir nemalonaus atsakymo, tačiau nebūtinai.

Alaus Namai Vilnius
Alaus Studija Vilnius
Aloha Vilnius
Amatininkai Vilnius
Apvalaus Stalo Klubas Trakai
Araks Raudondvario kaimas, Molėtų plentas
Balti Drambliai Vilnius
Brasserie de Verres en Vers (Astorija) Vilnius
Bunte Gans Vilnius
Čaginas Vilnius
Daugirdas Kaunas
El Gaucho Vilnius
Esse Vilnius
Gabi Vilnius
Gamtos Perlas Karklė, Klaipėdos raj.
Hazienda (Mabre) Vilnius
Helios Steakhouse Vilnius
Horizontas (Crowne Plaza) Vilnius
Ida Basar Vilnius
Karpynė Gabšiai, Raseinių raj.
La Provance Vilnius
Labuki Vilnius
Le Cle Klaipėda
Leičiai Vilnius
Leleko Vilnius
Lokys Vilnius
Mao (Oze) Vilnius
Marche Vilnius
McDonald’s Kaunas, Vilnius ir kitur
Medininkai Vilnius
Medžiotojų Užeiga Kaunas
Miyako Vilnius
Mojo Cafe Trakai
Narutis Vilnius
Navalis Klaipėda
Newport (Radisson Blu) Klaipėda
Omakase Vilnius
Perkūno Namai Kaunas
Piazzetta Italia (Pirklių Klubas) Vilnius
Pirosmani Trakai
Rosso Arancio (Oze) Vilnius
Salvete  (Europos Centre Golfo Klubas) Girijos kaimas, Molėtų plentas
Senoji Kibininė Trakai
Skandalas Klaipėda
Sonnets (Shakespeare Hotel) Vilnius
St Germain Vilnius
Stikliai Restoranas Vilnius
Stora Antis Klaipėda
Šturmų Švyturys Šturmai, Šilutės raj.
Trasalis Trakai
Veranda Vilnius
Wok to Walk Vilnius

 

Žinau, kas kaltas dėl begalinės žiemos

$
0
0

 

Lietuvos Rytas, 08 04 2013

Klausimas paprastas, ir atsakymas nesudėtingas: argi daug kam patinka Velykos su sniegu, pusnys gatvėje, auliniai batai penktą mėnesį iš eilės, šalikai, kepurės ir pirštinės?

Juk galėtų būti lauko kavinės, mėsa ant grotelių sodybose, švarkai vietoje paltų. Žinoma, kad taip.

Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl neateinantis pavasaris kiekvienam ant liežuvio. Aš dar negirdėjau tiek juokų (ir gerų, ir nelabai) apie orus. Krepšiniui vis labiau nueinant į šešėlį ir užsidengiant skolomis ir pralaimėjimais, orai tampa puikia tema, kuri vėl suvienijo tautą.

Be to, daugelis kitų problemų jei ir ne visiškai išspręstos, tai bent jau išeitys aiškios. Kam per brangus šildymas, kraustosi į kitą būstą arba įsileidžia nuomininkus. Kai labai kanda degalų kainos, važinėja mažiau. Kai negali sau leisti naujų drabužių, perka dėvėtus. Net automobilių spūstis per Vėlines kažkaip išsprendėme – kam nepatinka ilgai kiurksoti kelyje, keliauja iš anksto ir pasistato automobilį toliau nuo kapinių vartų. Kai nesugebi rasti tinkamo darbo Lietuvoje, ieškai užsienyje. Daug kam nepatiko A.Kubiliaus valdžia, ir jie išsirinko kitą (dabar už savo pastangas gali džiaugtis bent jau ūkio ministre, kuriai net premjeras negali uždrausti kalbėti apie energetiką – ją sunkiau nuvyti nuo šios temos, nei atpratinti blusinėjantį šunį kasytis).

Trumpiau tariant, visada yra kažkokia išeitis, ir nors mes žinome, kad daug kas yra netobula, tačiau labai nepurkštaujame, nes slapčia suprantame ir sutinkame, kad gyvenimas yra mišinys iš gero ir blogo.

Giliai širdyje turime teisingumo ir saiko jausmą. Nors ir labai dažnai bambame dėl valdžios, kuri ir kainuoja per daug, ir padaro per mažai, žinome, kad smarkiai geresnės už ją mes neturėsime. Daugelį katalikų bažnyčia ir šeima ne visada džiugina, bet geriau jau su jomis, negu mėnesienoje aukoti šėtonui naminius gyvulius, gyventi vienam ir niekam nerūpėti.

Tačiau dabartiniai orai yra mums visiems akivaizdi neteisybė. Mes laukiame iš gamtos bent jau kažkokio taisyklių laikymosi, pagarbos susitarimams ir ciklų. Dabar mes jaučiamės apgauti ir bejėgiai, nes nėra net ką nubausti už akivaizdžią netvarką.

Kai nesiseka – pavyzdžiui, tą patį rytą virtuvėje ir stiklinę sudaužai, ir užtepta duonos riekė nukrenta ant žemės sviestu į apačią, gali spirti į spintelę ar šiukšliadėžę, ir akimirkai palengvėja, tačiau kai jau prasidėjo balandis, ir už lango sninga dideliais kąsniais, tokia taktika netinka. Jei būtume iš laukinių kraštų, galėtum griebti automatinį šaunamąjį ginklą ir pleškinti į orą, arba sudeginti Amerikos vėliavą, kai nesiseka gyvenime, bet mes, racionalūs žmonės, negalime sau to leisti.

Tačiau iškrovos reikia, todėl siūlau prisiminti tuos žmones, kurie, pasivadinę mokslininkais (ir tikrai, daugelis jų tikrai gaudavo, o gal ir šiandien gauna, atlyginimus iš mokslo įstaigų), mums bandė prieš dešimt ar penkiolika metų aiškinti, kas bus su klimatu ir orais.

Negana to, kad pirmiausia buvo kalbama apie „klimato atšilimą“, kuris paskui buvo pakeistas „klimato kaita“ (kai tokį atšilimą pasidarė vis sunkiau pastebėti), buvo detaliai prognozuojama, kas mūsų laukia po dešimtmečio, pusšimčio metų ar kitame amžiuje.

Norvegijos fiorduose ant šlaitų sirps vynuogės, pasakojo mums. Baigsis tūkstantmečiais vykusi paukščių migracija – kregždutėms nebereikės žiemai Egipto, joms bus gerai žiemoti ir Helsinkyje, tarp persikų ir arbūzų plantacijų.

Žmonės iš pietų Europos kraustysis vis tolyn į šiaurę, ieškodami malonesnių gyvenimo sąlygų, nes Ispanija ir Italija pasidarys nebegyvenamos.

O ledynai? Jie tai traukiasi, tai auga, ir tai nieko nereiškia, o baltieji lokiai prisitaikys prie įvairių temperatūrų, juo labiau, kad jų populiacija ne mažėja, o didėja.

Ir absoliučiai viskas, kas vyksta, nuolatos mums paaiškinama, kaip tiksliai teoriją patvirtinantis reiškinys. Kai mokinys neišlaiko egzamino, jis tėvams paaiškina, kad taip ir turėjo būti – tiesiog jis per gerai mokėjo, kad galėtų išlaikyti. Kai futbolininkas nepataiko į vartus, tai, žinokite, plano dalis: jis bandė užmigdyti priešininkų budrumą, čia taktinis manevras, kuris ilgainiui padės laimėti.

Dabar tas pats. Šaltos žiemos ir neprasidedantis pavasaris yra „labai paprastai paaiškinami“, taip ir turėjo būti dėl klimato kaitos, čia viskas dėsninga. Žiūrėkite, čia Golfo srovė, čia vanduo iš tirpstančių Himalajų, iš kurio vandenyne veisiasi dumbliai, kurie išskiria dujas, iš kurių darosi visokie stebuklai, ir būtent todėl per Velykas mes lipdome sniego senį.

Tik aš turiu vieną klausimą. Jei viskas dėsninga ir aišku, paprasta ir suprantama, kodėl jūs prieš dešimtį metų nė vienas neprognozavote to, kas vyksta dabar? Kodėl jūs sakėte visiškai atvirkščiai?

Aš jums pats galiu atsakyti. Todėl, kad nė velnio nežinojote tada, nė velnio nežinote ir šiandien, bet malėte liežuviais, išsigalvojote paaiškinimus pagal situaciją ir kuo daugiau bauginote, kad daugiau gautumėt pinigų iš valstybinių ir tarptautinių fondų jūsų panikos užkurtiems tyrimams, galėtumėt skraidžioti po konferencijas į egzotinius kurortus visuose žemynuose ir išsimokinėti atlyginimus.

Jūsų pranašystės nedaug kuo skyrėsi nuo viduramžių astrologų užkalbėjimų. Žemėlapiai ir grafikai, kuriuos kuriate nuostabiais kompiuteriais, praktine prasme nedaug kuo skiriasi nuo senovinių atlasų, kur neištirtuose kraštuose parašyta „Čia gyvena drakonai“.

Mokslas pasiekė labai daug, be jo nebūtų ne kosminių palydovų, nei kompiuterių, nei interneto, nei šiuolaikinių vaistų. Tačiau greta mokslininkų vaikšto, irgi akinius ant nosies nešioja, ir labai rimtai ir impozantiškai atrodo paprasčiausi šarlatanai: tie, kas aiškina apie žmonijos poveikį vandenynų lygiui ir ugnikalnių išsiveržimui, ir tie, kurie reguliuoja žodžio „bẽbras“ kirčiavimą ir vadina tai mokslu.

Moralas būtų toks. Kadangi negalime rasti kaltų dėl pavasario, kuris niekaip neateina, bent jau prisiminkite, kad apie klimatą ir orus jums daug metų melavo, ir dar ilgai meluos, jei nebūsite budrūs. Dabar jau viskas, galite sau eiti į lauką kasti sniego.

Margaret Thatcher, neatsiprašinėjusi ir nesigailėjusi kovotoja

$
0
0

Lietuvos Rytas, 08 04 2013

Kai buvo pranešta apie Margaret Thatcher mirtį, mažai kas nustebo: 87 metų politikė jau seniai buvo tik pensininkė, sunkiai serganti ir nebesirodanti viešumoje. Tačiau jos vardas buvo, kaip sako anglai, didesnis už gyvenimą.

Už meilę ir pagarbą jai, kurią išpažino milijonai, buvo didesnė tik neapykanta, panieka ir baimė, kurią jai jautė kiti milijonai, ir dviems pusėms niekada nebuvo lemta sutarti. Kaip ir Ronaldas Reaganas, ilgametis M.Thatcher bičiulis ir kolega, kartu kovojęs su Blogio Imperija ir komunizmu, išėjęs žymiai anksčiau, 2004 metais, buvusi Britanijos ministrė pirmininkė niekada nebuvo iš tų, kas vienija ir garsėja kompromisais.

Nors kompromisų per savo gyvenimą ir karjerą M.Thatcher turėjo daug (niekas kitaip nebūtų galėjęs išsilaikyti Didžiosios Britanijos vadovo poste, ir dar taip ilgai, 11 metų – ilgiau, ne bet kas XX amžiuje), tačiau ji įsiminė amžininkams ne dėl kompromisų, o dėl tų momentų, kai ji rizikavo ir naudojo visus ginklus, kuriuos tik turėjo savo arsenale.

M.Thatcher užėmė premjerės postą 1979 metais, kai Britanija buvo išvargusi ir pasimetusi nuo daugelio metų profesinių sąjungų siautėjimo, streikų ir susilpnėjusios ekonomikos, o priešai Sovietų Sąjungoje nuosekliai plaukė prie brangios naftos ir Leonido Brežnevo sąstingio pabaigos.

Pirmąjai moteriai premjerei, regis, viskas sekėsi, kortos išpuolė sėkmingai. Kone lygioje vietoje dėl Folklendų salų pietų Atlanto vandenyne į muštynes išlindusi ir nugalėta Argentina atgaivino Britanijos nacionalinį pasididžiavimą. Karalystės gyventojai prisiminė užrašą ant monetų ir Škotijos karališkųjų kariuomenės dalinių šūkį, Nemo me impune lacessit („niekas, mane įžeidęs, neliks nenubaustas“) ir 1983 metais perrinko konservatorius.

Nauja pergalė leido M.Thatcher išrūkyti iš šalies socializmą – visų pirma, nugalėjus aršius ir užsispyrusius streikuojančius angliakasius. Dievas padeda tiems, kas patys stengiasi: vyriausybės sukauptoms anglies atsargoms (kad nereikėtų nusileisti streikininkams) tą kartą padėjo neįprastai šilta 1984-1985 m. žiema. Toliau viskas buvo kaip iš vadovėlio: valstybinių įmonių privatizavimas, senosios ekonomikos monopolijų griovimas ir dar viena, jau trečia, rinkimų pergalė 1987 metais, kai darbo partija negalėjo pasiūlyti nieko, tik triukšmingus ir margus protestus ir kvietimą „vienpusiškam branduoliniam nusiginklavimui“.

Premjerė buvo naujos, drąsios ir vėlei galingos Britanijos simbolis: 1984 išmušta iš Europos Sąjungos kompensacija („pinigų grąžinimas“), kadangi šalis gaudavo iš ES žymiai mažiau, nei mokėdavo į jos biudžetą, daug metų siutino prancūzus ir vokiečius, kurie nepakentė britų, žaidžiančių pagal savo taisykles, tačiau negalėjo sau leisti jų išprašyti lauk: Europa be Britanijos būtų visiškai kitokia.

Mums M.Thatcher buvo ir liks Šaltojo Karo simbolis. Sovietų Sąjunga buvo parklupdyta sąjungininkų Vakaruose – nei per anksti, nei per vėlai, o tada, kai tam atėjo laikas ir sėkmingai susiklostė aplinkybės.

M.Thatcher neatsiprašinėjo ir nebraukė krokodilo ašarų, kai jos akyse eižėjo Blogio Imperija: senolių komunistų politinis biuras Kremliuje nebegalėjo daugiau skolintis, už naftą ir dujas pajamos labai sumažėjo, pragaištingas karas Afganistane siurbė pinigus ir jėgas, ir „darbininkų ir valstiečių valstybės“ projektas aiškiai nebeatrodė tęstinis. Britanijos premjerė 1987 metais atvyko į Maskvą, šypsodamasi kaip superžvaigždė šalyje, kur visi buvo susiraukę, ir per tiesioginę televizijos transliaciją vietos televizijoje negailestingai parodė, kad komunistai nemoka ne tik gaminti automobilių ir auginti grūdų, bet ir beviltiškai atrodo bandydami ginti savo santvarkos privalumus.

Žinoma, Šaltasis Karas vis dėlto buvo karas, jis pareikalavo aukų ir didžiulių išlaidų, konfliktas Afganistane nebuvo vienintelis susirėmimas, kur liejosi kraujas, tačiau kaip ir daugelis jos amžininkų, Margaret Thatcher niekada nesiekė būti labai populiari arba kautis švelniai: ji žinojo, kad yra gėrio jėgos ir yra priešai, ir priešus reikia nugalėti.

Mums Šaltasis Karas buvo teisingas ir geras dalykas, nes Lietuva atsidūrė karą laimėjusioje pusėje, ir būtent to karo rezultatai užtikrina mūsų laisvę ir pažangą šiandien.

Be jokios abejonės, Margaret Thatcher buvo geriausia vadovė tiems savo šalies gyventojams, kurie norėjo kuo mažiau valstybės kišimosi ir kuo daugiau kapitalizmo – ji niekada nebuvo mėgstama kairiosios pakraipos politikų, profesinių sąjungų atstovų, menininkų ar daugelio intelektualų, ir per daug dėl to nesisielojo.

Ištisoms kartoms, kurios ją prisimins, ji bus simbolis to, kad kartais nereikia ieškoti kompromisų tarp gėrio ir blogio, o tiesiog eiti į kovą ir protingai kautis kiekviename mūšyje, kurį gali laimėti. Tų mūšių Margaret Thatcher gyvenime buvo labai daug. Ji buvo laiminga, stodama į kiekvieną iš jų, ir galbūt todėl dažniausiai nugalėdavo.

Prekybos centrai, mano vilties kregždės

$
0
0

27 06 2011

Pratarmė perspausdinimui Protokoluose.

Šį straipsnį parašiau lengvai ir pasimėgaudamas, nes man nereikėjo spausti iš savęs nė vienos minties. Viskas išsiliejo savaime, nes aš tikrai taip manau, kaip rašau.

Perskaitęs komentarus (kurių šimtai) įsitikinau, kad viską parašiau ne tik teisingai, bet ir per švelniai. Runkeliams – ir dar tokiems karingiems ir apimtiems isterikos – nepatinka prekybos centruose tai, kad jų savininkai milijonieriai, o kasininkės uždirba mažai. Jie mano, kad prekybos centrų savininkai turi užsiimti kažin kokia socialine programa. Dar jiems atrodo, kad galėtų mokėti kasininkėms ne rinkos kainą, o daugiau, “kiek negaila”. Labai gera tema naujam straipsniui – apie zoologinį liumpenų pavydą ir neapykantą svetimam turtui ir pasisekimui, net jei tas pasisekimas kuria tūkstančius darbo vietų ir moka pajamų, pelno, socialinius, pridėtinės vertės ir kitokius mokesčius tiems patiems liumpenams, kad galėtų skaityti ir vemti ant tokių žmonių, kokiais jie niekada nebus.

Keli skaitytojai man linkėjo pačiam įsidarbinti kasininku ir tada pažiūrėti, kaip man patiktų. Man nepatiktų. Todėl aš ir nedirbu kasininku, ir, su Dievo pagalba, gal nedirbsiu.

Linkiu gero skaitymo.

Delfi.lt, 2011 m. birželio 27 d.

Na štai, gerbiamieji skaitytojai, dabar jau kai parašysiu, tai jums nepasirodys maža. Tiesą sakant, jau iš antraštės jums maža turbūt nepasirodė, jau ieško piršteliai, kur čia mygtukas „komentuoti“? Ar ne? Tai skaitykite toliau, o aš būtinai būtinai ateisiu rytoj pažiūrėti ir suskaičiuoti, kiek kartų kas parašys, kad straipsnis užsakytas, ir kiek man už tokį dalyką moka.

Man patinka prekybos centrai. Maža to, iš visų dalykų, kurie yra Lietuvoje teisingi ir geri, manau, prekybos centrai yra vieni teisingiausių ir reikalingiausių. O prekybos centruose man labiausiai už viską patinka maisto parduotuvės.

Kodėl taip sakau? Kodėl kalbu atvirkščiai, nei didžioji dalis mano tautiečių, ir ne tik tautiečių: taip kalba milijonai žmonių visoje Europoje. Prekybos centrais yra priimta bjaurėtis, baisėtis ir piktintis.

Taip kalbu todėl, kad prisimenu, kaip atrodė apsipirkimas iki prekybos centrų. Aš prisimenu vaikystės parduotuves kitoje gatvės pusėje nuo mano tėvų namų, Basanavičiaus gatvėje. Mėsos parduotuvė, su taukais, suvyniotais į vaškinį popierių, tešmenimis ir kanopomis, ir dar kažkokiais konservais. Manęs ten nesiųsdavo, nes nejau vaikas nupirks pats mėsos, net ir eilę atstovėjęs.

Dar ten buvo viena parduotuvė, kur buvo pieno produktai ir sūriai, batonai ir bandelės, ir telkšojo išsipylusio, jau kiek padvokusio, pieno balos, o prie staliuko supirkdavo tuščią stiklo tarą – pieno ir kefyro butelius po 15 kapeikų, stiklainiukus nuo grietinės – po dešimt. Dar buvo trečioji parduotuvė, kur buvo parduodamas alkoholis, alus, saldainiai ir kavos pakaitalo gėrimas, dar cukrus ir druska, ir rudas vaško spalvos muilas, kurį žmonės, kuriems tarybinė praeitis tvirtai susicukravo smegenyse, laiko pačiu geriausiu iš visų skalbimo ir valymo priemonių.

Toje trečiojoje parduotuvėje buvo visų baisiausios pardavėjos: nekantrios, besitaikančios ką nors aprėkti. Aš labai tikiuosi, kad jos nebeturi darbo ir skursta, arba kad jas paliko vyrai. Arba ir viena, ir kita.

Aš prisimenu ir paskui buvusias kooperatines parduotuves, kur prekės jau buvo geresnės, pardavėjos tik truputį malonesnės, ir šalia skalbiamųjų miltelių buvo išdėlioti gaivieji gėrimai, greta kurių buvo kvepalai, prie jų – kukurūzų dribsniai, o galiausiai, ant pakabų, sukabintų kekėmis viena ant kitos, skersvėjyje plevesavo šilkiniai marškiniai, bandito svajonė.

Klausiu rimtai – jūs ko nors iš šių išvardintų vietų pasiilgote? Jei greta šviesių, tvarkingų ir patogių prekybos centrų jums pastatytų tuos ankstyvos Nepriklausomybės laikų lariokus, arba valdiškas 1980 m. pavyzdžio savitarnos parduotuves su visu jų asortimentu, jūs paliktumėt dėl jų tuos dabar keikiamus prekybos centrus, kuriuos dabar taip koliojate? Tikrai?

Žinoma, kad ne. Prekybos centrai nieko nenaikina. Nei smulkių prekiautojų, nei turgų, nei turgelių, nei ūkininkų anei žolininkų. Jie juos natūraliai išstumia todėl, kad į prekybos centrus einate jūs, pirkėjai, kurie renkatės važiuoti ten, kur patogiau pastatyti automobilį, kur didesnis pasirinkimas, kur esate jau įpratę ir, taip taip, ten, kur mažesnės kainos.

Būtent taip. Apsimetėliška miestiečio užuojauta ūkininkams, kad juos išnaudoja stambių parduotuvių pirkimo vadybininkai, užuojauta kasininkėms, kad jos turi vergauti už menką atlyginimą, yra nieko daugiau, tik nesąžiningas bandymas perkelti savo sąžinės graužatį (jei tokia yra) kam nors kitam.

Prekybos centrai jums siūlo tai, ko jūs labiausiai norite, o daugumas jūsų labiausiai norite kuo pigiau. Tegu iš sumaltų kanopų su skonio priedais, tegu su tirštikliais, dažikliais ir kvapikliais, kad tik pigiau. Tegul bus piktos, nelaimingos, išvargusios pardavėjos, bet taip bus pigiau.

Gerai žinomas žmonėms Saulius Poška, „Mėslitos“ direktorius, ir jo išvedžiojimai, iš kurių juokiasi visa Lietuva, yra tik viena medalio pusė. Man juokingiau yra tai, kad beveik viskas, ką jis pasakoja apie varguolius, kurie noriai perka jo išgalvotos bendrovės išgalvotą produkciją, yra nurašyta tiesiai iš gyvenimo: mėsos dešroje gali ir nebūti, bet būtinai reikia kokios nors pasakos apie liaudišką kilmę, pavadinkim produktą „Močiutėlės“, „Dieduko“, „Seno malūno“, „Klojimo“, ir bus pats tas. Dar nukainuokim dešimčia procentų.

Ir, kartoju, nereikia čia skleisti savo užuojautos kasininkėms. Joms moka mažai, nes jūs norite, kad būtų pigu. Kasininkės atlyginimas – viena iš gamybos išlaidų. Kuo mažiau jai moka, tuo pigiau jūs perkate.

Apskritai, tai labiausiai paplitęs runkelinio mąstymo fenomenas. Runkelis nemato koreliacinio ryšio tarp prekės kainos ir gamybos išlaidų. Jis gali be jokio vargo džiaugtis kokias „dienos pietumis“ kavinėje už devynis litus, ir tuo pačiu metu piktintis, kaip mažai gobšusis savininkas moka darbuotojams. Niekam nekyla ranka paskaičiuoti, kiek dienos pietų reikėtų parduoti, kad sumokėjus nuomą, draudimą, mokesčius valstybei, nupirkus maisto prekes ir atsiskaičius už vandenį, dujas ir elektrą, galima būtų sumokėti tą „ne vergišką“ atlyginimą padavėjai, apie kurį taip mėgsta postringauti runkelis.

Jei jis, tas runkelis, pats turėtų restoraną, jis turbūt mokėtų padavėjams po tris-keturis tūkstančius litų per mėnesį. Arba ne. Bet mes niekada nesužinosim, nes runkelis niekada to restorano neturės. Nors, antra vertus, galima spėti, kokius jis atlyginimus mokėtų – iš tų arbatpinigių, kuriuos jis palieka. Ir dar turi pasiteisinimą „aš palieku arbatpinigių, tik kai aptarnavimo kokybė mane tenkina“. Aha, taip, tikrai. Ne, ponas runkeli, tu niekada nepalieki arbatpinigių. Nes tu niekada neužeini į restoranus, kur bent jau galėtų būti tau patinkanti aptarnavimo kokybė, nes trisdešimt litų už lėkštę maisto tu nemokėjai ir nemokėsi niekada. Tau tai „nesąmonė“.

Taip pat ir su parduotuvėmis. Trys ketvirtadaliai kliedinčių apie mažas parduotuvėles, kur pardavėjai tikrai išmano savo darbą, tokiose net nėra buvę, nes ten jiems viskas maždaug trigubai per brangu. Jie apie jas žino daugiausiai iš filmų ir iš giminaičių pasakojimų apie keliones į užsienį, ir turi susidėliojęs makaulėje paveikslą apie tai, kaip „ten“ viskas sutvarkyta, yra pagarba žmogui ir parduodamai prekei. Tikrai, ponas runkeli, yra. Greičiausiai todėl, kad tokie, kaip tu, ten neateina.

Štai kodėl aš myliu prekybos centrus. Gerai planuoti, erdvūs, švarūs ir šviesūs, jie daugeliui žmonių suteikia prisilietimą prie aplinkos, kurios, tiesą sakant, jie net nėra nusipelnę.

Taigi, kiek autoriui už šį straipsnį sumokėjo vertelgos ir kraugeriai? Na, atspėkite. Jau ne viename susitikime su skaitytojais esu sakęs, ir dar kartą priminsiu, kad greta honoraro, gaunu pluoštus dovanų čekių, nemokamas statybines medžiagas dovanų iš statybos verslo ryklių, o vaistų importuotojai man atsilygina raminamais, lieknininančiais, sąmonę šviesinančiais ir atmintį skatinančiais preparatais, kurių taip reikia mano nelengvame gyvenime.

 

Pavasario skubinimas ir Utenos alaus kampanija

$
0
0

Nereikia skųstis, kad žiema neišeina. Nereikia net galvoti apie tai, prieš kiek laiko jau buvo Užgavėnės ir žiema turėjo bėgti iš kiemo.

Reikia imtis priemonių, ir mano šeima ėmėsi. Štai jos:

1. Pavasarinė striukė, net jei su ja per šalta;

2. Pavasariniai batai plonesniu padu (nebe auliniai žieminiai, kuriems reikia ilgiausių šniūrų);

3. Savaitgalis be sniego, arba bent jau su sumažintu sniego kiekiu.

Tai nuvažiavome į Palangą, ir ten tikrai sniego beveik nėra, išskyrus geroką pliurzę botanikos parke (a.k.a. Palangos parke), ir dar ten tebėra užšalęs prūdas, kuriame jau kitą vasarą bus galima lesinti pingvinus, jeigu viskas su „klimato atšilimu“ bus toliau taip, kaip eina dabar. Pingvinų pulką žada atvežti turtingi rėmėjai, kurių etiniais sumetimais negaliu minėti.

Susiruošusioje kurortiniam sezonui šalies zdravnicoje radome maždaug tai, ko ir turėjome tikėtis (kulinarinės apžvalgos iš Palangos ir Klaipėdos bus atskirai Laukinėse Žąsyse), ir gero ir nelabai. Pirmiausia pradėkim gal nuo gero, paskui pereikim prie nelabai gero ir grįžkim prie gero vėl. Tokia šiandien bus dinamika.

Nuotraukoje aukščiau: senosios grožybės visame gražume.

Arvydo Sabonio ir Ingridos Sabonienės viešbutis Pušų Paunksnėje, kuris yra mano šeimos pasirinkimas jau daugelį metų, yra pilnas žmonių net ir ne sezono metu, ir ten didžiuliai remonto darbai: visas rytinis fligelis uždarytas ir perdaromas iš pagrindų, o po sezono ateis vakarinio fligelio eilė. Jei neklystu, jau 14 metų tarnavę fantastiški amerikietiški minkštieji baldai su oda ir audiniu dabar išvažiavo, bet mano akimis, juose dar buvo gal dar 10 metų gyvenimo, nebuvo jie nudrožti. Prie naujųjų teks priprasti (kad jums mano problemas, pagalvojote dabar jūs).

Baisiai gaila, kad jau anais metais galutinai nudžiūvusi didžioji dienoji pušis nupjauta, ir, sako darbuotojai, pjaunant buvo ir ašarų, bet bus sodinama kažkas gal ne tokio įspūdingo, tačiau pušis bus. Kad ją nupjauti reikėjo, irgi akivaizdu, nes ir rizikinga, ir blogas feng shui.

Tai čia prie gerų naujienų. Taip pat visai smagu, kad perkalami takai kopose, taip tvarkingai tvarkingai, ir gerai, kad jokių blogų pasikeitimų nematyti pagrindinėse geros, neišžagintos Palangos arterijose: Meilės alėja, Birutės alėja, Dariaus ir Girėno gatvė.

Nuotraukoje: kažkada čia buvo baliai ir gyvenimas, o dabar šlykščiai apipaišytas, dar šlykščiau apkaltas ir niekam nereikalingas.

Visa kita (ypač Basanavičiaus gatvė, kuri yra baisi ir žiemą) yra kraupiai baisu ir stebina iškrypėlišku užsispyrimu: „šiemet padarysim neskoningiau, nei pernai, o kitąmet bus baisiau, nei šiemet“. Kebabų ir blynų kioskai ir visokios „Cepeliniškės“ arba jau atidaryti, arba jau stovi užtaisyti, kaip masinio naikinimo ginklai.

Jau atitvertos vejos, kur bus pripučiami King Kongai ir kitokios murzilkos, jau sukaltos iš lentų platformos, kur išsirikiuos staliukai, ant kurių bus patiekiamas neskanus maistas neišrankiems buduliams, jau peržiemojo gintaro baisybių kioskai Vytauto gatvėje, o už visko to – griūvanti senoji Palanga, kur net vieno suknisto Kurhauzo nesugeba iki galo sutvarkyti, o ką jau kalbėti apie senovinius dvarelius, senas poilsines ir vilas, su užkaltais langais, įgriuvusiais stogais, nusmukusiais balkonais ir terasomis, kurių kiekvienas yra paveldas, prie kurių kiekvieno yra savininkų ginčai ir teismai, apsileidimas ir geros valios nebuvimas.

Jei nori matyti, kaip Lietuvoje veikia paveldo apsaugos sistema, pasivaikščiok po Palangą, ir pamatysi: viskas, ką dabartinis modelis užtikrina, tai puvimą ir dūlėjimą, kuris dar ir akių nebado, užstatytas laikinomis vasaros terasomis ir neoninėmis lipynėmis.

Savaitgalis leido pastebėti vieną dalyką, kur irgi skubinamas pavasaris.

Nauja Utenos alaus reklamos kampanija, Skaidri Kokybė, yra labai laiku, nors ir lauke dar alaus mažai kas geria. Man atrodo, kad jau gana modernaus alaus gamintojams tylėti susigūžus, kai snobai užpuolę spardo, rėkauja ir tyčiojasi. Kaip gyniau ir ginsiu supermarketus, taip ginsiu ir modernias alaus rūšis ir šiuolaikinę gamybą.

Aš pats esu rašęs ir rašysiu apie mažus aludarius, ir jie man patinka, bet žinote ką, man patinka iš jų tik tie, kurie gali džiaugtis savo produktu, tuo pačiu metu nesuvarinėdami modernaus alaus iš didelių gamintojų. Jeigu tau džiaugsmui būtinai reikia save palyginti su kitais ir apdėti, kaip Apple prieš kokius dešimt-penkiolika metų negalėjo padaryti nė vienos reklamos, kur nebūtų neurotiškai minimas PC, tai tada atsiprašau ir mums nepakeliui.

Nuotraukoje: tokiais vaizdeliais Utena primena, kad ateis vasara ir galėsime džiaugtis prie kepsninės ir pirtyse.

Be to, man labai faina, kad Utena padarė atsakymą visiems tiems, kas aiškina, kad čia „iš miltelių“, kad išplauna statines ir išpilsto į butelius, ir visą kitą. Kadangi Utena, kaip miestas, man prisimenama iš studentiškų laikų, kai buvau bulviakasyje tarp Molėtų ir Utenos kažkokiam kolūkyje (va, prisiminiau, kaimas vadinosi Suginčiai – reikės aplankyti ir pažiūrėti, ar ten dar nėra man memorialinės lentos), tai bus gera proga nuvažiuoti į Utenos aludarių svečių centrą. (O dar Utenoje yra nerealiai puiki biblioteka, moderni ir erdvi, ją prisimenu iš susitikimų su skaitytojais).

Tokiame, kaip Utena padarė, alaus pažinimo centre buvau kažkada darykloje Sapporo, Japonijos šiaurėje, tai manau, čia gal bus irgi jėga (beje, toje pačioje Japonijoje gaminami modernūs alūs – Kirin, Ichiban, Asahi, etc. mūsų snobų nesudirbinėjami, matyt, kad ant etiketės hieroglifai, tai jiems, tiems snobams, visai tinka).

Dar yra dėl tos kampanijos vienas labai asmeniškas dalykas. Aš praleidžiu labai daug laiko, ir sudedu daug jėgų, kovodamas su tamsybe ir nesąmonėm (pavyzdžiui, yra piktybiniai bjaurybės, kurie aiškina, kad Laukinės Žąsys rašo apie restoranus už pavalgymą arba pinigus, ir daugelis tuo net patiki).

Tamsuoliškus išsigalvojimus („alus iš miltelių“) reikia naikinti metodiškai ir nepailstant, ir aš prie to prisidėsiu, nes iš esmės panieka šiuolaikinams aludarystės būdams yra panieka progresui. Kaip ir daugelis kitų dalykų, alus egzistuoja ne vienoje formoje, ir modernioji jo forma yra ne mažiau teisinga, negu ilgabarzdžių su sandalais šlovinamosios senosios rūšys.

Pats prisiminiau, kaip rašiau ir mokiau, kad nėra vienos teisingos picos, ir kad storapadė amerikietiška yra ne mažiau gera, nei plonoji itališka. Dabar panašiai aiškinsiu apie alų.

Kodėl Užkalniui vis dar gera gyventi Lietuvoje?

$
0
0

Nuotraukoje: Gyvenimu Lietuvoje džiaugiasi ne tik A.Užkalnis, bet ir jo verpetuotoji jūrų kiaulytė vardu Hipis.

Lietuvos Rytas, specialiai portalui Bendraukime – 11 04 2013

Sąmoningai parašiau antraštę trečiuoju asmeniu, nes tai padės tau, piktasis skaitytojau, jau nuo pirmos eilutės žinoti, kad aš susireikšminęs, o kol tu, piktasis skaitytojau, būsi užsiėmęs šiuo svarstymu, aš su protingaisiais skaitytojais pakalbėsiu apie tai, kas rūpi man.

Nuo tada, kai vėl sau gyvenamąja vieta pasirinkau Lietuvą, praėjo jau 20 mėnesių, tai toks simbolinis skaičius. Kaip… na, gal ne kaip 20 cigarečių pakelyje.

Gal kaip 20 litų dvidešimties litų banknote, arba kaip sušių skaičius vakar aplankytame apynaujame japonų restorane. Iš penkių dvidešimtinių būna šimtas, tai irgi šį tą reiškia.

Trumpai tariant, labai gera proga atsigręžti atgal ir pažiūrėti, ar vertėjo po 16 su puse gyvenimo metų užsienyje nuspręsti vėl keltis į Vilnių.

Juo labiau, kad (jūs nepatikėsite) daug žmonių vis dar klausia manęs ir šeimos: „tai ką, dar nenusivylėt?“

Kai kuriems taip baisiai norisi, kad galų gale nusivilčiau, kad bet kokius nuomonių išsiskyrimus, bet kokį mano supykimą ar aštresnį įvertinimą tuoj pat pasičiupę kelia į viršų, ir mojuoja: „Va pagaliau jis suprato, kas ta Lietuva yra iš tikrųjų“.

Tokių nedaug, bet jie įkyrūs, užsispyrę ir nenurimstantys, nes jiems reikia labiausiai už viską, kad ir aš pagaliau nusivilčiau Lietuva, mat jie jau nusivylė – ir jiems būtinai reikia sąjungininkų. Kai yra sąjungininkų, arba kai aplink vien jie, tuomet galima nebaudžiamai rėkauti, kad šita šalis tuoj visus išvarys.

Bet aš jiems sąjungininkas nebūsiu, nes man iš tikrųjų yra gerai, ir nuo to ir pradėkime.

Pirmiausia pastebėsiu, kad visi patarimai „nespręsk pagal save“ yra tokie pat beprasmiai, kaip palinkėjimai „nekvėpuok savais plaučiais“, „nevaikščiok savom kojom“, „nežiūrėk savo akim“. Visi sprendžia pagal save.

Žmonės turi asmeninį santykį su aplinka. Jogaila Morkūnas sprendžia pagal save, Algirdas Butkevičius sprendžia pagal save, Neringa Venckienė irgi sprendžia pagal save. Jei kažkam matosi aštuonios rankos arba beria miltelius į maistą, tai tų žmonių asmeninis įsitikinimas, ir mes jo nepakeisime.

Todėl visokios įžvalgos apie tai, kad „tau gal ir gerai, bet ne visi juk gali būti TV laidų vedėjais“, „ne visi rašo laikraščiams“, „ne visi gyvena Senamiestyje“ yra teisingi, tačiau absoliučiai beprasmiai. Jei kažkas turguje pardavinėja jautieną, juk jūs neatsistojate prie jo, mojuodami rankomis: „tau gerai, bet ne visi juk gali pardavinėti jautieną“. Jam ir nereikia, kad visi pardavinėtų. Jis yra mėsininkas, jam užtenka pačiam pardavinėti, o jūsų jis visiškai neragina užsiimti tuo pačiu. Be to, jis savo užsiėmimą pasirinko pats ir jūsų nejudino: tai kodėl jums atrodo, kad jis turėtų pastūmėti jus?

Taip pat aš nebandau nieko įtikinti, kad jie štai turėtų viską mesti ir tapti apžvalgininkais arba laidų vedėjais. Man visiškai užtenka mano paties pasirinkimo. O kaip tiems kitiems, tai jau čia jų pačių reikalas: aš jų neklausiau, kuo man užsiimti Lietuvoje, tai kodėl jie manęs klausia, kur jiems susirasti darbą ar uždirbti daugiau nei 1500 litų per mėnesį, „pasakyk kad gudrus“.

Jūsų klausimas kvailas ir lūkesčiai neadekvatūs. Ne mano darbas jums sakyti: kurioje ausyje man zvimbia? Pasakykit, kad gudrūs.

Tai, kas Lietuvoje gerai, geriausia matyti pagal tai, dėl ko jai galima papriekaištauti.

Pažiūrėjus į smulkmenas, kurios erzina Lietuvoje (o nepasakyčiau, kad niekas neerzina), supranti, kad jei yra tik tokių pretenzijų, tai iš esmės gyvenimas yra neįtikėtinas.

Todėl čia pateiksiu sąrašą dalykų, kurie, mano nuomone, turėtų pasikeisti mano šalyje.

1. Nedidelė dalis žmonių vis dar neišmoko, įeidami pro duris į kokią viešą įstaigą, prilaikyti duris einančiam paskui save. Išmoko daugelis, bet dar ne visi.

2. Nėra prekiaujama itin stambių, plokštelinių kristalų, jūros druska.

3. Parduotuvėse vis dar kaulijama „o gal turit smulkiau“, užuot automatiškai tyliai ramiai davus grąžą, kaip robotui. Grąžos davimas tiksliai, iškart, iš bet kokio banknoto, be klausimų ir svarstymų, yra toks pat normalus, kaip posūkio signalo rodymas prieš manevrą ar rankų plovimas prieš valgį. Jis nereikalauja svarstymo. Jis reikalauja darymo.

4. Trūksta skanių egzotinių vaisių, gerų japoniškų ryžių, šiaip gerų vaisių ir daržovių žiemą, kadangi varguoliai jų neperka, o nevarguoliams nepasiūlo, tai kaip jie pirks, ir visi turi misti trečiarūše piguva.

5. Restoranuose už normalius ir didelius pinigus dažniausiai siūloma labai blogos kokybės žuvis, o visi patenkinti valgo, nes retai kas žino skirtumą ir retai kas yra valgęs normalią jūrinę žuvį. Blogiau ne tik tai, kad valgo, blogai, kad nenori geresnės. Kaip ir tie, kas nesupranta restoranų apžvalgų. „Ai nežinau, man tai viskas skanu, aš bet ką valgau.“

6. Kosmetikos parduotuvėse, pasakoja moterys, nesvarbu, kiek moki, vis tiek niekada nebūna pirkti būtent to atspalvio arba rūšies, kurio reikia, nes „turėjom vieną ir vakar nupirko“, o atveš kitą savaitę. Kitą savaitę Lietuvoje bus visko, bet ta savaitė niekada neateina.

7. Vaikams batus reikia vežtis iš Vokietijos arba Italijos, nes visų kitų yra du dydžiai visame Vilniuje („buvo viena pora ir vakar nupirko“), nebent, žinoma, norėtum auti atžalą kokiais pigiais kartono ir plastmasės gaminiais už 50 litų. Reikiamų batų net kitą savaitę nežada atvežti.

8. Ne visi, bet daugelis žmonių niekaip negali išmokti atsakyti į el.pašto laiškus, nes nelaiko tai esant būtina. Juos tai vargina. Keista, kad tie patys žmonės nenuvargsta, kaskart paskambindami darbo metu žmogui darbo telefonu ir klausdami „nu ką veiki?“. Nekalbant apie tai, kad jie, gatvėje sutikę pažįstamą, klausia: „tai kur čia dabar vaikštai?“.

9. Lietuviai fiziškai negali pasakyti kokios nors vietos adreso, ir užsispyrę sako, už kokios degalinės kur pasukti. Žemėlapiai, internetas ir navigacija yra išsigalvojimas ir nesąmonė, kaip kelionių draudimas arba vyno išmanymas. Užsienio ponų manieros.

10. Lietuviai negali atsakyti į klausimą tiesiai ir labai mėgsta, užuot pasakę, paaiškinti, kad jūsų klausimas neteisingas. Pavyzdžiui, paklausus: „Kur Vilniuje galima įsigyti popierinį žurnalą The Economist“, populiarūs atsakymai būtų šie:

a) Šiaip geriausia internete skaityti.

b) O kam tau reikia popierinio?

c) Aš tai neskaitau išvis žurnalų.

11. Lietuvis labiausiai už viską mėgsta neprašytas jus pamokyti, nes jis viską išmano už jus geriau. „Jei gali nerašyti – nerašyk“, „tokio alaus geriau negerk“, „eik geriau pirkti ten“, jis jums patars bet ką, apie viską, visame pasaulyje, bet kuriuo metu, išskyrus tuos retus atvejus, kai jūs jo paklausiate ir paprašote patarimo, tada jis jums pasakys, kad tai – skonio reikalas ir kiekvienam atrodo savaip. Skrybėlėtas diedas turguje gali jums patarti apie absoliučiai viską: iš kurio banko geriau skolintis, kokią merginą pasirinkti į žmonas, į kokią mokyklą leisti vaikus ir už ką balsuoti rinkimuose. Išskyrus tai, kokią žuvį jis galėtų rekomenduoti iš savo parduodamų. „Jos visos skanios.“

Tai štai, matote, kad mūsų problemos yra stačiai niekinės, arba smulkios ir išsprendžiamos, ir tai reiškia, kad Lietuvoje gyventi yra objektyviai puiku.

Aš nė dienos, nė valandos, nė minutės neabejojau pasirinkimu ir nesakiau „gal be reikalo mes su šeima persikraustėm čia“, nes mano šalis nenustoja manęs džiuginti. Galimai aš nenormalus, bet jei per 20 mėnesių niekas nepakeitė mano įsitikinimų, tai jau vėlu ir tikėtis.

Vienintelis dalykas: galėtų būti daugiau saulėtų dienų ir šilumos, bet čia viskas Dievo rankose. O gal žiema yra tyčia ilgesnė, kad galėtume labiau džiaugtis pavasariu, kai jis ateis.

Laikas mokytis kalbėti užsienietiškai

$
0
0

Pinigų Karta, 2013 04 08

Lietuva yra labai sėkminga šalis, ir būtent todėl, kad visos kitos problemos išspręstos (na, galbūt išskyrus energetinę nepriklausomybę ir skalūnus, bet ateis laikas ir šiems dalykams), metas pasidomėti smulkesnėmis mūsų gyvenimo aplinkybėmis, kurias reikėtų pagerinti.

Ar nepastebėjote, kad mes turime rimtą problemą: daugelis žmonių, ypač tos jaunosios kartos vyresnės dalies (taip, kalbu apie maždaug keturiasdešimtmečius, pridėk ar atimk penkerius metus), nors apsirengė jau kaip Vakarų ponai, skandinaviškuoju stiliumi siaurais striukais paltukais, prancūzišku mazgu išmoko rištis šalikėlius, bet dažnai kai prašneka užsienietiškai (dažniausiai angliškai), tai linksta ausys ir visa kita, kas tik gali nulinkti?

Tai ištaisyti yra labai svarbu, ir aš netrukus išaiškinsiu, kodėl.

Žmonės ir važinėja, ir filmus žiūri, ir su užsieniečiais bendrauja, bet dažnas kai atidaro burną užsienietiškai, tai galima pagalvoti, kad prisikėlė Juozas Baltušis ir kalba taip, kaip jį galėjo išmokyti Puponyse, Kupiškio valsčiuje, kur jis piemenavo ir dirbo samdiniu (teisybės dėlei reikia pridurti, kad vargu ar Puponyse jį mokė anglų kalbos).

Aš jau nekalbu apie absurdiškus pavyzdžius, kaip italų markės Lamborghini tarimą “lambordžini”. Tariama lamborgyni, be jokių “dž”, ir jei jau esate tokie brangių automobilių žinovai, bent jau tarkite prašau taip, kad nereikėtų aplinkiniams raukytis. (Yra dar ekstremalus variantas: vienas pažįstamas rytų europietis, manydamas, kad taip skambės autentiškiau, tardavo žodį paparazzi kaip “paparači” – tačiau tai nėra tipiškas atvejis).

Net gėda minėti kavos espresso tarimą kaip “ekspreso”. Net jei šis nusikaltimas kalbai yra kartojamas kiekvieną dieną ir Londone, ir Dubline, jo baisumas nuo dažno vartojimo nepalengvėja. Tai yra panašu į sakymą kalidorius, palkeris, krikštolas, aksfaltas, ir jūs žinote, kaip tatai baisu. Jei nežinote, tai be reikalo skaitote šį straipsnį, jums vis tiek nepatiks. Nebeskaitykite.

Pavyzdžiui, Vilniuje prie Neries stovi gražus, kaip dzūkai sako, nugludzytas, stiklo pastatas, kuris yra ir didelis darbdavys Vilniuje. Kiek kartų girdėjome apie jį sakant “Barklajus”? Dėl Dievo meilės, juk parašyta angliškai BARCLAYS, tas žodis turi savo taisyklingą tarimą.

Lygiai kaip ir Worcestershire (Worcester) sauce nėra “vorčesterio” arba “vorčesteršyro” padažas. Tas žodis tariamas “vusta”, ir tai labai lengva prisiminti, jeigu pasistengsi. Anglijoje taipgi yra ne Čeltenhamas ir Glaučesteris, o Čeltnamas ir Glosteris, bet čia jau būtų antrasis kursas, nes tų žodžių apyvartoje nedažnai prireikia.

Ko dažnai prireikia, tai, pavyzdžiui, ištarti airių oro bendrovės Ryanair pavadinimą. Čia ir “ryjanajras”, ir “rajanas”, kadangi oro uoste daug pagundų: orlaivis Airbus būna ir “ajarbusas”, ir dar baisiau, senoviškai iš rusų vartosenos perkeltas “aerobusas”. O kur dar “Britiš ajarvaisas”, beveik kaip edelvaisas.

Kolega žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius yra minėjęs “Borato lygio anglų kalbą”, ir čia geriau nepasakysi. Jūs tikrai norite skambėti kaip Boratas? Jums tai atrodo kaip nacionalinio pasididžiavimo atributas? “Mes kalbėsime kaip norėsime, tegu tie ponai mūsų nemokina” (būtent nemokina, o ne nemoko).

Aš labai gerai prisimenu gal prieš penkiolika metų Kaune išleistą informacinį leidinį apie miestą anglų kalba, kur Laisvės alėja buvo išversta kaip “Laisvė Alley”, ir tai turbūt buvo švelniausia iš klaidų. Kažkurie geranoriai išeiviai iš JAV nusiuntė Kauno valdžiai savo pastabas apie tą anglišką leidinį, ir gavo atgal ugningą atsakymą, kad žiūrėkit ponai misteriai kapitalistai savo kiemo ir pas mumis nesikiškit. Ir ten buvo pridėta: jūs žinokit, užsieniečiams dar žaviau, kai lietuvaičiai ne amerikietišku slengu vograuja, o prašneka angliškai puikiu ir skambiu (!) žemaičių, aukštaičių ar suvalkiečių akcentu.

Trumpiau tariant, mes rašome blogai, bet taip mums dar labiau patinka, nes mes runkeliai ir tuo didžiuojamės. Dar yra kas prideda, kad čia nefig lankstytis prieš užsieniečius.

Naudinga prisiminti ir pamokas iš tų laikų, kai XX amžiaus pabaigoje jaunoje Lietuvos respublikoje pradėjo kurtis kaimo turizmo sodybos. Vienas toks sodybos įkūrėjas išdidžiai rodė atvykusiam iš Žemės ūkio ministerijos svečiui (iš kurio tikėjosi paramos) dailią tupyklą lauke. Kai ministerijos atstovas pasakė, kad gal geriau būtų ne lauko tualetai, viską geriau žinantis lietuvis užprotestavo, kad “vokiečiams taip dar įdomiau”, ir mirkt mirkt – “tegu jie pratinasi”. Ot tai linksmumas, ot tai išmonė – nevergausim tiems ponuliams, tegu jie su žalia muse prie užpakalio ir smarve nuo skylės prie mūsų derinasi.

Tokių boratiškų absurdų seniai nebeliko, bet Borato tarimas – kur tik nori, gausiai ir plačiai.

“Ze” ir “zis” vietoje the ir this. “Sink” vietoje think. “Vif” vietoje withInsurance, kirčiuojamas pirmame skiemenyje. Kava “mačiato”. Mažai pastebimas, bet paplitęs kaip piktžolė, Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) tarimas “ai sy em” (čia kaip mano jaunystėje grupės “aisy-dysy” ir “yronmajden”).

Šampanas “mojotas”. “Okkitano” kosmetika. Šampūnas “Palmolaiv” (čia tai dar ypatingas atvejis – su pamokymu iš pardavėjos, kuri ištarus teisingai, tave pataiso, kad reikia tarti “palmolaiv”). Šato Margauks. Kurortas “Tyjuana” arba “Tidžuana” Meksikoje.

Vyresnio amžiaus skaitytojai prisimins vieną Palangos diskotekų vedėją, kuris anonsuodavo grupę “Foreindžers”, ir jūs galite juoktis, kad yra tų, kas aplanką (folder) vadina “fouldžeriu”.

Jūs klausiate manęs – o koks tau skirtumas, kaip kas taria? Skirtumas yra štai koks. Apsileidęs tarimas yra apsileidusio proto, atgrubusių nagų ir tingaus būdo požymis. Fokusuotas ir tikslus kalbėjimas yra taip pat prasmingas ir pageidautinas, norint būti turtingu ir sėkmingu, bei ilgai gyventi, kaip ir laiku pakeistos automobilio padangos, tvarkingi stabdžiai, posūkio rodymas prieš manevrą, rankų plovimas su muilu grįžus iš lauko ir pasinaudojus tualetu, ir visokie kitokie teisingo, tvarkingo ir civilizuoto elgesio atributai.

Net patys beviltiškiausi dvasiniai kolūkiečiai ir maištingos sielos labai greitai įsisavina taisyklių laikymąsi, kai prispiria reikalas: pavyzdžiui, kai pildo paraiškas europinei paramai, kurias reikia pildyti ne su žaviu žemaitišku akcentu, o taip, kaip reikalaujama paskolos arba paramos davėjo, ir ten visi išsidirbinėjimai ir neteisingai suprasta savigarba labai greitai išgaruoja. Pinigėlių norisi, todėl pildoma ir rašoma lygiai taip, kaip reikia pagal taisykles. Reiškia, sugeba, kai nori.

Panašiai ir oro uoste: net ir labiausiai nesupančiotos sielos išmoksta namie, pagal reikalavimus, tinkamai ir laiku užsiregistruoti ir išspausdinti įsodinimo kuponus, nes keliasdešimties eurų bauda už klaidą vis dėl to permuša hipių supratimą apie tai, kas yra svarbiausia gyvenime.

Todėl, jei jums iki šiol nebuvo gėda dėl blogo užsienietiškų žodžių tarimo, nuo šiol jausitės šiek tiek nepatogiau. Ir tas nepatogumas skatins jus tobulėti, ir Lietuva taps geresne šalimi.

Baigdamas noriu pasakyti, kad ne visiems, žinoma, yra tokių problemų su užsienio kalbomis. Štai kone kasdien mane kankinantis Žinių radijo pranešėjas, skaitantis žinias, pasiekė garbaus amžiaus, bet nėra pakankamai susipažinęs net su su gimtąja kalba: jam yra naujiena, kad sakinys lietuvių kalboje baigiasi, ir atitinkama loginė pauzė būna nebūtinai eilutės gale: reikia ieškoti taško arba kablelio. Šiuo metu jis skaito tekstus šitaip:

“Lietuvos muitinės pareigūnai per šių metų pirmąjį ketvirtį dėl. Muitų teisės aktų pažeidimų sulaikė prekių. Už 12,4 mln. litų – per 2 kartus daugiau nei tuo pačiu. Laikotarpiu pernai. Per tris 2012-ųjų mėnesius sulaikyta. Prekių už 5,5 mln. litų.” (tekstas: Delfi.lt)

Tam vyrui klaidingas užsienietiškas tarimas šiuo metu nėra didžiausia problema, su kuo jį ir pasveikinkime.


Facebook rodo sacharininę Naujosios Kartos svajonę

$
0
0

Šį video yra būtina peržiūrėti prieš skaitant straipsnį.

Čia ne apie tai, kad Facebook paleido Facebook Home, netikusį app’ą ir beveik operacinę sistemą mobiliesiems, kur viskas jūsų telefone pasidaro tik apie Facebook’ą, ir jis lipa jums ant galvos, ką bedarytumėt: dabar visi kvailiausi draugų katukai ir kūdikėliai galės būti ne kažkur, o pulti gremžti jūsų smegenis tą sekundę, kai įjungsite mobilų.

Čia apie reklamą. Pažiūrėkite ją gerai (geriausia – desktop’e, HD rezoliucijoje), pažiūrėkite kelis kartus, nes jums reikia įsiminti viską, ką matysite.

Štai jis, gyvenimo modelis ir idealas Naujajai Kartai, visos vertybės, aspiracijos ir estetinės siekiamybės sudėtos į 61 sekundę, ir jei norite suprasti paauglius (vaikus, brolius, seseris ar šiaip pažįstamus), arba ankstyvuosius 20-mečius, jūs privalote įsiminti viską, ką pamatysite. Ne visus, bet daugelį iš jų. Ne visi ten yra tokie, bet tie, kas yra, yra labai labai tokie.

Į vieną video sudėti visi stereotipai, pradedant nuo politinio korektiškumo (rasių ir lyčių mišinys padozuotas kaip vaistinėje) iki to, kuo užsiima žmonės, į kuriuos taikosi Facebook’as.

Nuotraukoje: tipinis Facebook kartos balius. Visiems linksma, kas geria pigų vyną, kas alų, indai paprasti, valgiai etniškai korektiški (koks nors Trečiojo Pasaulio marmalas), jie neturi daug erdvės, bet jiems labai linksma, ir kambarys papuoštas etninėm pabriakuškėm iš kelionės po pasaulį per tėvų apmokėtą Gap Year.

Dauguma jų pakankamo amžiaus, kad jiems parduotų alkoholį, bet dar labai toli iki tos ribos, kai jie atsikels nuo savo subinių ir pradės kažką dirbti ir uždirbti pinigus.

Dabar jie nedirba. Jie sėdinėja ant sofų, važinėja visuomeniniu transportu (atsakinga – ir mažiau teršia gamtą!), miega, siuntinėja įsimylėję vieni kitiems žinutes, labai dažnai gamina valgyti nelabai erdviuose, bet su meile apstatytuose būstuose, ir yra afigiennai ir neįtikėtinai laimingi.

Žinote, kodėl jie laimingi? Nes jie neturi niekam jokių pareigų, vaikų jie kol kas neturės, nes gyvens sau ir dėl savęs iki kokių 45 metų, kai nebegalės turėti, nes organizmas jau bus sudilęs. Todėl jų visas gyvenimas buvo, yra ir bus tik dėl savęs ir dėl savo lėkštų užgaidų; geriausiu atveju, jie pagroja akustinėmis gitaromis ir laibais balsais groja band’e, dažniausiai niurkydami dainuojamąją poeziją, kuri yra tokia nonkonformistinė ir labai vėsi. Į jų koncertus vyninėje ateina 20 žmonių, daugiausiai draugai ir giminės.

Bet dabar jiems šiaip viskas gerai, juos išlaiko kiti (dažniausiai – tėvai, arba bankai, iš kurių jie skolinasi be minties atiduoti, nes vietoj atidavimo galima eiti daužyti langų ir protestuoti prieš neteisybę). Darbo jie neturi kartais todėl, kad kam dirbti, jei galima nedirbti, o kiti sako, kad norėtų dirbti, bet tinkamo niekur nesusiranda, nes jauniems žmonėms su darbo susiradimu beviltiška. Tie darbai, kurie yra, jiems netinka, nes ten viskas durnai sutvarkyta. Tokia jau sistema, kuri jų nevertina.

Bet dabar jie laimingai kvatoja, kaip gerai prižiūrėta kvailelė gerais dantimis šioje nuotraukoje, ir kaip visa eilė besmegenių, bet labai gražių fyfelkų bent keliose vietose šiame klipe.

Jie visi aprūpinti visa įmanoma įranga, nuo telefonų iki iPadų ir MacBook Air’ų, ir gyvena nelabai brangiame, bet oh-so-stylish IKEA baldų pasaulyje.

Tėvai ne tik paveža ir pasiima, iš kur reikia (gali sėdėti ant užpakalinės sėdynės prie atviro lango, šilto vėjo apipučiama), bet ir nusiunčia atostogų, kur galima fotkinti savo išsišiepusias nuotraukas su tokiais de rigueur silly beach sunglasses.

Pusė laiko praleidžiama ir nuotraukos paveiksluojamos su kavos puodukais prie burnos ir rankose, nes pusė gyvenimo apskritai praleidžiama kavinėse ir coffee shopuose, tampantis su starbucksų ir Coffee Inn ir visų kitų socialinių maitinimo įstaigų kartotiniais puodeliais, kurie yra peraugusio kūdikio buteliukas su žinduku ir comfort blanketas. Gaila, kad dar nebuvo nuotraukos, kai tą puodelį laiko žiemą šiek tiek apsnigta ranka su riešine pirštine, ajėzau kaip tai yra jauku ir cute.

Kitos nuotraukos vaizduoja šokinėjimą į orą, stovėjimą gatvėje ir kvatojimą, kvatojimą, kvatojimą. Jėzau, kokia gera emocija trykšta iš visur, ir koks saldus, kaip du medu, veltėdžių ir kūrybiškų freeloaderių gyvenimas.

Kalbėjimo jiems nebėra, yra neįpareigojantis chat, šlykščiausias anglų kalbos žodis, užsėdęs kalbą per pastaruosius dvidešimt metų savo atgrasia politkorektiška subine. Tai neįpareigojantis paplepėjimas, parietus kojas, atlošus galvą, prie taurės vyno, su mielais draugais, prie žvakės, kaip miela, dievinuuuuuuu.

Nuotraukoje: ne tik šis peraugęs kūdikis galvoja, kad jis yra labai cool. Taip apie jį galvoja ir visa Facebook’o dykaduonių karta, kuriems jis yra stiliuko ir laisvos, atsipūtusios dūšios portretas. Jo panašumas į Jėzų Kristų nėra atsitiktinis.

Jei jūs, skaitydami šias eilutes, linkčiojate galva, ir galvojate – na, kam gi galėjo patikti tas Facebook klipas, tokia infantili nesąmonė nesubrendusiems ir nesubresiantiems – jūs esate labai naivūs.

Šis gyvenimas su šniūreliais apraišiotais riešais ir su kavos puodeliais ir su viena kita glostančiomis išpuoselėtomis rankelėmis, nupaveiksluotomis per Instagramo filtrus, yra tai, į ką Facebook’o karta jaučiasi ne tik pretenduojanti, ji galvoja, kad turi į visą tai teisę, ir mokėsite už visą tai jūs, mano bendraamžiai.

Aš žinau, kad jaunojoje kartoje yra labai daug protingų ir darbščių žmonių, su idealais ir užsispyrimu (NB: protestavimas su Bono, kad Afrikai nurašytų skolas, nėra jokių patrauklių charakterio savybių požymis ir neparodo jokių idealų, tik naivumą ir kvailumą) kuriais aš žaviuosi. Jie nesėdi kvatodami ant sofkučių ir nemato šių kvailų paveiksliukų kaip siekiamybės gyvenime (daugiausia todėl, kad jie labai daug dirba ir žino, ko nori), bet apie juos Facebook neužsako klipų.

Nes jie nėra Facebook’o tikslinė auditorija, ir ačiū Dievui.

Geriau nebūtų to Europos pusmečio

$
0
0

Nuotraukoje: brangūs sveteliai, laukiame jus Jevrosojuzo sostinėje su duona ir druska beigi šampanėliu.

Lietuvos Rytas, 2013 04 15

Nežinau, ką jūs galvojate, o man tai tas ruošimasis ES pirmininkavimui tai skersai gerklės.

Visai ne todėl, kad kai kurias gatves remontuoja (suremontuos ir bus geros, gaila tik, kad viskas Vilniuje, o Kaune toks reljefas, kad jūs neklauskit – buvau aną savaitę, tai negalėjau suprasti, kaip jūs, kauniečiai, galite kur nors nuvažiuoti, ten jau ne duobės, o mėnulio krateriai, ten greitai galima bus iš žemės gelmių dujas ir naftą išgauti be specialios įrangos).

Suprantate, kai mums tenka koks tarptautinis renginys, tai mes pradedam lakstyti kaip vištos be galvos. Kad tik, supranti, užsienio svečiai pamatytų mus iš gražiausios pusės. Reikia apsikuopti bet kokia kaina, ypač kuo arčiau prie ponų pravažiavimo trasos.

Tas pats buvo su ir su Europos kultūros sostine, ir su Anglijos karalienės vizitu, ir su smulkesnio lygio tarptautiniais įvykiais. Nieko naujo. Įtariu, panašiai bus ir su euro įvedimu: niekas nežino kodėl, niekas nežino, kokia bus nauda, bet būsim kaip rimti Europos džentelmenai. Turėsim eurą, kaip graikai ar kipriečiai, bus mums prestižas ir garbė.

Aš už tai, kad mes gyventumėm gražiai ir tvarkingai, ir kad viskas tviskėtų švara ir prabanga. Tačiau mane siutina tai, kad mums dėl savęs nieko nereikia: pradedame su skudurais ir šluotomis blaškytis, tik kai kas nors rengiasi atvažiuoti.

Štai jums paprastas pavyzdys. Daugelis žino, kad kelias iš Vilniaus tarptautinio oro uosto per nykius sostinės rajonus yra menka reklama Lietuvai. Sakykim paprasčiau: klaikūs, aprūdiję, ir tik nesuprantamiems tikslams ir neaiškiems klientams reikalingi baisūs kioskai, riogsantys kaip antkapiai komunizmui ir prekiaujantys tomis prekėmis, kaip ir greta esantys prekybos centrai (pastarieji, jeigu ką, dar ir pajamų nuo mokesčių neslepia).

Už tuos kioskus yra baisesni tik idiotiški savadarbių įstiklinti balkonai, kurie bet kurį daugiabutį namą daro panašų į Centrinės Azijos pabėgėlių bendrabutį purviname Rusijos provincijos mieste. Tuose balkonuose nieko doro nelaikoma, tik rudenį atsivežti iš sodų arba iš tėvukų kaime rauginti agurkai, seni paltai ir dviračiai, kuriais niekas nebevažinės. Įstiklintas balkonas taip pat puošia pastatą, kaip nuorūka, priklijuota lipnia juosta ant kaktos, puošia žmogaus veidą. Pagalvokite apie tai.

Tai štai, tie prakeikti kioskai kažkodėl pasidarė problema dabar. Nes, matai, gali atvažiuoti atsakingi pareigūnai, užsieniečiai, o gal net ir kokia valstybės ar vyriausybės galva, ir pamatę tuos kioskus, pagalvos apie mus kažką. Jūs įsivaizduojate, kad koks nors prasiskolinusio Europos pakraščio atstovas gali apie mus susidaryti neigiamą įspūdį. Jie gali paskui nenorėti priimti iš mūsų pagalbos, kai mes Lietuvoje įvesim eurą. Mes jiems siūlysim keliasdešimt milijonų, o jie sakys – neimsim iš jūsų, jūs atsilikę nevalos.

Bet iš tiesų, pamastykim. Ar gali būti taip, kad apie mus taip pagalvos – kad mes esam kažin kokie atsilikę prastuomenės atstovai? Kurie užvis labiausiai mėgsta Rusijos TV kartojamą produkciją, šaldytus koldūnus, užkeptus taukuose ir pašildytus mikrobangų krosnelėje ir perkantys drabužius skudurynuose?

Gal apie mus pagalvos, kad mes negalime susitvarkyti nei su kontrabandiniais rūkalais, nei su amžinai girtais kaimo skustagalviais, lakstančiais išklerusiais Vokietijos šiukšlynų automobiliais (vykdyti techninę apžiūrą kasmet, kad tie mėlynais dūmais kosėjantys metalo griaučiai pagaliau dingtų iš mūsų kelių, mums, drąsiai tautai, niekaip nepavyksta)?

Gal pamanys, kad mes bejėgiškai tūpčiojame, kol iš visų šaiposi ir klykauja gauja isteriškų aferistų, kuriems atimti teisinę neliečiamybę yra sunkiau, nei atlipinti susenusią kramtomąją gumą nuo krėslo ranktūrio? O politikai, galintys išvengti teismų, nes visą laiką pasislepia ligoninėse, ir niekas jiems nieko negali padaryti – gal pasirodys, kad mes esame minkštakūniai padarai, iš kurių gali bet kas, nutaisęs įžūlesnį snukį, virves vyti?

Atleiskite, aš čia labai įsijaučiau ir visai pamiršau, kad mes šiaip jau tokie ir esam. Tiksliai tokie, ir ne kitokie, tik mes labai lengvai įprantame prie savo pačių apgailėtinos išvaizdos, ir iš to laimingo snaudulio prabundame tik tada, kai iš užsienių ponai atvyksta į mus pasižiūrėti.

Tada puolame į pirtį ir trinamės ūkiniu muilu, dantis balinam kreida ir atbukusiomis žirklėmis bandom apsikarpyti nagus, kol kiti namiškiai nešvariu skuduru trina musių nutupėtą langutį ir nušiurusiu pendzeliuku mojuodami kalkėm medžius sode balina.

Tie surūdiję kioskai, išdaužytos gatvės, pajuodę daugiabučiai, ištrupėjęs betonas ir nukritusios dolomito apdailos plokštės turi būti šlykščios, nepriimtinos ir atgrasios visų pirma patiems mums. Mes turime to apsileidimo ir sovietinių apnašų nekęsti visa širdimi, nekęsti taip stipriai, kad atsikėlę iš ryto vieną kartą pradėtume tai naikinti, vieną kioską po kito, kad jų neliktų.

Ne dėl užsienio svečių, dėl savęs. Pagalvokite apie šalis, kurių švara, tvarka ir pasididžiavimas savo kiemu mums imponuoja: Japonija, Šveicarija, Norvegija. Nė viena iš jų nė negalvoja kažką tvarkyti, kad padarytų įspūdį mums. Alpėse prie kalnų geležinkelio bėgių padėtos šluotelės lapams šluoti ne tam, kad liurbiai turistai nustebtų. Jiems patiems taip gražu ir reikalinga.

O kol mūsų širdyje nėra teisingos neapykantos bjaurasčiai ir noro gyventi švariai, tai tarptautiniai renginiai mums tik trukdys ir išryškins mūsų viduje tūnantį išsigandusį baudžiauninką.

Paskutinis uždangos nusileidimas mūsų kartos talentui

$
0
0

Lietuvos Rytas, 18 04 2013

Aktoriaus Vytauto Šapranausko pasitraukimas iš gyvenimo, vos prasidėjus Lietuvoje taip vėluojančiam pavasariui, netrenkė kaip žaibas. Niekas nepasakys, kad to laukė (nes tikrai niekas nelaukia tokių baigčių ir tyliai tikisi, kad jos aplenks kaip galima daugiau tų, kas vaikšto su mumis šia žeme), tačiau tai, kad gyvenimas jau kurį laiką traiškė išėjusį šiandien aktorių, buvo akivaizdu visiems.

Šiandien visi mes jausimės truputį kalti, o kai kas gal ir ne truputį. Aktorius ir viešas žmogus negalėjo pasislėpti mažoje šalyje ir mažame Vilniuje nuo dėmesio ir prožektoriaus šviesų, kurie rodė, kad V.Šapranauskas jau kurį laiką niokojo save – darbu arba svaigalais, arba ir vienu, ir kitu.

Kalti jausis visi tie (o čia nė vienas turbūt nėra šventas), kas ramiai ar su šypsenėle, ar su ironija, stebėjo, kaip romėnai stebėdavo mirštančius žmones gladiatorių kovose, akivaizdžią aktoriaus agoniją, apie kurią mus pasiekdavo tik iškalbingos nuotrupos: nepasirodė ten ir ten, keistai elgėsi kitur, ir ką jis sau leidžia?

„Galvoja, kad jam viskas galima“, komentavo daugelis pavydžiai, užsinuodiję vaizduotę pasakomis ir legendomis apie ekrano ir scenos žmonių uždarbius.

Jie buvo neteisūs: kai gyvenimas įeina į nesibaigiančią juodą juostą, net patys garsiausi žmonės nežiūri į save veidrodyje ir nesako: „man viskas galima, man niekas nedrįs nieko pasakyti ir niekas neatleis manęs iš darbo“. Ten tokių minčių nėra apskritai. Kūrėjai, patekę į tą teritoriją, gyvena svajodami jau ne apie ramybę ar palaimą, o tik atokvėpio minutę ir šviesos blyksnį juodoje, kaip smala, nevilties tamsoje.

Mes nebuvome jautrūs aktoriui V.Šapranauskui, tačiau ne todėl, kad būtume unikaliai baisūs: tiesiog žmogiška prigimtis tokia, labiausiai mylėti jau išėjusius, bet jiems šykštėti gerumo ir užuojautos, kol jie dar yra su mumis.

Šiandien daug kas kaltins aktorių suėdusią žiniasklaidą ir negailestingai eksploatavusius prodiuserius, nors ir viena, ir kita nebus teisinga: pyktis žiniasklaidai yra tik perkeltas apmaudas, skirtas sau patiems, o televizija ekrano žmogui yra tik darbo vieta, ir negailestingos tos darbo vietos sąlygos yra ne kieno nors pikta valia, o tiesiog pramogų verslo realybė.

Kol jie gyvi, mes aktorius ir linksmintojus įsivaizduojame kaip plieninius žmones su neregėtai stora oda, nuo kurių viskas atšoka, kaip nuo sienos žirniai. Jie ir patys visiškai ne prieš, kad mes juos tokius įsivaizduotume, nes čia jų darbo dalis. Jų širdis ir ašaros nuo mūsų uždaryti, nes matome jų vaidmenis, o į vidų jie mūsų neįsileidžia.

Nepažinojęs Vytauto Šapranausko asmeniškai, negaliu pasakoti apie tai, koks jis buvo žmogus, tačiau būdamas jaunesnis ir mažiau patyręs ekrano kolega, galiu tik įsivaizduoti, kokio talento luito reikėjo žmogui, tempiančiam ant savęs tokią gausybę vaidmenų, renginių ir žibėjimo viešoje erdvėje.

55 metų dar nepasiekęs – ir žymiai jauniau atrodantis – aktorius garsėjo tuo, kad nenusibosta ir neišsisemia (nepaisant to, kad daugelis sakė, jog ten buvo „tas pats per tą patį“ – užtikrinu jus, kad net labai talentingas linksmintojas galėtų didžiuotis, jei sugebėtų pakartoti net ir penktadalį V.Šapranausko improvizacijų).

Anglų kalboje yra labai geras profesijos pavadinimas – „entertainer“. Lietuviškai jam nėra gero atitikmens: „pramogų verslo atstovas“ skamba lyg eilutė iš mokesčių deklaracijos, o „linksmintojas“ – labai nerimtai, lyg tas, kuris kutena žmones, kad jie gyventų.

Aktorius Vytautas Šapranauskas buvo linksmintojas iš didžiosios raidės, sudėjęs į savo darbą visą širdį ir visą gyvenimą. Deja, net ir geležiniai pečiai ne visada ilgai pakelia baisiai sunkią liūdno gyvenimo naštą.

Islandų saga kaip senovinis TV serialo scenarijus

$
0
0

Kodėl ši beprotiškai sena knyga apie šalį (na, ir kitus kraštus) beveik už trijų tūkstančių kilometrų nuo mūsų, apie įvykius prieš tūkstantį metų yra mums svarbi? Ir kodėl leidykla „Aidai“, leidžianti antikos klasikos vertimus, siūlo šiaurės kaimynų pasakojimą lietuvių skaitytojui?

Ne dėl lietuviškų atspindžių

Ne, ne dėl tų priežasčių, apie kurias dažniausiai pagalvoja: ne todėl, kad Egilis, narsus ir žiaurus vikingas su broliu lankėsi kuršių žemėje, kur „pusę mėnesio taikiai prekiavo“, kol išsėmė galimybes įprastinei komercijai, ir paskui „pradėjo žygius į įvairias vietas, kur žudė ir plėšikavo“. Ne dėl skurdaus kelių sakinių paminėjimo apie žemes, kurios šiais laikais turbūt yra Lietuvos teritorija – atvirkščiai, lietuvių tyrėjų desperatiškas dėmesys bet kam, kas galėtų būti susiję su Lietuva, yra neteisingas, vengtinas įprotis, nevisavertiškumo liudijimas.

Kaip ir lietuvių mokslavyrių meilė senovės Romos istorikui Publijui Tacitui, kuris viename veikale minėjo aisčių gentis ir gintaro rinkimą. Keista, kaip dar kokios gatvės Tacito vardu nepavadino sostinėje.

Tai štai, Egilio saga, laikoma puikiausiu senųjų islandų sagų pavyzdžiu, pasirodo Lietuvoje jau kaip antrasis vertimas ir antroji laida (pirmoji buvo išleista Vagos dar Sovietų Lietuvos laikais, 1975 metais), ir ji yra mums vertinga dėl kitų priežasčių. Bent jau man taip atrodo.

Filmo scenarijus

Pagal kai kuriuos požymius, islandų sagos yra ne pramoginė literatūra ir net ne literatūra apskritai, ne daugiau nei literatūra yra filmo scenarijus.

Tai iš esmės ir yra filmo scenarijus, tik iš tų laikų, kai filmų nebuvo; filmo scenarijus be filmo: tai metodiškas pasakojimas apie šeimų gyvenimą, su aiškiau iškeltais centriniais veikėjais. Jis neatitinka dabartinės literatūros supratimo, nes nenaudoja jokių papildomų išraiškos priemonių, kurios yra įprastinio literatūrinio rašymo dalis jau kelis šimtmečius.

Ten nėra sukurta nei aplinkos vaizdų (nebent nurodomas trobos dydis, kad pažymėtų kokio asmens įtaką ir materialinę padėtį), ir jokio planuoto simbolizmo: nei pakeltų antakių, nei skruostu nubėgusios ašaros, nei nejaukios tylos, nei blogos ar geros nuojautos. Jausmai priešingai lyčiai jei ir pažymimi (o jie yra pažymimi), tai kaip faktorius, neišvengiamas, bet dažniausiai naudos neduodantis, nes atima iš karių ir valdytojų laiką ir energiją, kurią jie būtų galėję skirti savo valdžios ir turtų plėtimui.

Taip pat ir runų pjaustymas gydymo tikslais arba siekiant kieno nors romantinio dėmesio, taip pat ir berserkų, antžmogių-karių, minėjimas (jų neima ginklai), ir kitų genčių (pavyzdžiui, suomių) matymas kaip tarpinės grandies tarp žmonių ir trolių-milžinų – visa tai yra racionalaus, protingo, aplinkos stebėjimo ir išvadų darymo išraiška.

Veikėjai čia kaip šachmatų figūros, kiekvienas su savo savybėmis, bet tos savybės tiesiog egzistuoja, jų niekas nepavydi ir nemato kaip neteisingumo, kas būtų būdinga jau mūsų laikams. „Kodėl gražios išvaizdos žmogus gali apsieiti mažesniu protu arba jam atleidžiamas bjauresnis būdas? Tai juk ne jo paties nuopelnas“, sakytų mūsų laikų literatūros kūrinys, kuris taip pat akcentuotų geresnės kilmės prigimtinį neteisingumą, nes ji, nebūdama nuopelnu, suteikia gyvenime didesnes galimybes.

Tačiau juk niekas nesako, kad yra „neteisinga“, kad šachmatų lentoje rikis arba bokštas turi didesnes galimybes, nei pėstininkas.

Viskas racionalu

Šiaurietiškas racionalumo pradas (dar ir paremtas gamtos cikliškumo valdančiąja ranka), lietuviuose didžiai užgožtas krikščionybės ir polinkio atiduoti sprendimą į didesnės jėgos rankas, čia ne šiaip sau užčiuopiamas. Sagoje jis yra visko pradžia, centras ir pabaiga. Visas ilgas ir metodiškas pasakojimas yra iš esmės apie tai, kad gyvenime kiek moki, tiek ir gauni; veiksmas turi atoveiksmį, priežastis turi pasekmes, ir nėra išimčių.

Egilio sagoje mažiausiai už viską yra moralizavimo ir teisybės ieškojimo, visa gyvenimo tiesa ir įsivaizduojamas neteisingumas yra išguldyti, kaip akmenėliai ant lentos, viskas atvira, tačiau viską turi suprasti pats. Dėsningumai nėra pabrėžiami ir aptariami, čia jau paties skaitytojo (arba klausytojo, jei ta saga buvo pasakojama) reikalas suprasti iš pavyzdžių gausos, kad viskas atsitinka pagal gyvenimo taisykles, ir kad tų taisyklių niekas neprimins, jei pats gyvenimo dalyvis nėra pakankamai sumanus, kad iš jų galėtų mokytis.

Sumanumas ir nuovokumas, kaip ir viduramžių Vakarų Europos literatūroje, čia yra pabrėžiami, tik ne kaip dorybės, o kaip būtinos sąlygos pilnai išnaudoti žmogiškąjį potencialą, kad būtų pasiekti tikslai – turtai ir valdžia (kurie visuomet susiję). Būtent taktiniai gebėjimai, mokėjimas organizuoti ir apskaičiuoti, o ne fizinė jėga ir žiaurumas, taip žavintys mūsų laikų ekranizuotojus, yra pagrindinė vertybė Egilio sagoje.

Galvodami apie plėšiančius, deginančius ir žudančius bei puotaujančius vikingus, mes dažniausiai turime galvoje ir akyse jau kinematografo sukurtus vaizdinius, nors reikia perskaityti knygą, kad labai aiškiai ir stipriai suvoktum, kad tai yra visai apie ką kitą, ir kad visa tai jau yra pažįstama iš populiariosios kultūros.

Taip, tai be galo įspūdingas atspindys iš tūkstantmetės senovės, pakartojantis tai, kas formavo mus, XX amžiaus pabaigoje gimusius žmones (bent jau geriausius iš mūsų): pavyzdžiui, Francis Fordo Coppola filmų trilogija Krikštatėvis yra visų pirma šeimos pasakojimas, kaip ir Thomas Mann‘o Buddenbrokai.

Šių dienų skaitytojui įstabus žiaurumas čia yra tik konstruktyvus elgesys, adekvatus kontekstui ir tų laikų papročiams.

“Egilis atsistojo ir paliko žaidimą, o berniukai šaipėsi iš jo. Egilis nuėjo pas Tordą, Granio sūnų, ir papasakojo jam, kas įvyko. Tordas pasakė:

- Aš eisiu su tavim, ir mes jam atkeršysim.

Tordas davė jam kirvuką, kurį laikė rankose. Tada buvo įprasta nešiotis tokį ginklą. Ir štai jie nueina ten, kur žaidė berniukai. Grimas laikė kamuolį, o kai metė jį, kiti berniukai nubėgo jį vytis. Egilis puolė prie Grimo ir smogė jam kirvuku per galvą, iki pat smegenų. Paskui Egilis su Tordu nuėjo pas saviškius. Pelkių žmonės šoko prie ginklų, kaip ir jų priešininkai. Oleivas Rankena užpuolė su savo vyrais Pilkiemio žmones. Jų buvo žymiai daugiau, negu priešininkų ir visi išsiskirstė. (…)

Kai Egilis grįžo namo, Grimas Plikagalvis nebuvo labai juo patenkintas, o Bera pasakė, kad jis apsigimęs vikingu ir užaugęs gaus karo laivą.“

Kaip ir Egilio sagoje, filmuose apie italų mafiją Amerikoje pirma ir paskutinė kūrinio pamoka yra apie įtaką, galią ir valdžios siekimą, naudojantis turimu priemonių asortimentu: prievarta, bauginimu, rimbu ir riestainiu, autoritetu, šeimos lojalumu, kuris turi būti absoliutus, bet niekada toks nėra. Tai didelė ir ilga pamoka apie tai, kad nėra atsitiktinumų, ir kad viskas gyvenime galų gale yra dėsninga: laimi stipriausias, darbščiausias, sumaniausias, mokantis laiku pasitraukti iš žaidimo ir anksčiau, nei kiti, pastebintis naujas galimybes.

Palikimas ir kovos dėl jo, vienas svarbiausių siužetą formuojančių faktorių Egilio sagoje, yra vienas didžiųjų neteisybių XX-XXI a. Vakarų visuomenės moraliniame žemėlapyje, nes ir vėl kažkas, kieno nuopelnas nėra didesnis nei gimimas iš tėvo ir motinos jungties – o senovės islandų pasaulyje jis tiek pat neteisingas, kaip ir tai, kad vasara šiltesnė už žiemą.

Tai yra, sagoje nėra gaištama nė trupučio laiko, aptariant tai, kodėl žmonėms nevienodai atseikėta gyvenime, ir juo labiau nė negalvojama galvoti apie tai, kaip čia paskirsčius gėrybes tolygiai. Startinių pozicijų nelygybė ir jos neutralus vertinimas, be katalikiško kaltės jausmo, šiame literatūros kūrinyje yra gaivi, kaip ledinis vanduo ištroškusiam ir lūpas sukepusiam tvankiame politinio korektiškumo šiltnamyje, kuriame šiandien gyvename mes.

Toliau plėtojant lygiagretes su šiuolaikine populiaria kultūra, dar labiau, nei Krikštatėvį, ši senovinė islandų knyga primena Sopranus, kurių pavadinimą talentingai išvertė į lietuvių kalbą kaip Sopranai: Mafijos kronika, nes būtent kronika čia yra raktinis žodis. Tai priežasčių ir pasekmių sekos stebėjimas ir nepailstamas dėsningumų atkartojimas tol, kol tie dėsningumai nepradeda šaukte šaukti apie savo neišvengiamumą. Yra taip, nes kitaip nebūna.

Sopranai yra daugiasluoksniai ir tuo vertingi, nes neįžvalgiam žiūrovui tai yra malonus ritualinės prievartos, negudrių malonumų striptizo klubuose ir vergystės pilvui prie pietų stalo glorifikavimas, kai įžvalgesnis žiūrovas supras žymiai daugiau: tai yra istorija apie tai, kaip įsigyti draugų, daryti įtaką žmonėms ir per anksti negauti kulkos į kaktą. Apie tai, kad iš kiekvieno Tonio Soprano judesio galima mokytis (tegu ir ne pavyzdingo elgesio šeimoje), Amerikoje parašytos ištisos knygos: tai vadovėlis apie tai, kaip kalbėti su žmonėmis, juos įtakoti, inspiruoti lojalumą, atsidėkoti už jį, identifikuoti lyderius ir jiems tinkamai deleguoti, pasirinkti veikloje prioritetus ir jų laikytis.

Egilio saga yra labai panaši: čia nemoralizuojama, nesakoma – „daryk štai taip“, čia tiesiog išdėliojama tai, kas šiais laikais būtų pavadinta gera praktika, good practice: kelias į sėkmingą vadovavimą, gausinančio gentį, šalį ar organizaciją yra tinkamas žmonių subūrimas ir jų motyvavimas, atlyginimas jiems ir valdžios suteikimas geriausiems iš pavaldinių, ruošiant juos kaip pamainą sau. Net tokie modernią vaizduotę žavintys dalykai, kaip vikingų puotos, aiškiai matomi kaip funkciją atliekanti priemonė. Jos yra korporatyvinės sanklodos dalis ne mažiau, nei šiandien motyvaciniai seminarai užmiesčio viešbutyje.

Sumaniausiųjų paskyrimas į atsakingas pareigas čia yra nuolatinis leitmotyvas, duoklės surinkimo administravimas (kadangi, kad ir kaip suksi, vikingai buvo iš esmės reketo struktūra, parduodanti romesnėms gentimis santykinę ramybę mainais į materialinį atsiskaitymą su reketininkais) yra kritinis verslo elementas, ir pajamų kontrolė, nudobiant be pasigailėjimo konkuruojančius plėšėjus, yra ne principo ir ne įgimto žiaurumo reikalas, o tiesiog sėkmingo verslo dedamoji.

Ypač įspūdingi yra konstruktyvūs pavaldinių santykiai su valdančiaisiais, kurių išskirtinė materialinė padėtis ir galios simboliai turi dvejopą reikšmę: pirma, paprastieji visuomenės nariai turi gerai suvokti, kas yra viršininkas, vien pasižiūrėję į jį (ne todėl, kad kažkam labai malonu pūstis, o todėl, kad paprastieji protai kitaip nesupranta), o antra, tik pakankamos materialinės galios įgalina atsiskaityti už lojalumą, kuris yra neatlygintinas ir absoliutus tik pasakose. Ilgalaikis lojalumas yra visuomet abipusio racionalaus atsiskaitymo reikalaujantis dalykas, ir kuo labiau ilgalaikis, tuo labiau preciziškai buhalterinis tampa šis santykis.

Tai štai, dovanos valdovui arba lojalumo demonstravimas Egilio sagoje visuomet yra funkcionalus, norminis, niekada nepereidamas į savitikslį, lygiai kaip ir valdžios manifestacija iš ją turinčiojo pusės. Džiūgavimas dėl buvimo galios pozicijoje laikomas visiškai nenatūraliu, nevyrišku ir neprotingu, nes galia yra tik instrumentas tikslams siekti. Žinoma, prabėgs šimtmečiai, ir degeneravusi Vakarų civilizacija vėl bus dekadentiško mėgavimosi valdžia ir jos simboliais įkaitė, bet ne amžinai, nes viskas juda ciklais, kadangi kvaila valdžia yra silpna valdžia, o silpną valdžią ilgainiui pakeičia protingesnė.

Aš siūlau skaityti šią knygą ne tik kaip liudijimą to, kaip gyveno žmonės anksčiau (visiškai panašiai, kaip gyvename mes, tik kariaujame ir žudome mažiau, nes yra ir pigesnių ir greitesnių įtakos perdalijimo būdų), o kaip priminimą apie tai, kaip viskas po saule nesikeičia, ir kaip mes, šiandien vaikščiojantys žeme, esame artimi tam, kas gyveno prieš tūkstantį metų. Ir nuo to supratimo jums tikrai pasidarys lengviau gyventi šiandien, vertinti pačius save ir planuoti ateitį.

  • Egilio saga, iš senosios islandų kalbos vertė Svetlana Steponavičienė, įvadinius straipsnius parašė Svetlana Steponavičienė ir Ugnius Mikučionis, Vilnius: Aidai, 2012, 260 psl.

 

Amerikos teisėsauga parodė, kaip reikia

$
0
0

Protokoluose yra viena kategorija – “kaip reikia”. Šiandien ji tinka, kaip niekad.

Apie Bostono sprogdinimus ir Amerikos vietą pasaulyje – mano skiltis įprastinius metu jau netrukus, didžiausiame šalies dienraštyje, pavidolių pikčiui.

Dabar tik apie JAV policijos operaciją: įtariamieji nustatyti, apsupti, rasti, vienas nudobtas, kitas suimtas. Jei viskas bus taip, kaip tikisi daugelis, jiems nebus didelio žiniasklaidos cirko ir teismo spektaklio: paskelbs enemy combatants (priešo kariais), ir tada į tardymo izoliatorių saulėtame Guantanamo Bay.

Aišku, galima ir dar geriau organizuoti: galima išsiųsti į Maskvą, kur tikriausiai rusai labai noriai pravestų jiems savo apklausą ir užduotų daugybę klausimų (čia, beje, geras atsakymas tiems, kas vapa apie Amerikos kraugerišką antiterorizmo buldozerį: paklauskite įtariamojo, ar jis labiau norėtų į Dagestaną, arčiau prie mamos, ar galbūt į Grozną, kur jam pokalbį asmeniškai praves jaunasis Čečėnijos vadovas, ar vis dėl to į JAV karo bazę Kuboje).

Malonu buvo žiūrėti, kaip tūkstančiai pareigūnų atliko užduotį ne pagal politiškai korektiškai veblenančių vaidilučių dirgavimą (jau nebeveblenančių – pabandyk po sprogdinimų Bostone pacypauti Amerikoje apie teroristų teises ir orumą), o pagal planą ir commanding officers įsakymus.

Mes Lietuvoje (ačiū Dievui) neturėjome tokių išpuolių, tačiau saikingas ir įspūdingas teisėsaugos jėgos demonstravimas, atimant mergaitę iš bepročių sektantų irštvos, irgi buvo puikus dėl tų pačių priežasčių: teisingumas turi būti vykdomas, kad piliečiai galėtų kartais prisiminti ir pasidžiaugti, kad pas mus Lietuvos Respublika, su įstatymais ir teismais, o ne klojimo teatras.

Amerika irgi parodė, kad negali nesurastas ir nebaudžiamas sklaidytis ir sprogdinti žmonių susibūrimo vietų. Tik, žinoma, Masačiūsetso valstijoje niekas negiedojo prie to namo, kurio kieme slėpėsi čečėnas paauglys ir neorganizavo naktinių budėjimų, kad jo neatiduotų teisėsaugos klanui, o paliktų su tetute.

Tačiau kitą kartą, reikia tikėtis, ir pas mus teismo sprendimai bus vykdomi greičiau.

Viewing all 570 articles
Browse latest View live