Quantcast
Channel: Protokolai
Viewing all 570 articles
Browse latest View live

Amerika, svarbi ir galinga kaip niekad

$
0
0

Lietuvos Rytas, 22 04 2013

Bostono sprogdinimai mus visus pastatė prieš klausimą, nuo kurio dažnai slepiamės.

Ar mums dar ką nors reiškia Jungtinės Amerikos Valstijos, ar mes jau seniai gyvename savo – europietišką – gyvenimą, ir Amerika mums tokia pat beprasmė chimera, kaip ir tiems Lietuvos pokario partizanams, kurie tikėjosi pagalbos ir sąjungininkų įsikišimo, ir niekada nesulaukė?

Galbūt Amerika tikrai yra bejėgis milžinas molio kojomis, prasiskolinęs, pasimetęs, ieškantis ir nesurandantis sau misijos ir prasmės, kuriam jau ateina ilgai pranašautas saulėlydis? Apie saulėlydį kalba tie, kas nepavargsta kartoti, esą visoms imperijoms ateina pabaiga.

Amerika mums labai svarbi, ir tai labai lengva įrodyti.

Kiekvienas mūsų pasijudinimas link artimesnių ekonominių ar kultūrinių ryšių su JAV ir laisvuoju pasauliu nedelsiant, tuojau pat, žaibiškai susilaukia agresyvaus atsako iš Rusijos ir jos satelitų visais frontais.

Kremlius taip necyptų, jei manytų, kad jų dominavimas teritorijose, kur jie šeimininkavo XX amžiuje, yra užtikrintas ir baigtas. Rusijos grūmojimus ir informacinį karą reikia vertinti šaltai ir pasidžiaugti, kad su mumis kariauja: reiškia, yra dėl ko kautis.

NATO plėtra prieš dešimt metų buvo geras pavyzdys, kaip veikia schema. Rusijos lokys viena letena lakina apmokamus skalikus ir nuoširdžius naudingus kvailelius, kurie kartoja, kad „brangu ir nereikalinga, nes rusai jei norės užims Lietuvą per 24 valandas ir sutrins į miltus visą NATO“. Antrąja letena energingai daužėsi visame pasaulyje, kad tik to NATO lokio „interesų sferoje“ nebūtų, nes Rusijai kels grėsmę.

Jei Rusija tokia galinga ir įtakinga, jei mus gali nušluoti, kaip žaisliukus, ir Vakarai jai nieko nereiškia, kodėl tuomet Rusija taip draskosi?

Tos pastangos yra įrodymas, kad žaidimas dar nebaigtas, ir prizai toli gražu neišdalinti.

Dabar lygiai tas pats dėl atominės elektrinės ir skalūnų dujų. Naudingi kvailiai – o priešinimasis atominei ir skalūnams dažnai surenka tą pačią negudrią kompaniją, kaip ir išsisėmęs tautinis violetinių patvorių teatras – šaukia apie pavojų gamtai ir sako, kad jiems nepakanka informacijos. Įdomu, kad ir čia ta pati violetinė režisūra, panašu, diriguojama iš rytų: ir apie dujas, ir apie mergaitę „teisibę“ galima sužinoti, pažiūrėjus atitinkamus filmukus, kur viskas atskleista.

„Visą tiesą pasakojančio“ filmuko modelis labai gerai pažįstamas: rusų TV propaganda apie Ameriką valdantį klaną irgi platinama prisegus užrašus patikliems idiotams: „šis filmas uždraustas rodyti JAV“. Panašiai beverčius priedus platinantys šarlatanai rašo: „tabletės tokios efektyvios, kad dietologai mūsų nekenčia“.

Iš tiesų visa reikalinga informacija – atviruose šaltiniuose. Pakanka pamatyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, su kuriuo net Vokietijoje nebekalba, kaip su dideliu ponu, nes viskas, ką jis galėjo pasiūlyti, buvo gamtinės dujos. Tos dujos nei Vakarų Europoje, nei Amerikoje nebėra stiprus derybinis pasiūlymas: ir atpigusios, ir kuo toliau, tuo daugiau turi savųjų.

Tie, kas domisi interneto komentarais, žino, kad viskas, kas susiję su Rusija – tiesiogiai ar netiesiogiai – susilaukia neįprastos, budinčių rašytojų atsiliepimų gausos. Lyg pagal komandą. Ten grojamos tos pačios plokštelės, kaip ir padažnėjusiuose Kremliaus propagandos renginiuose, „kūrybiniuose vakaruose“ – kuriuos tik labai naivūs arba itin ciniški veikėjai gali teisinti žodžio laisvės principais ir nuomonių įvairove. Amerika ir Europa bankrutavo, sakoma ten, ir tamposi konvulsijose. Netikrų pinigų prispausdinusi Vašingtono sukčių gauja, girdi, remiasi tik karine jėga, bet palaukite – netrukus pasaulyje išauš nauja aušra, kurios požymiai jau matyti.

Sprogimai Bostone daug kam yra priežastis dar sykį pasišaipyti iš Amerikos ir pasakyti, žiūrėk, ko norėjot, to ir gavote. Jūsų nekenčia visas pasaulis, ir štai jis, atpildas už jūsų nuodėmes.

Tai, kad ieškantieji vadinamųjų „neapykantos nusikaltimus“ nė negalvoja kreipti dėmesio į neapykantą, jei ji nukreipta prieš amerikiečius, natūralu ir suprantama. Politinis korektiškumas leidžia tyčiotis ir žemintis iš pavergėjų, o amerikiečius jie laiko pavergėjais.

Neapykantą, daugelio supratimu, gražu ir dora kurstyti prieš visus, kas yra sėkmingi ir bet ką gyvenimo kelyje pasiekę. Pagal politinio korektiškumo nuostatas, priimtina tyčiotis ir iš velionės buvusios Britanijos premjerės Margaret Thatcher, kurios iškamšą puotaujantys kairieji sudegino prie Donkasterio jos laidotuvių dieną.

Analitikais save vadinantys bobučių pasakų skleidėjai aiškina, girdi, visos saugos priemonės nuo 2001 m. rugsėjo 11 dienos nieko nevertos. Tai vaiko supratimas: jei žmogus susirgo, reiškia, rankų plautis vis tiek neapsimoka. Jei koks rusų arba baltarusių lėktuvas įskrenda į Lietuvos oro erdvę, reiškia, jokios oro gynybos nereikia ir ji yra tik pinigų švaistymas. Ir apskritai mums nereikia kariuomenės, su kuo kariausim, nesąmonė. Vaiko logika, bet gerai optimizuota ir suaugusiems, kurie nenori matyti, kad apie saugumo priemonių sėkmę daugiau pasako ne tie reti išpuoliai, kurie įvyko, o tie, kurių buvo išvengta.

Teroristai pasirinko, ko gero, labiausiai europietišką, saugų ir mokslo įstaigomis garsėjantį JAV miestą – ne tokią vietą, kur besisukinėjantys marksistinius marškinėlius apsivilkę neaiškūs tipai su krepšiais galėjo įkliūti įtariems vietos gyventojams anksčiau, nei juos pastebėtų teisėsauga. Surengti išpuolį prieš maratone bėgančius sportininkus, kurių maršrutas žinomas iš anksto, buvo vienas paprasčiausių uždavinių. Ir sprogę greitpuodžiai nieko neįrodo, užvis labiausiai Amerikos silpnumo.

Amerikos vietą ir vaidmenį pasaulyje puikiai parodo neapykanta jai ir pykčio protrūkiai. Reiškia, yra ko pavydėti, yra ko nekęsti, yra ko bijoti. Panašiai bet kurio naujo projekto Lietuvoje – energetikos, transporto, prekybos – vertę ir perspektyvas dažniausiai galima pamatyti pagal spiečius pavydžių žalių musių, ieškančių prie ko prisikabinti, ir visur bandančių aptikti neskaidrumą, paramą saviems, protekcionizmą ir kitokius dalykus, kurių nėra tik jų įsivaizduojamame – bet neegzistuojančiame – idealiame pasaulyje.

Amerika mums svarbi, kaip geras pavyzdys ir padrąsinimas: jei daug puolančių ir lojančių menkystų, reiškia, kažką darai labai gerai.


Vertelgų užsakytas straipsnis: Užkalnis stoja į kovą su maisto Talibanu

$
0
0

2010 09 15

“Lietuvos ryte” šiandien pasirodė seniai augintas ir brandintas straipsnis – atsakas karingųjų supermamų sveikuolių ideologinei brigadai (piktulinis straipsniuliukas, lotuliukas, autoriukui šmaukšt per nagučius ir per uodegytę už tokį šiukšliną rašliaviuką). Džiaugiuosi straipsniu, džiaugiuosi komentarais.

Man itin patinka tas pastebėjimas, kad (pasirodo) tarybiniais laikais jokios Vegetos nebuvo, ir apskritai visi papildai atsirado po nepriklausomybės (tuo metu, kai Vagnorius draskė kolūkius, Landsbergis iš Izraelio vežė nuodus tautai trūčyti).

Einu užsisakinėti straipsnyje žadėtosios maikės.

Maisto priedų baubas – išlepusių ponulių pramoga

Kas skaito mano rašymus, žino: esu linkęs sakyti, kad Lietuvoje gerai. Ir šaipytis iš tų, kas sako kitaip. Po ilgos vasaros, praleistos Lietuvoje, štai ir vėl smailinu plunksną: mat ruduo, mokslo metų pradžia, tai ir jūsų mokytojas Užkalnis dabar paruošęs naują paskaitėlę ta pačia tema. Šiandien kalbėsime apie maisto priedus, visus tuos „E“ ir prie jų prirašytus skaičius.

Apie šėtono kodus ant pakuočių nežino nebent tas, kas gyvena po akmeniu arba per pastarąjį dešimtmetį neturėjo namie svečių.

Iš tiesų, tokiais keistais ir aiškiai išsigalvotais dalykais negali rūpintis tie, kas blogai gyvena. Dykas pramogavimas, rakinėjant maistą ir išsigalvojant pretenzijas bei nusiskundimus, paprastai yra veltėdžių ponų pramoga – dar ne taip viskas blogai, jei toms nesąmonėms yra energijos.

Anksčiau buvo panašiai: dabartinių susirūpinusių cheminiu maistu ir maisto chemija tėvai prieš du ar tris dešimtmečius garbino mumijo (kas dabar atsimena tą juodą smalą, nukrapštytą Sibiro kalnuose?), ženšenį, „gyvą ir mirusį vandenį“, kinų horoskopus ir galiausiai daigintus grūdus lėkštelėse, o taip pat bėrė sėlenas į visus iš eilės patiekalus.

Maisto papildai yra mylima tema visose naujosios lietuvių vidurinės klasės užstalėse: pirmiausia pasidalinkim žiniomis apie prekybos centrus ir apie tai, kaip ten senas mišraines skalauja ar tai muilinu vandeniu, ar tai acetonu, kad gardžiau kvepėtų, ir supakavę vėl parduoda. Paskui pakalbėkim apie lietuvišką alų, kuris yra iš miltelių, atskiestų šlapimu. O jau tada atsiloškim ir galima pereiti prie svarbiausios temos: priedai „E“.

Jūs neatkreipėte dėmesio, kaip toli nuėjo šis nekontroliuojamas kolektyvinis pasiutimas?

Pavyzdžiui, ar kas nors matė, kad atėjęs pas žmones į svečius – kokius nors sveikuolius, vegetarus, organistus (ne vargonininkus: organinio maisto išpažinėjus) ir atidaręs šaldytuvą pradėčiau pamokslauti: „O tai jums netrūksta čia ugniagesių automobilio spalvos kečupo arba ryškiai geltonų, kaip taksi automobilis per saulėlydį, garstyčių? O tai jūs taip savo salotas ir valgote, o argi jums nesinori ryškiai raudono rūkyto saliamio, sintetinių kiaulienos skonio drožlių iš sojos masės, kokakolos, silkės su dūmo skonio priedu ir natrio gliutamato? Na, o mes tai, žinokit, valgom; mes taip kaip jūs negalėtume maitintis.“

Niekas nematė, nes aš taip nedarau. Aš sėdžiu ir valgau, kas padėta ant stalo. Tai kodėl tie sveiko maisto išpažinėjai ir kovotojai su priedais, dažikliais, konservantais, rūgštingumo reguliatoriais ir tirštikliais, atėję pas mane, leidžia sau vartyti indelius, linguoti galvom ir suspaudę lūpas raukytis: „Mes tai nieko su E nevalgom išvis, nenorim nuodytis“? Kas jiems pasakė, kad geriau už mane žino, ką reikia valgyti?

Aš su jais net nesiginčiju, nors turėčiau ką pasakyti. Galėčiau pasakyti tai, kad maistas su išvardintais „E“ priedais yra bent jau sąžiningesnis, nei patiklioms supermamoms ir jų nuolankiai tipenantiems paskui supervyreliams (tikrumoje jie norėtų skilandžio ir šviesaus alaus, bet bobikė neleidžia) skirtos reklamos: „Jokių „E“!“ – nes gamtoje natūraliai gyvuoja, gaminasi ir į maistą patenka ne mažiau nei devynios dešimtys medžiagų, kiekviena kurių turi tą „E“ numerį. Galėčiau pasišaipyti, paklausęs, gal jie žino kokių vitaminų tablečių, kur nebūtų „E“ (bet kurios vitaminų tabletės rinkiniai yra tiesiog dailus tų medžiagų rinkinukas)?

Galėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, net ir bičių vaškas (E901), ir vitaminas C, askorbino rūgštis, natūraliai esanti citrinose ir apelsinuose, irgi turi E numerį (E300), kaip ir natūralūs maisto dažai raudonasis E160c (iš paprikų) ir geltonasis E100 (iš ciberžolės). O jau koks nors agaras iš jūros dumblių, nuo seno Azijoje naudojamas drebučiams ir desertams, būtų ūkininkų turgelių ištikimų lankytojų minios garbinamas kaip „senolių šimtametė išmintis“, ypač jei jį pašlovintų kokia nukvakusi žiniuonė, išlindusi iš samanotos kaimo stūbelės.

Bet agaras turi numerį E406, ir tos pačios turgelių ir apkerpėjusių bobulyčių gerbėjos niršta ir reikšmingai caksi liežuviu, pamačiusios numeriuką ant kokio deserto pakuotės.

Galima būtų jiems priminti, kad net ir baisiausias papildas iš visų – natrio gliutamatas E621 – buvo mūsų ir mūsų tėvų vartojamas kone kasdien: Sovietų Sąjunga importavo „Vegeta“, kuris yra maisto pagardas, nuo 1967 metų, ir visi tas džiovintas daržoves su druska ir natrio gliutamatu barstė į sriubas ir į padažus nesukdami galvos.

Produktas senas, tik baimės apie didįjį kenksmingumą yra naujos, kaip ir su vynu. Sulfitus vyndariai naudojo šimtmečiais, o rašyti „sudėtyje yra sulfitų“ gamintojus privertė neseniai, ir štai prašom, jau galim imti butelius, apžiūrinėti etiketes ir linguoti galvas: „visur chemija“, sako susirūpinusių teisuolių brigada.

Jie tokie savim patenkinti, tokie principingi, jiems tiesiog iš ausų sklinda dieviškoji šviesa: ne, čia ne šiaip sau nuomonė – jie yra pasirinkę vienintelį teisingą kelią. Jie žino – tu nežinai. Tai kaip tikėjimas, ir panašiai, kaip naujose, primityvesnėse religijose, ten tikinčiųjų gera savijauta neįmanoma be neapykantos tiems, kas neprisijungia prie jų liturgijos (jei galėtų, dar ir nubaustų kitaip manančius).

Neatsitiktinai sakau „liturgija“ – ritualais ir užkalbėjimais viskas dažniausiai ir baigiasi, tikros ištikimybės tikėjimui nėra, nes neretai visi tie žmogeliai keistai kur buvę, kur nebuvę dažniausiai sutinkami tų pačių tinklų didžiulėse parduotuvėse, perkantys (kai niekas nemato) tuos pačius produktus su visais priedais.

Po apsipirkimo jie atsipučia viename iš mėsainių restoranų arba picerijų, kurias neseniai koneveikė. Paskambink jiems bet kada, paklausk, kur jie yra: „Ai, mes su vaikais tai čiliake“. Matyt, dažniausiai galimybės valgyti tik organinį maistą neprilygsta norams ir teisuoliškoms ambicijoms.

Neseniai pastebėjau: nori sužinoti, kas Lietuvoje yra labiausiai kietakakčiai, netolerantiški ir vaikščiodami valkioja krumplius šaligatviu? Pabandyk sveikuolių Talibano akivaizdoje garsiai pasakyti, kad mėgsti kokakolą, kad patinka koks nors lietuviškas maisto parduotuvių tinklas, arba kad geri bet kokį visiems gerai žinomą lietuvišką alų ir tau visai patinka. Pamatysi, iš kokio tolerancijos molio jie drėbti ir kaip gerbia kitų pasirinkimą.

Kai kalbėsi su jais, dar gali pridėti, kad į ūkininkų turgelį nevažiuoji, nes ten nėra kur patogiai pasistatyti automobilio.

Tuos sveikuolius yra malonu erzinti – jie taip rimtai viską priima ir taip siunta, beveik kaip tie sparčiai nykstantys tikintieji žmogaus sukurta klimato kaita, kai prie jų pasakai, kad žiemos vis šaltesnės, arba kai komunistuojančio jaunimo pulkelis, kai jiems girdint suburbi, kad nematai jokios problemos vartotojų visuomenėje ir stambių bendrovių darbinimo politikoje.

Aš jau sugalvojau, kokius marškinėlius pasidarysiu kitai vasarai. Ant jų bus parašyta: „Barstau ant maisto E621 ir man skanu.”

Žodis, kurį reikia sunaikinti: SUVENYRAS

$
0
0

Dažnas skaitytojas laukia, kada, girdi, jau parašysiu apie naują tvarką, pagal kurią tetos taukinais akiniais nustatinės lietuviškoms bendrovėms tinkamus vardus.

Nerašysiu, nes apie tai jau viskas pasakyta, ir mano nuomonė yra paprasta – tai riboja laisvę vadinti įmones kaip nori, o kas riboja laisvę, yra blogai. Kaip jau esu sakęs, aš nepritariu dirbtiniam lietuvių kalbos saugojimui. Hell, aš jokiam jos saugojimui nepritariu. Kalba yra mūsų, lietuvių, bendravimo instrumentas ir daugiau nieko.

Be to, kaip parašė Commonsense, yra work-aroundas, tiesa, tai truputį pridės prie steigimo kaštų, bet jeigu reikia, tai reikia. Kiekvienoje šalyje kas nors sveria ir trukdo – vienur vieno reikia, kitur kito.

Žinoma, tai primena tuos laikus, kai tie patys botanikai taukinais akiniais buvo pasišovę reguliuoti lietuviškų domenų pavadinimus, “kad nepasivadintų kaip kas užsimanė”. Jaunoji karta to net neprisimena. Ten pat nueis ir įmonių pavadinimų reguliavimai, nes pažangos niekas negali sustabdyti. Buvo laikas, kai broliui negalima buvo automobilio paskolinti, neturint notarizuoto įgaliojimo (arba, kaip sakydavo lietuviai runkeliai Londone, įgaliavimo). Buvo laikas, kai vertimą nešdavo pas notarą, ir notaras tvirtindavo ne vertėjo parašą, o vertimo teisingumą, nors yra ne filologas, o tik notaras, bet to niekas nesuprato, nes nebuvo kada apie tai pagalvoti.

Visi šie dalykai nuėjo į nebūtį patys.

Geriau aptarti tai, ką galima lengvai pakeisti: gėdinimo būdu. Žodį kadrilis, pavyzdžiui, praktiškai išnaikinome. Šlykštalai pasiutpolkė ir šurmuliuoja mugė vis dar pasitaiko, bet žmonės juos vartoja su didele baime, apsidairydami ir nervingai laukdami patyčių krušos. Teisingai.

Kaip su miesto teršimu, spjaudymu gatvėse ir kitokia asocialia bjaurastimi sėkmingai kovojama per nepakantumą, zero tolerance, taip ir netinkamus, banalius žodžius ir darinius galima išguiti, sukūrus nepakantumo atmosferą.

Dėmesingi Protokolų skaitytojai prisimena, kad prieš kurį laiką rašėme apie niekingus, sovietinius žodžius įsidarbinti, mikrorajonas, redkolegija, specpriemonė ir viktorina.

Visiems šiems žodžiams reikia cemento batų ir į kuo gilesnį tvenkinį, to sleep with the fishes, kad jų daugiau niekas ir niekada nebevartotų.

Yra baisus žodis SUVENYRAS. Jis ne tik ir ne tiek pats baisus, jo ir reikšmė baisi: tai niekam nereikalingos, nykiai atrodančios, pigiai pagamintos prekės, kurios yra turisto bagažo užpildas, kurios neatlieka jokios funkcijos, net dekoratyvinės (lėkštutės su baltarusiškom spalvom nutepliotu Gedimino pilies bokštu negali papuošti nieko, jos yra klaikios, kaip ir visokios gintarinės pabriakuškos, trinketai ir knick-knackai pagrindinėse miesto gatvėse), kurias vežioja vieni kitiems žmonės, negalintys ir nenorintys nupirkti dovanos, kuri džiugintų. Tai šiukšlės.

Aš gyvenu už kampo nuo Vilniaus Pilies gatvės, ir tą mėšlą parduodantys, kaip sliekai prieš lietų, išlindo su savo čigoniškais blizgučiais ir klaikiais paveiksliukais, kuriuos vis dėlto kažkas perka. Ką padarysi.

Suvenyrai (skirtingi nuo dovanų ir prisiminimo mementų) yra šiukšlės, ir pats žodis yra šiukšlė: nors parduotuvės juos išsiverčia SOUVENIRS, ir žodis yra žodynuose, tačiau angliškai taip niekas nesako. Tai yra ne anglų kalba, o Intouristo anglų kalbos pakaitalas, nes rašyta žmonių, kurie anglų kalbą moka iš rusiškų vadovėlių. Anuomet prie pyragų užsakymo Totorių gatvėje buvo angliškai parašę THE RECEPTION OF CONFECTIONERY ORDERS, ir nors visi žodžiai angliški, tas užrašas buvo tarybinė šiukšlė.

Už pavalgymą nedirbu (paaiškinimas PR agentūroms)

$
0
0

Skaitytojau, ši tema galimai jums nėra aktuali. Tada prašau atleisti.

Galimai taip pat pasakysite “kad taip man tavo problemas”. Tas irgi gali būti tiesa.

Tačiau kai kam tai bus įdomu.

Šią temą žino visi muzikantai, kuriuos prašo “šiek tiek pagroti renginukyje, ir jums bus savotiška reklama”, žino architektai, kurių pažįstami prašo “biškutį pabraižyti”, žino advokatai, kurių draugai nori, kad jie be atlygio “čia biškį pasižiūrėtų sutartėlę, tik užmestų akį”. Tai prašinėtojų ir kaulytojų subkultūros užkratas, bjauri liga, kurią reikia rauti su šaknim.

Man, kaip ir daugeliui žmonių, kurių veidai yra pažįstami platesnei publikai, kiekvieną savaitę, o tiksliau, beveik kiekvieną dieną, skambina arba raštu kreipiasi viešųjų ryšių agentūros, kurios kviečia atvykti į nuostabius renginius, kurie visi yra be galo įdomūs.

Atsakydamas nurodau honorarą, kurį reikia sumokėti, kad atvykčiau.

Tai labai natūralus prašymas: jūs mane kviečiate ne todėl, kad aš jums labai patikčiau ar būčiau labai gražus ir malonus. Jums reikia renginiui “veidų”, kad turėtų ką fotkinti reporteriai, kurių toks darbas. Pristatymas be paveiksliukų yra ne pristatymas.

Man nėra malonu klausyti, kai sakote, kad biudžetas honorarams nėra numatytas. Aš esu tikras, kad jūs nesitikite, kad jums kas nors atvežtų nemokamus gėrimus ir užkandžius, nes “tuo pačiu jums bus reklama”.

Jūs neatvykstate į degalinę ir neprašote įpilti degalų už dyką, nes nenumatėte biudžeto benzinui.

Jūs tikriausiai patys, eidami į darbą, tikitės, kad jums sumokės atlyginimą. Jei darbdavys pasakytų, kad biudžetas atlyginimams nenumatytas, ko gero, nustebtumėte.

Žinote, ką jūs darote? Jūs iš esmės skambinėjate užimtiems žmonėms ir prašinėjate padirbėti už dyką (dar tai vadinama “padaryti renginį minimaliomis sąnaudomis”), todėl nesistebėkite, kad man jūsų skambinėjimai nelabai patinka. Jei jums taip liepė daryti viršininkas, tai man jūsų gaila, bet viskas, ką galiu patarti – susiraskite geresnį darbą.

Dar labiau, negu prašymai sudalyvauti be honoraro, yra nepriimtini ir nemalonūs jūsų sakymai, kad “galim nuvežti ir parvežti”, “bus vakarienė” arba “vaišinsime šampanu”.

Kur man reikia, aš nuvažiuoju pats, o už maistą nedirbu. Aš žinau, kad yra tokie, kas dirba už maistą, ir tie, kas eina visur, kur duoda pavalgyti ir išgerti, ir jūs žinote jų pavardes ir telefonų numerius, tai jiems ir skambinkite arba rašykite.

Jei aš jums panašus į tą, kieno dvi-trys valandos laiko tevertos užkandėlės ir taurės putojančio vyno, tai jūs klystate.

Yra žmonių, kuriems dėl jų darbo pobūdžio yra reikalinga reklama ir kuo daugiau nuotraukų žurnaluose. Tai normalu, ir nieko smerktino. Jų toks verslas.

Aš nesu vienas iš tų žmonių. Man nereikia papildomo žurnalistų dėmesio, ir nuotraukų žurnaluose. Jei norėčiau, galėčiau savo nelabai išvaizdų veidą matyti išspausdintą žymiai dažniau. Tiek, kiek yra, man visai užtenka.

Jums bus lengviau gyventi, jei tai žinosite, ir sutaupysite laiko, nes nereikės manęs trukdyti be reikalo, ir mums nereikės pokalbio, kuris nėra malonus nei jums, nei man.

Anglijoje aludėse kai kur yra tokie užrašai: “Please do not ask for credit because refusal may offend.” Išvertus – neprašykite gerti skolon, nes mūsų neigiamas atsakymas gali jus įžeisti.

Tą patį sakau jums, gerbiamosios PR agentūrų darbuotojos ir darbuotojai. Prieš skambindami man, pasitikrinkite, ar turite pinigų užsisakyti mano paslaugoms. Tada mums nebus reikalo pyktis, o man nereikės rašyti tokių pastabų. Ačiū.

 

Kas būna, kai valstybė užsiima technologijomis

$
0
0

Kas išėjo iš “pranešimų apie pavojus” sistemos, mes visi matėme. Rašė laikraštis.

Įsidėmėtina yra ne tai, kad išleista 15 milijonų. Atkreipti dėmesį reikia į faktą, kad viską tvarkė žmonės, kurie rimtai tikėjosi, kad gyventojai viską mes ir “sukonfigūruos” savo telefonus, naudodamiesi paprastutėmis instrukcijomis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos tinklalapyje.

Mano telefonas yra Samsung Galaxy Nexus, ir prašau pasiskaityti nurodymus, kaip reikia padaryti, kad grybaujant miške gautumėt SMS žinutę apie tai, kad prie Marcinkonių nusileido ateiviai.

SAMSUNG telefonų nustatymas
C300, C520, X510

Įjungti žinučių priėmimą: Meniu > Žinutės > SMS žinutės > Tinklo pranešimai > Įjungti: pasirinkite „Įjungti“. Pasirinkite priėmimą visomis kalbomis: Tinklo pranešimai > Kalba: pasirinkite „Visi“. Nustatykite kanalą: Tinklo pranešimai > Gaunami kanalai > Naujas kanalas: Kanalo numeris*: 578, Pavadinimas: „Dėmesio“.

A, C (kai kurie telefonai), D (pvz., D500, D600), X serija
E1120, E1170, E2370, E250, E330, E500, E700, E730, S5610, S3600

Įjungti žinučių priėmimą: Meniu > Žinutės > Tinklo pranešimai > Įjungti: pasirinkite „Įjungti“. Pasirinkite priėmimą visomis kalbomis: Tinklo pranešimai > Kalba: pasirinkite „Visi“. Nustatykite kanalą: Tinklo pranešimai > Gaunami kanalai > Naujas kanalas: Kanalo numeris*: 578, Pavadinimas: „Dėmesio“.

B serija, C (kai kurie telefonai, pvz., C3050) serija, E (kai kurie telefonai, pvz., E1080i, E1360B, E570, E840, E900) serija, F serija, G serija, J serija, M serija, U serija, S serija (pvz., S5600, S3500, S3100, S3350, S5230, S5050, S5230w, S5560, S7070, S8000, S8300. S serijai taip pat priklauso „Android“ telefonai. (Aktyvinimo instrukcija šiems telefonams šioje atmintinėje pateikiama atskirai).

Įjungti žinučių priėmimą: Įjungti žinučių priėmimą: Meniu > Žinutės > Nustatymai > Transliavimo žinutės > Aktyvinimas: pasirinkite „Įjungti“. Pasirinkite priėmimą visomis kalbomis: Transliavimo žinutės > Kalba: pasirinkite „Visi“. Jei telefone yra „Mano kanalai“ parinktis, nustatykite priėmimą tik pasirinktais kanalais: Transliavimo žinutės > Gavimo kanalai: pasirinkite „Mano kanalai“. Nustatykite kanalą: Transliavimo žinutės > Mano kanalai > Naujas: ID*: 578, Kanalo pavadinimas: „Dėmesio“.

Jei telefone nėra „Mano kanalai“ parinkties, kanalai nustatomi taip: Transliavimo žinutės > Kanalų sąrašas > Rinktis > Įtraukti kanalą: kanalo ID*: 578, kanalo pavadinimas: „Dėmesio“.

B5510, S ir I „Galaxy“ serijos telefonai ir kt. telefonai, turintys „Android OS“ įrangą

Įjungti žinučių priėmimą: Meniu > Pranešimai > Nustatymai > CB suaktyvinimas: įjunkite (varnelė turi būti žalia). Pasirinkite priėmimą visomis kalbomis: Pranešimai > Nustatymai > Kalba: „Rinktis viską“. Sukonfigūruokite priėmimą tik pasirinktais kanalais: Pranešimai > Nustatymai > Kanalo konfigūracija > priimamas kanalas: Mano kanalai. Nustatykite kanalą: Pranešimai > Nustatymai > Kanalo konfigūracija > Pridėti kanalą: Kanalo pavadinimas: „Dėmesio“, Kanalo numeris: 578. Kanalas bus įtrauktas į „Mano kanalai“ sąrašą.

D720, D728, D730, Z600, I570, G810, I400, I408, I450, I458, I520, I550, I550w, I560, I568, I8510 (INNOV8), I7110, L870, I8910, Omnia HD ir kiti telefonai, turintys „Symbian OS“ įrangą.

Aktyvinkite tinklo naujienų paslaugą: Meniu > Pranešimai > Funkcijos > Transliacija > Funkcijos > Parametrai > Priėmimas: pasirinkite „Įjungtas“. Pasirinkite priėmimą visomis kalbomis: Transliacija > Funkcijos > Parametrai > Kalba: pasirinkite „Visomis“. Sukonfigūruokite kanalą: Transliacija > Funkcijos > Tema > Įtraukti rankiniu būdu: Temos numeris*: 578, Temos pavadinimas: „Dėmesio“. Patvirtinkite sukonfigūruotos temos tekstinių pranešimų priėmimą: Transliacija > Temos > Užsakyti: tema „Dėmesio“ turi būti pažymėta varnele. Nustatykite temos rodymą kaip atsirandantįį pranešimą: Transliacija > Temos > Aktuali tema: tema „Dėmesio“ turi būti pažymėta varnele.

Ne visi telefonai, turintys „Android OS“ įrangą, gali dekoduoti lietuvių kalbai naudojamą koduotę. Pranešimai lietuvių kalbos rašmenimis priimami telefonais, turinčiais atnaujintą operacinę sistemą („Android 4.x OS“).

Ką jums galiu pasakyti? No wonder, kad kainavo 15 limonų. Darbo įdėta nemažai. Aš turbūt ir už 16 mln. tokios sistemos nesugebėčiau sukurti, net jei man duotumėt dvi savaites. Pagal šias instrukcijas kažką nustatyti galėtų nebent didžiausias mobiliakų dekonstruktorius Lietuvoje Karolis Pocius, bet ir jam turbūt prireiktų kelių valandų. O normalus pilietis apie mobiliakus ir jų operacines sistemas žino maždaug 1/9000 to, ką žino Karolis Pocius.

Paskaitykite dar kartą tekstą, pateiktą viršuje. Tai skirta vartotojams, kurių vidutinis atstovas nemoka, nenori arba neturi laiko skambučio ir žinutės tono pakeisti. Pastebite, kiek restoranuose linksmų pašvilpavimų girdėti? Tai naujausių Samsungų, vaikščiojančių po nauju Androidu, žinutės arba emailo garsas. Fiut-fiut.

Jūs tikitės, kad kažkas, išskyrus į galvą sužeistus ir nedagydytus individus, kamuojamus kompulsyvios nustatymo rekonfigūravimo obsesijos, dabar čia kažką kaitalios, kad galbūt ateitų kažkokia žinutė apie uraganą? Kam? Kad apsisaugotų nuo mirtino pavojaus?

Tas pilietis net padangų žiemą bevelytų nesikeisti, ir šiaip važinėja automobiliu, kuris yra mirtinas pavojus jam ir jo artimiesiems.

Ši istorija yra pamokanti: ji parodo, kodėl subyrėjo tokios šalys, kaip Tarybų Sąjunga, ir kaip atrodytų technologijos, jei jomis rūpintųsi valstybės institucijos.

Pavyzdžiui, jei jos būtų atsakingos už el.pašto plėtrą, tai žinutes galima būtų patogiai išsiųsti, prieš tai užpildžius raštišką paraišką trimis egzemplioriais ir nuvežus į atatinkamą tarnybą kur nors Pylimo gatvėje, kur nėra kur paparkuoti automobilio ir krenta tinkas, ir durys su sena sprenžyna. Tarnyba per kelias dienas suteiktų jums unikalų kodą ir jau po savaitės galėtumėt patogiai kreiptis į ką nors e-mailo pagalba.

Be jokios abejonės, el. pašto adresus skirstytų (juridiniams asmenims) irgi atatinkama tarnyba pagal paraiškas, kurios būtų apsvarstomos dviejų mėnesių laikotarpyje. Fiziniams asmenims el. pašto adresai nebūtų skiriami, kol kas nesant tokiai būtinybei.

Naglą Ryanair sustabdytų tik vienas atsakymas, bet jo nebus

$
0
0

Nuotraukoje: lėktuvo interjero elementas oro bendrovės SAT Airlines skrydyje iš Južno Sachalinsko (UUT) į Sapporo Chitose (CTS). Su Ryanair ši nuotrauka nėra susijusi, bet autorius naudojasi proga prisiminti egzotinius susidūrimus su ekstremalia aviacija.

IR VĖL RYANAIR IŠ MŪSŲ TYČIOJASI, sakome mes. Tiksliau, jie tyčiojasi, reikalaudami vis labiau išskirtinių sąlygų, žadėdami nukarpyti skrydžius (kaip visada – iš Kauno, nes ten matomai yra pažįstama klientūra, kuri visuomet reaguoja jautriai ir neracionaliai, tai lengviau pasiduoda spaudimui). Apie tai rašo laikraštis.

Ministras nelabai politiškai korektiškai pasako, kad čia mes ne “zulusų karalystė”, ir spaudimui nepasiduosime, tačiau jo žodžiai nueina į niekur, nes provincijoje tų skrydžių labai, labai nori, ir netgi svarsto, kaip čia sukrapščius pinigų, kad runkelių vežėja galėtų toliau skraidinti kuo daugiau runkelių ir varguoliu neva pigiau, kartu nemokėdama oro uostui ir dar mes jiems primokėtume “už reklamą Ryanair tinklalapyje” (kadangi subsidijas mokėti kaip ir nesmagu, tai suktasnukio airio kromelis pardavinėja lochams “reklamą”, tipo, paslaugą).

Apie Ryanair, šlykščią oro bendrovę, esu rašęs:

Tai labai nemaloni, atstumianti oro bendrovė, nesiūlanti keleiviui nieko, išskyrus mažą (kai kada) bilieto kainą. Jie to neslepia, kaip ir savo patologinės, iškrypėliškos paniekos keleiviui. Jie sėkmingai pasidaro labai daug pinigų iš didelio keleivių-krachaborų segmento, kurie sutiktų būti net ir pridaužomi į snukius, jei už tai gautų penkių litų nuolaidą.

Mano nuomonė, žinoma, nėra privaloma. Tie, kas bliauna, kad juos nemylinti Lietuva išgrūdo į užsienį, beigi nevykėliai, krachaborai, lūzeriai ir šiaip asmenys, kurie nesugeba ar tingi užsidirbti, o išgali tik ieškoti piguvos ir chaliavos, vertina Ryanair kaip gelbėtojus ir tikrus draugus, ir visada atsiras politikų, kurie jiems pataikaus. Nes nuskriaustas ir pašalpinis segmentas noriai eina balsuoti per rinkimus.

Be to, labai populiari yra pasaka apie tai, kaip pigių skrydžių bendrovės pakelia turizmą. Kaip jau aptarta, š*dą jie pakelia, o ne turizmą, ir dažnai beveik tiesiogine prasme, nes šitais sparnuotais mikriukais suskrenda ta pati piguvinė blusynė, socialistinės Europos chaliavščikai beveik tuščiom kišenėm su savo cargo pants, čegevaros maikėm ir dredais, išleidžiantys per parą mūsų gintariniame krašte po 50 litų at best, bet masyviai pridergiantys, prišlapinantys ir užimantys vietą.

Ryanair yra patyrę, gerai savo verslo modelį pastatę, naglo veido ir zero skrupulų verslininkai, pasirinkę ubagus, silpnavalius politikus ir nemokančius skaičiuoti trumparegius kaip savo tikslinę auditoriją, ir normaliai iš to gyvenantys teisėto biznio pakraščiuose (kartais užmina ant ribos, pasitampo po teismus, kartais laimi, kartais užsibauduoja – cost of doing business), su visa stoties dušmano-taksisto etika ir manieromis. Kaip ir smirdantys kebabai prie turgaus, greitieji kreditai bei automobilių ratus blokuojanti privataus parkavimo šušera, jie nėra šviesiausias verslo segmentas, bet jie tokie bus, kol bus paklausa.

Ir piktintis, kad jie į mus žiūri, kaip į trečio pasaulio šalį, visiškai nereikia. Kauniečiai, jei kada nors norėsit sužinoti, kelinto pasaulio jūs šalis, pasižiūrėkit į savo gatvių asfaltą, ir tada skaičiuokit iki trijų, arba gal net iki pusketvirto.

Beje, toje pačioje Garliavoje, ant kurios taip visi varo (jau už Kauno ribų) gatvės žymiai geriau sutvarkytos. Kelias nuo Garliavos per Mastaičius į Pažėrus, kur yra mano mamos gimtinė ir šeimos kapinės, išvis be duobelės, visi 7 kilometrai or so. Bet čia aš nukrypau nuo temos.

Ryanairas prašys skraidyti nemokamai, primokėti už skraidymą, o paskui dar pageidaus, kad Lietuva sumokėtų jiems už lėktuvų nuomą ir tualetų valymą, nes kol į jų prašymus bus rimtai reaguojama, ir dar su tokiu pagarbiu drebuliu, tol visa tai ir tęsis. Ir čia nėra jokio pasityčiojimo. Čia tik verslas.

Ta pačia proga norėtųsi prisiminti seną anekdotą, kaip tarybinė televizija, pavydžiai apžiūrinėjusi laisvojo pasaulio žydruosiuose ekranuose rodomus gliancinio gyvenimo siužetus, nusprendė sukurti pirmąją tarybinę reklamą.

Kaimo vietovė. Tylus upelis, lieptas. Ant jo parklaupusi kolūkietė skalbia žlugtą.

Stambus planas: ūsuotas, nesiskutęs, besišypsantis traktorininko veidas, su papirosu dantyse. Dantys išpuvę, geltoni.

Bendras planas: traktorininkas prieina lieptu prie skalbėjos ir, jai nespėjus pasipriešinti, pamyli ją iš nugaros pusės.

Toliau skalbėjos bejėgiškumu iš eilės pasinaudoja būtinosios tarnybos kareivis, kostiumuotas kolūkio pirmininkas ir pagaliau suodinas angliakasys.

Ekrane titrai: “DULKINO IR DULKINS, KOL NEĮSIGYSITE SKALBIMO MAŠINOS VIATKA-AVTOMAT”.

Lietuviai nenori mylėti Amerikos

$
0
0

Nutukėli Audriau, pamišėlio akimis, betkoks kategoriškumas tokiomis temomis parodo asmens kvailybę. Niekas neturi ir neturėtų turėti imuniteto nuo kritikos, nei tai rusynas, nei JAV, nei iranas, anei Izraelis… protingas žmogus analizuoja ir vertina, visada atviras argumentams, o isterikai kiaulės Audriai abiejuose frontuose kursto neapykantą, grūdą vienpusę nuomonę ir atseit taip kelia savo reitingus… nu dabar žinosiu, kad yra ne vienas Lietuvoj isterinis paršas kaip Užkalnis…turbūt draugeliai 

Kai kada skaitytojai dirba už mus. Kolega Audrius Bačiulis paraše žurnale Veidas puikų straipsnį Menant Bostoną: kas yra Amerika Lietuvai ir kodėl kai kas jos nemėgsta?

Aukščiau minėtas komentaras pasirodė prie šio straipsnio, ir spinduliavo meile Audriui Bačiuliui. Ką dar gali sakyti tipiški sovietikai lietuviai, kai perskaito tokius teiginius, kaip pateiktus žemiau?

Amerika po Antrojo pasaulinio karo tapo ne tik prieglobsčiu šimtams tūkstančių Lietuvos pabėgėlių, bet ir Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo garantu. Kad tai Amerika pusę šimtmečio okupuotai Lietuvai teikė viltį, jog nepriklausomybė bus atkurta. Kad šiandien Lietuvos saugumą užtikrinanti NATO be Amerikos išnyktų. Ir kad lietuviui nemylėti Amerikos, lygu nemylėti Lietuvos.

JAV nemėgsta gūdi, menkai išsilavinusi, gabumų stokojanti, rusiškais televizijos kanalais ir nykiausiais bulvariniais skaitalais mintanti visuomenės dalis.

Audrius Bačiulis visiškai teisus. Nemeilė Amerikai – tai požymis ir diagnozė.

Čia nėra lygiaverčių nuomonių ar vertinimų: jei manote, kad jūsų neapykanta Amerikai yra jums teisėtai priklausantis jausmas, tai klystate. Jūs taip sakote tik dėl neišmanymo, ir toks sakymas rodo jūsų bukumą ir beviltiškumą. Jums visada nesiseks, jūs gyvensite nykų ir skurdų gyvenimą, ir nieko gero jūsų gyvenime nebus. Tai ne aš sugalvojau. Taip tiesiog yra, čia toks paprastas teisingumas, be jokio pykčio ir paniekos.

Pasirinkdami būti kvaili, pasirinkdami pavydėti ir nekęsti, jūs patys pasirinkote sau tokį gyvenimą. Jūs pasirenkate nemokėti užsienio kalbų, nesuprasti, neprisiminti, nežinoti, nesusigaudyti, nes taip jums smagiau, ir visas jūsų gyvenimas yra šio pasirinkimo rezultatas.

nezinau, kas tas Andrius Baciulis, bet sitas straipsnis tikrai juokingas. ‘Ir kad lietuviui nemylėti Amerikos, lygu nemylėti Lietuvos.’ o kodel as tureciau ja myleti? galima padekoti, uz tai, kad prieme, kai buvo sunku, bet garbinti sita saly su kapitalistine santvarka ir imperialistiniu poziuriu , tai nemanau. Sovietiniai laikai buvo sovietiniai, ja kure zmones is virsaus ir ta visa uzdanga buvo nusileidus ant tos sviesuomenes. Bet taip , kaip zmones bego y USA, taip pat galejo begti y bet kuria saly uz gelezines sienos. Kodel niekas, niekada nepastebi, kad lietuva, kaip marionete dirba USA. Mistines CZV bustines, kalejimai, NATO, kas tai yra? Ar Baciulis nezino, is kur visa tai atsirado ir del ko? visiskas sudu malunas sitas straipsnis. Manau, kad su tokiais straipsniais zmonem y mokyklos laikrasty apie kaledu karnavalus reiketu eit dirbti… Manau, kad USA turetu padekot lietuvai, kad zmones atvyko pas juos ir dave kitoky poziury y pasauly, o kalbant apie dabarty, manau, kad USA dideliais zingsniais gali but matoma kaip regresuojanti tauta, kur iphonai ir macdonaldas yra tai kas labiausiai rupi. Absoliutus besieliai.

Tai va prašom, absoliutūs besieliai. Apie Amerikos didybę daug pasako ne tik pačios šalies pasiekimai ir ne tik tai, kad trys ketvirtadaliai pasaulio (konservatyviai tariant) atšliaužtų ten keliais ir alkūnėmis iš savo smirdančių, skurdžių, natūriniu ūkiu užsiimančių, atsilikusių šalelių, kur didžiausia šventė yra koks nors apsimėtymas supuvusiais abrikosais.

Apie Ameriką labai daug pasako ir tai, kad ant jos spjaudo ir rašo tuos pačius bukus ir išsigalvotus dalykus patys tamsiausi, nevykę, atsilikę pasaulio nelaimėliai, kalenantys dantimis iš pavydo ir pagiežos.

Ta minia Lietuvoje pasižymi priešiškumu atominei elektrinei ir skalūnų dujoms, tikėjimu violetine Klonio gatvės pasaka ir kartojama malda “plauna pinigus!”. Jie prognozuojami ir vienodi savo neapykanta Kubiliui ir Šimonytei, pomėgiu kartoti baikas apie emigraciją iš šalies ir žodžių “orus gyvenimas” vartojimu be ironijos.

Kartais sveika perskaityti jų vapesius, kurių porą aš pateikiau čia, kaip netaisytas citatas, kad galėtume ramiai įsitikinti, jog ten niekas nesikeičia: kitoje barikadų pusėje yra vienu irklu irkluojantys ne patys aštriausi peiliai iš stalčiaus. Jų liftas nekelia į visus aukštus, o baterijas paprastai reikia įsigyti atskirai. Įjungtos šviesos, bet namie nieko nėra.

Iš jų nereikia juoktis ar jų kažkaip teisti. Jie taip pasirinko, ir kitaip nenori, ir jiems nereikia. Pamojuokime jiems ranka, ir eikime gyventi savo gyvenimo.

Violetinis sapnas, rodos, baigėsi

$
0
0

Lietuvos Rytas, 2013 04 29

Tai, kad Seimo narė Neringa Venckienė kelias savaites nesirodo darbo vietoje ir neatvyko į prokuratūrą apklausai, nuvylė daugelį.

Žmonės pelnytai nusivylę tuo, kad teisėsaugos ratas sukasi ledynmečio tempais: anachronistinė ir pasenusi neliečiamybė buvo atimta jau kadais, įtarimai ir kaltinimai pakibę, ir niekas nevyksta. Dabar štai prašom, nepailstančioji tetutė kniaukiančiu balsu dingo iš radarų, ir vietoje teisingumo mes vėl turime dar vieną violetinės muilo operos seriją: kur išvyko, kur pasislėpė, kaip ieškos, kas dabar bus?

Prie kurios šalies parlamento pasirodys užrašai kreidutėmis ant grindinio „TIE-SOS“? Kur buvusi teisėja bus pastebėta tarp palmių, užsimaukšlinusi ryškų brunetės peruką, ir su violetiniais akiniais nuo saulės, kad niekas nepažintų?

Kai kas manęs klaus: o ką tau blogo padarė? „Drąsos kelias“ juk tik kovoja dėl to, kas jiems atrodo teisinga.

Labai daug blogo padarė mums visiems: pirmiausia, „teisibės“ ieškojimas buvo paverstas raganų medžiokle, priešų ieškojimu ir purvo pilstymu. Visi, kas ne violetiniai, buvo paskelbti klanu, pedofilais ir padugnėm. Mano laikraštis – „pedofilų rytas“, visi rašantieji apie Garliavą – nupirkti. Besikeikiančios ir klykiančios kompanijos nelabai yra už ką mylėti.

Be to, parlamento rinkimai, bent jau dalinai, buvo paversti saujelės triukšmadarių žaidimų aikštele. Ir dabar vietoje to, kad užsiimtų energetika, finansais, švietimu ir kitais valstybės reikalais, parlamentarai turės gaudyti Seimo narę, kuriai mokesčių mokėtojai dar ir atlyginimą tebemoka.

Galiausiai, Garliava, puikus senas miestelis prie Kauno, su Švč.Trejybės bažnyčia, tapo kone keiksmažodžiu ir pajuokos objektu. Penkiolika tūkstančių gyventojų ir keliskart daugiau iš ten kilusių dabar nudelbę akis dažniau sako, kad jų tėviškė „už Aleksoto“. Mat nejauku prisipažinti.

Taigi, įtariamosios Seimo narės N.Venckienės neranda, ir suras, matyt, negreitai. Lengva skėsčioti rankomis ir sakyti „taip tik Lietuvoje gali būti“. Bet tai nebūtų teisinga.

Pirmiausia, prisidirbę veikėjai nuo teisingumo slepiasi pasprukdami visame pasaulyje. Tai nėra unikali Lietuvos ar lietuvių problema. Ronnie Biggs, vienas 1963 metų „Didžiojo Traukinio Apiplėšimo“ Anglijoje dalyvių, pasprukęs iš kalėjimo, slapstėsi 36 metus, bet galiausiai grįžo į tėvynės kalėjimą iš Brazilijos. Nacių gaudytojai surenka pasislėpusius net po svetimais vardais ir po plastinių operacijų Pietų Amerikoje ir kitur pasaulyje. Serbų karo nusikaltėlio Slobodano Miloševičiaus brolis Borislavas, buvęs ambasadorius, po Jugoslavijos griūties lindėjo Rusijoje ir dar sugebėjo kaltinamiems diktatoriaus giminaičiams išrūpinti ten pabėgėlio statusą.

Antra, pats slapstymasis nėra nei lengvas, nei malonus besislapstančiam. Daugeliui gali pasirodyti kitaip: kurgi ne, užsienyje laimingai išsidrėbę, nepasiekiami, sočiai valgo ir skalsiai geria, ir juokiasi mums į veidą, nepasiekiami.

Iš tiesų viskas yra ne taip: pabėgėliai dažniausiai nerūpi niekam, išskyrus jų ieškančią teisėsaugą, draugų ir rėmėjų ratas labai greitai išretėja, o sąmokslo teorijos ir pasakojimai apie tai, kodėl prieglobsčio ieškantysis yra kankinys ir kovotojas dėl teisybės, bemat pradeda skambėti, kaip sugedusi plokštelė.

Paklauskite Julian Assange‘o, australų įtariamojo dėl valstybės paslapčių neteisėto viešinimo, ar jis labai gerai jaučiasi jau nuo praėjusių metų birželio slėpdamasis Ekvadoro ambasadoje Londone, kur yra nepasiekiamas britų teisėsaugai, tačiau niekur negali išeiti. Net žuvies restoranas kitoje gatvės pusėje – ne jam. Jis negali ten atsisėti prie staliuko ir užsisakyti taurės vyno.

N.Venckienės šalininkai kalba, kad išvykdama (o jie sako, kad ji išvyko toli nuo Lietuvos, kur žolė žalesnė ir teisybės daugiau) ji pasiėmė su savimi vaizdo įrašą apie mergaitės paėmimą iš Klonio gatvės. Girdi, kitur dar yra teisingumas, ir su užsienio pagalba Garliavos didvyriai dar parodys Lietuvos korumpuotai teisėsaugai jos vietą.

Dar jūs sumokėsit buvusiai teisėjai milijonines kompensacijas už viską. Milijonines! Greičiausiai aštuonis milijonus (po milijoną už kiekvieną ranką). Ir gal dar kažkiek už miltelius, kuriuos beria į maistą. Laikykis, Neringa!

Esu tikras, kad jei tikrai išvyko, tai tikrai pasiėmė daug medžiagos, ir tikrai bandys tą medžiagą rodyti visiems, kas norės žiūrėti ir klausyti. Prieglobsčio prašytojai, besislapstantys nuo teisingumo, visada turi su savimi aplanką su nutrintais popieriais, kuriuos nešioja į TV laidas (kol į jas kas nors kviečia) ir nukopijavę siuntinėja į laikraščių redakcijas, kur jų niekas neskaito.

Man pačiam nerimstantys teisybės ieškotojai televizijos adresu vis atsiunčia kokių peticijų dėl išdraskytų kolūkių ar kaip nors ne taip padalintos žemės, dvidešimt kartų nukopijuotų, ir tokių senų, kad prie adresatų nurodytas prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Mažiau besidomintiems politika paaiškinsiu, kad šie politikai jau daug metų nebeužima minėtų postų.

N.Venckienę vargu ar kas kvies į TV laidas užsienio šalyse – pripainiota pedofilijos istorija ilga ir nelabai įdomi, net jei ji papasakos apie psichotropinę antklodę. Dešimtys pareigūnų, atvykusių į Klonio gatvę įvykdyti teismo sprendimo, irgi nepadarys absoliučiai jokio įspūdžio kitose šalyse.

Skalambijimai apie tai, kaip pilietis gali nepaklusti teismo sprendimui, jei piliečiui (galimai nuo miltelių, įbertų į maistą) pasirodo, kad teismo sprendimas yra nekonstitucinis, nes sprendimas yra ne to piliečio naudai, nėra įtikinami. Lietuvoje kai kam gali ribotą laiką būti įdomūs svarstymai, kuriuos jautrios sielos klausytojams siūlo ašaringos buvusios aktorės ar praeities politikai. Kitose šalyse pabėgėliai iš užsienio su savo sąmokslo teorijomis yra nuobodesni, nei telefonų knygos penkiasdešimtasis puslapis lietingą rudens dieną.

Netikite? Pažiūrėkite, kiek entuziazmo ir susidomėjimo Lietuvoje sukėlė „žinoma Čečėnijos veikėja“ Aminat Saijeva (matyt, plačiai žinoma itin siaurame rate), kuri paaiškino, kad broliukai-čečėnai, įtariami dėl Bostono sprogdinimų, yra tik vykdytojai. Pasak jos, „tiesiog neįmanoma“, kad jie patys būtų tai organizavę. Įtariamojo mama irgi taip pat galvoja – motinos širdis juk jaučia, kur yra tiesa.

Mes paklausom, šyptelim. Taip, taip, taip, palinguojam galva. Žinoma, kad taip, viskas sąmokslas. Tikrai. Ir apsisukę nueinam savais keliais, nes visos šios graudžios pasakos mums rūpi ne ką daugiau, kiek elgetų, besisukiojančių prie autobusų stoties, pasakojimai apie tai, kaip jiems reikia poros litų, kad galėtų grįžti pas mamą į Kaišiadoris.

Jei N.Venckienė tikrai slapstosi užsienyje, jos garantuotai laukia tas pats liūdnas lėtos užmaršties likimas. Slapstymosi sprendimas dar niekam nepridėjo teigiamų patikimumo taškų, ir bėgliai retai parsiranda kaip nugalėtojai – buvusių disidentų grįžimas į didžiąją politiką, pasikeitus režimui, yra jau kitas atvejis. Lietuvoje yra demokratinė santvarka, o ne diktatūra, ir nėra režimo, kuris galėtų sugriūti.

Todėl neliūdėkime, kad buvusi teisėja neatvyksta apklauson. Pasidžiaukime visi kartu, kad slogi ir nuobodi violetinė pasaka persirito vakarop, ir apie ją girdėsime kuo toliau, tuo mažiau.


Atsivežkime į Lietuvą darbo jėgos

$
0
0

Lietuvos Rytas, 23 09 2012

Viskas teisingai – atsivežkime darbo jėgos iš užsienio. Šiurpkit, patriotai. Trimituokit pavojų jau dabar. Bet bus taip, kaip turi būti, nes pažangos niekas nesustabdys.

Lietuva jau dabar sako: siųskit man savo pavargusias, neturtingas, susigūžusias minias, trokštančias laisvai kvėpuoti. Tik ne visi dar tai girdi. Išgirs.

Kodėl reikia kviesti užsienio darbo jėgą? Todėl, kad čia jos trūksta. Pramonininkai ir verslininkai žino, kad darbo vietas sunku užpildyti reikiamos kvalifikacijos – ir, svarbiausia, motyvacijos – žmonėmis.

Jei manote, kad verslas pats kaltas, nes blogai dirba, jūs klystate. Ne todėl, kad verslas būtų šventas ar idealus. Tik todėl, kad ne verslui prie jūsų taikytis reikia, o jums prie verslo: jie sau darbuotojų taip ar kitaip susiras ir pinigus užsidirbs. Su jumis ar be jūsų.

Tai ir ne „oraus atlyginimo“ klausimas. Viskas žymiai paprasčiau: daug kas nedirba, nes nenori dirbti, nes jiems gerai ir taip, nes jie paprasčiausiai tingi. Nes mažai beliko tikro skurdo, kuris jiems gerai spirtų į išlepusias sėdynes. Nes nėra alkio jausmo, kuris priverstų atsikelti ir pasijudinti.

Aną savaitę Odeta Bložienė, Asmeninių finansų instituto vadovė, „Pinigų kartoje“ rašė apie patirtį, kalbant su studentais apie jų būsimą darbą. Tai vienas karčiausių ir reikalingiausių straipsnių per ilgą, ilgą laiką. Kas mums galvoje, tas Odetai ant liežuvio: taip, mūsų studentai dažnai yra nuostabi jaunatviškos tinginystės, kvailų vilčių ir išlepimo puokštė.

Visi, tik baigę, masiškai tikisi atlyginimo didesnio, nei vidutinis šalyje. Darbas vasarą irgi ne kiekvienam: o kada, atsiprašau, švęsti? Be to, daugelis darbų reikalauja labai anksti keltis – tai kada išsiparpti į valias? Jauni žmonės rimtu veidu sako ir rašo: „kam dirbti, jei galima nedirbti?“

Jaunos fyfos svaičioja, kad ne jos turėsiančios darbo ieškoti: pas jas turėtų eiti darbdaviai. Jos taip supranta darbo rinką.

Tokių idėjų prisirenkama iš filmų, ciniškų knygiūkščių apie darbo ieškojimą (jas rašantys ir leidžiantys patys gyvena visiškai kitaip, tik pinigus susirenka iš lengvatikių) ir nelemtos Erasmus aukštojo mokslo mainų programos. Pastaroji, patikėkit manim, daro daugiau žalos mūsų tautai, negu Muravjovas-korikas ir M.Valančiaus laikų lietuvių pratinimas prie degtinės. Mat įteisina veltėdžiavimą, skiepija norą „gyventi atsipūtus“ ir iš konkurencingų, alkanų vilkų ir vikingų palikuonių mus verčia tingiais pakrantės ruoniais arba snaudžiančiais medžiuose meškėnais.

Manęs paklaus – o kaip tuomet su išvažiuojančiais? Ko mes turime kviestis užsieniečius, kai iš Lietuvos bėga žmonės? Štai kiek yra norinčių dirbti, bet jie vietos nesusirado.

Jei jie nesusirado vietos, tai daugiau pasako apie juos pačius, o ne apie Lietuvą ir jos darbdavius.

Nepatinka? Per prasta? Darbdavio tonas nepatinka? Pinigų per mažai? Kitur geriau? Tai būk geras, kraukis daiktus ir varyk neatsisukdamas ten, kur tau geriau. Niekas neverks. Viso gero, ačiū kad gyvenai pas mus kurį laiką.

Lietuva tau, mielasis, nėra skolinga (kaip ji nėra skolinga sportininkams nei premijų, nei erdvių automobilių, nei baseinų pagal jų skonį ir supratimą – nori automobilio, eik ir pirk salone; nori baseino, pasistatyk savo, kas tau sakė išvis, kad tau kažkas turi visa tai duoti?) – jeigu tu manai, kad kita valstybė tave geriau įvertins, tegu vertina, dėl Dievo meilės, o kokia čia mūsų problema?

Jei kitoje valstybėje teisingesni mokesčiai, geresnė socialinė apsauga ir žolė žalesnė, niekas neliepia Lietuvoje tų mokesčių mokėti (juo labiau, kad vargu ar daug moki, greičiausiai valstybė moka tau daugiau, negu tu jai) – pasirink kitur, kur paskaičiuoja teisingiau.

Jei jūs tokie dideli talentai ir aukso luitai, tai juo geriau jums – kur nors tikrai jus užmėtys pinigais ir erdviais automobiliais. O jei ne, tai ko cypaujat?

Jei jums nepatinka darbai, atvažiuos kiti ir nudirbs tuos darbus. Atvažiuos iš Indijos, Pakistano, Alžyro, Libano, Kinijos, ir dirbs tai, ko jūs nenorite dirbti, už tą algą, kuri jums per menka. Turite dėl to problemų? Aš – jokių. Lietuva juos visus suvirškins ir priglaus, jų vaikai jau kalbės lietuviškai taip pat gerai, kaip ir jūsų vaikai. Žinoma, jei jūs apskritai turite vaikų, nes gimdyti ir auginti jums irgi per sunku, pirma juk reikia „pagyventi sau“, pasibastyti po pasaulį ir pakrapštyti nosį. Gimstamumas Lietuvoje toks pat apverktinas, kaip ir Vakarų Europoje – nepakankamas, kad būtų bent jau palaikomas esantis gyventojų kiekis.

Kas uždirbs pinigus, kad toliau mokėtume pensijas? Žinote, kas. Atvykėlių sumokėti Sodrai įnašai yra ir bus tokie patys litai, kaip ir mėlynakių šviesiaplaukių etniškai grynų lietuvių, taip kad imsim tuos litus nesilaužydami. Taip pat kaip ir šiandien baltarusių ir rusų atvežami pinigėliai prekybos centruose ir poilsio vietose kišenių neplėšo, didina vartojimą ir byra į pliusą, ne į minusą. Taip pat bus ir su darbo jėga. Klausimų yra? Manau, kad ne. Vienas straipsnis atsakys į visus jūsų klausimus.

Žinote, kodėl taip įžūliai čia jums aiškinu? Todėl, kad ratas jau apsisuko: kokiu matu mes matavome, tokiu ir mums atseikėta.

Kažkada mes buvom tokie patys, ir mus priėmė Britanija, Airija, Ispanija (kol dar nebuvo visiškai nustekenta) ir Norvegija: jei savi dykaduoniai nenori dirbti, jei jiems darbai per prasti ir nedirbti geriau – prašom, saulytės, nesivarginkit ir nedirbkit, nesidraskykit, už jus nudirbs kiti. Lietuviams ir lenkams tie darbai buvo pats tas.

Tik mes turim vieną privalumą: nevykėliams anglams arba norvegams nėra kur dėtis, tenka tik misti iš savo šalių pašalpų ir sėdėti socialiniuose būstuose, o mes saviems tiek daug neduosim. Nauda mums bus dviguba: pirmiausia, mažiau kainuos dykaduonių priežiūra, antra, gal daugelis iš jų turės daugiau priežasčių ieškoti laimės kitur.

Nes laimės užtikrinti jums niekas nežadėjo. Lietuvoje, kaip ir kitur laisvame pasaulyje, kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą (net jeigu taip niekur neparašyta, patikėkit manim – tikrai turi), ir tai yra tikrai žymiai daugiau, negu gali pasiūlyti didesnioji, nelaisvoji, pasaulio dalis.

Ir jei jums toks pasiūlymas netinka, labai greitai atsiras, kam tiks. Pratinkitės prie šios minties jau dabar, ir nesakykit paskui, kad jūsų neįspėjau.

Tylus vartojimas: truputį iliuzija ekstravertų krašte

$
0
0

Žurnalas Verslo Klasė

Nors man sako, kad mes esame tuštučių ir tuštuolių šalis, kur viską valdo pasirodymas prieš aplinkinius ir plikbajorių išsišokėlių manieros, man nesinori tuo tikėti. Nejau Lietuvoje visas garas tik į švilpuką nuėjo, nejau nėra tylaus ir diskretiško džiaugsmo tylia, akių nedraskančia, bet patikima ir apčiuopiama, kokybe?

Pavyzdžiui, ar Lietuvoje kam nors reikalingi tokie dalykai, kaip kostiumai iš Londono siuvėjų gatvės Savile Row, kurių kaina prasideda ties maždaug 12‘000 litų, ir kuriuos gali pastebėti ir atskirti nebent profesionalus siuvėjas arba drabužių dizaineris, arba kas nors, kas pats turi tokį kostiumą? Ar visgi mes geriau jaučiamės greta daiktų, ant kurių logotipas – didelis, per visą pilvą, arba daugybę kartų atkartotas, kaip ant Louis Vuitton krepšių, kurie yra nediskretiško vartojimo enciklopedinis pavyzdys?

Dūmai ir veidrodžiai

Anglai, pasakodami apie akių dūmimą, mini smoke and mirrors, dūmus ir veidrodžius, tradicinius mugių ir balaganų iliuzionistų įrankius. Lietuva ne veltui yra katalikiško misticizmo šalis: čia iliuzija yra ne šventės, o kasdienio gyvenimo kategorija.

„Tas ant to išeina“, kaip byloja lietuvių liaudies priežodis, turbūt nelabai stilistiškai tobulas: užtat anglams humoras yra kasdienio gyvenimo stuburas, o mes jam turime pasiruošti atskirai, užsimaukšlinę gumines pirštines ir persirengę drabužiais, kurių nebūtų gaila išsitepti. Kaip bulviakasiui.

Juo labiau, kalbant apie diskretiškumą, paslėptus dalykus, sunku vienareikšmiškai sakyti, kad žinai tikrą atsakymą. Kai pradedi domėtis, pamatai, kaip nuomonę nepailstamai formuoja klaidinantys faktoriai.

Pavyzdžiui, keli drabužių kūrėjai, kurių nuotraukas ir pavardes kas savaitę gali pamatyti žurnaluose ir televizijos ekranuose, ir kurie minimi, kaip rengiantys garsiausius ponus ir ponias (kurie savo ruožtu irgi yra žurnaluose ir ekranuose) labai greitai sudaro įspūdį, esą būtent jie dominuoja kokybiškos aprangos rinką, ir jeigu tavęs nėra telike ir žurnale, tavęs nėra niekur. Tuo tarpu Savile Row siuvėjai, kaip ir Londono senieji batsiuviai, kur batų poros kaina panaši į vidutinio padėvėto automobilio kainą Lietuvoje, turi ne vieną ir ne du klientus iš mūsų šalies (kaip ir iš visos Europos), tačiau, žinoma, visuomet atsisako minėti jų pavardes.

Kadangi jų klientai nesigiria ir spaudai nepasakoja apie savo apdarus, susidaro įspūdis, kad jų apskritai nėra, o yra tik tie, kurių dėvimų prekių ženklų prezentacijos garsiai rezonuoja viešojoje erdvėje.

Piguvos šalies reputacija nepelnyta

Kai dalis pirkėjų, arčiau susipažinusių su prekėmis užsienyje, desperatiškai pradeda naršyti po parduotuvių lentynas Lietuvoje, vengdami artimajame užsienyje gamintų prekių, pritaikytų pigumu ir žema kokybe neišrankiai vietos rinkai, ir besislepiančių po žinomais prekių ženklais, lengva numoti ranka, įsivaizdavus, kad mūsų šalis yra beviltiškas pigiausio asortimento dumblas.

Panašiai, užėjus į vieną iš agresyviai ir negailestingai pigių vyno parduotuvių, kur nesuprasi, kaip prekes lentynose grupuoja – ar pagal butelio formą, ar pagal etiketės spalvą – ir kur keturi penktadaliai visos pasiūlos sukasi aplink vidutinės masinės kainos ribą, lengva mestelti „beviltiška“. Varguolių šalis, varguolių ir vartojimas.

Išties, Lietuvis pirkėjas šiandien vidutiniškai moka už butelį vyno apie 14 litų, ir prisiminus akcizą ir kitus mokesčius, už tokią kainą kokybės tikėtis labai naivu – nors vertinti ką nors pagal vidurkius gali būti apgaulinga. Net Britanijoje, kuri laikoma viena brandžiausių ir labiausiai gerbiamų pasaulio kokybiškų vynų vartotojų, vidutinio pirkėjo pasirinkimas, atėmus akcizų tarifus, yra vos 20% brangesnis, nei Lietuvoje.

„Visiškai diskretišką vartojimą sunku įsivaizduoti, nes vargu ar kas pačias kokybiškiausias prekes perka vien dėl savęs“, pasakoja Arūnas Starkus, vienas geriausiai žinomų Lietuvoje vyno specialistų ir prekiautojų ir Lietuvos someljė asociacijos prezidentas. Kuo brangesnis vynas, tuo didesnis jį nusipirkusiojo noras dalintis malonumu su kitais.

Tai tiesiog vertinančiųjų rato didumo klausimas. Vilkintis itin brangų ir puikų kostiumą vargu ar būtų jam išleidęs pinigus, jei absoliučiai niekas pasaulyje negalėtų to pastebėti. Kažkas matyti turi. Minios įvertinimo reikia ne visiems, kai kam užtenka siauro rato, tačiau net ir siauras ratas turi kažkokį skaičių narių. Kitaip jis nebūtų ratas.

Kai kalbame apie brangų ir prabangų vartojimą, apie kokias kainas kalbame? Apie tokį, kurį vidutiniam, šiomis prekėmis nesidominčiam vartotojui net sunku įsivaizduoti. Žmonių, lengvai mokančių už butelį vyno nuo 40 iki 80 Lt, „Vyno klubo“ parduotuvėse – daugybė, nors tai, iš esmės, tik įžanginė kaina. Kiek pažengusieji nesunkiai leidžia iki 160 Lt už butelį, tam tikros psichologinės ribos. Toliau – ir jų irgi daug – perkančių klasifikuotus vynus, kurių kaina iki 350 Lt. Aukščiausiam segmentui jau iš esmės nėra didelio skirtumo, ar norimas butelis kainuoja 700, ar 2000 litų (nors 5000 litų jau yra ženkli psichologinė riba), pasakoja A.Starkus, bet pripažįsta, kad tokių žmonių Lietuvoje yra kelios dešimtys. „Šimto tikrai nebus“.

Nuostabu yra tai, kad populiarioje sąmonėje ne tik aukščiausiasis, bet ir platesnieji segmentai praktiškai neegzistuoja – yra įprasta manyti, kad greta vargą vargstančių masių, yra šalyje yra saujelė milijonierių, prisidegančių cigarus šimto dolerių banknotais, pokšinčių šampano kamščiais iš naujų raudonų sportinių automobilių, kurių ir į gatvę neišveža, jei šalia nėra fotografo.

Tuo tarpu gero vyno vartotojų Lietuvoje yra tūkstančiai, ir net ekstremaliai skambantys renginiai, kaip Grand Cru vynų vakarienė, kainuojanti 900 Lt vienam asmeniui, yra ne vienetinis, bet reguliarus ir populiarus renginys.

Turbūt nesame tokie vargšai, kaip mums patiktų pasirodyti.

Lietuviui svarbi funkcija

Daiktas, naudojamas namie – ir net ne svetainėje, kaip koks ištaigingas šviestuvas – turbūt yra geras tylaus vartojimo pavyzdys, klausiu Lino Boguslausko, Vokietijos bendrovės Miele pardavimų vadovo Lietuvoje. Šios prekės paprastai du-tris kartus brangesnės, nei panašūs gaminiai plačiau žinomais vardais, tačiau juk jų niekas neperka, tikėdamiesi padaryti įspūdį aplinkiniams?

„Ir taip ir ne – tarkim, mūsų kaimynai iš Rusijos ar Baltarusijos dažniausiai renkasi Miele prietaisus (skalbykles, indaploves, orkaites), kurie turi priekinį valdymo skydelį, ant kurio, kad ir nedidelėmis raidėmis, tačiau vis tiek puikuojasi Miele logotipas. Jiems svarbu, kad tai pamatytų giminės ir kaimynai. Tuo tarpu lietuviai daugiau žiuri į paties prietaiso funkcijas, energetinius parametrus ir dažniausiai renkasi pagal savo ir šeimynos poreikius“, sako L.Boguslauskas.

Jis tuo pačiu metu pastebi, kad lietuviai irgi šiaip nelengvai atsispiria madai, ateinančiai iš už Atlanto, pirkti kuo greičiau, kuo pigiau, ir kuo mažiau renkantis ir dėl to pasirinkimo kuo mažiau sukant galvą.

Kokybė, atvira arba uždara

Pagalvoju, kad kokybiškos prekės pasirinkimas, kad ir kaip vartytum, Lietuvoje turėtų būti augantis fenomenas, nes mūsų pačių akyse ir sąmonėje kokybė yra dorybė – ne tik todėl, kad tai kito žmogaus įdėto didesnio darbo įvertinimas. Pažiūrėkite, kaip mėgsta lietuviai kartoti priežodį „aš ne toks turtingas, kad pirkčiau pigius daiktus“ – net jei patys ne visuomet pagal tą taisyklę gyvena, jau pats faktas, kad ji yra mūsų aspiracijos išraiška, daug ką pasako.

Palyginkime: niekas iš lietuvių atvirai nesvajoja apie vienkartinį, greitą, pigų vartojimą, net jei jis kai kuriais atvejais yra efektyvesnis ir geriau panaudoja mūsų išteklius. Net jei faktiškai jį ir renkamės, tai darome susiraukę ir sukandę dantis.

Per seminarus lietuviams pasakojamas ir jau istorija tapęs pavyzdys apie amerikiečių inovaciją, kai visoje bendrovėje reguliariai išmetamos visos elektros lemputės – ir perdegusios, ir geros – ir pakeičiamos naujomis, nes taip išeina pigiau, yra mūsų sąmonei kaip kreidos girgždėjimas ant lentos, nuo kurio nueina šiurpas per nugarą. Klausytojai išklauso, daugumas nesiginčija su pateiktais skaičiais, kad taip tikrai yra pigiau (daugiausia dėl efektyvesnio laiko panaudojimo), bet širdyje dreba nuo tokio neūkiškumo ir akivaizdaus švaistymo. Jis mūsų sąmonėje tik per plauką nutolęs nuo čigoniško ir bajoriško papročio, išgėrus vyną, žiebti tuščią taurę į židinį („jei švęsti, tai švęsti“).

Kvepalai yra viena iš prekių, kurias daugelis sieja su vartojimo visuomene – ir vargu ar kas juos perka iš blogo gyvenimo?

„Kvapų beveik neįmanoma išvengti, nes uoslė iš esmės susijusi su gyvybine funkcija – kvėpavimu. Žmonės visuomet užuos tiek aplinką, tiek vienas kitą, tiek save. Kvepalai gali ir turi būti individualaus mėgavimosi produktas, tačiau dėl uoslės prigimties kvepalų vartojimas visuomet bus ir ekstravertiškas“, pasakoja Andrius Remiševskis, Creme de la Creme aukštosios parfumerijos salonų bendraturtis.

Aš klausiu A.Remiševskio, ar netrukdo prekybai tai, kad „viršutinės lentynos“ kvepalai nėra žinomi plačiajai masei ir jų prekių ženklai neturi tokio pažįstamumo, kaip tie, kurie yra kelis ar keliolika kartų pigesni, užtat gyvena masinėje sąmonėje?

„Mes orientuojamės į savarankiško mąstymo, rafinuotus, gera skonį turinčius žmones. Beje, jų Lietuvoje tikrai nemažai, ir tolydžio daugėja. Kvepalų prekinio ženklo vardo žinomumas – svarbus faktorius, tačiau jis turi būti pagrįstas ir buteliuko turiniu. Dauguma didžiųjų parfumerijos komercinių ženklų išleidžia niekingai mažai patiems kvapams. Žmones tai pajunta, uoslės neapgausi.

Mūsų atstovaujami ženklai koncentruojasi i esmę – nuostabius, prabangius ingredientus, harmoningas kompozicijas. Žinome ne vieną atvejį, kai žmones, pasikvėpinę Frederic Malle “Portrait of a Lady”, buvo stabdomi nepažįstamųjų gatvėje ir klausiami – kas tai per nuostabus kvapas, kur ji nusipirkti.

Tad prekes ženklo giluminis turinys, ar tai būtų aukštosios parfumerijos kvapai, ar unikalūs laikrodžiai, ar prabangus vynas – visuomet bus esminis sėkmes faktorius.“

Ekonomika turi būti ekonomiška

Rašant šį straipsnį, pasirodė, kad diskretišką vartojimą Lietuvoje labai sunku apčiuopti.

Jis yra, tačiau jo nematai, kol tavęs nepakviečia – kaip tos puikios vilos pajūryje, kurių nenuomoja, nefotografuoja ir apie jas žino vienetai (kas ten gyvena arba ateina į svečius) – ir tik nelaukto sutapimo arba laimingo atsitiktinumo dėka ten pakliuvęs, pagalvoji: „ir visa tai buvo šalia manęs visą laiką?“

Tačiau kitokiu atveju diskretiškumas tikriausiai nebūtų diskretiškas, ir tema pokalbiui būtų visai kita.

Kodėl gegužės 1-oji yra beprasmė šventė?

$
0
0

Kadangi esu laisvai samdomas ir nė vienas darbdavys manęs nėra “įdarbinęs” (ta prasme, kad su niekuo neturiu darbo sutarties), tai man laisva diena vs. darbo diena nedaro ypatingo skirtumo. Na, tik tiek, kad mažiau skamba telefonas ir daugiau galima spėti nudirbti, kai kalendoriuje raudona diena.

Aš žinau, kad majovkės prasidėjo Čikagoje nuo XIX amžiaus (dabar jau XXI amžius), ir kad buvo tokie laikai, kai buvo reikalaujama 8 valandų darbo dienos, ir policija šaudydavo per protestus, ir panašiai. Tai buvo laikai, kai daugumas žmonių dirbo tokios žemos kvalifikacijos darbą, kad kokių šriubų prisukinėjimas buvo jau high-tech, ir kai geresnės nuovokos neturintys darbdaviai galėjo sau leisti užsidirbti pinigus iš primityvių žmonių, leisgyvių ir montoniškai darančių kažką pusiau sąmoningo.

Kokie tai buvo laikai? Labai sveika pagalvoti apie kontekstą. Pagalvokite, kokia buvo XIX amžiaus pabaigoje medicina ir farmacija (daugelis gydymo būdų tikriausiai šiais laikais būtų vertinami kaip kriminalinis nusikaltimas), moterų teisės, vaikų auklėjimas, socialinė apsauga ir kiti atributai? Nuo tų laikų ne tik daug kas pasibaigė. Beveik viskas pasikeitė.

Kai aš matau “darbo žmonių demonstraciją”, tai man atrodo kaip beviltiškas anachronizmas. Ko jie siekia?

Jeigu paklausysi profsąjungiečių, kairiųjų, komunistų, anarchistų, antiglobalistų ir panašių, išeinančių su raudonomis vėliavomis, jie nori daugiau pinigų ir trumpesnės darbo dienos.

Aš labai daug dirbau su profsąjungomis, ir puikiai žinau, kad jos labiausiai nekenčia visko, kas gali būti susiję su darbo našumo didinimu.

Darbo našumo didinimas yra tiesus kelias į didesnių pinigų uždirbimą. Verslas daugiau uždirbinės – ir kurs daugiau darbo vietų – kai turės kuo mažesnius kaštus ir kuo didesnes pajamas.

Verslas neturi pasakiškų pelnų, kuriais galėtų geranoriškai pasidalinti su darbuotojais. Jei jūs tikite, kad verslas daug turi, bet nesidalina, tai su jumis nėra apie ką kalbėtis: jūs kaip maži vaikai, kurie galvoja, kad tėvai neperka iPhone, nes laiko užspaudę pinigus, bet jais nesidalina iš piktumo.

Tai nieko naujo. Ekstremalus raudonasis psichas iš Anglijos, angliakasių profsąjungietis, Arthur Scargill sakė, kad “there is no such thing as retained profits, there are only stolen wages” (nėra tokio dalyko, kaip gautas pelnas, yra tik pavogti atlyginimai). Tuo viskas pasakyta – į šitą iškristalizuotą idiotizmą susideda visi kliedėjimai apie godų verslą.

Ko tikisi tie, kas dabar vaikšto į demonstracijas? Kad darbdaviai pasakys “oba, mes nepagalvojom, kad jie nori didesnių algų, gerai, kad jūs pasakėt” – ir sumokės visiems didesnes algas? Ir gal dar pasakys: jūs dirbkit mažiau, nepersistenkit, svarbu, kad būtumėt visi laimingi ir turėtumėt daugiau laiko panaršyti internetus ir paplepėti tarpusavyje?

Tos jūsų demonstracijos neturi jokios prasmės. Jūs gaištate laiką beprasmei veiklai (jūs tai darote ir dažniau, bet vaikščiojimas gatvėmis tik tai įrodo labai aiškiai). Jei jums nepatinka dirbti Lietuvoje, atvažiuos tie, kam patinka.

Iš protestavimo dar niekas niekada nepasidarė turtingesnis ar laimingesnis. Susiraskite kokią nors kitą veiklą.

Dabar atsakymai į dažnai užduodamus klausimus.

1. Tegu verslininkai geriau organizuoja darbą, tada turės daugiau pinigų. – Jeigu jūs manote, kad darbas gali būti organizuotas geriau, tai eikit ir organizuokit patys.

2. Kodėl Norvegijoje moka daugiau už tą patį darbą negu Lietuvoje? – Todėl, kad Lietuvoje yra, kas sutinka dirbti už tokį atlyginimą. Jei jums jis netinkamai atspindi jūsų pastangas, tai nedirbkite už jums nepatinkantį atlyginimą Lietuvoje. 

3. Mūsų viršininkai ir verslo savininkai yra idiotai, tokiame darbe dirbti neįmanoma. – Pasidarykite geresniais viršininkais ir verslo savininkais ir padarykite daug darbuotojų laimingais. 

Ir dar – jei jūs džiaugiatės, kad esate darbo žmonės, kokia keista džiaugsmo forma? Aš didžiuojuosi, kad kas rytą prausiuosi, bet tai neinu dėl to į gatvę pareikšti kokios švaros dienos vieną kartą metuose. Ar kas nors abejoja, kad jūs dirbate, ir norite apie tai daugiau pasipasakoti, kad visiems matytųsi? Jei jūsų darbas ir veikla tokie, kad reikia žygiuoti gatvėmis, kad ją pastebėtų – na, nekaip tada matosi jūsų darbas ir veikla. Turbūt reikėtų kokios kitos veiklos pasieškoti.

Vienu žodžiu, darykite ką nors, bet ne protestuokite gatvėse, nes kai protestuojate, tai labai aiškiai matosi, kad nieko gudresnio nesugalvojote. Nebent nuo paties protestavimo jums smagiau.

Žemių pardavimo laukiu kaip išganymo

$
0
0

Lietuvos Rytas, 06 05 2013

Liko jau mažiau, nei metai. Ne, ne iki Lietuvos įstojimo į ES pirmojo jubiliejaus.

Praeis vasara, ruduo ir žiema, ir 2014 metų gegužės pirmąją dieną Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę galės pirkti užsieniečiai, kuriems iki šiol – teisėtai, nors ir nelabai protingai – visaip trukdėme tai daryti. Jie (irgi visai teisėtai) žemę sėkmingai įsigydavo per Lietuvos bendroves, bet kitąmet viskas bus daug paprasčiau.

Žemė yra toks dalykas, kurio niekas nebegamina (nebent supiltų dirbtines salas Baltijos jūroje, bet tai mažai tikėtina). Rinkoje jos yra tiek, kiek yra. Baigtiniai ištekliai niekada nepinga, tik brangsta. Žemdirbystei skirtos žemės Lietuvoje – arti 3 mln. hektarų, padauginkit iš kylančios hektaro kainos, ir pamatysit, kiek milijardų litų norėtų atsirasti mūsų šalyje, mūsų bankuose ir piniginėse.

Nenoras, kad žemę pirktų užsieniečiai, yra dangstomas įvairiais pretekstais, kurių daugumas yra kiauresni, nei Valdovų rūmų statybos sąmata. Girdi, tai strateginis turtas, nacionalinio saugumo klausimas, už tą žemę pralietas protėvių kraujas, ir neskaičiuokim visko litais ir doleriais.

Visa tai yra negrabus būdas pasakyti, kad neleisim, kad kiti mums pademonstruotų geresnį tvarkymąsi, negu sugebam mes patys. Nieko naujo: tik juodas, nuodingas pavydas. Tai nuoskauda, kad kaimynystėje atsiras žmonės, kurių turtas mums badys akis, nes primins, kad mes patys su lygiai tokia pačia nuosavybe nesugebam pasiekti tokių rezultatų, kaip šalia esantis užsienietis.

Protėviai – na, ir mūsų kartos žmonės – kovojo ne už dirvožemį, molingą ar smėlingą, ir ne už tai, kokios pavardės bus įrašytos registruose, o už teisę gyventi taip, kaip patinka, ir už teisę laisvai priiminėti sprendimus dėl savo gyvenimo, šeimos ir nuosavybės.

Dar nė viena tauta – niekur ir niekada – neprarado nepriklausomybės per žemių pardavimą kitų šalių piliečiams. Tautos pavergiamos, gniuždomos ir išnaudojamos ne per nuosavybės perrašymą.

Žiūrėkite, viskas labai paprasta.

Mes sutartinai prognozuojame, kad užsieniečiai pirks mūsų žemę (juk jei nepirktų, tai ir tų draudimų nereikėtų).

Jei jie pirks, tai ne tam, kad girtųsi atsisėdę vieni kitiems, kad „nusipirkau Lietuvos gabalą“. Jie pirks tik tam, kad galėtų iš jos uždirbti. Tai yra, kad po sumokėtos kainos, mokesčių valstybei ir visų išlaidų dar liktų kažkoks pelnas.

Šiuolaikiniame pasaulyje niekas, jei mąsto racionaliai, neperka tam, kad turėtų ir nepaleistų. Mes, lietuviai, žinoma, esame išimtis (žiū, kiek tautiečių sumerkė skolintus pinigus į nekilnojamąjį turtą, nors vien palūkanos jiems atsieina brangiau, nei kainuotų nuoma – ten jie dirba, kad išlaikytų savo „investiciją“, vietoj to, kad investicija dirbtų jiems). Tačiau aš čia kalbu apie investuotojus, kurie veikia kiek išmintingiau, nei tie, kas tiki greitųjų paskolų reklamomis.

Jei užsieniečiai įsitikinę, kad galima uždirbti, reiškia, uždirbti galime ir mes. Mūsų žemėje jie užsiims tokia pačia veikla, kokios galėtume imtis ir mes.

Tai kodėl, po velnių, jei ta žemė gali būti tokia pelninga, neina ir jos nenusiperka iš kaimyno lietuvio kitas pavydus lietuvis? Nenori užsidirbti? Ar tiesiog neturi pinigų, ir niekada neturėjo? Nes visuomet buvo nevykėlis, kuris tik sugeba prie tvoros atsistojęs loti, žiūrėdamas, kaip kaimynui sekasi.

„Neleiskime apsitverti ežerų pakrančių“, sako tie, kas neturi sodybos prie ežero. Jei turėtų, apsitvertų pirmieji, ir dar šonus apsodintų aviečių krūmais. Kad geriau badytų tuos, kas bandys jų pakrantėje atvažiavęs išsimaudyti.

Aš jau dabar žinau, ką sakys žmonės apie užsieniečius, įsigijusius Lietuvos žemę.

„Prisipirko žemės, prisėjo brangiausiai superkamų kultūrų, derlių nuėmė, pardavė ir skaičiuoja pinigus, dar paramą iš fondų susirinko – čia taip kiekvienas gali. Nieko protingo.“ Visiška tiesa: taip kiekvienas gali. Būtent. Gali, bet tingi. Rankos neprieina: reikia žvaigždžių duetus žiūrėti, gerai pailsėti, atostogom pasidžiaugti, ir paskui internete komentarų parašinėti, kad žydai pinigus plauna. Nėra laiko primityvia ir ekonomine veikla užsiimti.

Visi tie, kas atvažiuos ir pirks žemę, turės labai paprastus verslo planus. Jie ir nenori laimėti verslumo apdovanojimų ar tapti komercijos guru, ir nesvajoja, kad apie juos straipsnius parašytų, kaip apie verslo inovatorius. Jie tik nori pigiau pagaminti, brangiau parduoti, ir viskas.

Čia kaip varguolių nekenčiami prekybos tinklai (beje – sutapimas: juos irgi yra norinčių pažaboti, kontroliuoti ir apriboti), parduoda pirkėjams šiek tiek brangiau, negu perka iš tiekėjų, ir iš to mažyčio skirtumo gyvena. Pelnai, palyginti su apyvarta, ten yra labai nedideli, tiesiog labai daug žmonių kasdien ateina, tai susideda labai daug.

Tai dar kartą pakartosiu – užsieniečio bijo tik tas, kas žino (dažniausiai iš liūdnos patirties), kad bet kokioje konkurencinėje kovoje jis pasmerktas pralaimėti. Kai atsilikusios šalys, tokios kaip Indija, riboja savo teritorijoje ir užsieniečių bankus, ir net viešbučių nuosavybę, jos taip daro ne todėl, kad labai rūpintųsi bankų ar viešbučių klientais. Tiesiog žino, kad karvės blynais ir kinkomuoju transportu paremta nacionalinė vadyba ir įgūdžiai tikrai neatsilaikys prieš tuos, kas gerai išmano savo darbą.

Apie grėsmes kalbėti apskritai nėra ką. Dar kartą: parodykit nors vieną pavyzdį, kai žemės pardavimas kur nors pasaulyje pakenkė ten gyvenantiems žmonėms? Bijoti užsieniečio žemės savininko taip pat neracionalu, kaip bijoti juodų kačių, baubų tamsiame kambaryje ar skalūnų dujų.

Todėl aš laukiu pardavimo pradžios: rinkoje atsiras dar daugiau judėjimo ir gyvybės, šalia sugriuvusių kolūkių tvartų bus daugiau ūkių, kur aiškiai švies pelninga ekonominė veikla, ir labai greitai priešininkai pamatys, kad nė vienas atvažiavęs užsienietis su savimi maišuose ar priekabose Lietuvos neišsivežė. Žinoma, patriotai toliau sakys, kad Lietuva parduota.

Jei ko ir reikėtų bijoti, tai tik tokio scenarijaus: pradėsim pardavinėti, ir niekam nebus įdomu. Jei mūsų žemė pasirodytų niekam nereikalinga, išskyrus mus pačius, tai būtų pati didžiausia bėda.

Gėda eterio ir poezijos “teršėjui” A.Ramanauskui

$
0
0

Ne vieną mūsų, mažų ir didelių, suneramino ir papiktino “Koncervatorių” partijos “tipelio”, bandančio pigiai susirinkti “pigaus” populiarumo, A.Ramanusko “atkirtis” eilėraščio eilutėmis V.Landsbergiui. Apie tai rašė prieštaringai vertinamas laikraštis Lietuvos Rytas.

Juokinga skaityti “svarstymus”, bandančius “pamokyti”, “paprotinti” vadinamąjį “šoumeną”. Kaip sako kazachų patarlė, “gimęs joti, negali groti”, o su liaudies išmintimi “ginčytis”, jai “priešginiauti” neišeina.

Todėl nėra geresnio atsakymo, nei “atrėžti” jam eilėmis, kad jis pagalvotų kitą kartą, prieš “išsišokdamas”. Nes taip “pademonstruoja” tik kultūros stoką, neišsiauklėjimą, “storžieviškumą”.

Šoumeno „ruduo“

Tu pigus nepraustaburni
Kurs kitus aplipdo “durniais”
Tu žinok, nelips žmogeliui
Tavo riebūs tie “žodeliai”!

Išsimaudęs tu tarp srutų
Pats patapsi “atmata”
Tarp dundukų, balamutų
Gėdos vieta paruošta.

Ukš, tu purvinas “šoumene”
Nevaldai liežuvio jau
Kai tau siūlo “užsi**ušti”
Paklausyki, pagaliau!

Įsitrynei į „elitą“
Tik šlovė ten netikra
Tarp „politikanų“ mito
Ne viena angis stora.

Nepavyko „prasisukti“
Ir į Seimą „įsitrint“
Lieka uodegą „pabrukti“
Ir po šluota nusimint.

Tegul kaista tau auselės
Nuo pelnytos jau gėdos
Neišmintas tavo kelias
Suk, šoumene, atgalios!

Laiškas e-knygų prašantiems riešo šniūrelių nešiotojams

$
0
0

Apie popieriaus knygas ir e-knygas protingai parašė (jis dažniausiai taip rašo) Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Pabudo noras pridurti, nors esu apie tai rašęs nemažai, ir komentavęs taip pat, paskutinį kartą vos prieš kelias dienas.

Vienas dalykas yra įpirkimas, kitas – įpročių keitimas. Pirmasis ateis greitai, tačiau antrasis užtruks labai ilgai.

Atsipeikėkime, aplink pilna vyresnių nei penkiasdešimt metų amžiaus žmonių, kurie nesinaudoja el. paštu ir nerašo SMS žinučių, jei tik gali to išvengti, nors turi priėjimą ir prie vieno, ir prie kito. O mes apie skaitykles kalbame.

Kad nereikėtų vėl rašyti panašiai, pakartosiu, kodėl e-knygų Lietuvoje taip nedaug (iš naujausios grožinės literatūros – elektroniniame variante išsileido Justinas Žilinskas ir Andrius Tapinas, bet ir vienas, ir kitas vargu ar iš to greitu laiku uždirbs daugiau, nei vienos riedlentės, Holgos arba Pabst Blue Ribbon six-pack’o įsigijimo biudžetą.

Kai per metus legaliai parduodama 20, 30 vienos el. knygos egzempliorių, kas į jas žiūrės neskeptiškai? Dėl ko autorius ar leidykla pradės užsiiminėti el. knygos variantu, kad gautų 20 ar 50 litų? Suprantate, jau nusibodo tie cypimai: „Kodėl jų neleidžia, tikrai būtų kas perka“. Tikrai nebūtų. Apsiraminkit. Jei būtų, kas perka, ir ne po dešimt egzempliorių, tai juos tikrai leistų.

O jei tie skaitytojai taip gerai žino, kas yra gerai, tai teparašo patys knygą ir platina ją elektroniniu būdu, ir aš pažiūrėsiu, kiek išplatins.

Pagrindinis el. knygos silpnumas yra jos, kaip savaiminio tikslo, matymas. Entuziastai nori, kad žmonės pamatytų šviesą ir rinktųsi el. knygas, nes jos teisingos, o ne dėl objektyvių priežasčių sutapimo ir kritinės masės. Bet to nebus.

Žmonės renkasi tai, ką jie nori rinktis, ir tą norą formuoja objektyvios sąlygos bei įpročiai, kurie gali būti neracionalūs, bet nuo to jie nepasidaro silpnesniu faktoriumi.

Turiu atskirą pranešimą visiems hipsteriams, perestukinams ir Coffee Inn gyventojams, inspiruotėms savo idėjų, kurios inspiruoja tik juos pačius, ir kurie niekaip negali sustoti man aiškinti komentaruose, laiškuose, pastabose, tvytuose ir visur, kad neleisdamas savo knygų elektroniniame variante, aš esą prarandu pajamas, kurias galėčiau susirinkti iš jų.

Nes jie, panimaješ, man mokėtų, jie pirktų mano knygą, bet dabar negali jos nusipirkti.

Jie nepirktų mano knygos. Tai yra, keliolika gal ir nupirktų. Gal keliasdešimt. Bent jau net tiek nenupirktų, kiek puodelių Duskit Pavidolei. Galimos pajamos iš visų mane auklėjančių jaunosios kartos verslo vizionarijų nepateisina mano laiko sąnaudų užsiėmimui e-leidyba.

Aš žinau: tai turėtų būti skaudu, kai tau pasako, kad tu kaip pirkėjas nelabai esi svarbus.

Skaudu, kaip nutrūkęs šniūrelis ant rankos. Skaudu suvokti, kad to vis dar neuždirbančio, ir negreitai uždirbsiančio, segmento perkamoji galia Lietuvoje nėra tokia, kaip San Francisco (daugiausia todėl, kad JAV veltėdžiai turi turtingus tėvukus, užsidirbusius iš senosios, nuobodžios ekonomikos), ir net ir tie graudūs skatikai, kuriuos jie turi Lietuvoje, yra sėkmingai sušluojami Coffee Inn’o ir pigių kokteilių bariukų ir tinklinių picerijų.

Jūs e-knygoms jau neturite pinigų, nes jau nusipirkote karamelinę latę.

Aš jums nejaučiu jokio priešiškumo (išskyrus tuos atskirus atvejus, kai įkyriai aiškinate tokiu tonu, lyg jūs būtumėt įtaikingi ir svarbūs, kai įtakingi ir svarbūs esate visai ne jūs), tiesiog jūsų gyvenimo stiliukas ir tingėjimas dirbti ir užsiimti produktyvia veikla (geras pavyzdys – nuolatinis pomėgis parašyti komentaruose: “yra apie tai citata, bet tingiu ieškoti”) jums neleidžia ekonomikoje užimti svarbesnės vietos.

Kai turėsite daugiau pinigų, ir pakeisite įpročius iš vogimo į pirkimą, tada rinka jums pasiūlys daugiau elektroninių knygų. O kol kas soriukas.

Privačios mokyklos auklėtinis – liaudies priešas

$
0
0

Lietuvos rytas, 30 04 2012

Vienas laikraštis prieš kurį laiką mane kalbino apie tarptautines mokyklas Lietuvoje. Tas pačias, kurios mokamos, už pinigus. Žinoma, nemokamų mokyklų apskritai nėra, tik čia tėvai moka tiesiogiai. Straipsnis išėjo išsamus, o stambiu šriftu iškėlė provokuojančią mano citatą (ar būna jų kitokių, mano citatų?), kur sakiau, kad tokiose mokyklose mokosi vaikai, kurių tėvų dėmesys mokslui didesnis už vidutinį. Ar kažką panašaus.

Kai tą straipsnį pamatė plačioji visuomenė, reakcija mane išvertė iš koto. Na, neišvertė, bet suglumino, lyg būčiau žiūrėjęs, kaip katalikiškas mergaičių choras slapčia smaginasi, pyškindamas iš automatinių šautuvų į beginklius žvėrelius. Arba lyg būčiau pamatęs ką nors iš savo bičiulių koncertuojant Klonio gatvėje. Vienu žodžiu, suglumino ir suneramino.

Žinojau, kad šalyse su sena socialistinio pavydo ir klasių kovos tradicija (tokiose, kaip Anglija) privačios mokyklos yra proletarų ir jiems prijaučiančių intelektualų neapykantos taikinys. Jų nekenčia net labiau, nei privačių ligoninių. Tai „nelygybės“ židinys ir simbolis, ir ten yra nuolatos primenama, kad tas mokyklas reikėtų uždrausti, kad išrinktieji negalėtų klonuoti į save panašių.

Lietuvoje, visuomet maniau, yra kitaip. Bent jau gyvenant Anglijoje, lietuviai draugai niekad mano šeimai nepriekaištavo, kad dukros toje šalyje mokosi privačiai. Skirtingai nuo draugų anglų, kurie traukydavo pečiais arba burbėdavo (išskyrus tuos, kurių vaikai patys būdavo privačiai mokslinami). Kai persikraustėm Lietuvon, irgi lyg ir viskas buvo normalu.

Pasirodo, nieko panašaus. Tiesiog į veidą niekas nesako to, ką gali drėbti anonimiškai.

Panieką privačias mokyklas pasirinkusiems vaikams galima palyginti su panieka tiems, kas renkasi firmines padangas automobiliui arba rūko legalias cigaretes. „Čia tiems, kas turi pinigų daugiau, negu proto.“ Neapykanta, kaip keleiviams, kurie sėdi lėktuvo priekyje, už užuolaidėlių. „Pasikėlę, kurgi jie bus su paprastais, jiems gi onoras neleidžia. Turi pasirodyti, kad turtingesni.“ Linkėjimas blogo, lyg pamačius kokio verslininko laibą draugę. „Durnė buvo, durnė liks, už pinigus proto nenupirksi.“

Aš turiu deklaruoti interesą. Dvi mano dukros mokomos privačiai. Joms mokykla patinka, mes su žmona irgi patenkinti, ir keturiasdešimt tūkstančių litų per metus mums atrodo kaip priimtina kaina. Dar klausimų bus, kai dėl manęs asmeniškai? Kol nepamiršau – taip, jos mokosi anglų kalba.

Man įdomu štai kas. Pirmiausia, iš kur tas ligotas įsitikinimas, kad svetimų pinigų leidimas yra visuomenės reikalas? Tie, kas moka už vaikų mokslą, jums nieko neskolingi. Be to, jie jau sumokėjo (mokesčių pavidalu) už savo vaikų vietas valstybinėse mokyklose, ir jomis nesinaudoja, ir moka antrą kartą.

Antra. Kodėl pagiežingas, menkos kvalifikacijos ir gabumų žmogelis, kuriam gyvenimas tikrai pašykštėjo ir sėkmės, ir nuovokos, yra įsitikinęs, kad jis gali patarti apie vaikų mokslą kažkam, kas gyvenime tvarkosi žymiai geriau? „Pinigai proto neatstoja“, burba jis.

Aš jo klausiu – o tu, reiškia, labai protingas? Tuomet tau neturėtų būti sunku sugalvoti, kaip apmokėti tą šildymo sąskaitą, apie kurią tiek kalbi ir burbi. Jei tu toks proto bokštas ir talento luitas, kodėl tave samdo tik už minimalią algą – ir dar darbdaviai, kurie, reikia suprasti, yra smarkiai bukesni už tave, nes tu juk juos niekini?

Apskritai, neišmanėliai mūsų šalyje yra suįžūlėję, rėksmingi ir nesigėdina savo pavydo visiems, kas nors truputį pajudina smegenis ir yra linkę atsikelti anksčiau ir siekti daugiau. Šimtmečių valstietiška sunkaus darbo kulto ir geresnio gyvenimo siekio tradicija, išausta tautosakoje ir kruopščiai (kaip galvojau) atnešta per visas okupacijas, vis dėlto XX amžiuje buvo užnuodyta šlykščia tinginių ideologija.

Net kalba pasikeitė. Darbas dabar jau tik „vergavimas“ ir skirtas tiems, kam trūksta proto susiveikti pašalpas. Kažkas išmokė žmones naujųjų socialistinių užkeikimų, kaip antai „saviraiška“ (žmogus dar nieko nemoka dirbti, o jau nori „rasti save“), „darbdavio socialinė atsakomybė“ (lyg nebūtų gana laikytis įstatymų ir mokėti mokesčius) ir „šeimai ir darbui skiriamo laiko balansas“ (koks balansas – aš einu miegoti, kai visi darbai nudirbti; gyvenimas – ne skautų stovykla, nėra nieko subalansuoto, tik daug darbo).

Tiems, kas savo vaikams ruošia geresnį gyvenimą per geresnį mokslą, visuomenė (arba didelė jos dalis) yra, regis, paruošusi aštriausius peilius. Tai, kas kažkada valstiečiui lietuviui buvo savaime suprantama – kuo daugiau vaikų išmokslinti kuo geriau, nes tik taip palikuonys galės lipti socialiniais laipteliais – dabar tapo piešiama kaip amoralus ir ciniškas išsišokėlių išsidirbinėjimas.

Lietuvos kaime šimtmečiais nebuvo priimta lygiuotis į nevykėlius: siekiamybė buvo derlingiausios žemės, erdviausi trobesiai, geriausi padargai, kuo daugiau gyvulių ir paukščių. Iš kur dabar tas lygiavos troškulys?

Ir nuo kada pavydas ir pagieža pasidarė norma? Man regis, išvedžiojimai apie lietuvį, svajojantį, kad kitam lietuviui būtų tik blogiau, ir kad jei jam sekasi dabar, kad nepasisektų arba jam, arba jo vaikams, yra naujųjų laikų pramanas. Tai mums nebūdinga. Mes to išmokome tuo pat metu, kai išmokome vogti iš darbovietės, važinėti be bilieto ir skambinti iš tarnybinio telefono asmeniniais reikalais.

Apie privačių mokyklų auklėtinius tiražuojamos legendos, kuriomis šiaip jau turėtų tikėti tik lengvatikiai arba itin nervingi mažamečiai, bet ant jų kimba kažkodėl ir visai išsilavinę žmonės, patys baigę aukštąjį mokslą (galbūt jei jis anuomet būtų buvęs mokamas, diplomai būtų tekę mažesniam kiekiui minkštagalvių).

Privačios mokyklos, pasak populiarios sakmės, tai akademiniu požiūriu beverčiai gyvačių lizdai, kur vagys, politikai ir nešvarūs verslininkai leidžia savo išpaikintas išperas ir moka didelius pinigus už tai, kad jaunieji šlykštukai įžūliomis akutėmis galėtų spjaudyti mokytojams ant galvų.

Šie pasakojimai turi maždaug tiek pat pagrindo, kiek istorijos apie žydus, geriančius krikščionių kūdikių kraują, bet tai netrukdo šiems pasakojimams vešėti ir keroti.

Bet šios istorijos moralas, kaip visad, teigiamas. Jūs galit nekęsti privačių mokyklų ir visų, gyvenime siekiančių daugiau, galite nemėgti tų mokyklų moksleivių ir ten vaikus leidžiančių tėvų, galit šaipytis ir visaip juos pravardžiuoti turinčiais daugiau pinigų, nei proto. Galit aiškinti, kad jie, patys mažamoksliai ir dvasios skurdžiai, sprendžia savo psichologines problemas. Jiems jūsų panieka – kaip nuo žąsies vanduo. Jei jie turi psichologinių problemų, jie jas išspręs. Jei reikės, pasamdę brangų psichoterapeutą.

O jūs, pavyduoliai, ir toliau dirbsite jiems, o jūsų atžalos greičiausiai dirbs ten, kur jų vaikai turės didesnius kabinetus ir gilesnius odinius krėslus, ir gyvenimo ratas suksis toliau, ir tai nebus lošimo namai, kur čia pasiseka, čia ne. Ruletė dažniau pasisuks jų naudai. Ar vis dar norite iš jų šaipytis?


Utenoje supratau, kad svajonės išsipildė

$
0
0

Utenos alaus gamintojai pakvietė mane į Uteną. Jie perskaitė, ką aš rašiau apie jų naują „skaidrios kokybės“ kampaniją (rašiau iš esmės teigiamai, nes aš esu už tai, kad šiuolaikinė aludarystė būtų greta barzdotų kaimo diedelių ir jų paklypusių stūbelių gamybos, o ne priešją).

Aš žinau, kad totalios pergalės prieš snobus ir tipo žinovus niekada nebus. Dabar aš paskelbsiu straipsnį, ir vis tiek rašys, kad Utenoje ir Švyturyje ir visur kitur yra myžalo skonio alus, nes taip reikia sakyti.

Nuotraukoje: Nesvaikite, čia tik tuščius laiko ant saulės.

Kad jau vėl apie juos kalbam, nepamirškime paminėti ir komiško aspekto, kuris buvo pastebėtas ne mano. Jei jūs sakote, kad „alus kaip myžalas“, pasipasakokite, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su šlapimo organoleptinėmis savybėmis?

Kiek jo išgeriate per savaitę? Ragaujate vieni ar su draugais? Renkatės jį kasdieniam ar šventiniam stalui? Kokią renkatės optimalią šlapimo patiekimo temperatūrą ir prie kokio maisto derinate?

Papasakokite, mums viskas įdomu.

Grįžtant prie snobų, aš nesiekiu totalios pergalės. Aš noriu, kad dideli ir galingi gamintojai nebūtų nebaudžiamai demonizuojami ir kad kalbėjimas apie alų nebūtų aplipdomas įkyriom mantrom apiehigh gravity (high gravity istorija yra nauji alaus milteliai, tas pats išpūstas burbulas iš nieko, po to seka istorija apie tai, kaip po gero alaus gamybos vamzdžius išplauna ir tas pamazgas į butelius išpilsto – tamsuoliams visą laiką reikia sąmokslo teorijų apie atominės pavojų, žydų bankininkus, skalūnų dujas, Kubiliaus praskolintą šalį).

Aš dar daugiau rašyčiau apie modernaus alaus heiterius, jeigu apie juos būtų daug ką rašyti, bet jie yra visą laiką tokie patys, iš jų nieko naujo neišgirsi. Jau esu sakęs: jie mieliau kalba apie tai, ko jie negeria.

Būna toks vyno pažinimo lygis, jis yra labai žemai apačioje, kai šiek tiek prakutę vyno gėrėjai, nusipirkę kelis butelius vyno už 40 Lt., nuo to momento nepailsdami visiems praneša, kad jie „aišku šeneto negeria“. J.P.Chenet, kurį jie anksčiau mielai pirko, o dabar nė pirštu neliečia (ir turi mums apie tai pranešti) yra vyno prekės ženklas, didžiausias Prancūzijos vyno eksportuotojas, parduodantis virš 64 mln. butelių per metus, arba, jei skaičiuosim kitaip, po 2 butelius per sekundę.

Turiu įtarimą, kad aršiausi aiškintojai apie alų iš miltelių slapta jaučiasi labai negerai, nes juk visą gyvenimą gėrė ne tai, ką dabar norėtų papasakoti labai išmanantiems bičiuliams, nes labai išmanantiems bičiuliams galima išdidžiai pasakoti tik apie produktus, kurie yra tokie rinktiniai, kad apie juos niekas nėra girdėjęs.

Utena kaip small town America

Jei tikitės, kad dabar čia bus ataskaita apie tai, kaip alų verda Utenoje, su nuotraukomis iš viso technologinio proceso, tai jūs klystate. Taip, aš pamačiau viską, ragavau salyklo ir apynių (aš jiems sakiau – karamelinį salyklą reikėtų pakuoti į maišelius ir pardavinėti, kaip saulėgrąžas arba bulvių traškučius).

Paragavau būdamas kelias rūšis (tiesą sakant, vos lūpas pamirkiau, nes reikėjo juk likti blaivam, kad galėčiau vairuoti atgal į Vilnių), bet aš ne blogeris, kuris jums rašys ataskaitas.

Naudodamasis proga, priminsiu, kad taip pat nedalyvauju renginiuose beigi degustacijose, skirtose vadinamiems “blogeriams”, nekviečiu į namus jūsų išskirtinių razinų ir aromatizuotų muilų pavyzdžių pakaštavojimui irgi beigi taip pat nevaikštau į smagius vadinamųjų “blogerių” renginius (netgi ir pas ministrus), visų pirma todėl, kad nėra tokio dalyko, kaip “blogeris”, o juo labiau tai nėra gyvenimo būdas ar profesijos aprašymas. Savo laiku, prie visos savo pagarbos ir paramos konservatoriams, nėjau net į vadinamųjų “blogerių” susitikimą su tuometiniu premjeru Audrium Kubilium, nes neinu į nieką, prie ko yra žodis “blogeris”.

Dar daugiau: jei norite išgirsti iš manęs kokios nenorminės leksikos savo adresu, palyginkite, sugretinkite arba dar kaip nors priskirkite mane prie “blogerių”, labai didelė tikimybė, kad jums pasiseks ir pateksite į negrįžtamos anatemos teritoriją.

O dabar grįžkime prie temos.

Nuotraukoje iš Google Earth: Basanavičiaus gatvė Utenoje, kur Aukštaitija atrodo kaip small town America.

Ta Utenos pusė, kur Basanavičiaus gatvė nueina į rytus ir prasideda Pramonės gatvė, atrodo keistai kaip small town America. Aš nuvažiavau į Statoil degalinę, apsidairiau aplinkui, ir ten viskas atrodė kaip Webster Springs, West Virginia, arba Barstow, California.

Ta pati didelė erdvė, kažkokia ramybė, neskubantys žmonės ir pramoninio gyvenimo jausmas.

Nežinau kaip, bet aš dažnai aplink save matau vietas, į kurias aš ilgiuosi grįžti. Būna žmonių, kurie gerai mato panašumus tarp žmonių. Aš matau panašumus tarp vietų ir vaizdų. O gal aš pats susikuriu sau vaizdinius aplink save, kad būtų linksmiau.

Nuotraukoje: Reading, Berkshire, kur man priminė apie Kauną.

Kai aš gyvenau Reading, Berkshire, kuris yra prie Londono, tai mieste buvo tokia vieta (parodyta aukščiau), kuri man kažkodėl priminė Kauną ir ten esančią Minties Rato Gatvę (žemiau). Tai aš vis apie tai galvodavau, kai savo gyvenimo Anglijoje pradžioje neturėjau automobilio ir važinėjau į darbą autobusu.

Nuotraukoje iš Google Street View: Kaunas, Minties Rato gatvė

Sėdėdavau antrame aukšte ir laukdavau, kol privažiuosim prie tos vietos, kuri man primena Kauną.

Visokie skoniai

Pačioje gamykloje pamačiau tai, ką ir tikėjausi pamatyti, gal tik dar labiau, negu tikėjausi, nustebino ir pradžiugino preciziškas požiūris į viską, tvarka ir dar – labai didelis asortimentas, kur kiekvienai alaus rūšiai sava receptūra, ir jie ten viską iki smulkmenų surašę, ir tikrina ir tikrina ir tikrina. Jeigu kažkam atrodo, kad visos rūšys vienodos, ir tik išpilsto viską į skirtingus butelius, tai galvokit toliau, aš iš tiesų jums nepadėsiu.

Tiesą sakant, dar prieš Utenos aplankymą aš buvau namie pats padaręs neorganizuotą degustaciją pagal savo supratimą, bet čia buvo su rodymo specialistu (Jonas Lingys ten jau įpratęs viską rodyti, jis vadovauja aludarystės pažinimo centrui) ir daryklos bosu Marium Šveistriu, tai čia buvo viskas naudingiau. Pilsneris skiriasi nuoClassic, o dar yra tas su skaidria etikete, techniškai turėtų vadintis turbūt Utenos Utenos. Šiaip jau, rimtai, jeigu nuo modernių alaus rūšių kam nors yra bloga (o bloga, kaip galima išgirsti, yra daugeliui, nes jie negali nustoti kalbėti), tai zyzloms reikėtų gal tiesiog jas pamiršti ir negadinti visiems nuotaikos ir neteršti eterio.

Nuotraukoje: Čia matosi filtravimas. Filtravimas arba pasterizavimas nėra blogybė, net jei jūs taip manote.

Jūsų niekas neverčia gerti nei Utenos, nei Švyturio, nei Budweiser (taip, man patinka ir amerikietiškas Budweiser, jei kas nors abejojote), jūs jį galite visiškai ignoruoti. Aš, pavyzdžiui, niekada neperku degalinėse ir prekybos centruose moteriškų blizgių žurnalų rusų kalba. Jie yra ne man. Kodėl jūs negalite suprasti, heiteriai jūs, kad modernus alus yra tiesiog ne jums?

Kodėl jums būtų geriausia, jei jo nebūtų apskritai?

Sužinojau tuo tarpu, kad Utenos Porteris, kuris man yra palydovas nuo jaunystės, yra gana nišinis produktas, ir jo pagaminama ir išgeriama nelabai daug, tai toks mėgėjų dalykas, ir labiau mėgstamas vyresniojo segmento. Paskui pagalvojau – vyresnysis segmentas tai juk aš ir esu, damn it. Viskas sutampa.

Ta proga prisiminiau labai seniai (gal prieš 20 metų) per radiją girdėtą jų reklamos jingle, kažką tai „Man pasakojo kartą ponas Porteris / (…) ir puikus reporteris / kad jeigu geria alų, tai tik porterį / ir geria porterį iš Utenos“, gana toks lame-ass reklaminis produktas, bet tokios apskritai buvo reklamos anais laikais. Pakanka prisiminti, ką per radiją transliuodavo Stasio Lozoraičio reklaminėje kampanijoje, kai jis kandidatavo į prezidentus.

Nostalgijos gniaužtuose

Tai va, o dabar pereisiu prie linksmiausios dalies. Aludarystės centre yra daug prisiminimų apie vaikystę mums visiems – jau vien Varpelio, Šaltuko ir visų kitų džiaugsmų etiketės ko vertos (žiūrėčiau ir žiūrėčiau). Bet kalba ne vien apie jas. (Beje, man dar labiau romantiškai atrodo etiketės iš kokių 1993, 1994 metų, kai buvau jaunas – dabar jau ir jos yra istorija, nes tas laikotarpis mums jau yra istorija).

Nuotraukoje vaizdai iš aludarystės muziejaus. Suraskite reklamą apie sodybą.

Jau man gyvenant Britanijoje, aš mačiau Lietuvoje (gal per atostogas, o gal šiaip Lietuvos spaudoje) jų reklamas apie tai, kaip galima laimėti sodybą, o dar, jei teisingai prisimenu, Land Roverį. Tai buvo ano amžiaus pačioje pabaigoje. Niujorke dar stovėjo World Trade Center. Bill Clinton buvo JAV prezidentas.

Tais laikais, dar prieš krizę, Lietuva augo ir keitėsi fantastišku greičiu.

Visi mano draugai Lietuvoje statėsi ir pirko namus ir butus vienas per kitą, sklypus, automobilius, ir viskas, ką mes matydavom nuvažiavę į the Old Country, buvo toks ryškus kontrastas su gyvenimu priplėkusioje, niekur nejudančioje, saikingoje, savo balutėje sėdinčioje, be ambicijų merdinčioje Britanijoje, kad būdavo liūdna grįžti į namus Reading‘e. Mūsų namas, kuris buvo 1905 metų statybos ir erdvus pagal tos šalies standartus, ir kainavo brangiai, buvo apgailėtinas, palyginti su tuo, ką aš mačiau pas draugus Lietuvoje. Lietuvoje buvo ambicijos ir troškimai ir blizgesys. Britanijoje buvo voratinkliai ir pilkuma. Šiaip jau taip ir liko.

Ta Utenos sodyba prie ežero alaus reklamose, visa tokia raudonai medinė ir tvarkinga, tokia jauki, tokia ideali kaip saldainiukas, kaip tas gyvenimas Coca Cola klipuose iš 1980-1990 metų, man buvo paskutinis lašas. Su tais rasotais buteliais (jų etikečių dizainas jau praeityje, bet muziejuje galima pamatyti), su lietuviškai-amerikietišku supratimu apie paprastą gražų gyvenimą ir vasarą prie vandens su kepsniais ir pirtimi ir su maudymusi iki nakties. Aš žiūrėdavau į Lietuvos vaizdus ir norėjau to, kaip kažkada tarybų Lietuvoje žiūrėdavau užsienietiškus žurnalus ir norėjau gyvenimo Vakaruose.

Turbūt būtent tada, žiūrėdamas į Utenos alaus reklamas – likus dar dešimčiai metų iki grįžimo į Lietuvą – aš pradėjau širdies gilumoje suprasti, kad aš vis dėlto labai noriu gyventi Lietuvoje, gyventi taip, kaip tose reklamose, ir tie plakatai, dabar godžiai mano apžiūrėti Utenos alaus daryklos muziejuje, buvo priminimas apie tai, kaip svajonė išsipildė.

Svajoti reikia atsargiai, nes išsipildo.

Perspausdinta iš portalo Laukinės Žąsys

Dirbate bjaurų darbą? Jūsų problema

$
0
0

Lietuvos Rytas, 2013 05 13

Pastarosiomis dienomis mane vis pakviečia susitikti su studentais ir papasakoti jiems, kaip tvarkyti gyvenimą, kad suaugę nebūtų panašūs į mane. Kitiems dažnai tenka atsakyti į klausimus apie žurnalistiką, nes mat esu žurnalistas. O gal tiesiog man prie veido tinka pedagoginis darbas. Tačiau bet kuriuo atveju, kuo labiau senstu, tuo daugiau turiu progų pagalvoti apie patarimus jaunimui.

Štai jums paprasta situacija. Ateini į vyno parduotuvę, kurios pavadinimo neminėsiu. Labai daug bet kokio vyno labai nedidele kaina, ir sugrupuotas pagal kilmės šalis: Italija, Ispanija, Prancūzija, Gruzija, Degtinė.

Manau, pasižiūrėsiu, ką jie čia turi – iš kur ir kokia kaina suvežė besibaigiančio galiojimo laiko ir kreivai užlipdytų etikečių pavyzdžių, o taip pat bankroto aukcionuose įsigytų negirdėto pigumo radinių ir po kiek bando parduoti. Ramiai pažiūrėsiu.

Ramiai, deja, nebūna. Jauna pardavėja, įsakmiai: „gal galiu patarti?“. Iš akių, balso, tarties ir pudros storio, o taip pat auskarų aš galiu garantuoti, kad patarti ji negali. Net jei į parduotuvę užeitų blaivybės propaguotojas Motiejus Valančius ir paklaustų, kas brangiau – raudonas vynas ar alaus kokteilis, ji negalėtų jam nieko atsakyti. Ji apskritai nelabai moka skaityti, kitaip nedirbtų toje parduotuvėje vadinamąja konsultante.

Natūralus atsakymas (ir jautriems skaitytojams labiausiai priimtinas) būtų toks: „ne, ačiū, nereikia“. Tačiau aš ne tam gyvenu Lietuvoje, kad siūlyčiau natūralius atsakymus. O ne.

„Kuris iš raudonųjų, vidutinėje kainos kategorijoje, labiausiai tiktų prie džiovintų baravykų?“

Klausiu jos, nes žinau, kas bus. Stebiu pardavėjos veide sustingusį nestiprų siaubą ir iš lėto atslenkantį suvokimą, kad ji dabar turės eiti paklausti ko nors – pakartoti mano klausimą, kurį ji pamiršo, vos išgirdusi. Atsakymo ji nesupras arba taip pat pamirš. Tiesą sakant, ji tikriausiai nenorėjo, kad jos paprašytų patarti, bet jai tiesiog buvo taip liepta, prieiti ir siūlytis.

Dabar, skaitytojau, tu manęs klausi – o kam apskritai toks žiaurumas su ta vargše samdine? Ką, tu geriau jautiesi, jai parodęs, kad ji netinka savo darbui? Ir apskritai, čia ne jos, o darbdavio problema. Kodėl jis jos neišmokė?

Aš geriau nesijaučiu, auklėdamas aplinkinius, bet yra žodis „reikia“. Tokia mano pareiga. Auklėjamasis darbas duoda rezultatus: kompulsyvius siūlymus „paieškoti smulkių“ parduotuvėse jau baigiu užmiršti.

Šiuo atveju jaunimui yra pamoka štai kokia. Jei jūs dirbate tokiame darbe, kur jums tenka su klientais kalbėti apie tai, ko jūs nesuprantate, tai jūs turite labai blogą darbą, ir jums reikia skubiai ieškotis kito.

Tą patį galiu pasakyti ir tiems, kas skambinėja man ir siūlo peržiūrėti mobilaus telefono mokėjimo planą, kad, girdi, mokėčiau mažiau, ir turėčiau daugiau minučių, žinučių, vinučių ar dar kažko. Esu tikras, niekam nėra malonu penkis šimtus kartų per dieną skambinėti žmonėms, kuriuos tie pardavėjų skambučiai trukdo ir erzina. Negali nieko kaltinti, kad nuo tokio darbo spjaudosi ir širsta.

Tai yra jūsų problema, ir pirmiausia jūs patys turite tai pripažinti. Besąlygiškai.

Jūs galite kaltinti visus aplinkui – darbdavį, valstybę, mokslo įstaigą – bet nuo to jums nė kiek nepalengvės. Tai jūs, o ne darbdavys, valstybė ar mokslo įstaiga turės vaikščioti paskui klientą ir siūlyti patarimus apie nesuprantamus dalykus, tai jūs turite trukdyti žmones ir siūlyti jiems kitą telefono bendrovę (o jos visos vienodos, ir jūs tai žinote).

Kad jau prašnekom apie parduotuves ir blogus darbdavius, organizuojančius darbą pagal savo kolūkietišką supratimą, tai prašom dar vienas pavyzdys. Parduotuvė, prekiaujanti papuošalais. Dvi pardavėjos, nervingai žiūrinčios, kad niekas nevogtų, du brangūs nešiojami kompiuteriai ir viena kasa, bet kažkodėl po pardavimo kiekviena prekė rūpestingai apykreive rašysena tušinuku įrašoma į nutrintą mokyklinį sąsiuvinį. Taip, idiotizmas, bet čia šeimininkas taip liepė. Šeimininkas irgi kaltas, kad kasoje nepakankamai monetų grąžai, arba kai kavinėje mažas espresso puodelis statomas ant sriubinės lėkštės, nes „mūsų mažos lėkštutės kažkur visos dingo“. Tai nusipirkit daugiau tų lėkštučių. Nors ir iš savo asmeninių lėšų, jei nesusitariat su šeimininku. Arba eikit dirbti kur nors, kur tų lėkštučių yra pakankamai.

Apie ką čia aš? Apie tai, kad kiekvienas atsako už viską, kas vyksta jo gyvenime. Jei gaminate maistą iš pasenusių produktų, net jei ir ne jūs tuos produktus pirkote – tai jūsų kaltė, ir jūsų atsakomybė. Nedirbkite ten. Išeikite patys. Už jus niekas šito sprendimo nepriims.

Aš pats šiemet padariau sunkų žingsnį nebedirbti su viena Lietuvos radijo stotimi, kur jau daugel metų tiesioginiame eteryje dirba laidų vedėja, kuri atvirai spjauna į darbą ir tuo didžiuojasi. Laidas veda ir su pašnekovais bendrauja, neturėdama jokio supratimo apie tai, ką kalba. Aš daugelį metų ją toleruodavau ir bandžiau būti kantrus. Net kartais parengdavau jos reikalavimu „klausimukus“ ir nusiųsdavau jai, kad ji žinotų, apie ką kalbėti – nes yra tokių žurnalistų, kurie nesidrovėdami prašo prieš laidą pašnekovų: „o ką jūsų geriausia paklausti“? Ji kartais net lietuviškai parašytų klausimų nesugebėdavo perskaityti ir nusišnekėdavo.

Paskui supratau, kad sutikdamas jiems kalbėti, aš irgi esu atsakingas už tai, kad tokia vedėja tebedirba ir tebeveda laidas. Ji ten toliau dirba, nes visi bijo pasakyti, niekas nenori pyktis ir visi tik skėsčioja rankomis. „Žinom, bet ką tu, žmogau, padarysi?“ Lengviau, negu atrodo. Ruoškit savo laidas be manęs, jei jus tenkina tokia situacija.

Tada, ir tik tada, kai priimsite sprendimą, kad jūs už viską atsakote, jums pasidarys lengviau. Paprasčiausias būdas – pakeiskite savo naudojamą kalbą iš „jie“ į „aš“ ir pasidarykite pasaulio centru. Aš, mano, man.

Ne „jaunimui sunku rasti darbą“, o „mano įgūdžiai niekam nereikalingi, ir kitokių aš neturiu, nes mokiausi ne tai, ko reikėjo“.

Ne „darbdaviai mažai moka“, o „aš nemoku ir negaliu dirbti nieko, už ką mokėtų padoriai“ (juk pripažinkite, gerų atlyginimų yra, tik juos moka ne jums“.

Ne „šildymas brangus“, o „aš toks netikęs, kad man net už dujas susimokėti yra problema“. Perkelkite problemą ant savęs,

Jus užplūs gėdos jausmas, ir nuo to atsiras noras gyventi geriau.

Kaip keičiasi mūsų kalba: o jūs nepastebėjote

$
0
0

Prieinam prie vieno italų restorano sustatytų lauke staliukų.

“Čia galima keturiese pas jus?”

Padavėja, labai mandagiai ir maloniai:

“Šitie du būtų rezervuoti.”

Būtų rezervuoti. Pirma reakcija turbūt turėtų būti pasipiktinimas ne vietoje panaudota tariamąja nuosaka. Kodėl ne “yra rezervuoti”?

Paskui pagalvojau: tokia vartosena jau atsirado mūsų kalboje, ir niekur iš jos nepasitrauks. “Tai būtų dvidešimt du litai.” “Šitas pasiūlymas, žinokit, būtų tik darbo dienomis, labai gaila.”

Palygink su anglų kalba: “Would this be all?”, “Would you like to follow me this way?”

Tai tariamoji nuosaka, signalizuojanti mandagumą; pagarbios kalbos forma, kurios anksčiau neturėjome, o dabar turime. Atsirado be jokio reguliuojamo įsikišimo, ir, kadangi gyvena tik šnekamojoje kalboje, Talibanas dar nespėjo sudrausti ar pasakyti, kad tai neteiktina.

Kalba bręsta, kaip sūris. Gerai, kad šį stilių perėmėm iš vakarietiškos, o ne iš rusiškos, vartosenos – vis dėl to jaunoji karta, atsisukusi į Vakarus, daro savo.

Kitame numeryje: kodėl “turėti gerą laiką”, “drinkas” ir “oferis” yra pageidauti lietuvių kalbos augimo požymiai.

“Užsukti” ir kiti žodžiai realybei maskuoti

$
0
0

Tai žodis, kurio negalima toleruoti, nes jis iškraipo realybę. Tai kalbos nuodas, panašiai, kaip referavimas į “neįpareigojantį paplepėjimą prie taurės vyno”. Vertimas: tam žmogui kažko reikia iš jūsų, o jums iš jo nenusimato nieko.

Kad išvengtume abejonių: paplepėjimuose negimsta nei tiesa, nei naujos vertingos idėjos (panašiai, kaip ir “vakarėliuose” prie taurės šampano ir sprangių sumuštinukų nėra susipažįstama su reikalingais žmonėmis – jei kam nors jūsų reikia, jie jus susiras ir taip). Paplepėjimuose prie taurės vyno yra nebent artikuliuojamos senos, jau pareikštos, menkavertės mintys ir banalybės.

Dar viena informacija: plepa prie taurės vyno neturinčios ką dirbti, vyrų pinigus leidžiančios, džipą blogai parkuojančios idle bitches, ladies who lunch, kvailos fyfelkos.

Visiems kitiems tas veiksmas, kai taip aprašytas, yra gėdingas. O kai vyrai kviečia “paplepėti”, jiems būtų patartina pasitikrinti klyną, ar ten yra kas nors. “Paplepėti prie taurės vyno/alaus bokalo” – aha, būtinai, tik įsimesiu lūpdažį ir blakstienų tušą.

Beje, įsimesti. Normalūs žmonės į portfelius ar krepšius ar aplankus įsideda viską, ko jiems reikia. Į rankines įsimeta įvairių šiukšlių ir paskui nieko neranda, rausdamosis tame gyvatyne, nebent disfunkcinės isterikės iš Sex and The City.

Užsukti

Kai jūsų prašo užsukti, užlėkti, užbėgti, tai nori maskuoti tikrąją prasmę. “Gal galėtumėt užsukti pasirašyti sutartėlės?”. “Gal pasirašę užmeskit mums prie progos.”

Tokiu atveju labai padeda išgryninti mintį.

“Jūs norėtumėt, kad aš atvažiuočiau pas jus tam, kad pasirašyčiau?” Net nereikia pridėti “viską metęs”, supranta ir taip.

“Jums būtina, kad asmeniškai dokumentą pristatyčiau į jūsų ofisą?”

Tai labai  padeda įsijungti antrai proto pavarai, kuri žodžių-melagių pagalba yra išjungiama.

Tada žmonės pagalvoja, kad galbūt tiks ir skenuota sutartis. Arba kad gali atsiųsti savo kurjerį, jeigu jiems taip reikia turėti hard copy. Nes, jei teisingai suprantu, čia jiems labiau reikia to mano parašo, o ne kitu keliu aplink.

Laiko valdymas nėra lengvas procesas, ir dėmesys kalbai yra kritiškai svarbus jo elementas.

Viršgarsiniai ritmai Vilniuje (koncerto anonsas)

$
0
0

PROTOKOLAI RAŠO: retais atvejais, kai mūsų komercijai reikia, kad jos komerciškumą pabrėžtų nekomerciškas akcentas, čia pasirodo kultūrinė reklama. Prašau skaityti ir prasiplėsti proto ir įvairovės ribas.

Raminta Važgėlaitė

Neseniai mano ausis pasiekė žinia – tai, apie ką seniai svajojo world muzikos gerbėjai išsipildys Vilniaus erdvėje. Du pasaulinio garso superperkusininkai – Zohar Fresco iš Izraelio ir Suresh Vaidyanathan iš Indijos – savo mušamųjų ritmais panardins sostinę į ekstazę. Drąsu, baugu ir kelia nerimą? Galbūt. Galbūt žadina smalsumą vaiko, atsidūrusio chemijos laboratorijoje: o kas bus, jei šitai suliesime į vieną indą, ir dar pridėsime vakarų reagento? Apie šių meistrų susitikimą jau seniai svajota tiek džiazo, tiek world, tiek klasikinės muzikos mėgėjų susibūrimuose, tačiau niekas pasaulyje to dar nesiryžo įgyvendinti, ir tai sakau be jokios patetikos. Mes pirmieji, lietuviai iš šiaurės, atversime savo koncertų erdves tolimųjų ir artimųjų rytų ritmų audrai.

Man ši žinia iš karto priminė tai, ką sakė žymus indų poetas, kompozitorius ir visuomenės veikėjas Rabindranatas Tagorė: „Dieną pasaulis primena europietišką muziką – jos disonansai visada pinasi su konsonansais, kaip to reikalauja didieji harmonijos dėsniai. Nakties pasaulis panašus į indų muziką – su jos švaria, laisva melodija, tokia jaudinančia ir liūdna.“ O ką galima pasakyti apie muzikinį ritualą, vyksiantį vakaro prieblandoje ir jo žynius?

Video žiūrėti čia.

Pirmasis mušamųjų dvikovos dalyvis – vienas iškiliausių šių dienų rėmo būgno virtuozų Izraelio atlikėjas ir kompozitorius Zohar Fresco nuolat stebina klausytojus: jo scenos partnerių gretose nuo Vidurinės Azijos tradicinės muzikos bei turkų ir arabų klasikinės muzikos atlikėjų iki tokių moderniosios muzikos grandų kaip Philipas Glassas. Metų metus studijuodamas pas iškiliausius rėmo būgno mokytojus visoje Vidurio Azijoje, gilindamasis į Pietų Indijos klasikinės muzikos subtilybes bei džiazo ritmus Fresco ištobulino ypatingą, itin technišką muzikavimo stilių. Fresco prakalbintų mušamųjų nesumaišysi su niekieno kito. Jo pirštų magijos paliestos naujomis spalvomis sužėri sudėtingiausios džiazo kompozicijos, o Nirvanos koveris suskamba taip, kad net pats Kurtas Cobainas galėtų pavydėti. Fresco kuriama muzika prisodrinta ne tik žydiškų, turkiškų, arabiškų atspalvių, bet ir devinto dešimtmečio muzikinės Izraelio revoliucijos spalvų, revoliucijos, į vieną fussion bangą suliejusios rytų ir vakarų muzikines tradicijas. Šį lydinį galime išgirsti žydiškai arabiškoje akustinėje Zohar Frsesco grupėje „Bustan Abraham“, laikomoje vienu geriausių šio žanro kolektyvų, taip pat džiazo trio „Możdżer Danielsson Fresco“.

Pastarajame drauge su lenkų pianistu Leszeku Możdżeru ir švedų kontrabosininku Larsu Danielssonu perkusijos maestro drąsiai eksperimentavo kurdami netikėčiausias muzikines kompozicijas ir taip pelnė net dviejų albumų platininius apdovanojimus. Duoklę tradicinei žydų ir turkų muzikai Fresco atidavė grupėje „Ziryab“. Paskutiniu metu daugiausia bendrų projektų įvairiose šalyse atlikėjas įgyvendina su žinoma Izraelio dainininke Ahinoam Nini „Noa“, o neseniai pasirodė bendras darbas su armėnų udo (arabiškos „liutnios“) atlikėju Ara Dinkjianu – albumas „Armenian in America“.

Į dvikovą su Artimųjų Rytų ritmais stoja ne mažiau unikali antroji muzikinė tradicija. Indijos muzika – seniausia žmonijai žinoma gyvoji muzikos tradicija, amžiams bėgant nenutrūkusi ir pasiekusi mūsų laikus. Ji pasižymi stulbinančia muzikos formų, stilių ir žanrų įvairove. Šįsyk tūkstantmetę tradiciją atstovauja Pietų Indijos klasikinės muzikos atlikėjas, perkusinių instrumentų meistras Suresh Vaidyanathan, klausytoją nustebinsiantis ne tik ypatinga muzikinės estetikos pajauta, bet ir meistriška atlikimo technika.

Sureshas ypatingas instrumentalistas, grojantis muzikiniu moliniu ąsočiu gatamu (sanskritu ghaṭam „puodas“). Tai vienas seniausių perkusinių Pietų Indijos instrumentų ir vienas unikaliausių instrumentų pasaulyje apskritai. Gatamas – tikras iššūkis atlikėjui, retas jį įvaldo be priekaištų ir tik Sureshui pavyko pasiekti tokių aukštumų. Dėl ypatingai techniško ir tikslaus sudėtingiausių ritmų valdymo bei estetiškai agresyvios muzikavimo manieros vedančių muzikologų Sureshas ne kartą vadintas „perkusijos Pelé“ (pagal legendinį brazilų futbolininką, vieną geriausių visų laikų futbolininkų Edison Arantes do Nascimento, labiau žinomą kaip Pelé), o Indijoje jis vienbalsiai pripažįstamas gatamo atlikėju numero uno.

Klausytojus atlikėjas tiesiog apstulbina ritmų greičiu ir technikos precizika. Dinamiška, maloniai skambu, kartais agresyvu ir veržlu – taip muzikos mylėtojai apibūdina Suresho atliekamą muziką. Grodamas drauge su kitais perkusininkais Sureshas neįtikėtinai greitai pajuntama bendra nuotaika, ją dar labiau paryškindamas. Tačiau tuo pačiu jis pateikia ir originalias savo paties idėjas, darniai įsiliejančias į bendrą kompoziciją. Tokie pasirodymai ilgai išlieka klausytojų širdyse.

Dar vienas skiriamasis Suresho bruožas – sugebėjimas derinti ištikimybę tūkstantmetei tradicijai ir naujovių, originalių sprendimų siekį. Veikiausiai tai leido atlikėjui sėkmingai pasirodyti su daugybe džiazo pasaulio įžymybių, tokių kaip George Harrison, kelerius metus vadovauti džiazo orkestrui.

Koncerte perkusininkams talkins du aukščiausios klasės melodistai. Vienas jų – dinamiškasis italų akardeonistas, pianistas ir kompozitorius Antonello Messina, žymaus Renesanso dailininko bendravardis, muzikinės kovos metu, panašu, tikrai neliks perkusininkų šešėlyje. Šiuo metu aktyviai su Zohar Fresco koncertuojantis muzikantas pasižymi ypatingu lankstumu ir talentu įvairiose srityse: be muzikos Messina – ir žinomas dailininkas bei skulptorius.

Baigęs Palermo Menų licėjų, vėliau Menų akademiją, dėl meilės tapybai, piešimui ir istorijai visgi nesugebėjo pamiršti savo muzikinių talentų, tad šiuo metu užsiima abejomis veiklomis – tapymu ir muzikavimu, ir abiejose srityse yra lydimas sėkmės. Koncertų ir kelionių po Italiją bei svečias šalis įspūdžius Messina įlieja ne tik į muziką – grįžęs susikaupusias patirtis patiki dažams, moliui, kreidai, iš kurių gimsta tapybos ir skulptūros darbų serijos. Pasirodo ir įvairiausių laikų žinomų meno kūrinių reprodukcijos. Tiek originalūs darbai, tiek reprodukcijos 2000 m. jau buvo eksponuotos Jacobo K. Javitso Centre Niujorke, o 2011 m. surengta personalinė tapybos parodą Japonijoje.

Kaip muzikantas Messina jau yra pasirodęs daugiau nei keturiasdešimtyje muzikinių ir teatrinių projektų („Stadttheater“ Berne, „MaagHalle“ Ciūriche), trumpametražių filmų, taip pat muzikinių klipų. 2006 m. jis išleido pirmąjį albumą „Aziyz“. Su Paulu McCandlessu dalyvauja „Scala Nobile“ projekte, o paskutiniu metu aktyviai koncertuoja su Zohar Fresco.

Ketvirtasis muzikinės kovos dalyvis – vėlgi Indijos muzikinės tradicijos atstovas, fleitistas Mysore A Chandan Kumar. Apie Pietų Indijos fleitos muzikos kaitą, muzikinį lūžį kalbama nuo devinto praėjusio amžiaus dešimtmečio. Kaip tik tuo metu savo muzikinę veiklą pradėjo ir Chandan Kumaras, legendinio indų smuikininko Mysore T. Chowdiah (1895–1967) vaikaitis. Šiandien Chandan Kumaras laikomas vienu daugiausiai žadančių Pietų Indijos muzikantų – jis buvo pirmas Pietų Indijos muzikantas, koncertavęs šiuo metu bene svarbiausiame Europoje Indijos klasikinės muzikos festivalyje Darbar Festival (Didžioji Britanija).

„Kumaras studijuoja paskutiniame ekonomikos magistrantūros kurse, gyvena senoviniame name, kuriame gyveno ir jo senelis. Tėvai mielai papasakoja istoriją, kaip Kumaras „atrado“ fleitą. Jis buvo dešimties, kai išgirdo mūsų seną draugą grojant fleita, – šis nutikimas tapo Kumaro įkvėpimu ir paspirtimi imtis muzikos mokslo“, taip apie fleitistą 1999 m. rašė vienas didžiausių Indijos dienraščių The Hindu.

Atlikėjui būdingas savitas muzikinis stilius, tampantis jo išskirtinumo ženklu: stiprūs ir ryžtingi fleitos garsai, jaudinantys melodijos viražai ir kaskart ryškėjantis originalios interpretacijos ir improvizacijos siekis. Galbūt dėl to dažnai jo koncertai vadinami „dainuojančio fleitininko pasirodymu“ – klausantis Chandan Kumaro atliekamos muzikos rodosi, tarytum fleita taria žodžius, frazes ar net išdainuoja ištisus posmus.

Taigi mūsų laukia spalvingas keturių atlikėjų pasirodymas, jungiantis įvairias muzikines tradicijas ir grojimo stilius. Sandūra, ieškanti dialogo tarp dviejų perkusinių instrumentų atliekamos ritminės dalies, priešinanti ir jungianti dienos ir nakties pasaulius, kaip kad sakytų Rabindranatas Tagorė. Tai neabejotinai bus įdomi patirtis tiek šios muzikinės kovos stebėtojams, tiek ir patiems dalyviams. Kas būtų, jeigu būtų? O Vilniaus scenos prieblandoje tai tikrai nutiks.

Koncertas vyks: 2013 m. gegužės 31 d., 19:00, Vilniaus mažajame teatre, Gedimino pr. 22

Bilietais prekiauja: bilietai.lt

 

Viewing all 570 articles
Browse latest View live