Pinigų Karta, 2013 05 13

Šiandien, saulėtą ir vasarišką darbo dieną, buvome su reikalais nuvažiavę pas finansininkę, ir kadangi ji darbe būna jau po aštuntos (tai labai svarbu, ką mes netrukus išsiaiškinsime), tai jau po devynių abu su žmona buvome prekybos centre Žvėryne. Kaip vadinasi prekybos centras – nelabai svarbu, nes visur būna daugmaž panašiai.

Mes norėjome kavos ir pusryčių, o paskui šio bei to nusipirkti į šaldytuvą*. Maistas – ne problema (toji parduotuvė atidaryta jau nuo aštuntos), bet štai kava ir pusryčiai? Kavos – taip, o pusryčių, jūs ką, juokaujate? Čia juk Vilnius, apsnūdęs provincijos miestukas, o ne kokia Europos šalies sostinė su greičiausiu pasaulio internetu ir ruošimusi pirmininkauti Europos Sąjungai.

Kavinėje – tik numirusios silkės spalvos sumuštinis, net per skaidrią plėvelę komunikuojantis sprangumą ir skonį, primenantį seną batų šepetį, ant kurio užtepė majonezo ir uždėjo vištienos, ir kažkokie pyragiukai. Net ir tai, kas drąsiai vadinama kruasanais, yra iš tikrųjų saldūs tortuko pavidalo pyragaičiai, su dantų emalį tirpdančiu kremu, migdolais ir apibarstyti cukraus pudra. Jie tiek pat panašūs į kruasanus, ir į Kijevo kotletus.

Aplink prekybos centre – praktiškai viskas uždaryta, parduotuves dengia metalo žaliuzės, kavinių kėdės užstumia praėjimus, kad tik kas nors neužeitų. Pusė dešimtos ryte. Darbą pradėti dar anksti, nereikia persistengti. Antraip dar užeis klientai, ir reikės dirbti ir iš jų imti pinigus. Galima juk taip ir pelno gauti, neduok Dieve. O šiaip viskas gerai: praeis tik dvylika valandų, ir likus porai valandų iki darbo pabaigos, jau galima bus uždaryti pusę visų tualetų valymui: klientai palakstys, sukryžiavę kojas, jei jiems reikia šlapintis, tegu pašokinėja. Kad tik valytojai nereikėtų per vėlai išeiti iš darbo.

Stengiasi dirbti šiame prekybos centre, kad ir kaip būtų keista, tik didžioji tinklinė maisto parduotuvė, nekenčiama liaudyje beveik taip pat, kaip jos sesė su X raide pavadinimo viduryje.

Čia ne šio prekybos centro problema. Visur tas pats. Jeigu pažiūrėsim, kas pradeda dirbti anksti ryte, ir kur galima patikimai gauti karštos kavos ir šiokio tokio maisto, tai vis dažniau ne lietuviški verslai, o importai iš užsienio. McDonald‘s. Hesburger. Statoil.

Lietuviai tuo tarpu išsimiega, nukeliauja į darbą iš savo Šabakštynų Sodų 125-osios gatvės (nors ir toli, ir nepatogu, bet kaip smagu turėti savo kampą), o gyvenimas ir produktyvi veikla, o kartu ir gerovės kūrimas, prasideda apie vienuoliktą valandą. Baigiasi jau ketvirtą, išskyrus penktadienius, kai po pusės trijų jau geriau nesivarginti ir žmonių darbo vietoje nebeieškoti.

Nuo darbo dienos pradžios vienuoliktą valandą jau visai netoli iki pietų meto: visur kabiname plastmasines lenteles su laikrodžių rodyklėmis, kadangi „ir pardavėja yra žmogus“, ir Lietuvoje „būti žmogumi“**  reiškia teisę mėgautis daugybe pertraukų, dirbti kelias valandas per dieną ir pagal galimybes užkirsti klientui kelią išleisti pinigus.

Nes pietų pertraukos ir sanitarinės dienos nėra patikimai užmirštos. Kaip tarybinėmis vadinamos dešros ir dešrelės, kaip rusiški filmai iš tarybinių laikų, taip ir aptarnavimo industrija, kuri yra organizuota aplink aptarnaujantį darbuotoją – mūsų kraujyje ir genuose. Dešras ir skilandžius iš vagonėlio parduodanti darbuotoja kabina lentelę „Pertrauka“ ir eina pliurpti į gretimą vagonėlį su kita panašia tingine, nes, jos nuomone, nėra čia tiek pirkėjų, kad reikėtų sėdėti darbo vietoje kaip prikaltai. Nėra čia ko.

Tinginystė ir atsipūtimas jau tapo instituciškai įteisintais, ir čia keli aspektai. Pirmiausia, per daug darbo vietų ir per mažai pasiruošusių dirbti. Darbo pokalbiai prasideda nuo klausimų, užduodamų darbdaviui (ne atvirkščiai) apie bendrovės siūlomus saldainiukus ir privalumus, o ne apie tai, ką darbuotojas moka dirbti.

Antra, liaudies dainas jau pakeitė raudos apie tai, kad visi išvažiavo, ir tie, kas dirba Lietuvoje, jaučiasi praktiškai atlieką patriotinę pareigą vien todėl, kad dirba Lietuvoje. Arba nebūtinai dirba, gal tik įsidarbina. Vien už tai jiems reikia bučiuoti rankas, jie praktiškai dėl mūsų aukojasi. Jiems tragiškai neapsimoka ta Lietuvėlė, bet jie nieko negali su savimi pasidaryti.

Trečia, tingėjimo ideologija perlipo iš hipsterių gūžtų su kartoniniais kavos puodeliais į normalių žmonių gyvenimą ir persisunkė į kiekvieną visuomenės ląstelę. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, ir nieko neveikimo užkratas, žiūrėk, paveikia šeimas, kurios didžiavosi darbštumo tradicijomis. Dirbti po nedaug ir nesunkiai, nevergauti, atsipalaiduoti, ieškoti savęs, išreikšti individualumą jau yra ne iškrypusios subkultūros keiksmažodžiai, o kelio vidurys ir normalus kalbėjimas.

Ketvirta, baugiai didelis skaičius žmonių įsidėjo į galvą, kad galima labai smarkiai praturtėti, apsiavus sandalais, pasidėjus kompiuterį ant kelių, pamušinėjus ir pamėčius (it kamuoliukus į sieną) tai, ką jie vadina geromis idėjomis, ir turėsim dar vieną Google, Twitter ar GetJar. Vietoje to, kad mokytųsi paprastus dalykus apie fundamentalias pinigų generavimo tiesas, šie keisti žmonės tiki žurnalinėmis istorijomis ir glamūriniais verslo blizgučiais: žiū, Steve Jobs kostiumų nedėvėjo ir džinsuotas vaikščiojo, žiū, Instagram kūrėjai pagamino programėlę, o paskui viską pardavė už milijardą dolerių. Štai taip reikia gyventi.

Ir nebandyk kam nors pasakyti, kad turtingu nepasidarysi, ilgai miegodamas ir daug sėdinėdamas. „Kas kaip nori, tas taip ir gyvena. Nemokyk, geriau į save pasižiūrėk; man tavęs nuoširdžiai gaila“, pasigirsta nervingas, nevisiškai mutavęs balsas iš tarpo tarp ožio barzdelės ir ironiškos skrybėlės ir akinių storais rėmais.

Aš ir nesitikiu, kad jie pakeis požiūrį. Aš tik pranešu, kad paskui niekas nesakytų, kad jų neįspėjo.

— — —

* Ne nusipirkti šaldytuvą – šaldytuvą mes jau turime.

** Nepainioti su Henriko Daktaro panašaus pavadinimo knyga, Išlikt žmogumi, Kaunas, 2011, ISBN: 9786094082238

9upe.com

Pranešimas dėl galimai įžvelgiamo interesų konflikto: straipsnis nėra susijęs su reklaminiu skelbimu, kurį galimai matote šio straipsnio šone.

—

Aš nesu kompiuterinių žaidimų mėgėjas. Tai švelniai pasakyta: esu gyvenime žaidęs Angry Birds, o prieš (daug metų prieš tai) jaunystėje The Doom (“Thy Flesh Consumed”), Tetris ir dar kažkokį tai kuris važiavo po Windows 3.11 ir su naikintuvu reikėjo skraidyti ir galima buvo neblogai šaudyti ir griauti. Tai būtų maždaug ir viskas. Ai, dar esu žaidęs Pac-Man.

The Howler (taisyklingas tarimas: hAuler, ne koks houler) yra naujas, Lietuvoje dizainintas ir pagamintas, žaidimas mobiliems įrenginiams ir PC beigi Mac, platinamas App Store ir Amazon.com.

Viskas angliškai, išskyrus Vilnių ir kai kuriuos vardus ir pavardes aprašymuose – result! Jokio šiaudinio-lininio pseudopatriotinio siejimo su folkloru, duokim garo ir katpėdėlėm.

Apie Vilnių ir Lietuvą, bet nė vienos trispalvės – result!

Ir valdomas balsu, bei jeigu esate viešajame transporte, taip pat galima valdyti ir pirštu.

Valdymas ne per sakomas komandas – tiesiog kuo garsiau rėki, tuo aukščiau kyla oro balionas (kai tyli – leidžiasi), kurį reikia valdyti, ir patenka į oro sroves, kuriomis galima naudotis, kad nukeliautumėt ten, kur reikia. Galima staugti, dainuoti, šūkauti, ūbauti – result!

Misijų daug, jos sudėtingėja, paskui balionas skrenda į vilko nasrus, nu ir ten išvis labai pasidaro nelengva žaisti.

Žaidimas turi sąsajų (ir to neslepia) su A.Tapino knyga Vilko valanda, kuri yra steampunko žanro ir pasakoja apie Vilnių prie šimtą metų.

Absoliučiai neįtikėtina, jaw-droppingly gera, yra grafika. Ją sukūrė dailininkė Renė Petrulienė, nieko bendra neturinti su kompiuteriais. Viskas piešta senoviškai, popieriumi ir tušu ir dažais.

Žaidimas (profesionaliai padarytas klipas yra čia - užsimeskit HD rezoliuciją, jei prisijungiate prie interneto ne per dial up) yra aiškiai nukreiptas ne į šalies vidų. Tai prekė buržujams.

Dar apie šį žaidimą yra Lietuvos Ryto straipsnis, tačiau daugelis atsiliepimų yra iš užsieniečių, kuriems šis produktas ir yra skirtas.

Nerdai jau susirinko prie kompų. Čia rašo trumpai, o čia ilgai ir sudėtingai ir dar sako, kad tipo nelabai pakankamai jiems sudėtinga, ir skiria tris žąsis iš penkių. Tai ir kas, sakykim mes jiems, jūs paviditia, todėl tokie ir atsiliepimai.

O čia žaidimą bando žaisti anglė reviewerė PrescriptionPixel, atsisėdusi su boyfriendu bedrume, ir atkreipkite dėmesį, kaip ten visaip taria lietuviškus vardus. Beveik taip pat įdomu, kaip žaisti pačiam.

Šis žaidimas turi didžiulį potencialą, būtent paprastume – žaidimai, kaip Pac-Man, yra narkotiniai būtent savo paprastumu. Angry Birds irgi juk ne kosmosas sudėtingumo prasme, o jūs pažiūrėkite, kokie rezultatai.

Be to, bus labai gera proga pažiūrėti po kelių mėnesių (jei developeriai apie tai papasakos) – tai kiek jų nusipirko lietuviai, kurie sakosi pasiruošę pirkti, jei tik būtų, ir kaip tatai koreliuoja su pardavimais Vakaruose, kur žmonės iš tikrųjų leidžia pinigus tokiems dalykams.

Šalutinis ir fantastiškas efektas bus toks – labai daug žmonių valandų valandas visame pasaulyje turės Vilniaus vaizdus. Kai jie paskui, po metų ar penkių, atvažiuos į Vilnių, jie pagalvos, pamatę Katedrą ir varpinę, kad kažkur visa tai matė.

Mes rekomenduojame šį žaidimą ir skiriame jam penkis balus iš penkių.

Play, please.

Politika.lt

Amerikietiškose reklamose yra toks terminas – „artist‘s impression“. Prekė dar nesukurta, arba dėl kokių nors priežasčių jos fotografuoti negalima, todėl ji parodoma dailininko nupiešta. Dailininkas piešia pagal gamintojo sumanymus ir tikslus arba pagal jo pasakojimą, ir tada parašoma, kad tai – „menininko įspūdis“. Bet koks atitrūkimas nuo fotografinio vaizdo tuomet yra pateisinamas, maža to, to atotrūkio net ir pažymėti neišeis, nes kas gi, būdamas sveiko proto, kabinėsis prie meno kūrinio atotrūkio nuo tikrovės.

O dar yra angliškas pasakymas „poetic licence“: kaip James Bond‘as turėjo licence to kill, oficialų leidimą žudyti (esant reikalui, žinoma, ir didesnių tikslų vardan), taip ir poetai turi oficialią teisę iškraipyti tikrovę taip, kaip jie mano tai esant reikalinga. Arba jie galvoja, kad turi tokią teisę, nes juk kiekvienam poetui atsiras dešimtis vertintojų, kurie prie jo prieis, kaip prieina poilsiautojai prie portretų piešėjų Palangoje („panašu – nepanašu“), ir nuteis.

Vilnius kaip miesto mitų kalvė

Miesto mitai, urban myths (arba, kaip dar sakoma, urban legends – miesto legendos), yra dažniausiai mažyčiai pasakojimai, plintantys kaip gyvas organizmas ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir iš vieno spaudos leidinio į kitą, ir išnaikinami sunkiau, nei pūslelinė.

Tiksliau, jie visiškai neišnaikinami, ir tvaresni už bet kokius didžius pasakojimus, už ilgus naratyvus, nes nereikalauja nei gerų pasakotojų įgūdžių, nei literatūrinės priežiūros, nei gero kalbos išmanymo. Jie lengvai išverčiami į kitas kalbas

Vilnius jų turi daugiau, negu galima įsivaizduoti. Laimonas Briedis, parašęs apie Vilnių, kaip apie svetimųjų miestą, pabandė kai kuriuos jų atskleisti ir išpreparuoti. Jis pasakojo apie tai, kaip Vilnius visada priklausė daugeliui ir nuolatos nepailstamai mutavo, tačiau Briedžio niekas nenorėjo klausyti, nes kiekvienas dabartinis Vilniaus gyventojas, kaip ir senaisiais laikais, turi susidėjęs savo paveikslą iš miesto legendų, kurių audeklas yra toks stiprus ir savas, kad niekas neleis kažkokiam autoriui – ir dar rašančiam Kanadoje – to antklodės nukėlinėti ir keisti kita, nepažįstama ir neišbandyta.

Vilniečiai – ir mieste gimę ir (arba) užaugę ir turintys daugiau nei trijų kartų kapus jo kapinėse, kaip aš, ir kiti, kurie susiję su miestu kitokio naujumo saitais, niekam neleidžia liesti jau susikurto paveikslo. Vilniaus, jo vietų ir jo gyventojų vaizdai yra mūsų galvose, ir mes niekam neduosime jų liesti ar kaitalioti.

Minėto Laimono Briedžio knyga priimtina gali būti dviems tipams žmonių. Tai, visų pirma, tie, kas su Vilniumi turi tik akademinį santykį, pažįsta jį daugiau iš knygų, ir žvelgia į jį iš šalies. Antra – tai išrinktųjų saujelė, labai reti vilniečiams, kurių tikėjimas savo susikurtu paveikslu yra toks stiprus, galingas, kad jie nieko nebijo, net pasikėsinimų į savo svajonę. Panašiai Didieji Ajatolos, dvasininkų grietinėlių grietinėlė, šių dienų Irane gali sau leisti kalbėtis apie šventvagiškus dalykus ir gyventi neislamiškai, nes yra taip arti Dievo, kad prie jų jau niekas nelimpa.

Taip pat sovietinio elito viršūnėlė buvo tokioje harmonijoje su darbininkų ir valstiečių ideologija, kad jiems jau nebegalėjo padaryti jokio neigiamo poveikio pasinėrimas į neproletarišką gyvenimo stilių, vakarietiškus valgius, gėrimus, automobilius ir vilas.

Nacionaliniai ir vietiniai

Didžiausi lietuviški mitai yra vis dėlto nacionalinio masto, ne miestietiški. Aš nežinau geresnės miesto legendos, nei istorija apie tai, kad Žagarės vyšnių likerį geria ir vertina Anglijos karalienė. Jis yra savo esybe net ne lietuviškas, o greičiausiai rusiškas (atkreipkite dėmesį į tą keistą pagarbą Anglijos karališkajai šeimai, turint minimalias žinias ir apie šeimą, ir apie pačią šalį), ir šaknimis liečia tuos klodus, kaip ir mažos, jaukios kavinukės Pribaltikos senamiesčiuose.

Beje, tos kavinukės yra jau būtent Vilniaus miesto pasakų pavyzdys. Kiekvienas vilnietis – ypač centre ir Senamiestyje negyvenantis – yra įsitikinęs, kad Senamiestis knibžda ir šurmuliuoja skliautuotuose rūsiuose įsikūrusiais jaukiais bariukais ir kavinukėmis. Mažybiniai žodžiai dažnai yra netiesioginė užuomina į kalbančiojo kuklias žinias ir stebėjimo įgūdžius. Paprašykite taip sakančiojo išvardinti penkias tokias kavines, ir pamatysite, kad geriausiu atveju jis pasakys dvi, iš kurių viena bus Neringa, nei jauki, nei maža (Neringos restorano virtuvė yra viena didžiausių Vilniuje, neišskiriant nė didžiųjų viešbučių restoranų).

Neringa, beje, yra viena tų vietų, kurios irgi gyvena legendomis. Viena – kad „ten sėdėdavo Brodskis“. Josifas Brodskis ten yra buvęs, ir ko gero kelis kartus, ir vieną kartą yra paminėjęs kavinę viename eilėraštyje. Beje, pats paminėjimas reiškia, kad ko gero poetui ta vieta buvo pakankamai išskirtinė, greičiausiai jis ten nebuvo labai dažnai, nes autoriai nemini sau visiškai įprastų, nutrintų, habitualizuotų vietų savo kūriniuose. Kad kažkokia vieta taptų pakylėta virš paprastos lokacijos gėrimui ir valgymui, ji turi būti pakankamai retai lankyta, gyvenusi daugiau svajonėse, o ne susilietimuose. Labiausiai kūrėjus įkvepia būtent tos vietos, patirtys, įspūdžiai, kuriais jie nespėjo pasisotinti, o tik iš nuotrupų sugebėjo pasisodinti svajonę, kuri užaugo didesnė, nei praktiniai potyriai.

Neabejoju, kad Brodskio baisiame gyvenime Sovietų Sąjungoje iki emigracijos jo apsilankymai Vilniaus Neringoje buvo kaip laimingos žaltvykslės, o ne boheminio gyvenimo kasdienybė.

Kitas mitas, be jokios abejonės, yra įsitikinimas, kad dangoraižiai prie Neries ir kiti stiklainiai yra sostinei svetimi, nes „nedera“. Derėjimas yra net ne subjektyvi kategorija, („dėl skonio nesiginčijama“, kaip sako tie, kas neturi skonio) – kai žmogus sako, kad Vilniui dangoraižiai nedera, jie tik nori pasakyti, kad dar prie jų nepriprato.

Nes jei kalbėsime apie dera-nedera, niekam juk į akis nekrenta beviltiškai apsilupęs ir kraupus buvęs ryšių centras ties Vilniaus ir Islandijos gatvių susikirtimu, dabar Sveikatos apsaugos ministerija, projektuotas Justino Šeiboko, kurio apačioje buvo jau pamiršta „Periodika“. Kas apie tą kraupų pastatą pasakys, kad „nedera“? Ar eis jo – arba Lietuvos kino kraupumos – pulti ir kritikuoti egzaltuotos menotyrininkės tirštai tušu apvedžiotomis, lyg liūdno klouno, akimis? Nesulauksite. Nes prie jo priprato, kaip ir prie išdaužytų grindinio plytelių.

Skirtingų žmonių miestas

Visų didžiausias mitas yra tai, kad Vilnius yra daugmaž homogeniška vieta, kur visi vilniečiai turi daugmaž vienodą supratimą apie miestą. Tiksliau, mes manome, kad visi vilniečiai turi mūsų pačių supratimą apie miestą. Gyvenęs keturiose Vilniaus vietose – vaikystėje Savanorių prospekte, prie transporto žiedo (ir virš alkoholinių gėrimų parduotuvės), paskui paauglystėje – Naujamiestyje, Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje, vėliau, jaunystėje – Žvėryne, paskui Vilnių palikęs ir jau grįžęs suaugęs į Senamiestį, pastebėjau, kad žmonės, kur begyventų sostinėje, gyvena daugmaž savo teritorijoje ir aplinkos nepažįsta.

Pasakykite kažkam, gyvenančiam pačiame Žvėryno gale, kad atvažiuosite „iš Žvėryno pusės“. Jis nesupras, apie ką kalbate. Kai jis sako „gyvenu Žvėryne“, jis turi galvoje savo namą ir dvi gatves prie jo. To „sraigtasparnio vaizdo“, pakilimo ir apžvelgimo, dažnas vilnietis neturi.

Beveik joks vilnietis jo neturi. Jis žemėlapyje greičiausiai nėra savo miesto matęs (kaip ir daugelis vilniečių, kurie turi mano jau anksčiau aptartą alergiją geografiniams adresams ir miesto vaizdui).

Nori suerzinti vilnietį (jei tik jis nėra architektas ar taksi vairuotojas), paklausk jo apie kurią nors vietą, ir paminėk tiksliai gatvės pavadinimą, arba gatvių susikirtimą, ypač jei ta gatvė nėra Gedimino prospektas, pamatysi, kaip jo akys pradės lakstyti, veide atsiras sumišimas, jis pradės, kaip su savim kalbantis pusprotis, kartoti gatvės pavadinimą; žinojo, gal girdėjo, bet neprisimena, velnias, taigi žinojau.

„Žinai, Kauno ir Mindaugo gatvių susikirtime?“ „Ėė… Kauno… Kauno… Kauno… palauk, gi žinojau.“

Kai galvojame apie „naujųjų rajonų“ gyventojus (dar vienas puikus vienas atitrūkimas, stambiaplokščių sangrūda į šiaurę nuo Žvėryno – Justiniškės, Karoliniškės, Viršuliškės ligi šiol yra vadinami „naujais rajonais“), įsivaizduojame, kad jie žino Vilniaus Senamiestį. Tai iliuzija. Jų Vilnius yra kitas, nei Senamiesčio gyventojų.

Jie dažniausiai žino Katedros aikštę ir Gedimino prospektą, į kurį atvažiuoja tada, kai ten būna sustabdomas eismas ir vyksta viena iš pseudokaimietiškų mugių, kur parduodama „liaudies produkcija“ ir pilvus atkišę sukiojasi groteskiškai imituojantys kaimo gyventojus šarlatanai ir šarlatanės, visos tos babunės, žolininkės, agotos ir juozapotos, su nevykusia klojimo teatro vaidyba ir tokiu pat subtilumu. Šie beviltiški aktoriai ilgai tęsia kirčiuotus balsius ir mėgdžioja lėtą sodžiaus tugodumo šneką. Tai yra laikoma žaviu susilietimu su tikru, nuoširdžiu kaimo žmogumi, o iš tikrųjų susilietimu su savo iliuzija apie prarastą, pastoralinę, mažo miestelio gyvensena, su kuria saitai jau kadais nutraukti, nes tas vilnietis gyvena už 8 km nuo Vilniaus centro ir jam senoji sostinė yra tik scena jo rustikinei nostalgijai.

Lietuvos Rytas, 19 05 2013

Geranoriškai ir optimistiškai nusiteikęs žmogus pirmiausiai turi užsiauginti storą odą. Ir pasiruošti išbandymams. Ir suprasti, kad nesėkmė būna skaudi, bet ji – tik juokai, palyginti su tais smūgiais, kuriuos dovanoja pasisekimas.

Tai pastarosiomis savaitėmis gerai suprato Andrius Pojavis, Lietuvos atlikėjas, sutikęs dalyvauti labiausiai nedėkingame iššūkyje, kuris tik gali tekti viešam žmogui: Eurovizijoje.

Aš mažai žinau Lietuvoje žmonių, kurie turėjo išklausyti tiek patyčių, šaipymosi ir blogų palinkėjimų, kiek jis. Net jei jis ir sakytų neskaitąs užgauliojimų internete, vis tiek žinočiau, kad skaito, ir jam dėl to nemalonu. Net jei ir sako, kad vis tiek myli Lietuvos publiką, aš jo nekaltinčiau, jei širdyje jis linkėtų visiems, kad jiems dingtų elektra per svarbiausias metų rungtynes, arba kad kiekvienam iš lojančiųjų automobilis nebeužsivestų speiguotą gruodžio penktadienio vakarą tuščioje gatvėje, per du šimtus kilometrų nuo namų.

Pramoginis ir nerimtas renginys, auksinis avinėlis sąmokslo teoretikams (juk konkurse tik politika ir balsavimas už savus, jokios muzikos ten nėra ir būti negali, net dalyvauti turėtų būti gėda), yra it Wimbledon‘o turnyras pranašysčių skleidėjams arba kasmetė lėkštų juokų Olimpiada komentatoriams. Čia kiekvienas trečiosios lygos šmaikštuolis gali pasijusti tarptautinės klasės sporto meistru.

Šaipytis iš Eurovizijos atlikėjų – lyg pririštus žvėrelius iš medžioklinio šautuvo pyškinti. Tai žaidimas be pralaimėjusių: čia žiūrovas visada nugali ir kvatodamas pasikelia savivertę. Jis – Dievas. Jis – lyg senovės Romos miestelėnas, tingiai cirke per gladiatorių žudynes šlamščiantis pupas ir riebaluotomis lūpomis laidantis sąmojus, iš kurių maloniai pasijuokia kaimynas tribūnoje. Masėms reikia pramogų, tačiau ne visi juk gali sau leisti eiti į operą ir mėtyti į atlikėjus supuvusius pomidorus. O Eurovizija yra visiems.

Žinoma, teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad Eurovizija yra ir kasmetė dovana laikraščių ir portalų skilčių rašytojams, kurie nepraleis progos parodyti, kaip išmiklino plunksną per metus, aptarinėdami tautiečius ir jų įpročius.

Prieš finalą prognozavau, kad Andrius Pojavis užims ketvirtą vietą. Ketvirtą ir užėmė, tiesa, ne nuo viršaus, bet ne tame esmė.

Ką sužinojom iš šios Eurovizijos? Pirma, dabar žinome – draugų neturime jokių. Niekam mūsų nereikia nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Baltarusijoje, nei Skandinavijoje: mes galim dominti kaip rinka, arba kaip darbo jėga, arba kaip vieta atostogoms. Meilės ir švelnumo nesitikėkim, o juo labiau draugiškų palaikymo balsų.

Atpraskime nuo troškimo būti mylimi ir kam nors patikti, ir iškart palengvės. Mes pasaulyje vienui vieni. Supraskime tai.

Antras dalykas – mūsų emigrantai seniai nebe tie, kur buvo. Daugelis tų, kurie turi kelias kronas, kad paskambintų ir atiduotų balsą už savo istorinės tėvynės atstovą, arba išvis nebežiūri Eurovizijos, arba grįžo į Lietuvą. Gal kažkur ir buvo techninių nesklandumų, kažkas už kažką negalėjo balsuoti, bet nereikėtų į tai kreipti daug dėmesio ar reikalauti teisingumo. Teisingumas apskritai pasaulyje būna retai, ir geriau ne teisybės ieškoti, o stengtis įgauti tokią galią, kurios mažos neteisybės negalėtų sužlugdyti.

Tačiau yra dar vienas dalykas, kurio dar neišmokome, bet privalome išmokti, jei norime, kad būtų kažkokios naudos iš kelių valandų kiurksojimo prie TV ekranų.

Reikia suvokti, kad Euroviziją jau beveik visi pamiršo ir nuėjo sau, kitų tikslų siekti, užuot laižęsi žaizdas ar žiūrėję sau į bambą: „reikia gerai išnagrinėti, kaip čia taip atsitiko“. Reikia užmiršti, kas buvo, ir eiti prie naujo starto, nes tik taip elgiasi geriausieji.

O mes juk norim būti geriausi? Mes ir esam geriausi.

Šių metų Eurovizija – jau pats patekimas į finalą – primena, kad sėkmė yra žymiai sudėtingesnis žaidimas, negu atrodo tiems, kas mėgsta paprastus paaiškinimus, dėsnius arba taisykles. Kaip ir versle, moksle ir mene, sėkmės sudėtinės dalys miniai tampa aiškios ir suprantamos tik vėliau. Po laiko visi gudrūs.

Kai BBC užsakymu Anglijoje 1997 metais buvo sukurti „Teletabiai“, mažai kas tikėjo, kad tai bus neįsivaizduojamus milijonų kalnus uždirbsianti programa, išversta į 41 kalbą ir rodoma daugiau nei šimte šalių. Visi sakė „nesąmonė“. Paskui visi pradėjo labai protingais veidais linksėti galvom ir aiškinti, kad čia „viskas labai elementariai padaryta; bet kas galėjo tai sugalvoti“. Nieko ypač protingo.

Panašiai yra ir su sensacija tapusiais batais Andriaus Pojavio dainos tekste, ir su jo keistu sceniniu judesiu – tai buvo mūsų šalies atstovo sėkmingi ginklai, nors ir suveikė ne taip gerai, kaip norėjome. Nieko baisaus, bandymas geras. Pasakykim sau patiems, kad tai buvo gal geriausias dešimtmečio bandymas tame konkurse, nusišypsokim ir greitai ieškokim kito tikslo.

Kiekvienas kažko pasiekęs žmogus, planavęs laimėti, o ne pasiduoti, velka paskui save, kaip vestuvininkų automobilis velka pririštas garsiai barškančias skardines, tauzijančius, lojančius, paniekinamai aiškinančius pavyduolius.

Tie, kas pratęs slėptis už garantijų, pažadų, įstatymo raidės, taisyklių, sertifikatų ir nuostatų nuo likimo ir gyvenimo, kuris yra menkai prognozuojamas ir dažnai krečia pokštus arba neadekvačiai atlygina, labai užsigauna dėl žaidžiančių ne pagal taisykles. Mat jie visuomet suvynioja į gumulą ir išmeta šiukšliadėžėn popieriuose surašytas normas, nes jos – tik silpniesiems. Jos skirtos paniškai bijantiems pralaimėti.

Popierinės instrukcijos, geriausiu atveju, gali jų besilaikančius apsaugoti nuo paskutiniųjų vietų gyvenimo varžybose. Dažnai jos nepasiekia nė tiek.

Taisyklės skirtos tiems, kas neturi vaizduotės ir drąsos.

Dar ir dabar yra daug manančių, kad Lietuvai tarptautiniuose konkursuose nelabai sekasi, nes komisijos nepakankamai griežtos, per trumpai posėdžiauja ir neprašo pateikti atlikėjo kvalifikaciją patvirtinančio diplomo. Nepakankamai rimtai žiūrim, galbūt, jei Seimas konkursų dalyvius atsijotų komitetuose ir frakcijose, o paskui pateiktų plenariniam posėdžiui, tai tikrai išrinktume nugalėtoją. Juk būtent taip gimsta visos geriausios mintys ir sprendimai.

Šių metų Eurovizija teišmoko visus labiau pasitikėti savo jėgomis ir, kai kas nors nepavyksta, kuo greičiau apie tai užmiršti ir susirasti naują siekimą ir svajonę. Daug taikinių numuša nebūtinai taikliausias. Sekasi ir tiems, kas tiesiog daug šaudo.

Degtinė irgi kvepia (nuotraukos lokacija: Studio 9, Vilnius)

/Tekstas rašytas 2009 metais./

Pasakojau vienąsyk draugui, skeptiškai žiūrinčiam į visokias poniškas mandrybes, apie vieną nuostabų Australijos raudonąjį vyną, Cabernet Sauvignon iš Maklareno slėnio, kuris buvo sukaltas lyg tyčia mano skoniui: mėsingas, klampus, pavargęs jis kvepėjo cigarų dėže – kedro medžio humidoru.

Jis pažvelgė į mane netikėdamas, kad rimtai taip sakau, ir laukė patvirtinimo ar paneigimo. Tikrai, sakau, čia toks kvapas.

Nuo to laiko, kai vis paminėdavau vieną ar kitą pavykusį vyną, jis vis juokais pašaipiai klausia: „o cigarų dėže ar nekvepia“? Jam šis posakis – lyg viso pižoniškumo esencija. Jam tai – išsidirbinėjimas, kaip vyriški kvepalai „Terre d‘Hermès“, kurie yra gaivaus apelsinų žievelių dvelksmo ir sunkaus, ilgai išliekančio benzino kvapo mišinys, susimaišantys į svaigaus vasariško romano svajonę, skaidrią, karštą ir nuodėmingą, kaip šiaudai plaukuose ar žolės žymės ant šviesių marškinių nugaros.

Aš pradėjau domėtis kvepalais anksčiau, nei rimtai išragavau daug vyno. Oro uostų parduotuvės sudarydavo galimybes dažnai degustuoti odekolonu, purškiant ant rankos – vieną kvapą ant vienos, kitą kvapą ant kitos – ir paskui visą skrydį bandyti suprasti sudedamąsias dalis.

Kaip vyną geriau ragauti supratingai, taip ir kvepalus norint suprasti, reikia žinoti, kaip uostyti. Tai nesunku, tik mažai kas taip daro. Tai, kaip daugelis perka tualetinio vandens flakoną – atkimšę pauosto arba purkšteli ant popieriuko, yra tas pats, lyg pirktum butelį vyno pagal etiketės spalvą (nors galima ir taip; daugelis turbūt taip ir perka).

O kvepaluose reikia išmokti atskirti ir kantriai pažinti bent jau du sluoksnius: „viršutinę natą“, tą, kurią užuodžiate tik papurškę iš flakonėlio, ir „apatinę“ – tai, kas lieka jiems nudžiūvus ant odos, ir kas kvepia ne keliolika minučių, o kelias valandas.

Specialistai dar kalba apie „vidurinę natą“, ji jaučiama tada, kai tik nugaravo tirpiklis – alkoholis; bet mes šįkart tiek nesigilinkime. Prisiminkime tiek: pirmasis dvelksmas ir išliekanti kvapo aura dažniausiai būna visiškai skirtingos. Aplinkiniai, prisiartinę prie jūsų, jaus tą antrąjį kvapą. Todėl viršutinis kvapas, „kvapas iš buteliuko“, yra tik Jums ir vonios kambariui.

Čia kaip vyno skonis ir aromatas. Ar įsivaizduojate, kad vyną vertintumėte tik nuriję, bet nepauostę, arba – atvirkščiai – tik įkišę nosį, bet nesuvilgę gomurio? Taip negalima. Taip prarasite pusę malonumo. Taip ir su kvepalais.

Kvepalų viršuje dažniausiai būna kas nors lengvo ir pakankamai stipraus, kad jaustųsi pro stiprius alkoholio garus (etilo alkoholis – uoslei ne draugas, būtent todėl ir į salyklinius viskius įpila šlakelį vandens, prieš gerdami; taip deginantys garai neužmigdo receptorių) pavyzdžiui, citrina, apelsinas, XXI amžiaus pradžioje parfumerijos kūrėjų labai pamėgta vanilė, gėlės, žali lapai.

Bet tikroji poezija ir tikrasis panašumas su vynu slypi būtent tame ilgai išliekančiame, nudžiūvusiame kvape. Kodėl? Todėl, kad vynai (ypač senesni, pailsėję – ne jaunieji pakvaišėliai, tik prisirpusias juodąsias miško uogas, marmeladus ir vyšnias primenantys) ir kvepalai būtent ten susiliečia kvapų natomis.

Be jau minėtosios cigarų dėžės, ten ir tabakas, ir kedras, ir rauginta oda (kartais dar konkrečiau – arklio prakaitu persigėręs balnas), ir sandalmedis, ir kartais dūmas.

Neradau vyne tik drožiamų pieštukų, įstabaus „Gucci pour Homme“ kvapo – jo patrauklumas suprantamas tik tiems, kas gyvenime yra padrožęs labai daug pieštukų, ir kas žino, kuo skiriasi akvarelinio popieriaus rūgštokas vaisinis kvapas nuo braižybai skirto vatmano gaivos, kas yra braižęs senoviniu reisfederiu ir žino atidaryto tušo buteliuko tvaiką, panašų į kraują, kas dar piešė akvareliniais dažais, kvepiančiais medumi, nes juose būdavo tikro medaus (dabar vietoje rišamosios medžiagos naudoja pigesnį kukurūzų sirupą).

Atkreipkite dėmesį į minėtus kvapus – cigarai, kedras, oda, sandalmedis. Tai – ne skurdo, ne vargo ženklai; tai – gero gyvenimo simboliai; jie, lyg veidrodyje, atspindi ir vyne, ir kvepaluose. Ir už vienus, ir už kitus mes brangiai mokame, nes ir vienu, ir kitu atveju perkame svajonę.

Niekas neieško nesmagius dalykus primenančio kvapo vyne. “Katės šlapimas”, rūgštoka rizikinga nata, prieš kurį laiką vis akcentuota Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc vynuose (ir išjuokta pusės pasaulio humoristų), yra greičiau išimtis, o gal tik drąsus rinkodaros triukas.

Uostydami ir ragaudami vynus, kalbame apie pažįstamus kvapus ir skonius, nes tai – greičiausias ir tiksliausias būdas susieti potyrį su tuo, kas jau žinoma, ir dar geriau – su dalykais, kurie pažįstami iš vaikystės. Skrebučiai ir sviestas šampanuose, uogienės širazuose, vyšnios itališkuose Barolo iš Piemonto: tai vis vaikystės smaguriavimai, jaukūs skoniai ir kvapai, kaip languotas vilnonis pledas, kuriuo užklodavo mama, kaip ledo raštais išmargintas baltas langas žiemą, į kurį žiūrėdavai, nes dar būdavo laiko žiūrėti į tokius dalykus ir grožėtis. Dabar gyvenimas greitesnis, negu vaikystėje, ir tų prisiminimų spalvų tenka ieškoti ragaujant vynus ir spėliojant, kas ten? Ir laukiant, kokią atminties stygą užgaus.

Tai lyg knygų lentyna, kur seni spalvoti žurnalai: matai nugarėles, bet kas viduje – nesužinosi, kol neatsiversi, o kai atsiverti, linguoji galva, prisimindamas vis kitokius dalykus: buvai ne tik juos pamiršęs, buvai pamiršęs, kiek daug jų yra.

Kai kuriami kvepalai, juose taip pat atsiranda natos, primenančios kažką gerą – galbūt visai iš atminties išsitrynusį, galbūt tik nutolusį pojūtį. Paspausk purkštuką, ir grįš kažkas, ko net neprisiminei, kad tau trūksta.

Moteriški “Christian Dior Poison” kvepia gervuogėmis ir vynuogių guminukais. Vyriški “Michael Cors” apvelka pypkės tabaku, kokį rūkydavo tėvas ar dėdė. Ekstremalių pojūčių mėgėjams yra “Aigner In Leather Man”, daugelio vertinami kaip persūdymas – tiesiog lyg nauja odinė sofa arba odine striukė, sukišta į buteliuką.

O dar prisiminsiu “Polo Ralph Lauren”, žalias buteliukas ir kvapas, sukurtas 1979 metais, įprasminęs visą po to sekusį dešimtmetį, nes juo purškėsi kiekvienas, kas su pasididžiavimu vadino save “kapitalistine kiaule” ir filmą “The Wall Street” žiūrėjo ne kaip bankų gobšumo kritiką, o kaip planą ir modelį gyvenimui (aš žinau, nes ir aš buvau vienas iš jų, ir nesigailiu).

Tame žaliame buteliuke – visos Kalėdų eglutės, kurias tik uostėte gyvenime, ir kurias dar užuosite, na ir dar kedras ir sąmanos, kad būtų kaip Naujųjų Metų sutikimas miške, galbūt su šampano buteliu rankoje. Ar žinote, kaip skanu gerti šampaną ne patogiai, prie stalo, o pirštinėta lanka laikant taurę, kai šala skruostai nuo nakties speigo, o burbuliukai spragsi burnoje, kaip ledo žiežirbos?

Ir, pagaliau, buvo tokie vyriški kvepalai “Havana by Aramis”. Jau nebegaminamos (nors šiemet gamintojas paskelbė apie šio vyriško kvepalo atgaivinimą) begėdiškos gero gyvenimo sultys: jose susimaišė visos spalvos iš tos paletės, kuria tapomas milijonierių gyvenimas: tabakas, egzotiniai brangmedžiai, romas, kadagiai (taip – tie patys, kuriais kvepia džinas), anyžiai kaip iš Pernod likerio Paryžiaus kavinėje, ir galiausiai beržo degutas. Tikriausiai kaip prisiminimas apie užmiesčio pirtį ir kvapniais karštais lašais varvančias vantas.

Vyno Žurnalas, Nr. 16 (2009)

Dovydas Pancerovas, Lietuvos Rytas, 21 05 2013

Aš gulsiu po kiekvienu sunkvežimiu, kuris judės į daugiabučio renovacijos aikštelę. Savo rankomis nulupsiu kiekvieną termoizoliacinę plokštę, priklijuotą prie sovietinio pastato sienos. Kodėl? Nes daugiabučių renovacija mums reikalinga tiek, kiek tikram vyrui higienos priemonės. Tiek, kiek užgrūdintam žmogui kojos – tikras lietuvis išsivers be abiejų. Ir valdžios pagalbos niekada neprašys.

Stebėjau daugiabučio namo bendrijos susirinkimą. Vilniečiai svarstė, ar skolintis apie milijoną litų iš savivaldybės ir renovuoti sovietinį pastatą. Paprasti žmonės, nesugadinti kapitalistinio išsilavinimo, priėjo prie teisingo sprendimo – nepasidavė gyvatiškoms vilionėms.

Tačiau šaltą protą ir tvirtą valią išlaikė ne visi to susirinkimo dalyviai.

Minioje vis liežuviu caksėjo ir dūsavo jaunuolis, kuris labiau patyrusius kaimynus bandė įtikinti, kad pastato atnaujinimas – gera investicija. Jis mosikavo kažkokiais popieriais, projektais, Briuseliui tarnaujančių „mokslininkų“ tyrimais. Lyg skaičiai būtų pagrindinis argumentas priimant tokį sprendimą.

Aš nežinau kas buvo apsėdę tą jauną žmogų. Gal jis tiesiog naivus dėl savo amžiaus. Gal kvailas. Ar nusamdytas provokatorius. Galiausiai, neatmeskime – gal nupirktas ciniškai pinigą kalančių bankininkų.

Jaunuolis emocingai aiškino, kad šeštame dešimtmetyje sukonstruotas daugiabutis, prie kurio vyko susirinkimas, po renovacijos sutaupytų apie 50 procentų šilumos energijos.

Tam, kad gyventojai pasiektų tokių šilumos taupymo rezultatų, reikėtų investuoti apie milijoną litų. Jeigu šešiasdešimties butų savininkai imtų tokio dydžio paskolą dešimčiai metų, tai kiekvieną mėnesį jų išlaidos padidėtų maždaug 135 litais. Tačiau tas nesubrendęs vyras vis bandė įrodyti, kad perpus sumažėtų sąskaitos už šildymą, todėl gyventojai nuostolių nepatirtų.

Dar jis aiškino, kad paskolą gyventojai imtų ne iš nutukusių bankininkų, bet iš savivaldybės. Lyg būtų skirtumas kieno ranką laižyti – riebaus bankininko ar riestanagio valdininko.

Vaikinas pylė savo propagandą toliau. Sakė, kad LRT laidoje „Pinigų karta“ buvo pasakojama apie renovuotų ir byrančių namų skirtumus. Esą šilumos tiekimo ekspertai suskirstė Vilniaus daugiabučius į keturias kategorijas. Paaiškėjo, kad esant tokiam pačiam buto dydžiui, tokiai pačiai kainai už šilumos kilovatvalandę, gyventojų mokėjimai smarkiais skyrėsi.

Tie, kurie gyveno naujos statybos namuose arba renovuotuose daugiabučiuose, už šildymą mokėjo nuo 80 iki 340 litų. O tie vilniečiai, kurie žiemojo sovietiniuose statiniuose, už šilumą mokėjo nuo 400 iki 800 litų. Kitaip tariant, sumos skyrėsi dvigubai.

Tas vaikinas vis kalbėjo ir kalbėjo. O aš klausiau ir šypsojausi. Šypsojosi visi labiau patyrę žmonės. Puikiai supratome, kad visos pienburnio kalbos yra nesąmonė.

Visi tame susirinkime dalyvavę patyrę gyventojai sutarė – geriau jau šildyti orą aplink daugiabutį, nei mokėti bankams ar valdininkams. (Argumento pabaiga. – Red.) Paprasti žmonės puikiai supranta – net renovavus daugiabutį, už šilumą tikrai mažiau nemokės, nes energetikai ras kaip išsilupti iš jų kapeiką. (Argumento pabaiga. – Red.)

Be to, kam prisiimti atsakomybę dėl naudos, kuri atslinks tik po dešimties metų? Tiksliau – gal atslinks. Greičiausiai – jokios naudos net nebus. O pinigai jau bus atiduoti bankininkams. (Argumento pabaiga. – Red.)

Kitaip tariant, net ir renovavus daugiabučius, geriau tikrai nebus. O gali būti net ir blogiau. Kodėl?

Renovuodami savo daugiabučius mes ne tik atiduosime pinigus turčiams, bet dar ir prarasime dalį savo identiteto – sovietinių daugiabučių renovacija sunaikintų mūsų kultūros paveldą. Memorialus išprievartavimui.

Stambiagabaritinė sovietinė architektūra yra ta nepastebima, sociologų tyrimuose neapskaičiuota, apžvalgininkų straipsniuose neįvardyta detalė, kuri jungia dabarties lietuvius ir didingą sovietinę praeitį.Homo sovieticus šmėkla klaidžios aplink mus, kol nesugrius paskutinis sovietinis daugiabutis.

Juk mes nubundame ir užmiegame tuose betoniniuose gyvuliniuose vagonuose. Matome juos kiekvieną dieną, blaškomės tarp jų, užuodžiame po lietaus, kvėpuojame jų dulkėmis. Mūsų kasdienybė spurda tarp tų pilkų statybinių luitų. Spurda, kol galiausiai tampa tokia pat pilka kaip ir sienos. O prie jų puikiai dera savižudybė.

Vasarą nusižudžius sovietiniame daugiabutyje net galima sutaupyti! Nereikės pirkti vietos kapuose – galima atgulti sulaukėjusių gėlių kape, kurį vietinės senolės kažkodėl kasmet supila prie laiptinės, po virtuvės langais.

Renovacijos darbai jau seniai buvo atlikti Lenkijoje. Ar esate kada nors matę tuos lenkiškus pastatus? Spalvoti, neskoningi, neniūrūs, dvokiantys amerikietišku kiču ir bedvasiu, turtingu gyvenimo būdu. Tokiame daugiabutyje tikrai nenorėsi nusižudyti.

Atleiskite, bet ar to mes norime? Spalvotos kasdienybės, patogumo, komforto, modernumo, blizgučių. Ar tikrai norime, kad mūsų vaikai lyg Briuselio gėjai lakstytų skoningai sušukuotoje aplinkoje? Tegul taip auga belgų vaikai. Paprastam žmogui užteks ir stogo virš galvos. Lietuvis dar ne tiek iškentė, tad iškęs ir šildymo sąskaitas.

Kartą savivaldybės politikas vienam paprastam žmogui pasiūlė pasirašyti po dokumentais, socialinei paramai gauti. Žinote, ką tam politikui atsakė žmogus? „Na jau ne! Aš valdžiai netarnausiu ir visi jūs vagys“. Šitas posakis puikiai tinka iliustruoti daugiabučių renovacijos situaciją.

Mes valdžiai netarnausim.

—

Dovydas Pancerovas rašo lrytas.lt ir jį galima matyti Facebook.

RĖMĖJO SKILTIS

Yra žinoma, kad vynai daugumai yra teritorija, apie kurią kalbama nenoriai: kad tik nebrangiau, ir kad nebūtų per rūgštūs. Kas prie ko tinka, tai čia išvis ponų išsidirbinėjimas.

Viskas prie visko tinka, nuryji ir gerai. Svarbu su majonezu ir kad su keptaduona.

Tiems, kam tokie kliedesiai yra vakarykštė diena, ir kas nori pakilti į aukštesnį lygį, yra pasiūlymas. Jis tinka ir tiems, kas jau yra pakilęs į aukštesnį lygį ir nuo jo lips tik aukštyn.

Vilniuje gegužės 24-25 dienomis šurmuliuos Vyno Dienų pasiutpolkės suktinis. Viskas vyksta ŠMC.

Nusipirkę bilietą už 40 Lt, galėsite ragauti iki nugriuvimo, tai aš nežinau, ar būna geresnis pasiūlymas.

Tiems, kam reikia ir intelektinio peno, laukia ir Andriaus Užkalnio dalyvavimas diskusijoje apie natūralumą ir kiek už tai reikia mokėti, šeštadienį 16:30. Svarbiausia, už tą pačią kainą. Bus daug visokių renginių taipgi.

Kodėl pavaizduotas sultingas burgeris? Turbūt todėl, kad pritrauktume jūsų dėmesį.

Pirkti bilietus.

Aš buvau sugalvojęs tiesiog pailsėti savaitgalį su šeima, o gavosi visa istorija su moralu, taip kad prašau klausykitės.

Užsigazavęs nuo neseno vizito į Utenos alaus daryklą (duskit pavidolei – taip, jie mane ir kvietė, ir aprodė, ir alaus davė įvairaus paragauti, ir užkandžių buvo), kur ir po kurio apgalvojau ne tik šiuolaikinį alų, keliantį nekontroliuojamą neapykantą daliai populiacijos, bet ir kontempliavęs savo gyvenimą ir išsipildžiusias svajones (kaip galite matyti tame straipsnyje, jei paspausite ant linko), savaitgalį išsiruošiau į Ukmergę pas žmonos brolį.

Epinė sodyba, kur aš kartkartėmis pakviestas atgaunu jėgas po filmavimų, rašymų, degustacijų ir viso kitko jau plačiai aprašyta spaudoje. Laikraštis rašė:

Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis sako, kad sodybos šalia ežero norėtų dėl to, kad maudytis ežere po pirties jam yra vienas didžiausių malonumų. „Visa civilizacija, visas pasipūtimas išgaruoja, lieki vienas su gamta; ir mintys aiškesnės po to, ir gėrimai skalsesni, ir maistas skanesnis“, – teigia A. Užkalnis.

Sodybos ne prie vandens jis net nesvarstytų pirkti. „Sėdėti laukuose nenoriu. Sodyba turi būti prie gražaus vandens telkinio ir kad nebūtų aplink per daug lankytojų. Jei gali iš pirties eiti nuogas maudytis, išvis pasaka“, – sako rašytojas.

A. Užkalnis su šeima – žmona ir dviem dukromis – dažnai svečiuojasi žmonos brolio Artūro sodyboje Ukmergės rajone, prie Kurėno ežero. „Už kiekvieną kvietimą apsilankyti esu dėkingas kaip už likimo dovaną. Ten visada būna iškūrenta pirtis, visada būna kepta mėsa, ten vaišės ir gėrimai, ten didelis lieptas ant ežero, ten vakare galima maudytis leidžiantis saulei, kai vanduo nusidažo oranžine spalva. Ir ten pro namo didelius langus matyti vanduo. Matyti vandenį pro langus – didelė laimė. O žiemą galima žiūrėti į užšalusį ežerą, įrėmintą medžių. Tai irgi puikuma“, – pasakoja žurnalistas.

Tai va prašom. Todėl ir užsipirkau įvairaus Utenos alaus, ir nuvažiavom.

Tarp kitko, susgadijo (prisireikė, buvo naudingai utilizuotas) iš Anglijos atsivežtas piknikinis termosas: jūs nepatikėsit, bet šeštadienį 15:00 val. namie įkrovos užšaldytų blokų iš šaldytuvo šaldiklio, atvėsinto alaus ir dar 2 kg maišą ledukų (na, dar degtienės litrinį butelį, ačiū kad klausiat), kitos dienos 12:00 valandą termose, laikytame sau ramiai lauke, dar paskutiniai ledukai nebuvo ištirpę. O atrodo paprasta plastmasinė dėžė, ir pirkta gal rodos už £20 ar kokią tai panašią absurdišką sumą. Visiškas low tech, o efektas kosminis.

Ežere jau maudytis galima laisvai, ir ypatingai po pirties. Iškaitęs, išvanotas, išsimaudęs, vėl sušilęs ir atsigėręs alaus sėdau su visais vakarieniauti, o už tvoros gražiai grojo bumčikas iš automobilio radijos. Šaranas, kaip paskui sužinojau.

Kadangi Lietuvoje, kaip žinome, dėka liaudies išrinkto Seimo (vos neparašiau – Liaudies Seimo), turint sklypą prie ežero, negalima užtverti iki pat vandens (žinoma, yra būdų spręsti, ir savininkai patys žino, kuo gražiai apsodinti – dilgėlėm, gervuogėm, avietėm, kad geriau badytųsi).

Negalima užtverti todėl, kad marozai iš gretimo miestelio turi konstitucinę teisę atvykti, apdergti apmėtyti viską pakeliais nuo savo akcijinių čipsų, tuščiais bambaliais, o jei pasiseka – dar ir sulaužyti arba sudeginti lieptą ir išvažiuoti velniop.

Tą teisę mes visi, Lietuva ir jos piliečiai, marozams, buduliams, runkeliams ir kitiems garantavome.

Gal kam nors nepatinka, kad aš juos vadinu marozais ir runkeliais? O tai aš su meile. Jie – gyvosios gamtos dalis. Jie tokie yra, jų tokių (tikriausiai) irgi reikia gamtoje. Ir jų radijo bumčiko meliodijų irgi reikia.

Bebaigiant vakarienę, už tvoros pasidarė visai linksma. Marozų šeima (pora ir jų vada, taip pat vieno iš jų mama ir kolom girtas tėvukas) bandė išvažiuoti, bet nesėkmingai, nes būdami idiotai, su savo superstu Šaranu (VW Sharan, perkaltas ant dujų) būtinai turėjo privažiuot prie pat vandens.

Pasistatyti ant kalniuko jiems nedaėjo – čia būtų tas pats, kaip susirinkti po savęs šiukšles. Tai yra prieš jų natūrą, ir jie šitaip nedarys.

Išmalę viską ir sumaišę šlapią žolę su purvu, padarę, kad viskas atrodytų kaip apleista statybų aikštelė lapkritį, jie nusprendė kreiptis pagalbos. Atėjęs šoferis pas mus paprašė pastumt.

Nuėjome. Kaip tik tada iš ežero pasirodė girtas tėvukas (nebūtų snarglio po nosim, sakyčiau, senjoras), išsigręžė nusiėmęs savo maikę ir atkišo snarglėtą ranką sveikintis su žmonos broliu, kuris nesiruošė labintis. Tik parodė jam į Šaraną ir liepė stumti su visais.

Naujiena buvo ta, kad Šaranas neužsikūrė, kosėdamas dujomis ar baltarusiškom naftos atliekom, nes šoferis gazuodamas užpylė žvakes (matyt). Pasakėme, kad leiskit pradžiūt ir ateikit pakviest, kai jau užsikursit.

Eventualiai jie su Šaranu užsikūrė, ir mes vėl nuėjom stumti, apsiavę guminiais botais. Kodėl jie vadinasi botai? Boots? Žinau, pavyzdžiui, kodėl kedai yra kedai. O dėl botų nežinau. Galėjo gi būti velingtonai, ar dar kažkaip.

Gera naujiena buvo ta, kad tai, ką jie vadina automobiliu (manau, ir Regitra taip vadina) išstūmėm ant kalnelio. Blogesnė naujiena buvo prasisukę ratai, kurie drabstė purvus kaip už Tėvynę. Ant visų mano, supranti, Ralph Lauren megztukų ir DKNY džinsų.

Teko persirengti senu megztiniu iš sodybos fondų beigi labai stilingomis kelnėmis, su kuriomis buvau gatavai paruoštas eiti į šokius, nes buvo šeštadienio vakaras, o ko ne?

Tik sandalai, Timberlandai su istorija (pirkti kadais Japonijoje, Okinawos saloje, JAV karinių oro pajėgų bazėje Kadena, ten esančiame dideliame vojentorgo univermage, kur Dieve mano buvo visko, ir kainos fantastiškos, ir servisas amerikietiškas), iškrito iš konteksto. Todėl į šokius jau eiti negalėjau.

Koks istorijos moralas?

Runkeliai su savo Šaranu išvažiavo į savo bjaurią gelžbetonio gūžtą arba alytnamį, kur ten jie gyvena, ir gali toliau siurbti ką siurbę, o aš, nusiprausęs jau karštame duše ir greipfrutų kvapo dušo žėlė, sėdau toliau prie stalo užsigėrinėdamas šaltą degtinę Utenos Pilsneriu, daužyti uodus, ir galvoti – nu nieko, grįšiu, galėsiu parašyti apie visa tai.

Ir parašiau.

Nes nesvarbu, kad tvora ateina ne visai iki vandens. Geras gyvenimas yra tik vienoje tvoros pusėje, ir ta pusė yra ne ten, kur išmalta žolė ir primėtyta pakelių nuo čipsų.

Linkiu visiems, kad ir jums būtų labai geras gyvenimas teisingoje tvoros pusėje. Ir pirtis karštai prikūrenta, ir daug alaus, ir ežeras šalia. Geros vasaros.

Publikuota 2013 balandžio 23 d.

Skaitytojau, ši tema galimai jums nėra aktuali. Tada prašau atleisti.

Galimai taip pat pasakysite “kad taip man tavo problemas”. Tas irgi gali būti tiesa.

Tačiau kai kam tai bus įdomu.

Šią temą žino visi muzikantai, kuriuos prašo “šiek tiek pagroti renginukyje, ir jums bus savotiška reklama”, žino architektai, kurių pažįstami prašo “biškutį pabraižyti”, žino advokatai, kurių draugai nori, kad jie be atlygio “čia biškį pasižiūrėtų sutartėlę, tik užmestų akį”. Tai prašinėtojų ir kaulytojų subkultūros užkratas, bjauri liga, kurią reikia rauti su šaknim.

Man, kaip ir daugeliui žmonių, kurių veidai yra pažįstami platesnei publikai, kiekvieną savaitę, o tiksliau, beveik kiekvieną dieną, skambina arba raštu kreipiasi viešųjų ryšių agentūros, kurios kviečia atvykti į nuostabius renginius, kurie visi yra be galo įdomūs.

Atsakydamas nurodau honorarą, kurį reikia sumokėti, kad atvykčiau.

Tai labai natūralus prašymas: jūs mane kviečiate ne todėl, kad aš jums labai patikčiau ar būčiau labai gražus ir malonus. Jums reikia renginiui “veidų”, kad turėtų ką fotkinti reporteriai, kurių toks darbas. Pristatymas be paveiksliukų yra ne pristatymas.

Man nėra malonu klausyti, kai sakote, kad biudžetas honorarams nėra numatytas. Aš esu tikras, kad jūs nesitikite, kad jums kas nors atvežtų nemokamus gėrimus ir užkandžius, nes “tuo pačiu jums bus reklama”.

Jūs neatvykstate į degalinę ir neprašote įpilti degalų už dyką, nes nenumatėte biudžeto benzinui.

Jūs tikriausiai patys, eidami į darbą, tikitės, kad jums sumokės atlyginimą. Jei darbdavys pasakytų, kad biudžetas atlyginimams nenumatytas, ko gero, nustebtumėte.

Žinote, ką jūs darote? Jūs iš esmės skambinėjate užimtiems žmonėms ir prašinėjate padirbėti už dyką (dar tai vadinama “padaryti renginį minimaliomis sąnaudomis”), todėl nesistebėkite, kad man jūsų skambinėjimai nelabai patinka. Jei jums taip liepė daryti viršininkas, tai man jūsų gaila, bet viskas, ką galiu patarti – susiraskite geresnį darbą.

Dar labiau, negu prašymai sudalyvauti be honoraro, yra nepriimtini ir nemalonūs jūsų sakymai, kad “galim nuvežti ir parvežti”, “bus vakarienė” arba “vaišinsime šampanu”.

Kur man reikia, aš nuvažiuoju pats, o už maistą nedirbu. Aš žinau, kad yra tokie, kas dirba už maistą, ir tie, kas eina visur, kur duoda pavalgyti ir išgerti, ir jūs žinote jų pavardes ir telefonų numerius, tai jiems ir skambinkite arba rašykite.

Jei aš jums panašus į tą, kieno dvi-trys valandos laiko tevertos užkandėlės ir taurės putojančio vyno, tai jūs klystate.

Yra žmonių, kuriems dėl jų darbo pobūdžio yra reikalinga reklama ir kuo daugiau nuotraukų žurnaluose. Tai normalu, ir nieko smerktino. Jų toks verslas.

Aš nesu vienas iš tų žmonių. Man nereikia papildomo žurnalistų dėmesio, ir nuotraukų žurnaluose. Jei norėčiau, galėčiau savo nelabai išvaizdų veidą matyti išspausdintą žymiai dažniau. Tiek, kiek yra, man visai užtenka.

Jums bus lengviau gyventi, jei tai žinosite, ir sutaupysite laiko, nes nereikės manęs trukdyti be reikalo, ir mums nereikės pokalbio, kuris nėra malonus nei jums, nei man.

Anglijoje aludėse kai kur yra tokie užrašai: “Please do not ask for credit because refusal may offend.” Išvertus – neprašykite gerti skolon, nes mūsų neigiamas atsakymas gali jus įžeisti.

Tą patį sakau jums, gerbiamosios PR agentūrų darbuotojos ir darbuotojai. Prieš skambindami man, pasitikrinkite, ar turite pinigų užsisakyti mano paslaugoms. Tada mums nebus reikalo pyktis, o man nereikės rašyti tokių pastabų. Ačiū.

Tai, ko gero, trumpiausias iš visų postų.

Nelabai ką gali parašyti.

Konditerijos užsakymų priėmimas Vilniuje, Totorių gatvėje, kažkada buvo “The reception of confectionery orders.”

Bet Drink’s Shop yra geriau.

Lietuvos Rytas, 26 05 2013

Ko mes norim: lygybės ar kokybės?

Pats sau į tą klausimą kiekvienas atsako nesunkiai. Prekė dažniausiai geresnė ta, kuri nelietuviška. Išimčių yra, tačiau lietuviški televizoriai neužkariavo rinkos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių rinkoje vis dar negausu lietuviškų lengvųjų automobilių ir lietuviškų fotoaparatų: maža šalis, silpna techninė ir mokslinė bazė, trūksta specialistų, o užsienyje ir patirties, ir aprėpties daugiau.

O kaip ne su prekėmis dėžėse, o su pareigūnais? Ypač su tais, kuriems daugiausiai reikia dirbti su užsieniečiais?

Kai neseniai Lietuvoje lėkė ir nudardėjo pareigūnų galvos visokiose organizacijose, susijusiose su verslo ir eksporto skatinimu, daugelis pasipiktino mintimi, esą geriems specialistams, grįžtantiems ar laikinai parvažiuojantiems iš didelių, atsakingų, pripažintų pareigų, neturėtų reikėti nei konkursų.

Daugelis sakė – ei, girdi, o kaip čia dabar? Vieni lygūs, o kiti lygesni?

Bičiulis ir kolega Aurimas Perednis rašė: „Man nepatinka mūsuose kone visuotinai plėtojamas tikėjimas, kad žmogus iš užsienio automatiškai daug geresnis nei vietinis. Kad a priori baigęs užsienio universitetą geresnis, nei baigęs VU ar VGTU. O jei dar dirba kokioj žinomesnėj Vakarų kompanijoj, tai išvis supermenas.“

Aurimai, tai gali būti nemalonu, bet tikrai yra taip. Nors būna išimčių, patvirtinančių taisyklę, bet jeigu yra paprastas ir greitas būdas nustatyti tikėtiną privalumą, to būdo nereikia atsisakyti. Nereikia atsisakyti vien todėl, kad tas būdas atrodo politiškai nekorektiškas. Arba neparankus mums, lietuviams, ir mūsų trispalvei savigarbai.

Kenijos bėgikas turi daugiau vilčių laimėti varžybose, nei estas. Prancūzas ar australas, turbūt, turėjo daugiau galimybių tapti geru vyndariu, negu mongolas. Čia nieko prieš estus ar mongolus. Tiesiog ne visiems sąlygos yra lygios. Taip, ne visiems yra vienodai duota.

Lygiai taip pat lietuvis, augintas ir brandintas išskirtinai Lietuvoje, ir susidūręs su Vakarais maždaug tiek, kiek su jais susidurdavo, sakykim, koks nors sovietinės nomenklatūros atstovas, dažnai keliaujantis į darbo keliones visame pasaulyje, bet savo rauge tebemirkstantis, visada nusileis tam, kas pakankamai ilgai gyveno, mokėsi ir dirbo Vakaruose.

Ypač tais atvejais, kai reikia kažką parduoti – prekes, paslaugas, galimybes investuoti – užsieniečiams. Tai nėra labai teisinga ir labai lygu, bet tiesiog toks gyvenimas.

Mano vaikystėje, kai automobilius turėdavo toli gražu ne kiekviena šeima, tie mano bendraamžiai, kurių tėvai vairuodavo, išmokdavo vairuoti dar nė nepriaugę prie oficialių mokslų ir vairavimo egzaminų laikymo. Mano tėvai automobilio neturėjo, tai mokiausi vairuoti jau vėliau. Tai teisinga? Žinoma, ne, juk tie, kieno tėvai turėjo automobilius, jų savo pastangomis nenusipelnė. Jiems tiesiog taip pasisekė.

Tai ką dabar, aš turėjau apsiverkti? „Jam geriau tik todėl, kad jis turėjo galimybę miškuose praktikuotis. Kuo aš blogesnis?“

Taip ir su daugeliu darbų. Patirtis užsienyje, kur didesni darbo greičiai ir kitoks intensyvumas, kur įprantama prie didesnių pinigų, ambicijų, užduočių suteikia žmonėms geresnes dalykines savybes. Tos savybės užtikrina geresnius rezultatus.

Tai nėra neteisybė. Tiesiog gyvenimas toks. Kūdrose ir kaimo stadionuose neužauga olimpiniai čempionai.

Ir, grįždamas prie klausimo, ar reikia konkursų aukšto kalibro tarptautinių funkcijų vadovams – turiu pasakyti: ne, nereikia. Nebent jūs norite, kad greitai ir patikimai pasiliktų už borto visi tie, kas gali dirbti darbą, ir pasiliktų tik mokantieji pagal šablonus konkursų popierius pildyti.

Tų popierių pildyti daug proto nereikia (kaip ir pokalbius dėl darbo sėkmingai pradėti ir baigti – kai įpranti, juokų darbas), aš žinau, pats bandžiau, išmokau, ir man kuo puikiausiai sekėsi. Tačiau pasieki tam tikrą lygį, ir jau nebe fasonas konkursų formose skrebenti. Gyvenimas per trumpas.

Ypač jei siūlomi tokie juokingi pinigai, kokius siūlo mūsų viešasis sektorius.

Penkių ar dešimties tūkstančių litų atlyginimas per mėnesį atrodo kaip svajonė daug kam, bet ne tiems, kas uždirba kelis ar keliolika kartus daugiau.

Žmogui galima siūlyti kuklų jo mastais atlyginimą, ir jis galimai sutiks (gal iš noro pakeisti aplinką, išbandyti save, galbūt tiesiog kitaip planuoti savo laiką ar pomėgius), bet jis tikrai nenorės pildyti kažkokių konkursų popierių. Jam nereikia. Ir jei jūs taip jau norite savo konkurso dėl išsigalvoto skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo, tai tikrai pasamdysite būtent tuos, kas tuos popierius pildys. Popierių pildymo įgūdžiai bus jūsų atrankos kriterijus.

Tie lietuviai, kurie turi užsienio patirties, yra kaip organizmai, paskiepyti nuo pavojingų ligų, ir todėl jie turi žymiai didesnes galimybes veikti. Lietuvai jų reikia šiek tiek labiau, negu jiems reikia Lietuvos.

Ir todėl reikėtų pasirinkti: ko mes norime, ar nieko nepasiekiančių (ir negalinčių pasiekti) vidutinybių, tačiau atrinktų pagal taisykles, skirtas įtariųjų nuraminimui, ar tokių žmonių, kurie galės daug pasiekti, nes bus daug ką matę ir patyrę ir žvelgs plačiau. Tačiau jie ateina su savo sąlygomis ir savo taisyklėmis. Mūsų reikalas, ar norime jais pasinaudoti.

Žvilgsnis plačiau, deja, neišvengiamai susijęs su kilstelėjimu aukštyn. Plačiai žiūrima iš aukšto. Tie žmonės tikriausiai bus kiek labiau arogantiški, nei priimtina ar miela daugeliui, tačiau tokia yra sėkmės kaina. Dar niekas nepasamdė režisieriaus vadovauti teatrui ar trenerio dirbti su krepšinio komanda tik todėl, kad jis buvo kukliausias iš visų kandidatų.

Užsienio patirtis suteikia svarbią ir reikalingą aroganciją ir pasitikėjimą savo jėgomis. Ir žinojimą, kiek vertas tavo laikas: ženkliai per daug, kad galėtum jį skirti valdiškų konkursų dokumentų pildymui.

Skaitytojai neretai klausia, dažnai net primygtinai: kokie žmonės lengviausiai suputoja ir žiūri į save kuo rimčiausiai ir niekada nesupranta humoro?

Čia reikėtų moksliško požiūrio, ir todėl po kelių savaičių tyrimo sudariau štai tokį šešetuką pagal atsiliepimus Protokoluose ir socialiniuose tinkluose.

6. Rolando Kazlo, Juozo Erlicko ir KVN garbintojai
KĄ JIEMS SAKYTI: Geriausiai suveikia koks nors asimetrinis patrolinimas. Pvz., “Jei Kazlas toks geras aktorius, tai kodėl jis niekad nedainavo Žvaigždžių duetuose?“. “Erlicko juokai populiarūs tarp tų, kas jau užmiršo visus anekdotus apie Petką ir Čiapajevą.” “Žiūrėjau festivalį ‘Juokis’, tai buvo taip juokinga, kaip Erlicko bajeriai.”
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “Tau iki jų tris metus šūdais plaukti.”

5. Pigių avialinijų entuziastingoji klientūra
KĄ JIEMS SAKYTI: Ko taip pigiai skraidote, negalite Lufthansa įpirkti? Norit, papasakosim apie atsilošiančias sėdynes ir kaip kituose skrydžiuose nežadina, kad parduotų loterijos bilietus? O tai ten pas jus būna ir su sėdimom vietom bilietai ar visi keleiviai tik tupi, kaip čia rodė dokumentiniame filme?
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “Man svarbiausia kad nuo punkto A į punktą B, o visų jūsų pižonų man gaila.” “Gal tu nežinojai, bet Ryanair tu naujausius lėktuvus.”

4. Dvasingieji nematerialistai
KĄ JIEMS SAKYTI: Kartais galima nieko nesakyti: nufotografuokite restorane valgomą steiką, uždėkite žymą “Stikliai” arba “Markus ir Ko”, ir atsilošę laukite rezultato. Tinka taip pat ikrai pusryčiams, šaltas Grey Goose butelis (siūlau fotkint su tilt-shiftu). Kai paklaus, kiek kainavo, paminėkite kukliai: “Maximoje buvo nuolaida, tai kainavo tik 145 Lt”. Galite lengvai numesti, kad jūsų treningiukas yra Ralph Lauren, kaip aš dariau straipsnyje-feerijoje apie nuotykius kaime. Jie visada pastebės.
Labai padeda minėti prekes, kuriose prekės ženklo vertė didelė, o pati prekė iš esmės generinė arba artima jai. “Toks buvo troškulys, išgėriau praktiškai visą didelį butelį Eviano.”
Jums būtinai bus pranešta, kad tokių, kaip jūs, yra gaila.
KĄ JIEMS DAR SAKYTI: Pridėkite ką nors labai proletarinio, paprasto, meinstryminio ir nekultūringo, bet taip, kad atrodytų, kad čia jūs nuoširdžiai. Pvz., “o tada jau galima buvo atsipūsti, užsileidom Toto Cutugno, kaifavom; dievinu gerą muziką”. Tai jau aukštasis pilotažas. Kai Laukinėse Žąsyse rašau apžvalgas, kožną kartą paminiu užsisakęs kavos prieš picą arba paprašęs dar kečupo prie sušių. Veikia 100%.
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “Dvasios ubagas”. “Kalbėti apie savo perkamus brandus – tai tam tikro nepilnavertiškumo apraiška.”

3. Hipsteriai
KĄ JIEMS SAKYTI: Jūs visi su savo akiniais, skrybėlikėmis ir terbelėmis panašesni vieni į kitus, negu fyfos Šančių šokiuose plastmasiniais auskarais arba gauja gopnikų, kur prie turgelio. Kur jūsų originalumas? (Jie žino, kad yra panašūs vienas į kitą ir stereotipiniai, kaip ir jų daromos Instagramu sportbačių nuotraukos, ir nuo to juos labai kilbasina).
KĄ JIEMS DAR SAKYTI: O kodėl jūs visi su tokiais sportbačiais, čia kažkokia akcija Akropolyje buvo? Paminėkite jiems Akropolį, Ozą, Panoramą – jie žino, kad ten kartais nuvažiuoja, bet jiems gėda dėl to.
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “Tavo žiniai, žmonės su tokiais drabužiais, su tokiais sportbačiais ir tokiais messenger bags, kur sėdi kavinėse dažnai yra milijonieriai ir suka startapus ir IPO pasikelia milijonus”.

2. N.Venckienės šalininkai.
KĄ JIEMS SAKYTI: Praktiškai bet ką, nes jie vienodai reaguoja į bet kokius dirgiklius.
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “O kiek kitų teismo nutarčių nevykdoma?”.

1. Erazmuso studentai.
KĄ JIEMS SAKYTI: Niekada nerašykit savo CV, kad buvot Erazmuse, nes jus niekas nesamdys į darbą. Darbdavio požiūriu, geriau ex-kalinys, negu erazmininkas. Ex-kalinys nors kažkokios darbo patirties turi ir yra motyvuotas. Erazmininkas turi tik chillinimo patirties, moka ne dirbti, o pildyti formas, ir jo didžiausia vertybė yra “daug naudingų kontaktų” (i.e., tokie patys, kaip jis, veltėdžiai su dredais, studijuojantys socialiai atsakingą politologiją).
KĄ JIE VISADA ATSAKO: “Tu tiesiog pavydi, nes tau nepavyko taip, kaip mums.”

Galimai visi jie yra teisūs.

Lietuvos rytas, 2010.10.19.

Niekam ne paslaptis, kad kuo aukščiau aktoriai lipa populiarumo laiptais, tuo labiau jiems pradeda atrodyti, kad yra ne šiaip vaidmenų vaidintojai, bet filosofai ir tiesas pažinę Mokytojai, kurie gali ne tik vaidinti filmuose, bet dar ir apšviesti likusius.

Los Andžele ar Niujorke apskritai negali pasisukti, kad neužkliūtum ant kokio nors pražilusio guru iš Holivudo, atradusio ir kitiems siūlančio budizmą ar vegetarišką gyvenseną, prieš kameras glostančio dvasinių lyderių plikes ir garbanas (nuo mielo Dalai Lamos iki Venesuelos klouno Ugo Čaveso). Jei nėra jų, tai kokia nors žvaigždė ar žvaigždėtka jau kur buvus kur nebuvus, irgi prieš kameras, įvaikina vaikus iš alkanų šalelių, kur viduriavimas ir vėmimas yra ne gyvenimo būdo pasirinkimas ir ne kokia nors buliminė mada, o liūdna gyvenimo pamazgose dalis.

Lietuvoje, ačiū Dievui, nuo to kol kas buvom lyg ir apsaugoti: na, koks nors žilagalvis ir žilabarzdis aktorius pakalbėdavo apie besėlinančią ir iš visų kampų besisunkiančią dvasios ubagystę, dar kokia aktorienė papasakodavo apie tai, kaip puikiais anais laikais jos puikios kūno dalys buvo geriausios tos rūšies kūno dalys visoje Tarybų Sąjungoje, bet šiaip fronto liniją vienišas laikė vienas Donatas Banionis, kuris pastaraisiais metais vis nenuilsdamas pasakoja, kaip jo niekas Lietuvoje nebemyli ir nebefilmuoja, filmų nevertina, ir vienintelis, kas supranta meną, yra Vladimiras Putinas ir kiti draugiškos šalies premjerui artimi meno žinovai iš pervoprestolnajos sostinės, kur – aišku – menas visada buvo tinkamoje vietoje, ne tai kaip mūsų kaimų kaime.

Bet štai žurnale “Ieva” skaitau aktoriaus Rolando Kazlo interviu ir suprantu, kad progresas vietoje nestovi, ir nebesustabdysi upės bėgimo, ir jau kai kala į smeginis paslaptingoji įžvalgos jėga, tai tik laikykis.

Išties, aktorius atrodo nemenkai pasikaustęs ir įvaldęs būtinuosius celebričių mėšlakalbės ir pseudoįžvalgų įgūdžius: jis jau patyrė, kad šlovės kryžius be galo sunkus, ir erškėčių karūna veržia galvą (“Populiarus man asocijuojasi su žodžiu „vulgarus“. Išpopuliarėti yra tam tikra prasme susivulgarinti. (…) Mano akimis, iš tiesų populiarumas yra žmogaus nelaimė.”)

Be abejo, tikram susireikšminusiam aktoriui nieko negali būti blogiau už publiką ir už rėmėjus (tai yra, tuos, kas moka jam pinigus): “Asmeniškai man šiais laikais sunkiausia ištverti kepintų kukurūzų smarvę kino teatre. O jeigu šalia atsisėda kukurūzininkas su popieriniu kibiru, nešu kudašių per kokias dešimt eilių nuo jo arba iš viso bėgu iš salės. Dar sunku ištverti televizijos anonsus su mobilaus ryšio nemokamų pokalbių reklamomis.”

Labai didelis blogis yra ir technologijos, sako aktorius. Jos visos yra velnio išmislas (ar pastebite, kad visi rašymai apie technologijos baisumą paprastai sklinda ne ant beržo tošies, o internete?): “Esu bet kokio progreso, inovacijų, technologijų, modernumo priešininkas. Manau, kad jau sukurta per daug, žmogus lenda ten, kur jam kištis nereikia. Technologijos keičia žmogų, formuoja jį, seka, manipuliuoja juo, keičia mąstymą, elgseną ir gan sparčiai žmogus virsta savo paties simuliakuru, protezu, į žmogų panašiu nauju padaru. Iš pasaulio traukiasi paslaptis, dvasia, tyla ir tamsa, pagarba gamtai. Realų pasaulį keičia ekranas ir skaičiai. Visi tartum žuvys atsiduriame tarptautiniame tinkle arba internete, jei norite. Internacionalą keičia internetas.”

Girdite? “Simuliakras”, kad jį kur galas. Tragikų ir ūbautojų čempionate Rolandas Kazlas gali varžytis su pačia Nida Vasiliauskaite, iš kurios šį žodį Lietuva ir išmoko (kaip ir “autochtoną” ir “diskursą”). Iš pasaulio ir mūsų gyvenimo viskas traukiasi, kas neturi trauktis, ir atropoja visi blogi dalykai, kurių mums nereikia, tik mes visi to nesuprantam, o aktorius supranta. Aš manau, kad jis jau pasiruošęs kartu su Bono iš U2 skraidžioti asmeniniu lėktuvu po pasaulio sostines ir reikalauti, kad Vakarų pasaulis nurašytų skolas Afrikai.

Ir technologijos gi mat žmogumi manipuliuoja, tik ne visiems tai matyti. O aktoriui matyti. Ir žmogus lenda ten, kur jam kištis nereikia, bet tai ką gi tas žmogus žino, kol jam kas nors neišaiškina, kas nors už žmogų aukštesnis (arba labiau pasikėlęs).

O užvis baisiausia, kad visuomenė nebeklauso meno veikėjo, kaip jai reikia gyventi, nes dėl jos neklausymo tikrųjų vertybių nebeliko (“Poezija, klasika, teatras, šeiminis gyvenimas – kam tai šiais laikais įdomu“, “Viskas blogėja. Dvasios ubagystė didėja, daiktų ir žmonių kokybė prastėja.”)

Rolandai, čia tu gerai pastebėjai: ypač apie dvasios ubagystę, tą neva Šventojo Rašto terminą, iš pamokslo pasigriebtą, persuktą ir panaudotą sovietinės propagandos kaip mieščioniškumo metaforą. Jį, kaip papūgos, kartoja visi tie, kas nori pasakyti, kad patys yra tikrai labai dvasingieji nevargdieniai. Arba jeigu vargdieniai, tai tik atlyginimų prasme (visiems aktoriams visais laikais visame pasaulyje buvo mokama per mažai, ir tai yra tiesa, nes patys aktoriai tai visą laiką sakydavo).

Kodėl taip išsiplečiau apie šį keistą interviu blizgiame moteriškame žurnale? Na, pirmiausia, nenorėjau nuvilti komentatorių, kurie rašys (jau matau, kaip rašo, seilėdami pieštuką), kaip man, patvorių humoristui-publicistui ir bedarbiui sunkvežimių krovikui iš po Londono priemiesčio, toli iki aktoriaus Kazlo, ir todėl neturėčiau apie jį rašyti.

Bet pagrindinė priežastis, kodėl štai ėmiau ir pasisakiau, yra ta, kad tokio koncentruoto pretenzingumo grynuolio aš nebuvau skaitęs labai seniai. Aktoriui Rolandui Kazlui skiriu virtualų susireikšminimo ir pompastikos prizą, ir laukiu jo naujų pasirodymų netechnologinėje žiniasklaidoje: geriausia molio lentelėse, arba ant rankų darbo popieriaus, arba teatruose, apšviestose žvakių šviesos. Geriausia ir be publikos, nes ji nieko nesupranta ir yra neverta.

Taip aukštai pasikelti į susireikšminimo debesis iš Lietuvos menininkų kol kas nepavyko dar niekam, ir vien tai  savaime turėtų būti laikoma pasiekimu.

Šiandien perskaičiau klausimą, kuris labai prasmingas: “Ką atsakyti klausiančiam, kaip greit papulti su žinia apie savo įmonę į žiniasklaidą? (Be jokių investicijų ir be didelių pastangų).”

Esu tikras, kad ne vienas – kurie dirbate žiniasklaidoje, reklamoje, viešuosiuose ryšiuose –  esate girdėję kažką panašaus.

Tie, kas ne pirmą kartą girdi tokį klausimą, greičiausiai sureaguoja giliu atodūsiu ir tylomis pagalvoja: “Not again.”

Žinoma, greičiausias atsakymas taip klausiančiam būtų pasiūlymas eiti sau, ir paaiškinimas, kad viešumas yra prekė, kuri turi savo kainą, ir ją galima gauti arba pinigų, arba laiko sąnaudomis, pridėjus kitą būtiną sąlygą – išmanymą, ką reikia daryti.

Tas išmanymas irgi yra prekė ir turi savo kainą.

Kitaip tariant, yra žmonių, kurie žino ir (arba) gali sugalvoti, kaip jūsų reklamos (viešinimo) biudžetą pritaikyti efektyviau, bet jų žinios irgi yra prekė, ir jie šiaip sau už dyką jums nesakys. Jei sakys, tai galima įtarti, kad nelabai ką jie žino, o daugiausia apsimeta specialistais.

Problema susidarė štai tokia. Labai palankioje krachaborams terpėje (Lietuvoje) gausiai suvešėjo, kaip piktžolės, idėjos ir mitai apie partizaninį marketingą ir kitokius būdus pasiekti viešumą su nuliniu biudžetu.

Čia kaip restorančikas Piccolo Canopi, kuris “apsiėjo be pinigų”, tai yra viską, ko jam reikėjo, išzyzė, išprašė, pasiskolino ir kitokiu būdu parodė, kaip ant svetimo b(aln)o nujoti į vieną vietą.

Žmonės, kai galvoja apie rinkodarą, pasižiūri į tokius, kaip jie, ir sako sau: “O! Va taip ir reikia!”

Iš tiesų net Piccolo Canopi už dyką nieko negavo – tik pakeitė pinigines išlaidas kitomis. Paprašaikos ir freeloaderiai išleidžia savo laiką (tiesa, jis jų ratuose yra beveik bevertis) ir aplinkinių geros valios kreditą (nes kaulytojai anksčiau ar vėliau nusibosta ir juos pasiunčia).

Todėl čia tik vienų išlaidų pakeitimas kitomis, ir daugiau nieko.

Jūs galvojate, kad galima sutaupyti ir gauti “tą patį efektą”, įkinkius gaują nieko neveikiančių draugų, kad spaudytų “Like” ir kaulytų iš pažįstamų pašierinti jūsų auskarų parduotuvės nuotrauką Feisbuke.

Aš žinau, kiek to yra pagal tai, kiek žmonių, pamačiusių, kad Feisbuke turiu 11’000 sekėjų, naiviai man rašo, prašydami “gal pasidalinti, jeigu negaila”.

Aš niekada už dyką nesidalinu, nes gaila. Nė vienas jų, kaip taisyklė, nenori man sumokėti apie 3000 Lt + PVM už tokį pasidalinimą, tai aš net nesiūlau, o tiesiog juos blokuoju, kad daugiau nematyčiau jų niekada su jų pasiūlymais. Nes jie vis tiek nemokės, bent jau artimiausiu metu.

Kodėl jų tiek daug? Kalta aplinka. Aplink tiek daug vapėjimo apie paviešinimą minimaliom sąnaudom, ir tiek daug žmonių kažką kliedi apie tai, kaip kažkas su telefončiku nufilmavo 60 sek. trukmės klipą ir tas klipas pasidarė viral’u ir paskui kompaniją pardavė už 100 mln. pinigų, kad žmonės iš tiesų prarado sveiką nuovoką ir pradėjo gyventi tam įsivaizduojama iliuzijų pasaulyje.

Kai labai daug skraidydavau lėktuvais, labai daug būdavo tokių, kas nuolatos klausinėdavo, o kaip gauti upgrade į verslo klasę? Liūdna tiesa buvo ta: nusipirkti C klasės bilietą. Nes upgrade išimtinai gauna tie, kas jų neprašo. Taip dirba pasaulis. Ir – stop – jeigu jūs man dabar čia rašote komentare, kad kažkur paprašėte upgrade, ir gavote, tai jūs tiesiog meluojate, galimai dėl to, kad jus blogai vaikystėje išauklėjo tėvai.

Tas pats ir verslo pasaulyje.

Minimaliom sąnaudom padaryti itin taiklų marketingą, su realiom pasekmėm pardavimams, iš pirmo karto pataikant į dešimtuką, yra toks retas dalykas, kad galite as well planuoti labai gerai išsirinkti bilietą ir laimėti loterijoje. Statau tūkstančius TOP Sporte, kaip sakoma.

Antra vertus, pasaulio kazino pilni švytinčių akių gavrikų, kurie jums papasakos, kad žino “nepralošiančią sistemą”. Jie ilgai galvojo ir daug skaičiavo. Visi jie į namus iš Reno keliauja autobusais. Kaip ir tie, kas labai gerai žino, kaip lošti akcijų rinkoje.

Kaip žmogus, šiek tiek susijęs su viešumu, labai gerai žinau ir kitą atmainą viešinimo, kurią trumpai galima pavadinti “sukviesim blogerius, parašys”. Apie šitą pigią šušerą, darančią minimaliom sąnaudom marketingą, jau esu rašęs pagarsėjusiame straipsnyje “Už pavalgymą nedirbu“.

Ten, iš esmės, viskas teisinga – iki tam tikros ribos. Jei žmogus vadina save “blogeriu“, jis už labai mažas sąnaudas užtikrins jums žinutės paskelbimą labai mažame rate žmonių, kuriuos skiria daugiausiai jų maža perkamoji galia, kas yra neatsitiktinai susiję su jų beveik neribotais laiko ištekliais. Norite jų dėmesio, jų like’ų ir pažįstamumo jų tarpe? Bus. Nauda pardavimams ir pajamoms bus minimali, bet ir išlaidos juk buvo minimalios.

Bendrai informacijai (nes mane skaito ir PR agentūros), pranešu ir primenu štai ką. Aš iš principo neinu net arti prie jokio renginio, kur mane drįsta pavadinti šiuo vardu (“blogeris”) arba kaip nors sugretinti su tais, kam liežuvis apsiverčia save taip pavadinti: jeigu klausiate, “o kas blogo tame žodyje”, jūs būsite užblokuotas be jokių paaiškinimų; pagalvokite ir galimai suprasite.

Žodžiai yra mūsų sielos poelgiai; panašiai, jei kas nors sako, pavyzdžiui, žodį rašliava, tas žmogus nepriklausomai nuo nieko dingsta iš mano horizonto visiems laikams.

Nežinia, ar sugebėjau gerai paaiškinti pagrindinę savo straipsnio žinutę, bet štai ji: nemokamo viešumo ir reklamos nebūna. Pinigus galima pakeisti pastangomis ir laiko sąnaudomis, bet paroje yra tik 24 valandos, todėl visą kitą teks pirkti.

Jei norite gauti nepirkdami, ir tikite, kad ne piniguose reikalas (panašiai, kaip tikite, kad nėra reikalo mokėti 800 Lt už kiekvieną padangą, kai galima tokias pačias puikiausias nusipirkti už 80 Lt) man jūsų net negaila, nes taip jums ir reikia, ir evoliucijos prasmė yra ta, kad jūs pasmerkti ir toliau vaikščioti gyvenimo pakraščiais ir tenkintis svajonėmis apie neegzistuojantį “tokį pat, tik be didelių pinigų” gerą.

Lietuvos Rytas, 2013 06 03

Daugelis Lietuvos šviesuolių, o taip pat analitikai su trimis smegenų vingiais, o ir šiaip išsiilgusieji visuomeninės pasipiktinimo kampanijos (jau kadais paskutinis maršas ar protestas buvo? Pavargom laukt!) sukruto mušti būgnais, spjaudytis ir baisėtis politikais, kurie balsavo už tai, kad Lietuvoje galimai ateityje būtų uždrausti abortai.

Abortų draudimas būtų labai blogai. Ne todėl, kad pats abortas yra nuostabus gėris, bet draudimų mes jau ir taip turime per daug.

Uždraudę abortus, neabejotinai pradės drausti lytinius santykius iki vestuvių, paskui – savęs tenkinimą rankos pagalba, o jau toliau ateis eilė nesveikam maistui ir gėrimams su burbuliukais. Galiausiai uždraus rėkiančią užsienietišką muziką ir visi turėsim klausytis laidos „Duokim garo“ ir Ventukų. Beje, atskiru potvarkiu uždraus prie muzikos mirksinčias diskotekose spalvotas šviesas, kaip kadaise siūlė padaryti amžinatilsį daktarė Dr Eugenija Šimkūnaitė, vadinta žiniuone – tos šviesos, sakė daktarė, nenatūralios ir numušinėja žmogaus natūralius biologinius ritmus; nenuostabu, kad jaunimas tose diskotekose puldavo bučiuotis ir visaip niurkytis, užuot gražiai bendravę.

Politikų pasirinkimas balsuoti taip, kaip jie balsavo, sukėlė tokį vėją ne todėl, kad toks pasirinkimas būtų netikėtas. Politikai balsavo taip, kaip iš jų būtų laukę jų rinkėjai.

Suprantate, politikai yra rinkėjų valios ir lūkesčių reiškėjai (ir būtent todėl mes jau anksčiau turėjome labai sėkmingai rinkimuose pasirodžiusią partiją, kuri žino kaip – su pažadais, kad netrukus minimali alga viršys vidutinę, ar kad vidutinė bus didesnė už maksimalią, ar šiaip kad bus daugiau pinigo visiems, dabar jau tiksliai neatsimenu).

Vėjas sukilo, nes miesto elitui buvo priminta, ir gana grafiniu būdu, kad Lietuvos tikrieji lūkesčiai, idealai ir vertybės yra ne tokie, kaip kartais atrodo jauniems idealistams ir fiziškai pasenusiems, bet nuo gyvenimo patirties įsisavinimo izoliuotiems moralizavimo fronto kariams.

Norėjau sakyti: „metas nustoti reiškus nuostabą“, bet nesakysiu, nes vis tiek nenustos.

Tiesiog ekologiniuose turgeliuose perkantys, gyvą alų geriantys, Vietname atostogaujantys, atsakingai vartojantys, po savęs nešiukšlinantys (ir šiukšlintojus policijai skundžiantys), arthauzo kiną žiūrintys ir užsienio kalbomis skaitantys Lietuvos progresyvieji labai greitai pamiršta, kokia yra Lietuva, su kuria jie yra po tuo pačiu stogu.

Jie retsykiais susiliečia su ja šeimos iškilmėse, kur suvažiuoja giminės nedraustais automobiliais, kosinčiais baltarusišku dyzelinu, ir patys kosintys kontrabandinių cigarečių dūmą. Taip, tie patys, kurių giminaitė Danutė dirba ligoninėje ir iš ten vagia paklodes, o kai jie patys atsigula į tą pačią ligoninę, jie piktinasi, kad viskas išvogta, ir paklodes reikia atsinešti patiems. Gerai, kad namuose tų paklodžių yra: Danutė atnešė.

Tose šeimos iškilmėse provincijoje jie nesilaužydami su visais išgeria saldaus putojančio vyno („Dieve mano, jeigu man dar reikės tą šampūną gerti, pasakysiu visiems, kad aš blaivininkas pasidariau“, pasakoja jie paskui savo elitiniams draugams), o paskui grįžta namo į Vilnių ir vėl įsivaizduoja, kad gyvenimas yra toks, kaip pavaizduotas reklaminiuose leidiniuose iš tų nevyriausybinių pelno nepasiekiančių organizacijų, kur darbo metu prie kompiuterių sėdi (vos nepasakiau „dirba“) jie patys arba jų sutuoktiniai.

Jie visi laiko geru tonu pasakyti ką nors bjauraus apie Seimo narį Petrą Gražulį, tačiau tiesa yra ta, kad P.Gražulis ir jo trankios viešumo kampanijos, kovojant jam nepatinkančiais dalykais, yra arčiau Lietuvos proto ir širdies vidurkio, negu aukštųjų mokyklų profesorių lingavimai galva. Ateis nauji Seimo rinkimai, ir jį vėl išrinks be didesnio vargo, o intelektualai galės gūžčioti pečiais.

Jie dar bandys sakyti: „kas tas Gražulis, nežinau tokio“, lyg bandydami atlikti ritualinį politiko suniekinimą: juk negali būti sėkmingas toks politikas, kuriuo niekas nežino. Čia taip pat, kaip sakyti „kas tas Užkalnis“, „kas ta Natalija Bunkė“, slapčia tikint, kad tai padės šiems asmenims dingti iš televizorių ekranų ir spaudos puslapių. Pakartokim daug kartų, kad jis nerūpi ir niekam nežinomas, paskelbkim nykstančia mažuma, ir, žiūrėk, ilgainiui tikrai išnyks.

Tai užkeikimų paprotys: jį praktikuojantys žmonės dažnai garsiai skelbiasi nesą religingi, bet yra, net patys to nesuvokdami, būna prisirišę prie antgamtiškų ritualų, kaip distancinis priešo sumenkinimas primityviose kultūrose.

Lietuvos žmonių vidurkis gali mums labai nepatikti, tik Lietuvos nepasirinksi – ji yra tokia, kokia yra, pakankamai tamsi, nelabai kuo besidominti, skaityti nemėgstanti, reakcinga, primityvi, įtari ir noriai mintanti jei ne TV serialais, tai istorijomis apie degantį vandenį arba aštuonias rankas (jei klausiate – kiek aš dar kartų minėsiu aštuonias rankas savo rašiniuose, tai apsišarvuokite kantrybe: prieš tūkstančius metų užrašyti bibliniai siužetai apie dangiškąją maną, degantį krūmą ir nematoma ranka padarytą užrašą ant sienos Babilono rūmuose yra tokie įtaigūs, kad ligi šiol vartojami bet kuria tinkama proga; mūsų proanūkiai irgi žinos apie aštuonias rankas, ir apie psichotropines antklodes).

Tais laikais, kai dažnai keliaudavau su darbais į Vašingtoną, ir tokiame miestelyje Virginijos valstijoje susitikinėjau su įvairiais užsienio politikos žinovais, vienas Rusijos žinovas pasakė pribloškiamą teiginį apie Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną.

Visi, sakė jis, įsivaizduoja Putiną kaip itin radikalų, nepalenkiamą, Vakarų ir jų vertybių nekenčiantį demokratijos priešininką. Tačiau nebūtina būti labai įžvalgiu mokslininku, kad žinotum, jog V.Putinas yra liberalesnis, vakarietiškesnis, demokratiškesnis ir atviresnis už 90% savo šalies piliečių. Jie norėtų ne mažiau karingos retorikos prieš vakarus, o daugiau. Ne mažiau kalėjimo žargono, o daugiau. Jiems norėtųsi ne išlaisvinto iš kalėjimo oligarcho, o daugiau pasodintų. Jiems Putinas atrodo pernelyg santūrus ir korektiškas.

Taip ir su politikais. Jei jūsų mėgstamas politikas balsavo keistai ir jums nepriimtinai, arba net skandalingai, neskubėkite nuo jo atsižegnoti: tiesiog jūs ne vienintelis jo rinkėjas. Pasižiūrėkite į kitus, kurie jį išrinko, ir pasistenkite jei ne pamilti juos, tai bent jau pripažinti, kad jie tokie yra. Tai nėra labai malonu ar lengva. Gali šiek tiek supykinti.

Tačiau suaugusiam žmogui yra reikalingas gebėjimas suprasti, kad demokratija dažnai reiškia tam tikrą bendrybę su žmonėmis, su kuriais jums nesinorėtų net į vieną lauką tūpti, kad atliktumėt gamtos reikalą.

Dar vienas dalykas dėl šio pasiūlymo: Lietuvą galima ne užjausti dėl pasiūlymo kriminalizuoti abortus, o pasveikinti pasiekus civilizuoto pasaulio lygį, kur šis klausimas – panašiai, kaip ir gyvų organizmų klonavimas, narkotikų legalizavimas, eutanazija – yra visuomet toks, kurio lengvai ir be protestų niekas neišsprendžia.

Bet kuri sritis, kur žmogus susiliečia su gyvybės ar proto kūrimo, keitimo ar keitimo galiomis – kurios tradiciškai yra Dievo kompetencija – niekada nebus lengvai ir be pykčio išspręsta. O gal gero sprendimo apskritai nebus.

Verslo Klasė, 2013 m. birželis

Kai buvau labai jaunas, man mama sakė: „Andriau, žinok, anglų kalba yra ne profesija.“ Nes tuomet aš kalbėjau apie tai, kad, girdi, eisiu mokytis anglų kalbos.

Ji buvo savotiškai teisi. Lietuvos atgautos nepriklausomybės aušroje žmonės buvo išprotėję dėl užsienio kalbų. Tais laikais galima buvo suprasti užsidegimą. Tam tikra prasme geras užsienio kalbos žinojimas reiškė bilietą iš stambiaplokščio gyvenimo į Vakarų standartus, arba bent jau taip arti prie jų, kad, galima sakyti, jau būsi įrašytas į užsieniečius. Su visomis iš to išplaukiančiomis maloniomis pasekmėmis: gražūs drabužiai, maistas už valiutą, Opelis ir kukurūzų dribsniai bei apelsinų sultys iš Vilbaros*.

Švedų, danų, norvegų kalbų žinios (atskirai pakalbėsime apie anglų kalbą, kur pasiūla rodėsi didesnė, ir tokio staigaus, meteorinio kilimo nenusimatė) buvo pirmiausiai vertinamos kaip galimybė įsidarbinti užsienio firmoje arba ambasadoje, kur net nelabai dideli atlyginimai skyrėsi nuo konvencinio lygio darbo rinkoje kelis, o tarpais ir keliolika sykių.

Ekstremalų atvejį, atkartotą Rusijoje, mačiau Sachaline, atvažiavęs ten samdyti spaudos vertėjų. Tolimoje, Dievo užmirštoje saloje šiaurės Ramiajame vandenyne, kur buvo vykdomi neregėti energetikos projektai ir vienu metu į Rusiją byrėjo didžiausios užsienio investicijos (tiesiogine prasme didžiausios – niekur kitur nebuvo investuojama daugiau), pinigais lijo ne tik inžinieriams, kurie, vos baigę Ufos valstybinį naftos technikos universitetą, buvo ten apipilami atlyginimais, neįsivaizduojamais Rusijos provincijoje. Itin trūko vertėjų. Viena mergina, atėjusi samdytis vertėja-redaktore į BBC, pripažino anglų kalbos praktiškai nemokanti ir ketinanti versti per Google Translate. Paklausta, kiek ji tikisi pinigų, paprašė 4000 JAV dolerių per mėnesį. Paklausiau, kodėl.

Sako, mano draugė, ji įsidarbino pas amerikiečius už 8000 dolerių, bet tai ji moka kalbą. „Aš žinau nedaug žodžių, tai man ir pusės tos sumos užtektų.“

Pinigai už kalbos mokėjimą nepriklausomybės laikais buvo siūlomi čia, dabar ir dideli. Lietuvoje kalbos apie tai, ar šie įgūdžiai darbo rinkoje tikrai būtų tvarūs, rodėsi labiau akademinės: lyg kas nors per aukso karštligę atsistotų prie aukso rūdos karjero ir pradėtų aiškinti: taip, taip, jūs dabar uždirbate iš šių grynuolių, bet kas bus po dešimties metų, dvidešimties?

Kai bus, tada ir galvosim.

Vairuotojų nereikės, visi turės vairuotojų pažymėjimus

Vienas populiariausių mitų apie kalbas ir jų mokymąsi buvo toks: greit kalbos specialistų nereikės, nes visi išmoks kalbas, ypatingai anglų. Čia kaip priedas prie kito pažado, kad viską vers kompiuteriai (ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt, ir prieš trisdešimt metų buvo rašoma tas pats: kompiuterinis vertimas dar netobulas, bet po poros metų vertėjai galės eiti ieškotis kitų darbų).

Tai ilgiausi pora metų žmonijos istorijoje – jie tęsiasi, ir tęsis amžinai. Mat programų kūrėjai nesupranta, kad kalba nėra didelė lygtis su žodžiais-kintamaisiais (prie šito dar grįšime). Alkoholikams ir narkomanams sako, kad emocinei problemai negali būti cheminio sprendimo. Taip pat ir lingvistinei problemai nėra matematinio sprendimo.

Žinoma, truputėlį bakstelėjus, ir pirmoji prognozė subliūkšta, apie tai, kad visi išmoks užsienio kalbas: čia panašu į tai, kad fotografų nereikės, nes visi turi telefonus su fotikais; nereikės virėjų, nes visi namie turi šaldytuvus, puodus ir orkaites, ir užvis labiausiai nereikės kompiuterių specialistų, nes visi turi kompiuterius, ir ne po vieną.

Realybė buvo kita: nustebino ne tai, kaip daug žmonių visiškai ramiai dirba ir bendrauja anglų kalba (nejau kas turėtų stebėtis plačiomis rusų kalbos žiniomis jau kokiais 1960 metais sovietinėje Lietuvoje?), bet tai, kiek žmonių apsieina be kalbos žinių, net ir suvokdami, kad tai drastiškai, žiauriai riboja ne tik banalius darbo pasiūlymų variantus, bet apskritai ir visą pasaulį.

Kalbinis užsisklendimas – ne Lietuvos bėda

Tiksliau, ne vien Lietuvos. Daugelyje šalių ne tik užsienio, bet net savo šalies kalbos nemokėjimas pirmosios, o kartais ir antrosios, kartos emigrantų tarpe (pakistaniečiai ir bengalai Britanijoje, ispaniškai kalbantys atvykėliai – Jungtinėse Amerikos Valstijose) yra normalus, pasineriant į geto bendruomenę ir tenkinantis apgailėtinomis geto siūlomomis galimybėmis kažkokį darbą, kuriam nereikia susišnekėjimo.

Indijoje tuo metu, kai telefonų centruose (tokiuose, kaip Bangaloras) geras anglų kalbos mokėjimas pasidarė net ne sąlyga, o kone garantija gauti gerai apmokamą darbą, tai beveik visiškai neatsiliepė anglų kalbos mokymuisi. Skirtingai nuo populiaraus įsivaizdavimo, Indijoje laisvas, išsamus kalbėjimas angliškai toli gražu nėra universalus prigimtinis įgūdis, kaip lietuviams – gebėjimas mėtyti kamuolį į krepšį; žinoma, čia tik juokas, lietuviai irgi negimsta mokėdami svaidyti tritaškius.

Jau esamos mokyklos, siūlančios geresnes anglų kalbos žinias, Indijos naujosios komercijos centruose, pajuto šiek tiek didesnį susidomėjimą, tačiau telefonų centrų steigėjai greitai pamatė, kad išsėmus rezervuarą, į jį niekas naujo vandens neprileidžia, ir plėsti pigių, angliškai kalbančių, specialistų verslą galima nebent bandant vis brangiau pritraukti dar likusius žmogiškuosius išteklius, kurie neišsijudino nuo kuklesnių pasiūlymų.

Kitaip tariant, kalbiniai įgūdžiai yra palyginti lengvai keičiamas kintamasis dydis, gebantis pakeisti gyvenimo kokybę, bet stebėtinai retai kas pasirenka jį keisti.

Čia galimai pasireiškia prigimtinis iracionalumas: dvidešimties litų sutaupymas, pasirenkant vairuoti išgėrus, yra absurdiškai neproporcingas rizikai, susijusiai su tokiu sprendimu. Bet kas iš to? Mažai kas.

Labai panašiai, žmogus, nesėkmingai (o todėl ir ilgai) ieškantis darbo, žymiai daugiau dėmesio skiria kvailiems (arba, geriausiu atveju, marginaliniams) dalykams, tokiems, kaip panašių nevykėlių patarimai apie tai, kaip apsirengus ir kokį kaklaraištį pasirišus (juk „pirmasis įspūdis – svarbiausias“), užuot praleidęs valandą ir pasimokęs sukurpti ne visai beviltišką gyvenimo aprašymą arba perskaitęs nors kelias pastraipas apie tai, kaip elgtis darbo pokalbyje.

Kalbos kokybė kaip nesuvokta kategorija

Iš sovietinių laikų likęs požiūris į kalbos išmanymą kaip į binarinę kategoriją: vienetas arba nulis. Rusai kalbėdavo apie užsienio kalbos valdymą в совершенстве, t.y., „tobulai“. Toks įvertinimas galimas tik šalyje, kur svetimų kalbų išmanymas yra tragiškai žemo lygio. Panašiai, sakymas apie tai, kad „esu ragavęs visus vynus“ arba „esu klausęs visą muziką“ daugiau pasako apie tai, kokia skurdi besigiriančio aplinka, negu apie jo neeilinius pažinimo gabumus.

Tas supratimas yra gajus iki šiol: „baigęs“ – reiškia „moka“. Taip arba ne. Blogo, prasto, nuobodaus, medinio angliško teksto negali būti: arba išvertėm patys („sekretorė baigus anglų pedagoginiam“), arba „atidavėm vertėjui į biurą“, ir turi būti gerai. Raidės angliškos? Reiškia, gerai. Niekas juk nesidomi taksi vairuotojo sugebėjimais geriau nuvežti: pažymėjimą turi? Automobilis keturiais ratais? Viskas gerai. Čia ne teatras ir ne koncertas, kad turėtume gilintis.

Todėl šalyje, kur informacinių technologijų, spaudos, įpakavimo, mažmeninės prekybos kokybė pakilo per pastaruosius dešimtmečius taip, kad ankstesnio vargo net nesimato (žmonės, pamatę dvidešimties metų senumo Lietuvos parduotuvių nuotraukas arba tų laikų gėrimų etiketes, atsisako tikėti, kad tai buvo tik prieš dvidešimt metų, ir galvoja apie Antrąjį pasaulinį karą), bendras užsienio kalbų lygis Lietuvos vartosenoje yra nedaug atitrūkęs nuo Persitvarkymo Sąjūdžio laikų.

Gera anglų kalba parašytas lietuviškas informacinis leidinys, tinklalapis arba pakuotė sukelia ligi šiol nuoširdžią nuostabą, kaip senais laikais nustebindavo pusėtinai rusų gamybos garso įrašymo aparatūra („žiūrėk tu man, galim, kai norim“).

Problema tvari, nes ji kol kas nuosekliai ir karingai neigiama (tai yra, neišeita iš pirmosios ligos stadijos): manoma, kad „nereikia mums laužyt liežuvio“, ir „tegu jie lietuviškai mokinasi“. Potencialo, susijusio su kalbų mokėjimu, nei norima matyti, nei apie jį galvoti. Jau nekalbant apie planavimą, kiek galėtų kainuoti geresnis kalbinis išsimokslinimas ir kaip jį pasiekus.

Antra vertus, kai tokia maža konkurencija, bet koks dėmesys, koncentruotas į kalbą, tuojau pat atsiperka tam, kas tą dėmesį parodo ir skiria jam truputį savo laiko. Kai niekas paplūdimyje neparduoda gerai atšaldytų gėrimų, tai išsinuomojęs šaldytuvėlį pardavėjas turi didžiulį konkurencinį pranašumą.

Pasaulio modelis

Reikėtų grįžti prie klausimo, kodėl kompiuteriai iš esmės nesugeba versti iš vienos kalbos į kitą.

Atsakymas labai paprastas: tam reikia ne dviejų kalbų žodynų, tarpusavyje susietų duomenų bazių, kur vienas žodis būtų keičiamas kitu. Tam reikia dviejų pasaulio modelių, kur kiekvienos sąvokos ar veiksmo vertimas yra apsuptas savo kontekstinio pasaulėlio.

Kompiuteris, turėdamas tuos modelius, galėtų juos sujungti, tačiau jis negali tų pasaulių pasiimti pats, o žmogui juos sudėti į kompiuterį užimtų ilgiau, nei pačiam tuos modelius susikurti smegenyse, o susikūrimas trunka visą iki tol buvusį gyvenimą. Todėl užduotis yra neįvykdoma. Žmogiškasis vertimas yra racionalesnis sprendimas.

Labai keista, kad to niekaip nesugeba suprasti tie, kas žymiai anksčiau atsisakė minčių apie kompiuterizuotą teisinių problemų sprendimą (juk galima suvesti kompiuterin visus įstatymus, visus nusikaltimus ir visas aplinkybes, ir voila, nebereikės tūkstantinių teisininkų paslaugų; kiekvienas bus sau pats advokatas) ir apie tai, kaip gydytojus pakeisti kompiuteriais, į kuriuos galima būtų sukrauti visų simptomų ir visų ligų sąrašą, dar ir prijungus prie receptų ir nedarbingumo lapelių spausdintuvo.

Lietuvos Rytas, 2013 06 10

Sakiau, jau neberašysiu apie lietuvių kalbos saugotojus su kuokomis rankose. Ne visiems pažadams lemta išsipildyti. Šitas pažadas virto kaip ąžuolas.

Mat maniau, kad tie, kas saugo lietuvių kalbą nuo Lietuvos žmonių, jau pripažino pralaimėjimą ir atsitraukė. Tai tebuvo savęs apgaudinėjimas.

Jei valkatėlė su gobtuvu ir ožio barzdele su įpintais karoliukais kurią dieną nepurškia raityto meno ant svetimų sienų, tai ne todėl, kad būtų pakeitęs nuomonę. Tiesiog dažų flakonėlis tuščias, o naujam dar tėvai pinigų nedavė.

Taip pat ir su tais, kurie geriau už mus mūsų kalbą išmano. Buvo aptilę, nes ieškojo, prie ko čia dar prisikabinus.

Rado.

Kur buvus, kur nebuvus, šventą pareigą kovoje su kalbos naudotojais atlikusi, buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė rado naują taikinį: konferencija Vilniuje. Konferencijoje, tik pagalvokite, buvo vartojamos dvi kalbos, ir viena iš jų – anglų. Ko gero, anglų kalbą dar ir tankiau vartojo. Vilniaus universiteto docentė I.Smetonienė pasirinko teisingą taikinį: tų konferencijų, forumų ir renginių vis gausiau (o kas čia darysis, kai bus ES pirmininkavimas!), juose netrukdomai reiškiasi kalbėtojai iš užsienio, ir vis labiau akiplėšiškai kiauksima anglų kalba.

Šliaužiantis modernumo perversmas prieš balanų, iškritusių dantų ir smūtkelių Lietuvą, kurią gynė ir gina – kaip Pilėnų tvirtovę – atsilikimo ir užsisklendimo frontas, ne tik vis labiau matomas. Jis išdrąsėjo. Jis vartoja savo kalbą kaip nori, kada nori ir kur nori. Turbūt todėl, kad laisvos Lietuvos laisvam žmogui pagaliau prišuto, kad teisės laisvai naudoti kalbos padargus niekas neatneš, kol pats jos nepasiimsi.

Parašiau „prišuto“, bet jūs visi žinote, koks ten turi būti priešdėlis. Jis kalbadirbiui baisiau, nei trumpas sijonas davatkai. Beje, dėl tos davatkos. Jei priešdėlio „da-“ lietuvių kalboje nėra, tai kodėl žodis „davatka“ prasideda šiuo skiemeniu? Pagalvokite apie tai.

Atsilikusiai Lietuvai labiausiai gresia būtent anglų kalba.

Simptomiška, kad tame pačiame Vilniuje už Kremliaus pinigus jau seniai organizuojami „žurnalistų klubo“ pasisėdėjimai su subtiliausiais iš Rusijos komandiruotais smegenų plovėjais, visi jie vyksta rusų kalba, bet kada jūs paskutinį kartą girdėjote dėl to sielvartaujant kokį susirūpinusį kalbadrožį? Gal matėte, kad nors kruopelę savo susirūpinimo mestų ton pusėn? Ką jūs. Visi pabūklai nukreipti būtent į Vakarus.

I.Smetonienė, kalbėdama apie Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą, minėjo amžiną mūsų prisitaikėliškumą ir apie lietuvišką nuolankumą. Teisingai, nėra čia ko. Tegu pasistengia, tegu paklauso mūsų kalbos per vertėjus tie visi serai, madam ir misteriai.

Kalbakaliai įsivaizduoja idealią Lietuvą tokią, kurioje visi bijotų kalbėti lietuviškai. Nes prisimintų, kad taisyklingai kalbėti moka tik apie penkiasdešimt žmonių, bet net ir jie tyli, nes jau viską pasakė, ką norėjo pasakyti. Kur visi jaustųsi kalti, kad nepakankamai daug moka liaudies dainų. Tos Lietuvos himnas būtų senovinė laidotuvių rauda, kur kas antro žodžio nesuprastum be žodyno.

Tos Lietuvos herbe tikriausiai būtų moteris, kuri atsisakė pavaišinti milijardierių iš Anglijos Richardą Bransoną primelžtu pienu. Ta moteris – kaip rusų didvyris Ivanas Susaninas, miške paklaidinęs lenkų ir lietuvių karius. Mes ją pavaizduotume kadagio lazda genančią oro balioną lauk iš pievos. Ukš, nelabieji lancelotai jūs.

Įsivaizduoju, kad kalbos pakulų raizgytojams turėtų būti nelinksma matyti, kad visos titaniškos pastangos nuėjo veltui. Visos pamokėlės ir vieši vajai, raginantys lietuviškas trumpąsias žinutes rašyti mūsų gražiais čekiškais rašmenimis (nes varnelės mūsų kalboje yra naujiena, maža to, importas iš slavų žemių, tik daug kas tai jau pamiršo), pliumptelėjo kaip karvės blynas į sodžiauką. Gerai parašiusieji nacionalinį diktantą dar geriau parašytų diktantą angliškai – galima lažintis. Pagalvokite apie tai ir kraupkite, jei jums baisu.

Tarmių metai Lietuvoje? Mirė neprasidėję, niekam nerūpi. Mano gatve Senamiestyje kasdien virtinėmis eina turistų grupės, ir pro atvirus langus girdžiu anglų, lenkų, italų kalbas. Tai mūsų naujosios tarmės ir dialektai. Ir to bus dar daugiau, nes auga nauja karta, kuri yra dvikalbė ir visuomet tokia bus.

Tuo įsitikinau, nuėjęs į Lanos del Rey koncertą Vilniuje aną dieną. Nešvilpkite, aš turiu nepilnametes dukras ir galiu su jomis eiti, kur noriu. Net į koncertus, optimizuotus paaugliams. Tą pačią dieną Kaune grojęs Ericas Claptonas man skambino, kvietė atvažiuoti, bet aš turėjau atsisakyti. Jis mane suprato ir nesupyko.

Tai štai, tas koncertas. Dvylika tūkstančių žmonių, ir turbūt nė tuzino iš jų nebuvo, nemokančių susišnekėti angliškai. Jokio vertimo, subtitrų arba ausinių komplektų, kur dainų tekstus lietuviškai įdainuotų sinchroniniai vertėjai. Tik keli tūkstančiai paauglių, kurie nepasakytų atmintinai nė vienos lietuvių liaudies dainos žodžių (daugiau nei vieno posmo), bet be klaidų žino dešimt dainų iš eilės angliškai. Nes tai yra jų liaudies dainos, nes jie yra liaudis ir tai yra jų gyvenimas. Mano širdis džiaugėsi.

Aš turiu kai ką pranešti tiems, kam šiurpą ir liūdesį kelia vis gausėjantys nelietuviški renginiai Lietuvos žemėje. Tai ne nuolankumas, ne pasidavimas ir ne savo kalbos išdavimas. Priimti svečią ir su juo kalbėtis jam suprantama kalba – sveiko proto požymis.

Antano Mockaus, buvusio Bogotos mero iš Kolumbijos, atsisakiusio toje pačioje konferencijoje kalbėti angliškai, pavyzdys buvo neteisingai suprastas. A.Mockui jo gimtoji lietuvių kalba yra dar vienas būdas pasipuikuoti prieš klausytojus. Ar kas kalba apie jo pranešimą Vilniaus konferencijoje? Ne, tik apie tai, kad kalbėjo lietuviškai. Pristatymo forma galimai išgelbėjo turinį. Jis bandė savaip įtikti tikslinei auditorijai.

Išmok įtikti atvykusiam, ir būsi turtingas, populiarus ir gerbiamas. Aš savo straipsnius rašau lietuviškai, nes jūs – mano auditorija, ir aš kiekvieną savaitę stengiuosi jums įtikti. Rašydamas angliškai, likčiau nesuprastas ir nepopuliarus. Todėl jums angliškai nerašau.

Tarptautinius renginius organizuoti lietuviškai, kai visi supranta anglų kalbą, bet lietuvių – tik vietiniai, yra kvaila. Apie kokią čia „pagarbą šeimininkams“ gali būti kalba?

Tas pats, kaip patiekti vaišėms dešrų, kai dauguma svečių – vegetarai. „Tegu gerbia mūsų namus ir mūsų maistą.“ Arba jūs norite, kad svečiai sugrįžtų, arba ne (tuomet galėsite gyventi išdidūs, vieniši ir skurdūs). Pasirinkite.

Tiksliau, ne kultūra, bet kulitūrą, su minkštu garsu “L”.

Šiandien vienas bičiulis pacitavo Otello klausimą Dezdemonai (“ar prauseisi prieš naktį, Dezdemona – o siūlu tarpdančius išsivalei?”) iš William Shakespeare odnoimionno kūrinio, ir kažkas iškart tuojau pastebėjo, kad “rusiškai kažkaip geriau skamba”.

But of course. Čia labai teisingai pastebėta – plačiai žinoma (visuose pasaulio universitetuose, kur studijujojama ir gerbiama rusų kalba, kaip didžiausia ir turtingiausia iš kalbų), kad geresnių vertimų, negų į rusų kalbą, Shakespeare poezija ir dramaturgija nežinojo ir nesužinos.

Dar daugiau: tie vertimai yra tokie geri, kad patys anglai raudojo, juos perskaitę: Šekspyras atsiskleidė taip, kaip nebuvo astsikleidęs originale. Daugelis anglų specialiai mokosi rusų kalbos, kad galėtų giliau suprasti Šekspyrą.

Filmo Šrekas vertimas “pripažintas geriausiu visų vremenų ir narodų filmo vertimu”, ir nesvarbu, kad jis pripažintas tik tų pačių, kurie apie tai parašė (tai yra, šūdmalių blogerių Maskvoje). Kaip ir suknistas Ežiukas rūke, kuris buvo pripažintas geriausiu pasaulio multiku ar kažką, tik niekas apie tai nežino, išskyrus pačius rusus. Go on, įdėkit man linkų iš LiveJournal ir įrodykit, kad čia vis tiek geriausias pasaulio multikas.

Rusiškai viskas geriausiai skamba. Les Parapluies de Cherbourg, Šerbūro lietsargiai (1964), rusų buvo taip išversti ir perdainuoti, kad daugelis prancūzų kino meistrų persipjovė venas, nes suprato, kad tokio dvasingumo nepasieks niekada. Sojuzmultfilmo įgarsinimas (o garsino būtent Sojuzmultfilmas, nes šiaip jau tarybinių multikų kalvė buvo stipriausia ant dubliažo anais laikais).

Volodios Vysockio pragertą bleeding heart, afigiennai didvyrišką zekišką šansoną su girto traukinio palydovo bravūra Europoje pirko milijonais plokštelių Le Vol Arrêté. Na, gerai, ne milijonais. Keliolika tūkstančių nupirko, ir visus suvežė atgal į Tarybų Sąjungą jūreiviai ir ambasadų darbuotojai ir išplatino saviškiams. Bet juk galima sau patiems papasakoti, kad tai buvo tarptautinė šlovė, kuriai analogų pasaulyje niekas nežino.

Ir būtinai, būtinai nepamirškime Sherlock Holmes. Rusiška jo ekranizacija yra pripažinta visų geriausia absoliučiai ir neginčytinai, ir pati karalienė Elžbieta, žiūrėdama Lenflimo 1980 metų produktą per toploading VHS vidiaką Bakingemo dvoriece braukė ašaras ir daužė kumščiu į stalą. “Kodėl mūsų kvaišos Pinewood Studios arba tie jankiai iš Golivudo (o ji būtent taip tarė – Golivudo) negali nieko tokio padaryti? Kultūros ministrą čia! Nukirsti jam galvą!”, šaukė tada monarchė. True story.

Ir tada pagrindinio vaidmens atlikėjas Livanovas gavo riterio titulą, Anglijos pilietybę, Rolls-Royce su šoferiu ir pilną išlaikymą.

Vos nepamiršau. Jeigu reikia orų prognozės, tai visi vakarietiški saitai nublanksta prieš rusišką Gismeteo. Jie žymiai geriau atspėja.

Pinigų Karta, 2013 06 11

Kiek galima apie tą patį? Kavytė, pinigėliai, sutartėlė. Užsukit užbėkit užlėkit pasirašyti. Kiek galima? Juk apie tai tiek rašyta.

Galima, ir reikia. Kol neišvalysim kalbos nuo begėdiško supermamų žodynėlio (ir rimtų rašytinių dokumentų – nuo šypsniukų ir Skype stiliaus linguojančių, letenėlėmis mojančių, širdutėmis žybsinčių pieštinių gyvūnėlių ir padarėlių).

Įkaitinta geležimi, napalmu, saturaciniu bombardavimu, granatsvaidžiais, vandens patrankomis, o jei reikia – psichologinio poveikio priemonėmis mūsų kalbą reikia išlaisvinti nuo prakeikto infantilumo. Nuo impotentų ir mikčiojančių kuklučių kalbos.

Priešingai vyraujančiai nuomonei, kuklumas nieko nepuošia.

„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mato 5:5) – gal ir paveldės, bet greičiausiai jų paveldėjimo teisės niekas nepaisys, nes romiųjų, kukliųjų ir nuolankiųjų paveldėta žemė jau bus apstatyta drąsiųjų, garsiai kalbančiųjų ir ryžtingai darančiųjų. Toje žemėje bus statiniai, priklausiniai ir golfo laukai. „Čia, sakot, jūs paveldėjot? Tai prašom per teismą kreipkitės. Žiūrėsim, kai bus sprendimas.“

Kuklieji yra tie, kas visada atsiduria eilės gale. Jų nuomonės niekas negirdi. Kukliesiems tenka visi apdaužyti obuoliai, sukirmiję grybai ir vieta automobiliui statyti purvyne. Ne tai kad pastarasis dalykas yra didelė problema: vis tiek kukliųjų automobilis yra toks, kurio niekas nevogtų ir kuriam purvas nekenkia. Tik uždangsto rūdžių dėmes.

Vaikiška kalba, sąmoningai sklindanti iš suaugusiųjų lūpų, yra grynas nuodas. Ji padeda vešėti infantilumui.

Infantilumas yra bejėgystės veidas ir jos pateisinimas. Tai gyvenimas pasaulyje, tikintis, kad jūsų neskriaus, labai neapskabys, neapvogs, neapgaus, nepasinaudos jumis – iš gailesčio. Tai savęs programavimas aplinkinių pasigailėjimui.

Atsigulsiu, ir manęs nemuš, nes gulinčiųjų nemuša. Kalbėsiu kaip personažas iš animacinio filmo, ir manęs tokios mielos ir beginklės ir skriaudžiamos nedrįs atleisti iš darbo ar per daug pinigų paimti už automobilio remontą.

Jei šypsniukais ir mažybiniais žodeliais kvaksinčios mūsų drąsios šalies gyventojos (o jos dažniausiai yra moterys, nors švelniais balseliais stenančių jautrių ir kūrybingų vyriškų asmenybių, dievinančių filmuką apie ežiuką rūke, skaičius auga pavojingais tempais) turėtų herbą, kaip senovėje turėdavo aristokratų šeimos, tai tame herbe būtų paukštelis pamuštu sparneliu.

Infantilumas kalboje ir rašyboje yra tiesiogiai susietas ne tik su žmogaus saviverte: nuo to priklauso ir darbas, kurį asmuo renkasi, ir anksti sustojęs jo lavinimasis, ir savo išvaizdos darkymas negražiais, pilkos pelės drabužėliais, ir kantrus mikriuko laukimas. Iš čia atsiranda ir svajonės apie didesnį minimalų atlyginimą ir drebantis laukimas, kokios bus šildymo kainos, kai ateis ruduo.

Viena pažįstama, kalbėdama apie giminaičių užsiėmimus, vyrų darbus vadino darbais, o to paties amžiaus, to paties (arba geresnio) išsilavinimo, ir ne menkiau apmokamus moterų darbus – „darbeliais“. Ji pati – moteris, bet per savo kalbą komunikuoja XIX amžiaus požiūrį į tai, kur moters vieta. Boba prie puodų, prie daržų, o vakare – prie verpstės. Jei ką ir dirba, tai gal kokius margučius prieš Velykas numargina.

Darbelis. Šūdelis, velniai griebtų.

Bet ar pastebite, kaip šypsniukų kalbytės skleidėjos putoja, kai iš jų pasišaipai? Kažkada rašytas enciklopedijos straipsnis apie supermamytes surinko daugiau peržiūrų, negu naujieji lietuviški filmai su erotinėmis scenomis (net ir įskaitant nemokamai parsipūstas kopijas). Jį skaitė visi, o kas neskaitė, tai bendradarbiai pasakojo.

Ir jos siuto ir tais pačiais šauktukais!!! Reikalavo!!! Kad būtų nustota šaipytis. Nes nėra čia iš ko juoktis. Kaip norim, taip kalbam, cypė jos ir trypė kojytėmis, arba net trepsėjo. Nedrįskit burnoti, tik parodot savo nesubrendimą, lietuvių kalba pati seniausia, mes vieninteliai iš Europos kalbų turim mažybinius žodelius, ir turim tuo didžiuotis, ir bernužėlis ir sakalėlis ir žalia girelė. Nesišaipyt!!! Cit!!! Tylėt, jūs stuobriai, jūs dvasios elgetos, jūs.

Nes skleidžiantieji infantilią kalbą, dėliojantys… daugtaškius… visur… ir visada, kad atrodytų romantiškiau… ir paslaptingiau…, kaip ir „kabinantys“ kabutes ant kas antro žodžio, nes „bijo“ kiekvieno leksikos vieneto „pavartojimo“ ne pirmąja „žodyne“ nurodyta „prasme“, ir nori „įspėti“ visus, kad čia galbūt „ironizuoja“, kaip ir tie, kas papasakoja anekdotą ir paaiškina, kas jame turėjo būti juokinga – visi jie įsitikinę savo teise teršti viešąją erdvę savo nuodingos, užkrečiamos, įžūlios vidutinybės apraiškomis.

Pilkoji masė yra baikšti, bet anaiptol nėra nekalta ir nepavojinga. Kaip pelėsis maišelyje su duona greitai užkrečia visą kepalą, taip ir infantilios kalbos išplitimas persveria sveikųjų ir susirgusiųjų svarstykles, ir, žiūrėk, sakantieji „pinigai“, „ranka“, „darbas“ jau yra mažumoje. Paskui jie jau matomi kaip brutalūs. Paskui žmogus, gavęs oficialų laišką be šypsniukų, jau interpretuoja jį kaip šiurkštų. „Turbūt ant manęs pyksta“. Turbūt pyksta, galvok taip.

Ne tik forumas Supermama.lt, bet ir žinių portalai, leidžiantys komentuoti, suteikė baikščiai pilkai masei dalyvavimo gyvenime ir sprendimo iliuziją, kas labai paranku visiems.

Pilkoji masė gali cypauti ir savo cypavimą laikyti laisvo žodžio ir minties pareiškimu, gali spaudyti „patinka“ socialiniuose tinkluose ir manyti, kad kam nors rūpi, kas jiems patinka, ir kad jie laimės 50% nuolaidą pigiam masažui Druskininkuose. Jie taip pat gali kartą per keturis metus eiti balsuoti.

Jūs visi turite pasirinkimą ir galite nebūti toje pilkoje masėje. Pirmasis žingsnis lauk iš to pragaro rato yra nustoti vartoti mažybinius žodelius, šiandien, dabar. Imti uosinį kuolą, smailai nudrožtą, ir kaukšt tam infantilumui vienu greitu judesiu.

Taip prasidės jūsų naujas gyvenimas.

Lietuvos Rytas, 2013 06 17

Turbūt vienintelis iš apžvalgininkų likau neparašęs apie tai, kad atviras kalbėjimas apie Rusijos grėsmę ir įtaką mums prasiveržė, kaip lavina.

Tai, kas anksčiau buvo laikoma perdėm jautrių ir kompleksuotų, įtarių ir negudrių žmonių liūdna dalia, dabar per labai trumpą laiką pasidarė pripažintu faktu: taip, Rusija bando mums daryti įtaką, per visas silpniausias vietas, per labiausiai pažeidžiamus taškus – nuo perkamų žurnalistų ir protų plovimo, iki ekonominių svertų ir kultūros.

Anksčiau apie tai kalbėjo mažuma, ir geras tonas buvo mažumą nušvilpti ir užmėtyti standartinėmis frazėmis apie tai, kad „nuo kaimyno niekur nepabėgsim“, „geriau draugauti ir prekiauti, negu pyktis“. Tie pasakymai tiek pat prasmingi, kiek liaudies išmintis šeimyninių santykių tema: „muša – reiškia, myli“.

Dar labai paranku buvo išjuokti įspėjančius apie Rusijos grėsmę kokiais nors groteskiškais erzinimais: „o tave ir naktį rusai puola?“, „opa-opa į Europą, bėgam nuo vienos sąjungos į kitą“. Taktine prasme – labai prasminga: sumenkink priešininką kaip neracionalų panikos skleidėją, dar užsimink ką nors apie raganas, baubus, lokius ir vaiduoklius po lova. Leisk suprasti, kad visokios grėsmės – tai ne suaugusiųjų šnekos.

Kurį laiką puikiai veikė. Prisiminkime: prieš dešimtmetį, Lietuvai ruošiantis stojimui į NATO (o ir dar anksčiau), visos kalbos buvo tokios pačios, kaip dabar. Atsainūs juokeliai: „su kuo kariausim?“, arba „paskelbkim karą Švedijai ir iškart pasiduokim“, ir išvedžiojimai apie tai, kaip Rusija, jei norės, pritrėkš Lietuvą vienu nykščiu, „ir jokia NATO mūsų neapgins“. Visa tai ėjo iš tų pačių lūpų, kurios ir šiandien bando juoktis iš „kažkokių“ grėsmių ar „neva esamos“ įtakos.

Tai vis pažįstami veidai, tie patys tipai, kuriuos verbuoja žvalgybos specialistai – dažniausiai sunkiai susirandantys veiklos kitur, be nuolatinių pajamų, besigalynėjantys su priklausomybėmis, jaučiantys nykstančią savivertę ir nepakankamą įvertinimą, supratę, kad artėja senatvė, o gyvenimas praėjo nieko nepasiekus.

Prisiminkime, kam labiausiai kliuvo Lietuvos parama Gruzijai, kas lingavo galva dėl mūsų pernelyg didelio draugiškumo JAV ir Izraeliui, ir apskritai, visus tuos mūsų žiniasklaidos padangėje, kieno nuomonė absoliučiai nepriklausoma, tačiau visuomet sutampa su Rusijos URM pozicija visais klausimais. Jie visad buvo, ir greičiausiai dar ilgai bus.

Tik dabar svorio centras persistūmė.

Dabar viskas pasikeitė, lyg jungiklį perjungus – nuo VSD iki prezidentės, visi kalba ir atvirai sako tai, kas, atrodė, taip niekada ir nebus išnešta į centrinę areną.

Tai, kad prie Lietuvos pririša siūlus, kuriais bando tampyti, vos užsižiopsai, neigia tik vadinamieji „naudingieji idiotai“ (tai kairiųjų pažiūrų akademinė grietinėlė, kuri Vakarų pavyzdžiu labai myli viską, kas iš Rusijos ir Kubos, išskyrus finansavimą, kuris jai geresnis iš Europos arba JAV) arba tie, kas ramiu veidu dirba priešininko naudai.

Juo labiau, kad šiais laikais viskas labai elegantiška: nebūtina gauti vokus su grynaisiais skverelyje prie ambasados arba perlaidas per sąskaitas trečiųjų šalių bankuose. Tam tikslui yra nevyriausybinės organizacijos, vieši projektai, leidiniai, renginiai ir kitokie visiškai skaidrūs būdai įdarbinti tuos, kas iš naivumo – arba iš įsitikinimų – žiūri į lojalumą savo šaliai, kaip į atavizmą. Arba tiesiog galvoja, kad irgi myli savo šalį, tik kitaip. Salomėja Nėris, Liudas Gira ir Petras Cvirka irgi norėjo Lietuvai tik gero.

Tai štai, dabar visi prožektoriai – į nedraugiškos valstybės darbų plačius dirvonus. Kai kam net galėjo pasirodyti – kaip čia? Kodėl čia? Kas visą šią informaciją vienu metu traukia į lauką, kedena ir rodo? Tie, kas pratę turėti pažiūras pagal apmokėjimus, tiesioginius ar netiesioginius, dar priduria: kažkas turbūt užsakė visa tai.

Greitas dėmesio perstūmimas mums tik dabar atrodo neįprastas, kaip vos prieš keletą savaičių šokiravo perėjimas nuo užsitęsusios žiemos prie karštos vasaras. Čia juodas ledas ant grindinio, čia, žiūrėk, jau žmonės trumpom rankovėm vaikšto ir gatvės kavinės kas dešimt metrų išdygusios.

Jei prisiminsim Lietuvos nepriklausomybės aušrą, tai irgi viskas kito labai staigiai – čia „suverenitetas SSRS sudėtyje“ ir nedrąsus kalbėjimas apie savus pinigus, o čia jau, žiūrėk, nepriklausomybės pripažinimas ir šarvuočiai gatvėse. Viskas irgi judėjo labai greitai.

Retai būna taip, kad kokiame nors pasikeitime – vien teigiami aspektai. Tačiau čia yra tikrai panašiai. Net ir pelnyta kritika, kad ankstesnė valdžia nesugebėjo (o tikrai nesugebėjo) rizikos veiksnių įtikinamai pateikti visuomenei, kad ši suprastų, o ne kikentų, nepadaro pavojaus mažiau pavojingu.

Net jei saugumo struktūros kritikuojamos (ir pelnytai), kad tik dabar prašneko aiškiai ir nevyniodamos žodžių į vatą, tai yra geriau, negu galvoti, kad jokio čia mums saugumo nereikia, nes kas mus puls.

Geriau vėliau, negu niekad.

Mane ypatingai džiugina, kad pagaliau atvirai kalbama ir apie tai, kad nebūna neutralios kultūros invazijos, kuri būtų atskirta nuo politikos. „Nepainiokime meno su politika,“ dažniausiai sakoma.

Meno su politika net nereikia painioti, nes jie jau neatskiriamai susieti. Tai žinoma visiems ideologams ir visiems režimams.

Čia tas pats, kaip žiūrėti Šiaurės Korėjos lyderių gimtadienių šventimus stadionuose, su dešimtimis tūkstančių atlikėjų, ir žavėtis grynai choreografija. „Politika manęs nedomina, man gražu, kaip jie šoka ir dainuoja.“

Taip nebūna. Net jei vyną geri dėl jo kvapo, skonio, poskonio – vis tiek jame yra alkoholio, ir tas alkoholis patenka į kraują, o patekęs daro poveikį. Policininkui nepasakysi: „aš gėriau, bet, žinokite, čia ne dėl prisigėrimo; nepainiokim skonio su alkoholiu“. Vyne skonis ir alkoholis yra supinti į vieną virvutę.

Taip pat kiekviename koncerte, filme, šventėje, parodoje yra ir meno, ir politikos, ir būtent todėl jie noriai ir sėkmingai naudojami ideologiniams tikslams: ideologinis užtaisas neturi būti aiškiai išdėstytas, kad būtų paveikus.

Būtent todėl sovietiniais laikais tiek dėmesio buvo skiriama kovai su Vakarų muzika ir madomis. Ne todėl, kad klausys užsienietiškos muzikos, o ne mūsiškės, ir mūsų kompozitoriams bus liūdna. Tiesiog su muzika ir menu atnešama ideologija, ir tai yra paveiku. Tas, kas diktuoja madas ir skonius, kontroliuoja protus.

Vieninteliai pralaimėję šiame žaidime yra svetimųjų pusei tarnaujantys propagandos vykdytojai. Jų veikla jau niekad nebeatrodys taip nekaltai, kaip ligi šiol. Visuotinio naivumo dienos baigėsi.