Lietuvos Rytas, 2013 08 14

Kaip jums tokia antraštė? Šiek tiek per kraštus, ar ne?

Čia kreipiuosi į savo tautiečius, dirbančius užsienyje, ir, kaip sakoma, be pykčio. Paaiškinsiu aiškia kalba, kad suprastų ir tie, kas nebaigę pagrindinės mokyklos.

O ko jūs dabar susierzinote? Jūs juk baigę mokyklą, įgiję nors vidurinį išsilavinimą, tai ne jums juk buvo taikoma.

Istorija buvo paprasta. Britų laikraštis The Independent paskelbė karikatūrą, kur atvykėliai darbuotojai supakuoti, kaip kokios vištienos kojelės, plastiko dėžutėje, aptempti plėvele, siūlomi du už vieno kainą, ir, kad būtų aišku kiekvienam, pažįstančiam raides, dar parašyta, kad lietuviai.

Natūralu, kad sukilo pasipiktinimas, ir lietuviai pradėjo negrabia anglų kalba spirgėti internete, grūmodami Londono laikraščiui ir veldamiesi į beprasmes diskusijas su kitais komentatoriais. Nieko naujo.

Na, pirmiausiai tai labai padėtų, jei tiksliai suprastume situaciją. Nereikėtų pradėti nuo susireikšminimo. Laikraštis spyrė pirmiausiai ne lietuviams, o prekybos tinklui Tesco, kuris kaip tik šiomis dienomis pasitaikė po ranka vienam kairiųjų politikui.

Politikas, vardu Chris Bryant, negudriai pakėlė triukšmą, apkaltinęs prekybininkus tuo, kas visad užkabina rinkėjus: girdi, prekijai be skrupulų, jie tyčia samdo daugiau atvykėlių, kad tik jiems mažiau mokėtų. Galėtų geriau samdyti savus. „Britų darbai – britų darbininkams“, kaip anuomet pasakė buvęs tos šalies premjeras, paskui ilgai gailėjęsis to posakio. Nes nėra galimybės uždrausti europiečiams dirbti Britanijoje, ir nėra galimybės priversti darbdavius skirstyti darbuotojus pagal kilmę, jei jie turi ES pasus.

Tačiau runkeliai ir Anglijoje runkeliai, ir jiems tokia retorika – kaip medumi per širdį.

Viešųjų ryšių akcija politikui Chrisui Bryantui nelabai pavyko, nes savo išpuolyje supainiojo net miestus, kur esą prekybininkai tyčia persikelia, kad daugiau pasamdytų rytų Europos gyventojų. Be to, kaip ir begalę kartų prieš tai, teiginiai, esą atvykėliams moka mažiau, pasirodė esą tik burbulas. Nemoka jiems mažiau. Visiems už tą patį darbą siūlo vienodai, tik vietiniai neina jo dirbti.

Lygiai tas pats apie tą užuominą „du už vieno kainą“. Suprask, už tuos pačius pinigus gali pasamdyti arba du lietuvius, arba vieną normalų darbuotoją. Tai netiesa, bet nereikia leisti tiesos troškimui užgožti vaizdingo juokelio. Tai, kad žydai kepa macus su krikščionių vaikų krauju, juk irgi nebuvo tiesa, bet pasakojimui plisti nesutrukdė.

Laikraščiui The Independent visos šios detalės nėra ypač reikšmingos. Kairiosios liberalios minties šauklys nekenčia daug ko (labiausiai nemėgsta buvusios premjerės Margaret Thatcher, bet dar ir karališkosios šeimos, Amerikos, kapitalizmo, rinkos, bankų, automobilių – pavargčiau vardinti), tačiau didžiausią šalies maisto prekių mažmeninės prekybos tinklą, jei galėtų, pasmaugtų savom rankom. O pasmaugę, nueitų prie kapo ir ant jo nusilengvintų.

Jei manote, kad vien Lietuvoje nekenčia prekybos tinklų, komercinių aludarių, Skandinavijos bankų ir degalinių, tai jūs aiškiai nesate girdėję, ką anglų kairieji galvoja apie Tesco. Visos Lietuvos audros stiklinėje – gėjai prieš patriotus, Žygaičiai prieš skalūnus, Kremliaus pinigai prieš atominę elektrinę, violetiniai prieš „Lietuvos rytą“ – yra tik kultūringa mielų žmonių diskusija, palyginti su tuo, kokiu pragarišku įsiūčiu alsuoja kai kurie anglai prieš tinklines parduotuves. Ten tikri suaugusiųjų žaidimai. Ten tikros aistros.

Laikraštis The Independent yra šios pagiežos vėliavnešys. Dienraštis, skaitomas daugiausiai tų, kas dirba valdišką darbą (arba tų, kas iš tėvų verslininkų paveldėjo tiek, kad gali nebedirbti ir svaičioti apie geresnį perdalijimą, gerti brangias kavas ir užkandžiauti organiniais dribsniais) paprastai gina užsieniečius. Tai yra, gina, jei jie yra kitos odos spalvos, ne krikščionių tikėjimo, arba panašūs į nuskriaustuosius.

Lietuviai Britanijoje, tačiau, visiškai netraukia iki skriaudžiamų asmenų statuso. Ne tik todėl, kad patys ką nori nuskriaus. Nors jie dažniausiai juodadarbiai, nors ir išsiskiria trumpai kirptom galvom, atlėpusiom ausim ir nerafinuotomis manieromis, lietuviai neša į Angliją juos gąsdinantį amerikietišką požiūrį į darbą, valstietišką užsispyrimą ir kibumą, o taip pat skausmingai paprastą, bet labai koncentruotą norą kalti pinigus kuo greičiau.

Todėl kairiesiems mes, lietuviai, esam tinkamas taikinys, ir todėl būtent lietuvius suguldė dailininko ranka po skaidria plėvele mėsos pakuotėje.

Laikraštis žiebė prekybininkams, bet prie progos užvožė ir mums. Nes norėjosi, ir, kas svarbu, buvo galima ir nepavojinga. Jūs manote, toje plastikinėje dėžutėje kas nors būtų išdėliojęs juodaodžius, arba žmones su turbanais arba ką nors, kas primintų musulmoniškų šalių gyventojus? Juokaujate. Už paprastesnius juokelius Danijoje kelis mėnesius žemė su dangum maišėsi. Net ir rusų niekas taip nepavaizduotų – suguldytų su veltiniais, barzdomis ir balalaikomis – niekada gyvenime. O lietuviai yra pats tas. Maža, silpna, niekam nekliūvanti šalis be didelių ekonominių interesų, ir jos išeiviai gatvėse nesiautės.

O dabar apie tai, ar tai teisinga, gražu, ir ką mums reikia daryti?

Ne teisinga, nei gražu. Patikti neturi (man irgi nepatinka, jeigu ką), bet ką nors pakeisti neturime galimybės.

Deja, reikia suvokti, kad mūsų, lietuvių, nemėgsta daugumoje tų šalių, kur dirba ar gyvena daug mūsų tautiečių. Teisėsauga gali sulaikyti smurto proveržius, įstatymus galima pritaikyti skleidžiantiems neapykantą arba kurstantiems smurtauti. Tačiau mylėti nepriversi, ir gilumoje liks ir panieka, ir pašaipa, ir pavydas – ir protarpiais prasiverš štai tokiomis karikatūromis, paminėjimais juokeliuose ir filmuose, užuominomis rašytiniuose tekstuose.

Mes esame nemėgstami, ir mėgti savęs nepriversime. Kaip sakė viename filme – nori, kad tave mėgtų, nusipirk šunį. Bet yra paprastesnis variantas: kai tokios karikatūros įgrįsta ir erzina, geriausias būdas padaryti, kad jos tavęs neliestų, yra pakeisti gyvenamąją vietą ir grįžti namo.

Svetimos šalies šeimininkų nepakeisi. Gali arba susitaikyti, arba nebūti ten.

Nuotrauka: skulptoriaus asmeninis archyvas / lrytas.lt

Gabrielė Pečkaitytė

Lietuvos Rytas, 2013 08 13

Utenos skulptoriaus kieme iškilo paminklas A.Užkalniui

Andrius Užkalnis gal ir norėtų, kad į jį mažiau spoksotų gatvėje – bent jau taip
guodėsi paskutiniajame savo komentare. O Utenos rajono keramikas Giedrius Mazūras
neatsidžiaugia – aplinkiniai nesiliauja stebėtis iš molio nulipdyta lrytas.lt apžvalgininko
skulptūra. A.Užkalnio idėjomis šviesti Lietuvą besižavintis menininkas skulptūrą
pavadino „Rašytojas A.Užkalnis žiūri į Lietuvą“. Rudenį jo kieme turėtų iškilti ir
paminklas Žilvinui Grigaičiui.

50 cm aukščio paminklą A.Užkalniui keramikas nulipdė iš šamotinio molio. Paminklo
paviršius yra glazūruotas, todėl taip blizga.

„Andrius Užkalnis patogiai išsitiesęs kėdėje mėgaujasi cigaru, o jam už nugaros
kėpso verpimo ratelis – senojo stereotipinio požiūro simbolis. Nerūpi jam tas ratelis, jis
žiūri į jauną, protingą ir gražią Lietuvą“, – paaiškino Antalgės kaimo Utenos rajone
gyventojas.

Skulptorius ir dailės mokytojas skaito visus A.Užkalnio tekstus ir žavisi šio idėjomis.
„Aplinkiai, aišku, stebisi, kodėl aš tą Užkalnį nulipdžiau. Matyt, ne visiems jis patinka“, –
svarstė dailės mokytoju taip pat dirbantis G.Mazūras.

Nuotrauka su A.Užkalnio skulptūra dalyvauja „Bendraukime“ paskelbtame sodo
puošmenų konkurse, o G.Mazūras pasiruošęs paminklą padovanoti savo herojui –
jeigu jis tik norės.

Utenos skulptorius savo kieme planuoja įkurdinti ir Ž.Grigaičio skulptūrą. „Ž.Grigaitis
labai eklektiškas, kartais atrodo visiškai kičinis personažas (gerąja prasme,) turintis
daug patirties, spinduliuojantis šlove ir dėmesiu.

Tik jis laibas toks, tai reikės pavargti, kol surasiu gerą kompoziciją – tokius
personažus sunku iš molio nulipdyti“, – paaiškino G.Mazūras.

Čia nieko nerašysiu apie IKEA, kaip apie parduotuvę.

Dėl susiklosčiusių ekonominių ir gyvenimiškų aplinkybių, ji man yra praeitas etapas. Mano namie yra keli baldai iš tos parduotuvės, atsivežti didele fura, kai perkraustė mūsų namus iš Britanijos.

Visi jie laiko gerai, nes buvo ne iš tų, kur staliukas už £10. Indai, kurie buvo po £0.90 už lėkštę, išsidaužė kaip žlugusios Sąjūdžio laikų viltys “visiems gyventi kaip Švedijoje”. Tik viltys išsidaužė per eilę metų, o IKEA lėkštes susidrožė indaplovėje per kelis mėnesius. Ką moki, tą ir gauni, čia ne apie tai.

Čia apie tai, kad naujos, didelės parduotuvės atidarymas, su infrastruktūros sutvarkymu ir naujomis darbo vietomis vis tiek neįtiko tiems, kam niekas neįtinka.

Pasirodo, čia ir ne investicija, nes “pinigai skolinti” (wow – tikrai, geras kriterijus; kai fyfa nusiperka kavos, ji sako investavau į kavos puodelį, bet matyt kadangi pirko už savus, tai čia tikrai investicija).

Pasirodo, įmonė yra “mokesčių nemokėtoja”, arba, kaip kiti sako, “socialiai neatsakinga”, nes organizuota taip, kad mokėtų kuo mažiau mokesčių. Tik pagalvokite, koks siaubas. Jie nori mokėti kuo mažiau mokesčių.

Aš jau nekalbu apie tai, kad IKEA, pasirodo, ieško po pasaulį, kur pasigaminti kuo pigiau. Turiu jums naujieną. IKEA parduoda kuo pigiau, nes yra rinkos, kur daugeliui pirkėjų kaina yra ne tik svarbiausias, bet ir vienintelis faktorius.

Lietuvoje IKEA turėtų būti labai sėkminga, nes mūsų šalyje akcijiniai cepelinai po 3,99 Lt yra mūsų vizija iki 2030 metų. Kitais žodžiais tariant, lietuvis dvasinis kolūkietis perlips per savo mamą (o kai kada ir tėtį) dėl mažesnės kainos, kad tik spėtų prie kasos. Lietuviui kolūkiečiui runkeliui kaina nesvarbi tik vienu atveju: kai daiktas yra nupirktas už valdiškus, atsineštas iš darbo arba šiaip iš ko nors pavogtas.

Intelektiniam elitui tai labai ne prie širdies, nes kaip čia taip, žmonės ko nori, to ir gauna. Bet IKEA tikrai duoda pirkėjui to, ko jis nori (iš esmės, stilingai atrodantį, plokščiai supakuotą, disposable pigų gaminį), ir vėliava jiems į rankas.

Ypatingai mane užveda (blogąja prasme) tie kliedesiai apie tai, kaip IKEA nesukuria jokių naujų darbo vietų, nes, suprask, kiek sukurs darbo vietų, tiek bus nužudyta smulkių prekybininkų, ir dar daugiau. XXI amžius, bet retorika kaip iš XIX amžiaus luditų. Nes dar ir paklausa įsivaizduojama kaip statiška, ir kadangi prekių ir paslaugų apimtys neva yra baigtinės, tai kiekviena efektyvesnė ekonominė veikla, suprask, žudo darbus.

Verkiau kokią valandą.

Norite išgirsti patį bukiausią argumentą, jei taip galima būtų pasakyti? “Jei ne Baltarusija, Latvija ir Kaliningradas, tai ta IKEA pas mus išvis niekada nieko nestatytų.”

Čia tas pats, kas Kinijos gamintojui pasakyti – jei ne Amerikos rinka, tai jūs visi nykštį čiulptumėt, o ne iPhone surinkinėtumėt.

Nuo kada papildomų – iš esmės eksportinių – pirkėjų, ir šalia esančių rinkų buvimas yra trūkumas?

Žmonės, jūs galite susimodeliuoti kokią nors situaciją, kurioje jūs negalėtumėte įžiūrėti tamsaus pamušalo ir neigiamos kitos pusės? Dėl Dievo meilės.

Pesimisto nepagydysi. Čia kalbėjau su vienu žmogum, įmonės vadovu sakau, kaip einasi. Sako, ai, kaip čia einasi, žinai pats kaip. Ką, sakau, užsakymų nėra? Yra, sako, yra, nespėjam suktis, keturiems mėnesiams į priekį išsidėlioję, papildomų žmonių ieškom.

Tai kas, sakau, blogai? “Ai, tai čia tik antrus metus taip.”

Pinigų Karta, 2013-08-12

Gal jau gana kalbų apie tai, kaip elektroninės knygos išstums popierines. Arba neišstums. Paskutinis pasisklaidymas buvo šis.

Iš naujienų apie tai, kaip nesulaikomas el. knygų progresas kol kas, ėėė, neišbrenda iš pirmosios pavaros: mano dukrai prireikė ne ko kito, o Erich Maria Remarque „Trijų draugų“, anglų kalba. Namie yra Amazon Kindle, namie yra iPad, tėvai turi mokėjimo korteles, bet nusipirkti šį kūrinį, einantį šaknimis į 1936 metus, elektroniniame formate?

Ne tai kad nėra įmanoma – blogiau. Amazon (kaip ir iBooks) siūlo užsisakyti iš anksto elektroninį variantą, kuris bus prieinamas šių metų gruodžio 17 dieną už $18.14. Dabar dar nėra, nesuskaitmenino*.

Matyt, skaitmeninimas vis dėl to užima kiek ilgiau, nei tas proverbines tris minutes, apie kurias man zyzia siūlantys mano knygas migom paversti elektroninėm ir pasidalinti su manim sąžiningumo principais visu dešimties litų pelnu.

Tiesa yra ta, kad popierinės spaudos transformacija į elektroninę nebus vientisas procesas. Popieriniai laikraščiai užsilenkinėja vienas po kito visame pasaulyje, ir čia jau, regis, niekas net nebesiginčija. Žurnalai laikysis kiek ilgiau, nes ten popierius duoda daugiau ilgalaikio išskirtinio potyrio. Grožinė literatūra, tikriausiai, eis į skaitykles gana sparčiai, bet liks ir popieriuje, kol dar kelis dešimtmečius gyvuos karta, neimsianti į rankas skaityklių.

Tačiau yra viena sritis, kur popierinėms knygoms jau skamba varpai ir iškastos duobės. Tai tradiciniai, popieriniai kelionių vadovai.

Kažkada tai buvo be galo pelninga sritis: tikros aukso kasyklos. Prieš penkerius metus rašiau apie juos, kaip apie gyvą, ir, rodos, į tolį žvelgiantį reiškinį.

Pats esu didelis popierinių kelionių vadovų mėgėjas. Turiu jų labai daug – po kelias apie kiekvieną aplankytą šalį arba miestą – bet aš nesu tipiškas žmogus. Čia mano keistas hobis.

Aš juos vis išsitraukiu ir skaitau laikas nuo laiko, ir jie mano namie visur, plačiai išskleidę puslapius – ant pietų stalo, ant stalaviršio virtuvėje, kambaryje ant parketo. Jie yra kaip mano mylimo žalio rašalo kapsulės parkeriui Montblanc: tokių, kaip aš, žaliu rašalu rašančių, gal ir yra pasaulyje keli tūkstančiai, bet tai niša, o ne verslo modelis.

Popieriniai kelionių vadovai pavirto nišine preke.

Net pačiam keista perskaičius apie tai, ką sakiau apie jų ekonominį gyvybingumą: „Maža to, kelionių vadovai sensta ne taip greitai, kaip madingos ir išreklamuotos knygos (todėl ir reklaminių vajų turistų knygoms beveik niekas ir niekada nerengia – išpirks ir taip), nenupirko šiemet, nupirks kitais metais.”

Pasigirdo garsus juokas salėje.

Didžiausia pasaulio turistinės literatūros leidykla, Lonely Planet, prieš keturiasdešimt metų įkurta Tony Wheeler, hipio anglo, keliavusio per pasaulį į Australiją, išaugusi iki pasaulinio prekės ženklo, paskelbė atleidžianti apie penktadalį darbuotojų. Nors leidėjai mušasi į krūtinę ir sako, kad visa ateitis yra jų, ir įnirtingai neigia, kad popieriniai kelionių vadovai jau energingai planuojami saulėlydžiui (šiuo metu Lonely Planet leidžia jų penkis šimtus, apie šalis, miestus ir regionus), visi supranta, kad tendencijos nebepakeisi. Bus viskas, kam lemta būti.

Popierinių kelionių vadovų pardavimai krenta. Pati leidykla eina iš rankų į rankas.

Lonely Planet 2007 metais už 130,2 mln. svarų nusipirko Britanijos nacionalinio transliuotojo komercinis padalinys, BBC Worldwide (taip, tie patys, kurie pasaulyje platina filmukus apie Teletabius ir iš to gauna daugiau pinigų, negu turi proto juos leisti, nes pardavimai, viršijantys milijardą svarų per metus, virsta tik labai kukliu pelnu).

BBC yra būdinga pirkti kuo brangiau, parduoti – kuo pigiau, ir Lonely Planet tapo dar vienu pavyzdžiu, kas būna su pinigais, kai investuoja viešasis sektorius. Prasistumdę kelis metus kaip katė su pūsle su leidybos ir internetinio turinio bendrove, BBC Worldwide šių metų kovą prastūmė pirkinį Kentukio** kapitalistui Brad Kelley už £51,5 mln. svarų ir nurašė aštuoniasdešimties limonų nuostolį, kas mums visiems kaip ir parodo, kodėl kapitalistai yra turtingi ir kodėl sugeba užsidirbti sau ir dar mokėti mokesčius ir išlaikyti išlaikytinius.

Kodėl popierinės knygos apie keliones išeis lauk pirmosios?

Todėl, kad daugumas jų – ir ypač tos, kurios yra skirtos biudžetiniam segmentui (turbūt vienintelis augantis segmentas turizmo rinkoje) nepasiūlo konkurencinių privalumų, palyginti su nemokamu ir gausiu vartotojo generuotu turiniu (user generated content). UGC yra prastesnis, bet jis valdo.

Sakykim, TripAdvisor.com, JAV tinklalapis, veikiantis visame pasaulyje, ir apžvelgiantis viešbučius ir restoranus. Pavyzdžių yra ir kitų, bet pakalbėkim apie šį. TripAdvisor.com redakcinis įsikišimas yra menkas. Turinį kuria iš esmės menkos kompetencijos, ribotų patirčių ir menkus rašymo įgūdžius teturintys keliautojai,  dažniausiai ateinantys parašyti nesąmonių, kaip antai „skaniausia pica Italijoje – atsakau“ arba paloti apie tai, kad 800 kambarių viešbutyje Tenerifėje su spiečiais rujojančio jaunimo naktį buvo triukšminga ir baladojosi durys.

Atrodytų, kas gali būti gero? Never mind. TripAdvisor.com pardavimai praėjusiais metais sudarė 762 mln. dolerių.

Ar jie gali lygintis su profesionalių autorių rašymais? Dažnai jie tokie ir yra, nors Lonely Planet pasitaiko visokių puspročių – užsiciklinusių antiglobalistų, žaliųjų, ekofašistų ir panašios šušeros; net ir pats įkūrėjas Tony Wheeler prieš keletą metų buvo praradęs protą ir aiškino, kad visiems reikia saugot planetą ir skraidyti lėktuvais kuo mažiau – paskui turėjo užsikimšti, nes netilo ironiškas žvengimas per visą pasaulį, čia panašiai kaip tada, kai Keith Richards protino jaunimą, kad saugotųsi narkotikų.

Aukštesnės kokybės rašymus ten dar ir suredaguoja redaktoriai ir šiaip jau patikrina korektoriai ir fact-checkeriai. Ar vartotojo generuojamas turinys tai turi? Aišku, ne. Ar jie kuria tobulą produktą? Kur tau.

Įstaigų savininkai įkinko draugus ir duoda kyšius klientams už teigiamas apžvalgas internete (retai, bet būna); kartais viešbučius ir restoranus kibirais fekalijų aplaisto svečiai be jokio pagrindimo. Ne, tai ne konkurentų pasamdyti tyčiniai kenkėjai, kaip kai kas mano (tai lietuviška tautinė paranojinė idėja apie „verslo konkurenciją“, kurias skleidžia varguoliai ir vargo samdiniai, patys niekada jokiame versle nebuvę) – tai tiesiog gerai žinomas nuolatinis 5% – 7% klientų segmentas, kuris visada būna viskuo nepatenkintas. Jo neišnaikinsi, neišvengsi ir neužtversi tvora, jis liks ir gyvuos, kaip tarakonai po atominio karo, ir jie mėgsta rašyti ir skųstis***.

Vartotojo generuotas turinys yra, kaip taisyklė, atspindintis vidutinį vartotoją: primityvų, banalų, su neinformuotais lūkesčiais ir konteksto suvokimu, lygiu nuliui arba just below. Pavyzdys: australų pora apsistoja Tokyo Park Hyatt, vienareikšmiškai viename puikiausių pasaulio viešbučių, bet minusuoja įvertinimo taškus, nes viešbutis yra dangoraižio viršuje (jiems nepatinka ir nejauku), ir pusryčiams nerado kažkokių dešrelių, kurias Adelaidėje visada galima rasti, o čia nėra. Būtų, manau, ir lietuvių, kurie tam viešbučiui parašytų minusų, nes 51 aukšto bare per menkas gyvo alaus pasirinkimas ir nėra nieko iš Rinkuškių bravoro.

Taip, tai labai apgailėtina, ir labai netobula, bet liūdnas faktas yra, kad daugumai vartotojų tik tiek ir reikia. Pilnai pakanka. Maža to: kažkokioje apklausoje (na, visos apklausos tegu bus priimamos su druskos grūdu, bet vis tiek) net 98% TripAdvisor.com vartotojų pasakė, kad jų patirtys, nuvykus į viešbutį, “visiškai arba iš esmės” atitinka tai, ką jie perskaitė. Štai jums ir prašom.

Popierinis leidinys turi dar vieną, nepataisomą, trūkumą. Net ir maksimaliai optimizavus leidybos ciklą, jis atsilieka nuo gyvenimo bent pora metų – faktų rinkimas, rašymas, redagavimas, maketas, gamyba (spauda dažnai Kinijoje, jeigu ką), ir platinimas reiškia, kad naujausia knyga būna pasenusi, dar prieš patekdama skaitytojui.

Kad ir koks būtų netobulas nemokamas interneto turinys, jis yra čia, dabar ir nemokamas. Ir jo daug. Ir jis įvairus: galima rasti registrą, tiksliai atitinkantį būsimojo keliautojo poreikius.

Skaitytojo lūkestis tiksliam registrui yra dar viena vinis į popierinių vadovų karstą. Popierinis vadovas neišvengiamai turi bandyti įtikti visiems (nes negali būti pelninga knyga, kuri sudomins tik 3000 skaitytojų; tokia knyga negali apsimokėti kelioninės literatūros kategorijoje, ypač turint galvoje ypač didelius platinimo kaštus), o kai bandai įtikti visiems, tai nieko ypatingai gero nebūna niekam.

Kupriniuotų pigių keliautojų gidas, dar ir bandantis kažką papasakoti apie kultūrą ir architektūrą, atrodo liūdnai ir apgailėtinai.

Dar gailiau atrodo autoriai, iš esmės išauginti biudžetiniame segmente ir apie jį rašantys geriausiai, bandydami dar ir pridėti šį bei tą tiems, kas turi truputį daugiau pinigų: kelių geresnių viešbučių ir restoranų įtraukimas „dėl mados“ spaudžia graudulio ašarą, kaip ir dirbtinai sukurtos kainų kategorijos „Tai dienai, kai norite paišlaidauti“. Taip ir įsivaizduoju keliautojus, kurie vieną dieną apsivilkę mažiausiai purvinus marškinėlius ir šlapiu skuduriuku apsivalę sandalus, su ta rekomendacija braukia į brangų restoraną. „Šiandien paišlaidaukime“.

Internetinis leidinys tokios problemos neturi.

Žinoma, daug kas sakys (kaip ir sako patys Lonely Planet), kad jie gali kurti geresnį turinį, negu jau yra nemokamas internete, ir būti šito verslo valdovais. Deja, praktika rodo, kad tai pasiseka labai nedaug kam. Atėję iš popierinės, senovinės, tradicinės leidybos, ateina su savo didžiuliais kaštų nešuliais, jūrų vėplio dinamizmu ir supratimu apie interneto auditoriją, toną, lūkesčius, kurie netenkina net ir atlaidžiausio vartotojo.

Todėl tie darbuotojai, kurių šiandien dar neatleido iš Lonely Planet, turėtų labai neatsipalaiduoti, o pagalvoti, ką veiks gyvenime, kai už kokių metų ateis ir jų eilė.

—

* Tik būkit geri, neaiškinkit, kur nusisiurbti už dyką. Man už dyką nereikia. Man patinka už pinigus, bet už pinigus jo nėra, ir apie tai ir kalba.

** JAV valstija, žinoma mums pagal restoranų tinklą KFC, kas yra sutrumpinimas nuo Kentucky Fried Chicken.

*** Kur čia neprisiminsiu pavyzdžio apie vieną estų tautybės pagyvenusią raganą, kuri, gyvendama Londone, po apsilankymo restorane peržiūrėdavo čekius ir kitą dieną rašydavo skundus restoranui, kad tas ir tas patiekalas neteisingai, be ryšio, nesąmoningai įkainotas.

Lietuvos Rytas, 2013 08 18

„Nusilenkti noriu tau žemai, bulkų ir dešros šalie“ – ne, tokios dainos nėra buvę. Čia sugalvotas tekstas. Bet esmė yra teisinga.

Kol mūsų krepšinis dar netapo trečiąją pagal svarbą šalies sporto šaka, po kaitavimo ir vandensvydžio, tol pats didžiausias atotrūkis tarp nacionalinės svajonės ir niūrios realybės bus mūsų maistas.

Mūsų supratimas apie tai, kaip mes puikiai maitinamės, yra toks didelis, kad užgožia saulę. Mūsų tikrieji valgymo įpročiai yra taip arti prie žemės, kad net trumpa žolė juos užstoja.

Lygiai taip pat, kaip 90% vairuotojų yra įsitikinę, kad jų vairavimo įgūdžiai yra geresni už vidutinius. Likusieji 10% galvoja, kad yra mažų mažiausiai vairavimo čempionai – o dar moka rankomis, dantimis ir be įrankių išrinkti ir vėl surinkti bet kurį automobilį.

Taip pat yra ir su mūsų lietuvišku maisto gaminimu. Mes esame tikri, kad maistas Lietuvoje yra puikus, ir kad mūsų mitybos įgūdžiai yra praktiškai pavyzdys visam likusiam pasauliui.

Pasodink vidutinį statistinį lietuvį užsieniečio akivaizdoje, ir jis pradės pasakoti apie mūsų natūralų, organinį maistą, vištas, auginamas be antibiotikų, kažkokias žoles, kurias renka vaidilutės mėnesienoje, nepaprasto skonio bulves ir pomidorus („pas jus ten Amerikoje tai plastmasiniai“), ir šiaip, kad mes Lietuvoje mintame dieviškai – taip, kad niekas kitas net įsivaizduoti negali.

Mes turime ūkininkų turgelius, apie kuriuos apsiriję sintetikos vakariečiai net nėra girdėję. Mes pirmieji išmokome priberti į duonos tešlą linų ir saulėgražų.

Prisimenu istoriją apie lietuvius, kurie prieš du dešimtmečius svečiams iš Amerikos rodė medaus korį. „Žinot, kas čia?“. Svečiai suglumo. „Medaus korys?“ Tada jau suglumę buvo lietuviai. Jie įsivaizdavo, kad lietuviškas medutis – o juo labiau, iš korių – yra toks dalykas, kurį visas likęs pasaulis, jei ir žinojo, tai pamiršo prieš kelis šimtmečius. Kad bitės tik pas mus. Kad tik Lietuvoje auga grybai, nes niekur kitur jų nepažįsta ir net neatskirs rudmėsės nuo baravyko (čia jau straipsnis ruošia jus netrukus prasidėsiančiam rudeniui, prisisekite diržus – orai jau vėsta, greitai keisite maudymosi kostiumėlius į pintus krepšius).

Ir dar lietuvis papasakos apie „bobutės receptus“. Kiekviena persisukus ir kosinti bobutė, kur nors kaimo bakūžėj, supranti, turi tokių jau tokių slaptų receptų, kad pagal juos išsikepa tokie neįtikėtini pyragai, kad bet kuris užsienietis, jei tik paragauja, puola ant kelių ir verkia. Ir nori tapti lietuviu.

Tikrovė, deja, yra kitokia. Tikrovėje mes, lietuviai, esame baisesni nesveiko maisto vartotojai, nei daugelis pasaulio tautų.

Mes juokiamės iš amerikiečių su jų dešrelėmis, čirškintos storame kukurūzų masės sluoksnyje, mes šaipomės iš anglų su jų žuvimi tešloje ir gruzdintomis bulvytėmis, o jau ką kalbėti apie škotų šokoladinius batonėlius, panardintus į tešlą ir pašventintus verdančiame aliejuje – ten galima jau ir pirštą prie smilkinio pasukioti.

Taip, visa tai yra nesveikas maistas. Tačiau ne mums, lietuviams, apie tai kalbėti. „Laba diena, čia katilas?“ „Klausau.“ „Kol jūsų nebuvo, puodas skambino, juokėsi, sakė jūs juodas.“ Mūsų kulinarijos simboliai galėtų būti ne samtis ir puodas, o dirbtinis širdies vožtuvas ir ligoninės lašinė.

Čia ne tik apie tai, kaip artėjant rudeniui, parduotuvės rikiuoja matomoje vietoje didelius stiklainius – šeimininkės virs uogienes, ir mes visi kolektyviai manysime, kad pervirtais vaisiais gardintos tonos cukraus yra „sveika, natūralu, sava, tikra“. Tiek pat natūrali ir sava yra drumzlina bala gatvėje prie namų. Dar kas nors pasakys – „vitaminai“. Šiaip jau puslitryje alaus arba cigaretėje turbūt daugiau vitaminų, negu super-saldžioje košėje, kurios vienintelė atsiradimo priežastis yra mūsų kilnaus skurdo tradicijos iš praeities.

Čia ne tik apie tai, kad mūsų didžkukuliai (kitaip vadinami cepelinais) galėtų būti nesveiko maisto simbolis ir herbas, su visa grietine ir spirgais, o prie jų apdovanojimus imtų vėdarai, bulviniai blynai ir bulvių plokštainis. Beveik visas mūsų kulinarinis paveldas yra kraujagyslių kamšymo, pilvo prikišimo ir riebalų čirškinimo baudžiamasis kodeksas.

Aš kalbu apie tai, ką mes valgome šiandien. Pažiūrėkite ne tik į restoranus (kur viską valdo picos, Kijevo kotletai ir daugiausiai krakmolo turinčios kinų maisto atmainos), bet ir į visokias šeimos šventes: visos tos mišrainės, paskandintos majoneze. Viskas, kas gyva – kiauliena, jautiena, paukštiena – išvoliota tešloje ir baltos duonos trupiniuose, ir kepta taukuose. O kai iškepta, užpilta tirštais, riebiais padažais. Ir dar geriausia, jei užkepta su fermentiniu sūriu.

Sūris, žinote, mums prie visko tinka, išskyrus riebų sviestinį tortą su cukrinėmis rožytėmis, bet čia tik išimtis, kuri patvirtina taisyklę. O prie tortuko dar ir saldainių, kur viduje vafliai, karamelė, ir šokolado skonio luobas. Ir puodelis kavos ar arbatos su trimis šaukšteliais cukraus. Ir dar su riebia grietinėle.

Visa tai vyksta kas vakarą Lietuvoje, tūkstančiuose vietų vienu metu, ir visur svečiai raginami „vaišintis, valgyti dar, imkit, kodėl jūs nieko nevalgot“. Didžiausios šventės, tokios, kaip Kūčios ir Kalėdos, tampa visuotine apsirijimo orgija, ir apie tai visi žino, bet daug nekalba – antrąją Kalėdų dieną vaikšto vieni pas kitus į svečius ir kemša tas pačias amžinai nepasibaigiančias mišraines, drimbančias iš gausybės dubens, ir keptą vištą, kol jau nebegali žiūrėti į maistą, bet valgo vis tiek, nes čia geras tonas.

Viską vainikuoja mūsų mėgstamas kūrinys, ko gero, vienintelis autentiškas, tikrai lietuviškas iš plačiai paplitusių: kepta duona, su česnaku, ir jei visai pasiseka, dar ir su tuo pačiu sūriu. Čia susipina viskas: ir dantų laužymas į kietus paviršius, ir vieną kartą keptas gaminys (duona), paskui keptas dar ir antrą kartą, bet šį kartą jau persigėręs riebalais. Šis patiekalas galėtų būti nesveikesnis tik tuo atveju, jei jį pamirkytume į majonezą. Todėl dažnai būtent taip ir darome.

Skaitytojau, aš žinau, kad lauki moralo. Ar čia dabar Andrius Užkalnis pradės aiškinti, ką tau valgyti? Nepradės. Tik noriu pasakyti, kad kai kitą kartą pasakosi visiems, kaip mūsų mylimoje šalyje mes esam linkę skaniai ir sveikai maitintis, pagalvok nors sekundei, ką pats valgei per praėjusią savaitę, ir, svarbiausia, kuo maitinaisi atėjęs į svečius.

Tada neišvengiamai nuleisi galvą ir daugiau jau tą dieną apie lietuvių kulinarinį pasididžiavimą nieko nebesakysi.

Lietuvos Rytas, 2013 08 22

Saviškius reikia girti ir džiaugtis, kai gerai. Tai prašom.

Mano laikraščio „Lietuvos rytas“ interneto portalas lrytas.lt, paskelbęs apie nufotografuotą Čikagoje Neringą Venckienę, atskira istorija parašė apie tai, kad ji nupaveiksluota su ta pačia rankine, kuria puikavosi ir anksčiau (pridedama ankstesnė puiki nuotrauka, kur buvusi teisėja, manomai, pozuoja vieno žinomo kavinių tinklo reklamoje Vilniuje).

Straipsnyje dar paliečiama ir tetutės batelių tema (gal net ir kurpaičių, turint galvoje jos, kaip vidurio Lietuvos Pelenės, vaidmenį šiuolaikinėje tautosakoje).

Daugumai jūsų, arba net ir tiems, kas niekada jokiomis aplinkybėmis neskaito šio laikraščio ir portalo (arba nuo rytdienos atsisako prenumeratos), tai buvo įrodymas, kad žiniasklaida, puolusi žemiau grindjuosčių, dabar jau rauna plyteles nuo betono grindų ir smunka dar žemiau. Ten, kur rūsys ir jau pragaro vartai.

Rašyti apie rankinę – ne, čia jau paskutinė stadija. Ką jūs dar parašysite, jūs šiukšlių konteinerių žaliosios musės, žurnaliūgos, žurnalapalaikiai, atmatiniai dundukai?

Iš tiesų, nesimaivant ir neperdedant, pastebėjimas apie rankinę yra puikus klasikinės Vakarų žiniasklaidos pavyzdys, ir aš džiaugiuosi, kad mano laikraštis nepraleido progos parodyti, kaip reikia dirbti.

Mat žiniasklaidos funkcija yra stebėti, suprasti ir paaiškinti. Dažnai kuri nors iš trijų sudėtinių dalių yra pamirštama. Kai nėra sugebėjimo stebėti, tik atrajojamos svetimos istorijos arba „pranešimukai spaudai“.

Kai nėra sugebėjimo suprasti, pastebėti dalykai pasirodo publikai be jokios pridėtos vertės.

Kai nesugebama paaiškinti, atkišama „už kiek pirkau, už tiek ir parduodu“, supratimo veiksmas paliekamas vidutiniam miestelėnui, kurio sugebėjimai suprasti yra, kaip čia mandagiau pasakius, vidutiniai.

Visais atvejais vertės nepridedama, ir misija lieka neįvykdyta.

Detalių stebėjimas ir gretinimas yra vienas svarbiausių modernios ir profesionalios žiniasklaidos įrankių. Rankinė – toks dalykas, iš kurio daug galima pasakyti. Iš to, kad su ta pačia rankine tebevaikštoma ir plačiomis vėjuotojo miesto gatvėmis, irgi galima numanyti daug apie tai, kaip laikosi teisėja. Nebylus mirusio jūrų paukščio spalvos krepšys kybo teisėjai ant peties, kaip tas baltas albatrosas ant kaklo nelaimingam jūreiviui, nešiojamas kaip kaltės ženklas, bet taip ir neatnešantis išpirkimo.

Kai lietuviai Londone vilki tuos pačius išeiginius sporto kostiumus ir plastikines šlepetes, prieš dešimtmetį išlietas vidurio Kinijos kaimo neįgaliųjų kooperatyve arba priverstinio darbo stovykloje, tai irgi detalė, kuri daug pasako apie juos.

Vakaruose spauda – visa, ne tik bulvarinė, kaip kai kam galėtų pasirodyti – stebi ir gretina nuolatos. Detalės, smulkmenos, buities blyksniai yra tikra laikraščių ir televizijos duona.

Net sunku suprasti, kaip čia taip atsitiko, kad žurnalistams Lietuvoje pasidarė amoralu ir žema rašyti apie detales.

Skaitytojai yra žmonės, jie detales mėgsta ir išmano: tai paprasta įrodyti. Imkime paprastą automobilių turgaus prekiautoją. Sukeiskime jo vyrišką rankinę ant plono dirželio, „gėjuke“ taisyklingai lietuviškai vadinamą, ir nusiųskime jį vieną dieną į darbą su solidžiu portfeliu rankose. Pamatysite, ar liks nors vienas jo kolega neatkreipęs į tai dėmesio.

Vasarą ateikite į bet kurį Palangos paplūdimio barą, apsivilkęs šviesiais marškiniais ir su aplanku rankose. Pamatysite nesuvaidintą paniką dirbančiųjų akyse ir šnypščiantį šnabždesį vieni kitiems „slėpk antrą kasą ir skambink šeimininkui“.

Kur nors Pagėgiuose pakelis legalių cigarečių jūsų rankose, su lietuvišku užrašu, visiems patvirtins, kad esate ne tik nevietinis, bet ir rimtų pajamų žmogus, galimai oligarchas. Bet kuriuo atveju, jus gerbs ir gal net bijos.

Prieš šimtą metų aprašytas seklys Sherlock Holmes iš škoto Arthur Conan Doyle kūrinių nieko daugiau nedarė, tik stebėjo detales ir smulkmenas, ir pagal jas stengėsi viską suprasti. Bet tie kūriniai niekada nekėlė lietuvių skaitytojų pasišlykštėjimo, ir niekas nesakė, kad tas seklys visiškai nusipigino.

Todėl šiandien mano laikraštis parodė gerą pavyzdį visai žiniasklaidai, kaip reikia rašyti, ir apie ką. Žinoma, tai tik vienas iš žanrų, tačiau jo neįvaldžius, nieko gero nebus.

Czeslaw Milosz, Abėcėlė, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2012, 380 psl.

—

Oksforde yra toks muziejus, kuris galėtų būti labiausiai lankytina šalies vieta. Būtų, jei visi būtų tokie, kaip aš, mano skonio ir mano smalsumo tipo.

Pitt Rivers Museum buvo įsteigtas vieno žmogaus, Britanijos karininko Augustus Pitt Rivers, kuris XIX ir XX amžiuje, kai virš Imperijos nenusileido saulė, tarnybos reikalais tarnaudamas įvairiose pasaulio vietose rinko, pirko (nes dar ir buvo nemenkai turtingas) ir dėjo į kolekciją viską, kas sukurta žmogaus ir žmogui. Nuo šaukštų iki drabužių ir nuo skalpų iki medinių dievukų. Kolekciją padovanojo universitetui. Joje buvo 22 tūkstančiai eksponatų, dabar – jau virš pusės milijono. Viskas sudėta nemažoje patalpoje, dydžio gal sulig senąja Kauno Sporto Hale, nepaprastai tankiai. Daiktai surūšiuoti pagal paskirtis arba veiklos rūšis – maždaug.

Ten galima praleisti valandą, dieną arba metus. Žiūrint į eksponatus padėtus viršuje, paskui atidarinėjant stalčius, kur jų pridėta dešimt kartų daugiau.

Ir, kad ir ką bežiūrėtum, kad ir kiek laiko praleistum, žinosi, kad pamatei tik kraštelį. Ir kad tas svarbiau yra ne tai, ką pamatei, o tai, ką galėjai pamatyti, nes galėjai pamatyti daugiau, negu įmanoma žmogui. Tai labai geras jausmas. Tu valdai daugiau, negu gali aprėpti.

Czeslawo Miloszo knyga Abėcėlė yra trumpų (dažniausiai trumpų) apybraižų kratinys, bet negali vadinti jo kratiniu, nes viską sieja abėcėlė. Tačiau pati abėcėlė iš esmės yra sąlyginė, kažkada arbitraliai sukurta seka, kuri galėjo būti visiškai kitokia, jeigu būtų buvę kitaip. Todėl, greičiausiai, vis dėl to kratinys.

Aš jums pateiksiu truputį turinio, kad žinotumėt, apie ką aš. Tik truputėlį. Amerika. aptemusi sąmonė. Babtai. barokas. Gimbutienė Marija. Horacijus. pinigai. pirmoji meilė. Rūdninkų giria. smalsumas. Vakarų kvailumas. žavėjimasis.

Lietuvių kalboje žodis „kratinys“ turi griežtai neigiamą konotaciją. Kai skaitytojai nori sudirbti kokį nors mano tekstą, jie sako: „kažkoks minčių kratinys“.

Komentatoriai ir nekentėjai, Miloszas rašo apie juos (anonimai, 44 psl.)

Niekada nebuvau visuotinai mėgstamas, išskyrus menką būrelį bičiulių ir skaitytojų. Mes neturime pagrindo pernelyg uoliai tikėti savo teisumu. Mano priešai, rašę anoniminius laiškus, arba šaudę į mane iš už nugaros, dažnai būdavo savotiškai teisūs. Pirmiausia mano asmeninės ydos neleisdavo užkelti manęs ant pjedestalo net ir iškilus viešajam poreikiui.  Antra, mano iš prigimties piktybiškas charakteris neretai pratrūkdavo menkinamosiomis kalbomis apie kitus, ir dabar manau, kad tai buvo tiesiog netaktiška.

Miloszas nė sekundei nesustoja suabejoti, ar viską reikia pateikinėti per save, savo patirtis ir savo mintis. Jis – viso pasaulio, visų tų žmonių ir dalykų šviesą ir įvaizdžius sugerianti linzė, ir nesiruošia dėl to atsiprašinėti.

Knygoje puikiai jaučiasi, kad ji rašyta autoriaus kelio pabaigoje: žvilgsnis visą laiką nukreiptas atgal, tik atgal. Tas prideda nemažai liūdesio. Tačiau nė viena tema nėra išplėtojama – jos visos baigiasi, rodos, tik prasidėjusios, ir palieka daugybę klausimų, daugiausiai apie tai, ką jis žino, ir ko nepasakė. Langinės atsidaro, žvilgteli vidun, bet jas tuojau uždaro.

Man atrodo, gal aš klystu, tačiau tokios knygos labiau patinka vyrams, negu moterims. Man tai priminė knygelę, parašytą Britanijoje ir beprotiškai populiarią – daugiausiai tarp vyrų. Ji buvo išleista ir Lietuvoje: Ben Schott Schotto įvairenybės (Alma littera, 2010, vertė Rasa Drazdauskienė). Tai knyga apie visokias pasaulio detales, kurios neturėtų niekam būti įdomios – nuo jūreivystės signalų iki spaudos šriftų, nuo žodžių užsienio kalbomis iki įstatymų, kuriuos mažai kas žino. Tai buvo žinios iš atsitiktinių pažinimo sričių, bet būtent tas atsitiktinumas ir kūrė didžiausią žavesį.

Taip ir Miloszo knyga. Jis prašneka apie viską iš eilės, su kuo susidūrė, ir kas padarė įspūdį. Los Andželas, pavyzdžiui (189 psl.). Ir čia, kaip knygai būdinga, fiziniai žmonių ir miestų aprašymai lengvai mutuoja į apibendrinimus, kurie yra kaip razinos pyrage, nes tai ilgam pasėjamos mintys, kurios paskui mums leidžia turėti temų ir taisyklių dideliems išmąstymams.

Šis miestelių, rajonų, „suburbijų“ rinkinys iš tiesų neturėtų būti vadinamas miestu. Jis neturėtų net egzistuoti, nes niekas nestato miestų išdžiūvusiose lyg pipirai žemėse, kuriose viskas priklauso nuo iš toli gabenamo vandens. (…) Šie tylos plotai liudija, kad pranyksta visa, kas neišversta į judančių paveikslų kalbą. Galbūt nebėra jokios tikrovės, tik pramanytoji? Pramanyta ir kaip nors sutvarkyta, tik ne taip, kaip tai daro niekieno neverčiamas protas, šiaip jau neprivalantis užtempti pasaulio ant žiūrovo dėmesį išlaikyti pajėgiančio veiksmo kurpalio. Panirus į šią virtualiąją tikrovę, tampa nebeaišku, ar egzistuoja kokia nors kita tikrovė.

Lietuvių skaitytojui patiks tai, kad, nors knygoje minimos asmenybės yra daugiau lenkiškomis pavardėmis, gimtoji Miloszo Lietuva ir vaikystės vaizdai yra atspindėti ir papasakoti dar ryškiau, nei žmonių bruožai. Miloszas, nors ir pažinęs daugybę žmonių ir iš jų sėmęsis minčių, įkvėpimo ir jėgų, vis dėlto dažnai pasirodo kaip latentinis mizantropas, labiau mylintis mūrus ir dangų, gal todėl, kad akmenys neįžeidžia ir neišduoda.

Užvis labiausiai knygoje yra dievinamas Vilnius. Nežinau, gal čia mano toks įspūdis, gal todėl, kad aš (kaip ir autorius), nebūdamas vilnietis pagal gimimo vietą, mieste užaugau ir subrendau ir pamilau vėlyva, bet viską persukančia ir persunkiančia meile, kuri negali būti patirta žalio jaunuolio, bet atrodo, kad Czeslawui Miloszui Vilnius, jo studijų miestas, tapo visišku ir vieninteliu angelu globėju.

Net skyrius „miestas“ (204 psl.), prasidedantis lyg ir apibendrinančiu tekstu apie miesto fenomeną, jau trečiame sakinyje mini Vilnių ir jo nepaleidžia. Miestas yra Vilnius, su visa pagarba kitiems miestams, jis yra etalonas ir neprilygstamas idealas. Perskaitęs tai, kaip rašo Miloszas, jaučiuosi mažiau keistas dėl savo paties kone išprotėjusio susižavėjimo šiuo miestu, kurį drąsiai vadinu savu. Kai nuo kalvos į mane, einantį palei Vilnelę, žiūri Misionierių bažnyčia, aš jaučiuosi nusilenkiantis jai ir garbinantis ją, net ne kaip religinės prigimties pastatą, o dėl grožio, tobulumo ir trapumo.

Būtent Vilniui Miloszas dėkoja ir už pačią knygą, kur buvęs, kur nebuvęs, lygiai taip pat nusilenkia ir garbina miestą (O juk, 218 psl.).

Sugrįždamas po pusės amžiaus į gimtąsias vietas ir Vilnių, tarsi uždariau ratą. Patyręs tokį stebėtiną susitikimą su praeitimi, sugebėjau deramai jį įvertinti, nors ši gluminanti, sudėtinga patirtis praaugo mano kalbos išteklius. Gal tiesiog netekau žado, užplūdus jausmams, todėl griebiausi netiesioginės kalbos – užuot kalbėjęs apie save, ėmiau sudarinėti savotišką biografijų ir reiškinių sąvadą.

Kai skaitau tokius dalykus apie savo miestą, aš autoriui beveik pradedu pavydėti, nes slapčia manau, kad tokį santykį su miestu turiu tik aš vienas vienintelis.

Vien dėl tokių momentų knygą verta skaityti ir tuos momentus įsiminti. Jie, kaip slyvos pudinge, yra patys skaniausi, bet ir pats pudingas čia skanus ir nesprangus. Gal todėl, kad Czeslawas Miloszas šią knygą rašė jau tada, kai galėjo rašyti tik geriausiai, taip, kad geriau nebūna, be jokio spaudimo ir jokių įsipareigojimų niekam, tik savo prisiminimams ir prisirišimams.

Lietuvoje sezonas baigiasi anksti. Atvažiavus į Nidą rugpjūčio 25 dieną, viskas būna jau over, arba bent jau taip jaučiasi. Restoranai vyniojasi. Kitchen’as jau uždarytas, apsilupęs kaip nuo pat pradžių ir buvo, Grill House (kuris anksčiau buvo Sensus Grill & Wine, ir dabar yra su tuo pačiu meniu ir tom pačiom problemom) jau susikrovęs daiktus, nors dar dirba (“žinokit daug ko neturime, tai tikimės, kad neužsisakysit, ko nėra” – nu davai mes bandysim, o jūs sakykit, ar pataikėm, bus toks žaidimas), Seklyčia keistai zabita vestuvėms pirmadienį (“užsakyta”), nežinau, koks čia toks taimingas, bet gal po savaitgalio galim jumis mieli jaunavedžiai ir brangūs sveteliai pamaitinti su didele nuolaida, pasitikrinkit su kunigu, jis gal ir pigiau sutuoks, o gal čia kitos priežastys. Visur kitur be pasikeitimų, ir be pasikeitimų yra blogai. Nidai reikia pasikeitimų.

Geriausias pasikeitimas šiemet yra Swedbanko skyrius toje izboje, kur anksčiau buvo ar tai Ūkio Bankas, ar tai Akcinis Inovacinis Bankas, ar tai Lehman Brothers, ar tai kažkas iš nutraukusių veiklą. Tarp Kitcheno ir Maximos. Dabar ten tvarkinga, ir vietiniai antrepreniorai su pripučiamom lipynėm ir karbonadų dispensarijais gali šerti neapskaitytą juodą cash’ą tiesiai į banko sąskaitas. Swedbankas dar čia turi keistą akciją: mokėk jų kortele bent 20 Lt už beleką, imk tos dienos čekį ir Naglių gatvėje keisk jį į nemokamus ledus iš Swedbank ledų teliežkės. Gudru. Žiūrėk, ir pripratins žmones prie cashless tranzakcijų.

O šiaip žmonių nebėra daug: atrodo, mūsiškiai tenkina mazochistinius geidulius ir nešvankias fantazijas apie eiles prie kelto ir 6 val. trukmės vairavimą iki Vilniaus exactly tada, kai Nidoje blogiausia: per Žolinę. “Sakykit, kada Nidoje blogiausia? Per Žolinę? Ne vopros, tada ir važiuosim.” Paskui gali reflektuoti. “Oh hell, taip nepatogu ir prigrūsta buvo paskutinį kartą tik Maximoje Kūčių dieną. Prisimenu, laukėm valandą pasiparkinti, nebuvo vežimėlių, vaikas belaukdamas apsimyžo prie kasos, o paskui mums nubraukė mašiną. Mėgstu. Todėl dabar varysim į Nidą.”

O jau rugpjūčio pabaigoje, nors jūra šilta, orai geri ir šiaip puiku, tai jau nebe sezonas, ir nevažiuoja lietuviai. Velniai žino, kodėl. Gal kad nepasirodytų per lengva.

Dviračių takas į Preilą naujai nutiestas, praplatintas ir yra kaip magistralė. Nuo to jis dar nuobodesnis. Ir Preiloje kavos jau nebegaliu gerti po šio straipsnio. Už tiesą tenka mokėti. Todėl geriau varyti į oro uostą: ten kavos niekad ir nebuvo. Svajoju, kad kada nors ten pastatys nedidelį terminalą, bus Starbucks, prekiaus Tag Heuer ir Panerai laikrodžiais, newsagentas pardavinės anglišką spaudą, bus Business Class lounge su sofkėm, koks nors “Royal Dune Club”, ir šurmuliuos kelionių pasiutpolkė. Bet tada manęs nebeleis su dviračiu prasilėkti per pakilimo taką.

Atvažiavo jau ir provincijos segmentas. Lotmiškio gatvėje trys dačnikai ir jų dama pamatė mane ir pradėjo aptarinėti. Garsiai aptarinėti. “Užkalnis? Tikrai Užkalnis, nepažinau, kai taip išpuoštas.” Apsisuko ir grįžo atgal, kad pažiūrėtų per tvorą, kaip per kiemą einu link savo namelio. Kitą kartą, jaučiu, dar ir užeis ant kavos.

Vakare, laukdamas dukros, perkančios pardėje kokius tai saldumynus, už kuriuos duoda Putkonautus (pavadinimas pakeistas, siekiant išvengti nereikalingų minčių apie apmokėtą reklamą), atsisėdau ant vieno iš jau tuščių gintaro pardavėjų stalų. Vietinis gyventojas (arba gerai įsikultūrinęs atvykėlis) šast prišoko, paspaudė ranką, ir pakvietė prisėsti ant jo prekystalio. Mandagiai atsisakiau.

Lietuvos Rytas, 25 08 2013

Kai buvusi teisėja ir bėglė nuo teisingumo Neringa Venckienė buvo nufotografuota Čikagoje, o Lietuvos teisėsauga tik skėsčiojo rankomis ir aiškino, kodėl daro viską, ką gali, o gali nelabai ką, tai būtų lengva baksnoti pirštu į tą teisėsaugą ir gėdinti.

Galima net pinti sąmokslo teorijas, girdi, tyčia nenori, kad ji grįžtų, nes jau kai grįžtų, tai visiems užkurtų pirtį. Nes, girdi, tetutė tiek žino, tiek visko galėtų papasakoti. Kaip tas apdainuotas kelias – kad atsistotų, stogą nukeltų, kad prakalbėtų, daug pasakytų. Arba kažkaip panašiai. Ir visiems būtų riesta.

Sąmokslo teorijos, žinoma, yra juokingos. Viską, ką žinojo violetinio sąmokslo Kasandra, ji jau papasakojo. Ko nežinojo, arba ką išsigalvojo, irgi jau papasakojo. Galimai dar ir dėl jos palaidų kalbos padargų dabar, kaip manoma, teisėsauga jai turi klausimų. Kas bent puse akies sekė visą istorija, tai neabejoja, kad gebėjimas prikąsti liežuvį nėra stipriausia buvusios teisėjos asmeninė savybė.

Taip, žinoma, mums visiems būtų maloniau, jei teisėsauga dažniau galėtų papasakoti apie tai, ką padarė, o ne tai, ko negalėjo padaryti, ir kodėl. Tai tiesiog žmogiška. Mes visi labiau mėgstame žmones, kurie ieško būdų, kaip kažką padaryti, o ne priežasčių, kodėl kažkas negali būti padaryta.

Apsidairius aplink, būtų lengva pradėti vertinti Lietuvos teisėsaugą, kaip neįgalią. Garsus verslininkas nuteisiamas, tačiau kvatoja visiems į akis, šypsosi pro akinius ir ramiai ilsisi gintarinėje Palangoje, turtingo koncerno varganai apstatytoje poilsinėje, išduodančioje paprastą skonį. Visokioms apeliacijoms – dar mėnesių mėnesiai, dar galima bus į valias pasišaipyti iš teisėjų ir prokurorų.

Du buvusio banko vadovai slapstosi Londone, ir visos procedūros, kurios turėjo būti greitos, pasirodė lėtesnės, nei rytinis eismas į Vilniaus miesto centrą iš miegamųjų rajonų. Vėl visi skėsčioja rankomis – ką mes daugiau galim padaryti?

Tačiau čia ne Lietuvos teisėsaugos – ne vien Lietuvos, ne vien teisėsaugos – bėda. Jungtinės Valstijos nieko negalėjo padaryti su Edward‘u Snowden‘u, buvusiu CŽV kompiuterių specialistu, nusėdusiu Rusijoje. Julian Assange, slaptos informacijos skleidėjas, jau daugiau nei metai tebelindi Ekvadoro ambasadoje Londone. Tų žmonių nori didelės ir galingos valstybės su brandžia teisėsauga, ir negauna. O jūs čia sakote – Neringa Venckienė. Nejuokinkite.

Ta pati Didžioji Britanija metų metus tamposi su įvairiais vienaakiais, vienarankiais, o taip pat visiškai įgaliais neapykantą spjaudančiais islamistais, sugužėjusiais į šalį iš viso atsilikusio pasaulio, ir negali jų ne tik kad įkalinti – net išsiųsti į jų gimtąsias šalis, nes privalo saugoti juos nuo ten galimų skriaudų. Geriau tegul jie gyvena Londone, gavę pastogę, ginami ir pamaitinti mokesčių mokėtojų, ir toliau sau penktadieniais žinomose mečetėse kviečia pragaro ugnį ir pražūtį tai šaliai, kuri dabar juos vis tiek gina, dėl savo silpnumo ir netikrumo, ir moralinio stuburo neturėjimo.

Tai vis nusilpusios civilizacijos požymiai.

Mes Lietuvoje kol kas turime tik palyginti neagresyvius pavyzdžius, nors ir jų daugoka. Kai lengviau mokytoją atleisti už darbo už tai, kad aprėkė mokinį, negu mokinį išvaryti iš klasės per pamoką. Kai pašalpų gavėjai eina į TV laidas ir drasko akis mokesčių mokėtojams, mojuodami aplankais su įstatymais ir rėkdami, kad jiems priklauso. Kai nedirbantiems atveža paramą maistu, o jie sako, kad pasiims tik tada, jei jiems užneš tą maistą į ketvirtą aukštą. Kitaip nereikia. Ir dar, parodykit, ką čia atnešėte. Pasirinksim, ką paimti. Kalinių skundų liūtis – visi supranta, kad taip tyčiojamasi iš sistemos, bet niekas nieko negali padaryti.

Tai – visų didžių civilizacijų irimo požymiai. Romos imperija perėjo tuos pačius etapus savo saulėlydyje, kai geriausiai sekasi įžūliausiems ir primityviausiems. Barbarams.

Nes išsimokslinę ir brandūs visuomenės nariai, kaip ir civilizuotos teisėsaugos sistemos, yra labiau užsiėmę rietenomis su vidaus priešais, užuot kovoję su pavojais. Gerai maitinamos politinio korektiškumo, lygių teisių, aprėpties, išplėsties ir tvarios darnos nevyriausybinės organizacijos užsiima sisteminiais, pasimėgaujamais skundimais ir metodiškai smaugia žodžio ir raiškos laisvę garbės, orumo ir „neapykantos skleidimo“ skudurais. Kai teismų sistema užkemšama šiuo teisingumo imitavimu, ji dūsta ir nebelieka laiko nusikaltėliams, žudantiems ir plėšiantiems. Sistema nėra guminė, ji suvirškina tik tiek, kiek gali suvirškinti.

Civilizacijos ėduonies požymiai – visur. Visiems matyti, kad euras yra nevykęs projektas, bet jis palaikomas dėl religinių priežasčių, ir tempia paskui save visus. Graikija yra toks pat beviltiškas bankrotas, bet jei kiša pinigus toliau: tris šimtus eurų per mėnesį gaunantis estų pensininkas turi pasispausti, kad graikas galėtų toliau gauti devynis.

Europiečiai supranta, kad Graikija visus apgavo, ir, paprasčiau sakant, pasielgė kaip giminaitis, apsigyvenęs viešbutyje, dvi savaites gėręs, valgęs ir žiūrėjęs mokamus filmus, paskui pasirodo negalįs sumokėti. Už jį ne tik sumoka kiti, bet ir leidžia jam lindėti viešbutyje toliau. Mainais jis turi pažadėti, kad galbūt neužsisakinės paties brangiausio vyno. Nuo tokio pasiūlymo giminaitis pasiunta, sudaužo koridoriuje veidrodį ir nudrasko užuolaidas, tačiau paskui galiausiai pasilieka gyventi, nes žino, kad jo niekas neiškeldins, kol jis neprašys leidimo pasilikti, ir įžūliai išsidrėbs.

O jūs dar sakote – Neringa Venckienė, vaikštanti Čikagos gatvėmis ir besišypsanti į veidą teisėsaugai. Tiesiog dabar yra toks metas, barbarų ir akiplėšų metas. Reikia pratintis.

Jei šviečia šviesos naktimis languos,
Tu būki budrus, Lietuvos pilieti:
Gal ten sprendžia ką nors tuos namuos
Ar tik neteks tau, brol, kentėti?

Portalas 15min.lt išspausdino istoriją apie šoferį, kuris ne laiku, ne vietoje ir neblaivus pasisklaidė per budulių ir marozų riaušes prie Seimo ir užlėkė ant nejuokingos 300 000 Lt baudos. Istorija yra čia, ir ji banali ir daug kartų matyta: kaip ir visada, skaudžiausiai gyvenimas muša žąsinams, kurie ne prie ko, o atėjo tik pažiopsoti. Taip būdavo visais laikais, ir jau mokykloje karščiausia pirtis būna užkuriama ne tam, kas organizavo mėtyti sniego gniūžtes į praeivius, o tam, kas metė gniūžtę tada, kai į kiemą išėjo dirikas. Tas metęs dažniausiai būna geriukas su akiniais, kuris tik dėl kompanijos išėjo ir tą gniūžtę metė. Jis niekada šiaip gniūžčių nemėtydavo.

Ta proga sveika prisiminti istoriją iš mokyklos laikų: mūsų anglų kalbos kabinetas išėjo langais į dabartinę Domininkonų (tada – Garelio) gatvę. Anuomet buvo mada šaudyti gumytėmis iš sukarpyto rudo elastinio binto – užtempi ant tušinuko smaigalio, ir jos paleistos kala į priekį. Ypač retos ir veiksmingos buvo gumytės, supjaustytos iš storesnės gumos (dažniausiai – iš kamuolio kameros), oranžinės “apelsinkės”: tas ištempti buvo sunkiau, negu mane prikalbėti vykti į kokį nors vakarėlį*, bet jau užtat kai kala, tai su triguba jėga, kaip masinio naikinimo ginklas.

Mano klasiokas, kuris paskui buvo Seimo narys**, ir šiaip ne labiausiai išdykęs vaikas iš visų, įsitraukė į šaudymą vėliau, ir šovė pro atidarytą langą (mokytoja buvo trumpam išėjusi iš klasės). Gumytė nulėkė į praeinantį diedą su akiniais, trenkėsi jam į vidinę akinių stiklo dalį, atšoko ir įstrigo tarp akies voko ir akinių linzės paviršiaus, kas sukėlė jo nemenką sumišimą. Atėjęs į mokyklą, jis nesunkiai rado mūsų klasę pirmame aukšte (antroji einant link Šv. Jonų bažnyčios, skaičiuojant nuo spaudos kiosko) ir mano klasiokui baigėsi nemalonumais. O šaudėme tai visi.

Tai štai, o pasakojimas yra apie tai, kad straipsnis sako: “2009 metais prie Seimo vykęs protesto mitingas prieš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės naktinį mokesčių perversmą netikėtai virto beveik riaušėmis.“

Dabar sustojam ir pagalvojam: kodėl 2009 m. mokesčių pakeitimas vadinamas “perversmu”, ir dar naktiniu?

Andriaus Kubiliaus vyriausybės, demokratiniu būdu paskirtos, buvo padidinti mokesčiai – tai yra vyriausybės kompetencijoje. Nepatiko? O ir neturėjo patikti. Man irgi nepatiko mokėti daugiau***. Mokesčiai nėra Oskaro Koršunovo teatras, kad patiktų. Perversmas yra neteisingas naudojamas terminas.

Nuo neteisingai naudojamų terminų prasideda melagingas galvojimas. Kai žmogus oro uoste imigracijos pareigūną vadina muitininku, tai nėra nusikaltimas, tai tik nesusivokimo aplinkoje išraiška. Būtent dėl tolesnio nesusivokimo aplinkoje tas pats žmogus vėliau sutinka eiti iškrovinėti Dartforde (rytų Anglija) kontrabandinių cigarečių iš Lietuvos, kur jį ir kitus panašius nesusivokėlius pariša Jos Didenybės Mokesčių ir Akcizų pareigūnai, ir jau tada pasidaro viskas labai rimta. O prasideda nuo nedidelio nesusivokimo.

Lygiai taip pat pavojingos kvailybės – arba bent jau intelektinio tingumo – požymis yra vadinti reformą “naktine”. Koks yra skirtumas, kada ji priimta? Seimo ir Vyriausybės nariai yra laisvi pasirinkti jiems tinkamą balsavimo laiką, ir jeigu reikia sėdėti per naktį ir balsuoti, tebūnie. Aš esu daugelį savo geriausių darbų padaręs vėlai vakare. Koks skirtumas?

Naktinis yra akcentuojamas tik todėl, kad prie reformos būtų pridėta neigiama konotacija, lyg ir užsimenant, koks kvailas, neišsimiegojęs, neišnešiotas tas sprendimas buvo.

Tai idiotiška ir beviltiška: prisiminkim nors ir tai, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo priimtas 22 val. 44 min. Irgi lyg ir ne darbo valandomis. Kas nors jį vadina naktiniu? Jums tik atrodo, kad ne. Jei gerai prisiminsite, SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas tais laikais irgi argumentavo sakydamas, kad susirinko ir paskubomis nubalsavo. Todėl, kai vadinate Andriaus Kubiliaus mokesčius “naktiniais”, mokotės iš geriausiųjų.

Kol nepamiršau, ir kad neliktų abejonių, panašūs komplimentai galioja ir tiems, kas vadina Andrių Kubilių fiziku arba laborantu, nes tai, šių žmonių supratimu, viską pasako apie jo sugebėjimus vadovauti vyriausybei****. Be jokios abejonės, ministrų tarybos pirmininku gali būti tik kažkas, įgijęs atatinkamą kvalifikaciją, kuri suteikiama pirmininkų kvalifikacijos kėlimo kursuose Visasąjunginiame Ninos Ivanovos vardo Ministrų Pirmininkų Kvalifikacijos Kėlimo Kursuose Leningrade. Visi kiti netinka. Aš jau pavargau priminti tai, kad Britanijos premjeras John Major apskritai neturėjo aukštojo išsilavinimo diplomo (kaip ir aš), o Margaret Thatcher buvo chemikė. “Chemikė iš profesijos, tegu sau pilsto druskos rūgštį ir kalio cianidą, ką ji išmano apie valstybę?” sakytų bet kuris iš mūsų urodų.

Beje, tai, kad Ingrida Šimonytė yra profesionali finansininkė, visiškai neįtikina tautinių idiotų šutvės – na kaipgi, tada galima aiškinti, kad ji “buhalterė” arba dar ką nors panašaus*****.

Kai kas nors prikiša vyriausybei sprendimų priėmimo paros laiką, tai lygiai taip pat protinga, kaip pabrėžti, kad prezidentė arba finansų ministrė nėra ištekėjusios ir neturi vaikų, o Vytautas Landsbergis – “muzikantas”. Tai yra labai kvailų, labai bejėgių ir labai atrodančių žmonių teritorija. Juos vadina piktais runkeliais. Nepamirškite apie tai, kai kitą kartą prasižiosite.

—

* Aš labai nemėgstu pokylių, susibūrimų, didelių kompanijų, “paplepėjimų prie vyno taurės” ir panašaus laiko leidimo.

** Nesakysiu kas.

*** Taip, jau tada mokėjau mokesčius ir Lietuvoje, nes turėjau pajamų.

**** Tas pats yra pasakytina ir apie Viktoro Uspaskicho vadinimą svarščiku – jis turi daugybę trūkumų (ypač tai, kokius debilus kviečiasi į savo gimimo dieną), not least tai, kad yra apipintas žulikavimo, blogo skonio ir liaudies švenčių šūdais baisiau, negu Silvio Berlusconi – nepilnamečių apatiniais drabužiais, bet tai, kad jis turi suvirintojo kvalifikaciją, nėra joks trūkumas. Aš pats esu žalioje jaunystėje trumpai dirbęs batsiuviu, ir jeigu kas nors nori tai pridėti prie mano neigiamų savybių, tai labai prašom. Būkite mano svečiais, idiotai.

***** Pusiau bedarbiai prieglušiai, tik retkarčiais išsivaduojantys iš pilnaties, zapojaus ir kitų demonų, kremtančių jų juodas ir kinivarpų išgraužtas komjaunuoliškas dūšias, panašiai mėgsta iš savo susmirdusios bejėgystės varyti ant manęs, kad aš “ne žurnalistas”, nes nesu gyvenime parašęs “nė vieno žurnalistinio teksto” (žinoma, kad esu, galimai ir daugiau už juos pačius – bet koks jiems skirtumas, urodams). Jiems antrina spuoguoti interneto klipatos, kurie rašo, kad aš BBC “valiau tualetus”, “nešiojau skrajutes” ir “viriau kavą”. Kas jiems belieka? Todėl tęskite, mes jūsų klausome.

Niekada neslėpiau, kad esu dešinysis apžvalgininkas*. Tai buvo aišku visiems, kas moka skaityti, nepaisant to, kad dėl tebekerojančio sovietinio idiotizmo yra gajus įsivaizdavimas, kad apžvalgininkai yra žurnalistai, o “žurnalistai privalo būti objektyvūs”. Kitiems dar atrodo, kad kažkas kažką privalo deklaruoti arba įspėti skaitytoją apie savo įsitikinimus.

Visiškas briedas, žinoma. Niekas neprivalo būti nei objektyvus, nei argumentuotas, nei nuoseklus: aš galiu girti dešiniuosius už tą patį dalyką, už kurį puolu kairiuosius. Galiu pasirinktinai nušviesti tas sritis, kurios man svarbios ir naudingos tiems, ką laikau savo žmonėmis, vykdančiais iš esmės teisingos krypties veiklą.

Visi daro klaidų, ir dešinieji dažnai yra nenuoseklūs, bet aš nesu koks nors lunatikas, kad kenkčiau saviškiams. Kiekvienas protingas rinkodarininkas žino, kad konkurentų trūkumai išnaudojami savo naudai, o savų trūkumų neigiamas poveikis suvaldomas arba jie irgi pasukami savo naudai. Niekas, išskyrus sovietinius idiotus, protaujančius penkmečių kategorijomis ir socialistinio lenktyniavimo lozungais, nereikalaus, kad Coca-Cola atstovai bešališkai pasakotų apie Pepsi.

Bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius paskelbė dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžių. Jis dažnai būna teisus, teisus yra ir dabar. Kairieji valdžioje reiškia, kad mes ketveriems metams** turėsime daugiau temų, nei anksčiau, ir medžiaga bus sultingesnė. Tai normalu ir veikia abiems pusėms. Anglakalbiame pasaulyje yra žinoma, kad Margret Thatcher, Ronald Reagan, George W. Bush (pastarasis šiek tiek mažiau) buvo aukso amžius angliškajai stand-up komedijai, kuri pagal savo esmę yra anti-establishmnet’inė ir kairioji (nors dešiniųjų humoristų yra, bet jų gal penkiskart mažiau, nei kairiųjų).

Tai neigti, tuo stebėtis ar piktintis yra taip pat beprasmiška, kaip atkreipti dėmesį į tai, kad ruduo yra palankiausias metas grybautojams. Romui Sadauskui-Kvietkevičiui šis palyginimas apie grybus patiks, nes jis yra Dzūkijos autoritetas.

Teisinga pastebėti ir tai, kad jėgos nelygios. Dešinieji apžvalgininkai, atvirai ir noriai naudojantys trolingo metodus, gluminantys ir besišaipantys asimetriškai, įžūliai, nemandagiai ir labai juokingai, yra lyg Svajonių Komanda, palyginti su išblyškusiais, liūdnais, mekenančiais ir stenančiais, ūbaujančiais “apgailėtina” kairiosios pusės pavargėliais. Žiūrėti, kaip koks nors Audrius Bačiulis ar Mykolas Kleckas suvarinėja stenančius kairiuosius, yra ne mažiau estetiška, nei gėrėtis Chuck Norris’o veiksmais filme Delta Force.

Kai Algis Ramanauskas kūrė Radioshow personažus ar vėlesnius charakterius, ir pusė Lietuvos bliovė ir bliauna, kad nejuokinga ir pigu, jis nieko kito ir nesitikėjo. Jam ir nereikia, kad komunistinėms atrūgoms, žiūrinčioms KVN per Pervyj Baltijskij, arba Baskovo koncertų auditorijai, tai patiktų, kad jie suprastų ir apskritai ne jiems visa tai yra. Jie – tik objektai, jais pasinaudojama tiek, kiek reikia, ir bus pasinaudota vėl, kai reikės. Pajuokai, patyčioms ir sudirbinėjimui. Niekas nesakė, kad kurapkų medžioklės sezonas turi patikti kurapkoms.

Labai panašiai, kai aš sakau Duskit pavidolei, o manęs klausia – kur čia humoras, aš atsakau: humoras čia esi tu, nes klausi.

Taip, mes esame dešinysis Trolibanas - radikalūs, įžūlūs ir tikrai nesistengiantys patikti visiems, dešinieji . Mums užteks per akis to pusantro milijono žmonių (ar kiek daugiau), su kuriais mums pakeliui.

—

* Nors partinis nebuvau ir nesu.

** Nebent naujoji koalicija dar greičiau pūškuotų link savo logiškos pabaigos ir subyrėtų anksčiau, kas ne išimtis.

Su šiais vaizdais Vilniuje viskas tvarkoje. Dar reikia kai kurius dalykus sutvarkyti, kad jau tikrai būtų kaip Vakarai.

Pinigų Karta, 12 11 2012

Vieną vakarą po koncerto* ėjome nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Vilniaus Senamiestį su mintimi išgerti ir užkąsti naktipiečių**. Ką supratome? Maždaug po 22:30 pasirinkimai mūsų sostinės centre labai riboti (na, gerai, galėjome nueiti į Šekspyro viešbutį prie namų, bet jau būtų buvę vėlu, tai čia jau patys kalti).

Pasirinkimai tokie riboti, kad baisu.

Zoe’s jau uždaryta, Kempinskiui nesijautėm pasiruošę morališkai, kaip ir Ambertonui (vis baltos staltiesės, o mes sušlapę), o Pilies gatvėje ir jos prieigose viskas arba uždaryta, arba labai neskanu (neminėsim vardais, bet kai sakau neskanu, tai galvoju apie Aulą, kuri veikia iki vidurnakčio). Galų gale nuėjome į Narutį (pastaba barmenui: į G&T galima pilti truputį daugiau G, tai yra, džino, tai bus gerti smagiau, visgi mes jau pilnamečiai).

Taip, kelias vietas – ne visiškai nišines jaunimines ir nebūtinai apstotas girtų marozų, kaip dažnai būna šiaip jau neblogoje naktinio valgymo vietoje Cozy’s, bet ar tai pritinka sostinei?

Aną dieną netyčia (garbės žodis, netyčia) junginėdamas kanalus, įsijungiau per RenTV rusišką šou “Come Dine With Me” variantą (Lietuvoje aną sezoną rodė per BTV – Kviečiu Vakarienės). Tas šou filmuotas Rusijoje ir su autentiška rusiška publika – kažkokiom baisiom fyfom (viena iš soliariumo, kita išblyškus), marozu striptizo šokėju, kuris moka padaryti daug atsispaudimų, psichiatru (apsivilkusiu kraupiu turkišku megztiniu, prieš kurį blanksta visi dėvėtų drabužių aprėdai), na ir diedas juodais marškiniais ir baltu šlipsu, kuris titruojamas kaip “visuomenės veikėjas”.

Tai va, jie visi vaikšto į savo nabagiškus butus ir valgo siaubingą, epiškai baisų maistą (keptuvėje apskrudinta ruginė duona su ištirpdytu sūriu ant viršaus, plius puode virta gyslota jautiena su kažkokiom paprikom ir be druskos), iš produktų, kuriuos perka parduotuvėse, palyginti su kuriomis mūsų lietuviškos Aibės atrodo taip, kaip turėjo atrodyti Marshall Field’s*** Čikagoje alkanam ir pirmą kartą į užsienį patekusiam komjaunuoliui iš Panevėžio. Jie ten geria šiltą baltą pusiausaldų vyną iš taurių su čeburaškomis ir balsuoja, kam skaniau.

Žiūrėdamas tą laidą, supratau, kaip toli Lietuva nuėjusi, palyginti su nykia tarybine praeitimi ir pilkuma. Lietuva yra taip toli, kad net nesimato (nors, žinia, provincialumo irgi yra, bet jis yra jau kitoks provincialumas, jis labiau primena kokį nors itališką banką Banca Popolare di Rivoluzione Comunista e Agricoltura Sussidiata****, kur nėra interneto bankininkystės, arba vokišką prekybos centrą, uždarytą sekmadieniais, tai jau Pirmojo Pasaulio provincialumas).

Todėl pagalvojau, kad Vilniui reikia kelių paprastų dalykų, kurie priartintų jį arčiau prie Vakarų. Aš sąmoningai nedėlioju šių dalykų ekonominio pagrindimo, nes galima rasti milijoną priežasčių, kodėl šie dalykai yra neįgyvendinami, bet čia yra straipsnis apie svajones ir troškimus. Viskas prasideda nuo svajonės.

1. Jau minėto naktinio valgymo turi būti daug. Vilnius turi būti The City That Never Sleeps, miestas, kuris niekada nemiega. Kad ištisą parą šviestų langai ir čirškėtų griliai.

2. Kalbant apie nemiegantį miestą – net ir miegančiam reikia, kad jis atsibustų. Vilniuje vis dar labai silpna pusryčių mieste tradicija. Jų nedaug (galima, žinoma, eiti į viešbučius, ką labai rekomenduoju, tačiau viešbučiai nėra išeitis), o tie, kurie yra, atsidaro absurdišku laiku: 9 val. ar dar vėliau. Pusrytinės vietos turi veikti nuo šešių, ten turi irgi čirškėti griliai ir kavos aparatai.

3. Vilniui (o ir visai Lietuvai – bet daugiausia vis dėlto Vilniui) labai reikia sekmadieninio laikraščio. Neužtenka šeštadieninio Lietuvos Ryto su priedais, aš norėčiau, kad būtų pirkti toks leidinys, kaip pusė sekmadieninio angliško arba amerikietiško laikraščio. Ne mažiau. Ir būtinai sekmadieniais. Popieriuje, ne internete.

4. Vilniui labai reikia brangaus ir kokybiško taksi. Na, kaip kažkada Pramogų Bankas varinėjo su septintais BMW (tiesa, tik kelis turėjo). Zuoko taksi Vilnius Veža (1450) yra gerai, bet visą laiką, kai jų labiausiai reikia, jų nebūna. Tada tenka kviestis Martoną. Aš norėčiau, kad būtų taksi po 4 Lt už kilometrą (ai, gali būti ir brangiau) ir kad galima būtų prisizvanyti.

5. Pietums reikia patogių kavinių, kur būtų dideli puodai kavos su brangiais, gerais sumuštiniais. Coffee Inn, Caif Cafe ir kiti yra orientuoti į paauglių segmentą. Užkandžiai ten nekokie. Niekas ten neina dėl pavalgymo. Geras sumuštinis gali kainuoti ir 20 Lt, ir 30 Lt. Ne bėda.

6. Kepyklų, tokių kaip Thierry Užupio gatvėje, Vilniuje turėtų būti dvidešimt ar dar daugiau. Ir kad ten būtų švieži croissant’ai, ir kad jeigu kas juos pavadintų “krosantais”, būtų išprašomas iškart į lauką (juokauju).

7. Kino teatro, kur viskas būtų anglų kalba, be jokių verstų filmų ir net be subtitrų (nuo jų darosi bloga, nes anekdotiniai vertimai “jis buvo šlykštus, aš maniau, kad išmėtysiu visus sausainius” ne retėja, bet, rodos, plinta). Aną dieną klausiau per radiją kalbant apie Ray Bartkų ir cituojant kažkokį straipsnį, kur buvo paminėta “iki Rafaelio kūrusių menininkų tradicija”. Pre-Raphaelites nėra iki Rafaelio kūrę menininkai*****.  Tai štai jums ir prašom.

8. Labai blogai, kad Vakarų burgerinėms atstovauja tik McDonald’s. Burger King yra žymiai geriau. Dar geriau – Wendy’s.

9. Galiausia, norėčiau, kad viešbučio bare, paprašius martinio, automatiškai neatneštų vermuto. Ir kad nors didžiuosiuose tarptautiniuose viešbučiuose žinotų, kas yra Club Sandwich, net jei jo nėra meniu (kodėl jo nėra meniu, tai atskiras klausimas).

Tada, mano supratimu, Vilnius bus arčiau Vakarų.

Priedas Protokolų leidimui: o dar Lietuvos provincijoje reikėtų blizgančių burgerinių ir kavinių – apie tai esu netiesiogiai minėjęs. Dzūkijos nacionaliniame parke, prie kelių, labai padėtų gražūs ir šviečiantys McDonald’s, Burger King ir Starbucks. 

—

* Koncertas buvo Ūkio Banko teatro arenoje.

** Mintis apie tai, kad nakčiai nereikėtų valgyti, jau girdėjau

*** Nebėra tos parduotuvės Čikagoje. Parduotuvė yra, bet ji jau taip nebesivadina.

**** Komunistų revoliucijos ir subsidijuoto žemės ūkio liaudies bankas (it.). Tokio banko Italijoje nėra, aš jį išgalvojau.

***** Rafaelis gyveno XV-XVI amžiuje. Prerafaelitų bendrija veikė XIX amžiaus viduryje, t.y., daugiau nei 300 metų vėliau.

Ateitis šviesi: kuo toliau, tuo mažiau bus žiūrima į daug laiko suėdusius ir brangiai kainavusius popierėlius.

Lietuvos Rytas, 2012 11 18

Dėmesio, taisyklės pasikeitė. Nauja tvarka. Ne, ją įvedė ne naujoji koalicija po rinkimų. Čia kita tvarka. Tvarka, pagal kurią žmonės randa darbą, gauna pinigus (dažnai – didelius) ir kyla aukštyn karjeros laiptais.

Tvarka tokia. Diplomo jums nebereikia. Tai yra, kartais kai kam gali ir prireikti, o kai kurioms profesijoms (architekto, teisininko, gydytojo) – jis tebėra būtinas.

Tačiau jei jūsų profesija – ne iš šių, nebegaiškite laiko man įrodinėdami, kad kliedžiu nesąmones, ir kad jūsų turimas, arba ateityje planuojamas, diplomas jums ką nors užtikrins ar padės.

Neužtikrins, greičiausiai, nieko. Nes laikai pasikeitė. Prieš kelias dienas paskelbta tai, ką daugelis žinojo jau anksčiau: geriausieji Lietuvos darbdaviai (ne patys tokiais pasiskelbę – kitų išrinkti), skiriantys daug pinigų savo darbuotojų mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, nelabai domisi tuo, kokį diplomą atsineša parodyti būsimas darbuotojas.

Čia ne tik Lietuvoje šitaip. Savo praėjusiame gyvenimo etape Britanijoje, atrinkau ir pasamdžiau daug žmonių – kelias dešimtis – iš viso pasaulio į didžiausią pasaulio žiniasklaidos organizaciją. Nė vieno karto nei man, nei mano kolegoms nebuvo aktualu „ką baigė“. Norėjome žinoti tik „ką moki“, ir iš kur žinai, kad moki? Dirbai kažką panašaus anksčiau? Papasakok apie patirtį.

Nesigirsiu, bet aš samdžiau labai sėkmingai (tai mano neišnaudotas talentas, jeigu ką). Iš kur žinau, kad sėkmingai? Iš to, kokie buvo jų darbo rezultatai, ir kaip toliau vystėsi jų karjera. Ir nė karto nesu žiūrėjęs jų diplomų ar įdėmiau skaitęs apie tai, ką jie mokėsi. Net rekomendacinių laiškų beveik neskaitydavom – segdavom į kandidato aplanko galą.

Lietuvoje jau daug kur seniai taip yra. Tik žymiai labiau gydo ir ramina pasvarstymai apie tai, kad darbdaviai yra puspročiai, kurie sugalvoja tokius reikalavimus, kurių niekas negali patenkinti, duoda užduotis suverpti nesibaigiantį pluošto kuodelį, sunešioti geležies klumpes ir iškepti pyragą be indų, o paskui, neįvykdžius visko šito, nemoka pinigų ir visus išveja. Dar aprėkia ir išsityčioja.

Žinoma, visa tai yra pasakos: sėkminga įmonė negali taip veikti. Ir normalūs žmonės nejaučia jokio pasimėgavimo, kai darbuotojas neatlieka užduoties. Mėgaujasi atleidinėdami iš darbo tik iškrypėliai.

Tai štai, situacija pasikeitė. Suprantu, tai šokiruoja, ir todėl pirmiausiai reikia laukti audringos atmetimo reakcijos. Tokia jau ir girdėti. „Darbdaviai mokslą nuvertina“. „Mūsų durnių laivo darbdaviams reikia tik nemąstančių robotukų, kad aklai vykdytų komandas.“ „Viršininkai tik nori, kad jiems užpakalius bučiuotų ir viskas, tam diplomo juk nereikia.“

Tie, kas taip sako, labai klysta. Jie nelabai žino, iš kur verslas uždirba pinigus. Kvailais sovietiniais papročiais gyvena tik valstybinės įstaigos (ir tai ne visos), bet joms nereikia rezultatų. Visi kiti verslai gyvena tik tol, kol sugeba pagaminti ir parduoti.

Tam, kas augina grikius, nereikia, kad darbininkai kepurę keltų prieš viršininką. Jiems reikia tokių, kurie greitai ir gerai nuima derlių. Televizorių parduotuvei nereikia darbuotojų, kurie geriausiai bučiuoja vadybininkui rankelę ir linkčioja. Jiems reikia tų, kurie geriausiai parduoda televizorius.

Tie, kas yra dirbęs nors truputį atsakingesnį darbą, nei indų plovimas (nors irgi netinka – restoranų savininkai pasakys, kad bet ko prie indaplovės prileisti negalima, jei nenori problemų), puikiai žino, kad viskas, ko darbdaviui reikia, tai žmogus, kuris problemas spręstų, užuot jas kūręs.

Diplomas, deja, dar niekada negarantavo, kad taip bus su naujai priimtuoju į darbą. Garantijų apskritai nėra, yra tik didesnė sėkmės tikimybė, jei žmogus jau turi patirtį.

Atvirkščiai, asmuo su diplomu, manantis, kad jis ką tik įgavo kažkokių naujų teisių – į geresnes pareigas, didesnius pinigus, erdvesnį kabinetą – yra pats savaime naujos problemos užuomazga. Jis darbe ne darbą dirbs, o savo teises įrodinės.

Tai daugeliui gali atrodyti be galo neteisinga. „Tai ko mes stengėmės, draskėmės, naktų prieš sesijas nemiegojome? Dabar šito niekam nereikia?“

Atsakymas: jei mokėtės dėl žinių, o ne dėl diplomo, tai galimai tos žinios gali būti naudingos. Galbūt.

Jei stengėtės tik dėl diplomo, jums naujienos yra prastos. Ta-da-dam, informacija jums: be tikslo praleidote kelerius metus ir galbūt vėjais išmetėte daug pinigų. Mokslo įstaiga džiaugiasi, bet jūs – nelabai.

Jei negalite nė apie pusę studijuotų dalykų pasakyti, kam apskritai jūs juos mokėtės („praplėsti akiratį“ – nesiskaito, akiratį galima plėsti laisvu laiku, žiūrint filmus), tai galiu jums garantuotai pasakyti, kad jums tikrai jų nereikia. Jei reikėtų – žinotumėt.

Tai nėra nauja situacija. Kas buvo, kai žlugo Sovietų Sąjunga? Daugelis popierėlių, dėl kurių žmonės taip stengėsi, liko beverčiai. Eilė butui gauti darbovietėje, kurioje jau dvylika metų laukei? Ji nebeaktuali. Butai ir namai tik už pinigus – kiek sumokėsi, tokį butą ir gausi. Profsąjungų talonai ir paskyros skalbyklei, dulkių siurbliui, baldų komplektui? Tiek stengeisi, o štai jų niekam nebereikia. Eik ir pirk skalbykles, nors ir po tris vienu kartu. Už negirdėtas pastangas ir nuopelnus gavai Lenino ordiną? Prašau, pilni turgūs ordinų tokių, kaip tavo, nuo Zagrebo iki Londono. Penkiasdešimt dolerių. Tikras kiek brangiau, bet koks kam skirtumas, vis tiek parduotuvėje be eilės neaptarnaus su tuo ordinu, net ir tų eilių nelabai yra.

Kaip ir visada tokiais atvejais, teisingiausias pasirinkimas yra kuo greičiau nusisukti nuo tos praeities, kuri buvo, ir atsisukti į dabartį ir į ateitį.

Nori dirbti? Būk toks, kokio reikia darbdaviui. Jis geriau žino, kokio jam reikia. Tau atrodo, kad tu geriau už jį žinai, bet tu klysti.

Iš kur žinau? Todėl, kad tu ateini pas jį samdytis, o ne jis pas tave.

Jei manai, kad tikrai žinai, kad pats samdytum tinkamesnius, protingesnius žmones (na, tokius, kaip tu pats), teisingiau jiems atlygintum, išmaniau juos skatintum, duotum jiems nemokamą kavą ir užkandžius ir sporto salės bilietą ir iškylas į kaimo turizmo sodybą tris kartus per metus, tai geriausias būdas būtų toks: parodyti pavyzdį. Įkurk tokią teisingesnę ir protingesnę įmonę ir parodyk praktikoje tai, apie ką mali liežuviu.

Kol kas nė vienas iš aiškinančių „kaip geriau“ praktikoje to neparodė, ir nedaug vilties, kad parodys, todėl patogumo dėlei sutarkim, kad darbdavys geriau žino, kaip reikia.

O jis, kaip jau kalbėjome pradžioje, žino, kad jam reikia ne žmogaus su diplomu, o žmogaus, kuris pridės vertės jo verslui.

Ką daryti? Viskas paprasta. Juk labai talentingi esate. Pradėkite galvoti apie tai, ką geriausiai sugebate ir dėl kokių savybių ir žinių pasamdytumėt save patys, jei galėtumėt. Neturėtų būti sunku. Juk esate žymiai gudresni už tą stuobrį viršininką.

Steve Jobs, Walter Isaacson – viršelis (nuotrauka – Simon & Schuster). ISBN 1451648537

Steve Jobs, Walter Isaacson,  Simon & Schuster, 2011. ISBN 1451648537. Kindle leidimas $21.84 iš Amazon.com (59 Lt).

Lietuviškas leidimas: Obuolys (vertėjas Paulius Ambrazevičius) - popierinis ir Kindle leidimas, 59 Lt.

Tai buvo viena pirmųjų knygų, kurią nusipirkau su Amazono Kindle skaitykle*, tačiau tai tik šiaip, pastebėjimas. Biografijos žanras man nėra pats mėgstamiausias, o dar juo labiau – nelabai patiko personažas dėl visuotinio garbinimo. Biografija, besiremianti pokalbiais su aplinkiniais, nėra pats blogiausias variantas (turbūt žymiai įdomiau, nei pokalbiai su pačiu žmogumi, nors čia būta ir tų: Steve Jobs žinojo, kad ši knyga rašoma, nors, kaip tvirtinama, jos necenzūravo).

Taip maniau, kol neperskaičiau knygos, nes – kad ir kaip būtų nelaukta iš manęs – perskaitęs labiau supratau ne tik Apple bažnyčios tikinčiuosius, bet ir bendrovės gaminamos įrangos patrauklumą (ne, pats kol kas turiu tik planšetinį kompiuterį iPad).

Po to, kai perskaičiau Walter Isaacson knygą, Steve Jobs man pasidarė žymiai patrauklesnis, kaip žmogus: dėl savo arogancijos, dėl aiškaus žinojimo, ko nori (nors ir ne iš karto galėdavo pasakyti), dėl nesiskaitymo su minios nuomone ir dėl nenoro tartis ir konsultuotis. Iš knygos sužinome, kad jis retai klausydavo argumentų ir dar rečiau girdėdavo tuos, kurie jam netikdavo. Jis galvojo daugiausiai juodos ir baltos spalvos kategorijomis, ir taip pat rinkosi dizaino sprendimus: arba jam būdavo gražu, arba ne. Tie, kas norėdavo su juo dirbti, turėdavo pritapti arba dingti (BBC televizijoje šį terminą prodiuseriai vadino FIFO: fit in or fuck off). Dėl įžūlaus žinojimo, kaip daug galima nusipirkti už pinigus, ir kiek daug gali turtas. Jis to nesigėdino, nors kurti gražius daiktus jam buvo svarbiau, nei žiūrėti banko sąskaitą.

Visoje knygoje nė karto nemačiau, kad Steve Jobs galvotų apie “teisingą” prekių kainą, arba nors truputį kreiptų dėmesį į visokias ekologines nesąmones ir darnią sklaidą ir į sąžiningų fabrikų plėtojimą besivystančiose šalyse. Kiek reikėjo, tiek ir statė fabrikų Kinijoje, ir mokėjo pagal rinkos kainą, ir ne daugiau.

Iš pirkėjo priklausė nutręšti maksimalų kiekį pinigų – kiek galės mokėti, o jeigu negali, tai gal galės mokėti jo tėvai (vaikas pats išsizys norimą iPadą ir iPhone, o jei tėvai nupirks ne tą, tai velniop tokius tėvus ir velniop tokias Kalėdas),  ir pirkėją reikėjo pririšti prie savęs, susiejant prekes ir programas (“aš nenoriu, kad Android’o vartotojas būtų laimingas”). Jis gamino puikius gaminius miniai, kuri dažnai buvo per kvaila, kad juos suprastų, ir kuriai jie buvo dažnai per geri ir per tobulai sukurti.

Nekenčiu tėvų, nekenčiu Kalėdų – nupirko ne tokį iPad’ą (nuotrauka: Padgadget)

Prekes gamindavo tik tokias, kokios buvo gražios (o kas gražu, o kas ne, spręsdavo pats Steve Jobs, o ne meno taryba), reklamos turėdavo patikti Jobs’ui, pakavimas buvo ir yra svarbus teatrališkam naujos prekės atidarymo veiksmui, muziką irgi parinkdavo Steve Jobs pagal savo skonį. Pasaulyje jam, rodos, nereikėjo nė vieno žmogaus, kurio jis negalėtų pasamdyti ir priversti dirbti sau.

Visa tai nebuvo konvenciniai bendrovės vystymosi ir augimo būdai, bet tik tokiais būdai gali būti pagaminamos nekonvencinės prekės, kurios įkvėpia žmones išleisti labai dideles pinigų sumas ir nekantriai laukti, kada jiems pagaliau leis išleisti dar, ir dar, ir dar.

Knyga labai pamokanti, nes parodo, kaip Steve Jobs perlaužė stuburą įprastiniam bendrovės senėjimo ir degradacijos procesui, kuris priveda visus prie logiškos pabaigos: bendrovė pamiršta, ką ji nori gaminti ir ką ji gamina geriausiai, ir visada pradeda pūsti pardavimų balioną vietoje dėmesio savo prekėms, kurios kuo toliau, tuo labiau tampa vidutiniškomis, ir praranda konkurencinius pranašumus. Tai neišvengiamas procesas, nes taip gyvena organizacijos, kur viduriniosios ir aukštesniosios grandies vadovai gyvena ir yra pakeliami pareigose pagal lenktyniavimą rezultatais trumpalaikėse lenktynėse, o už strateginę viziją niekada niekas nepagiria. Nebent po mirties.

Normaliose organizacijose nė vienas gamybos vadovas nenori, kad apie jį sakytų, kad jo gaminys vėluoja pateikimui į rinką šešiais mėnesiais, nes vyriausiajam dizaineriui niekaip nepatinka ekrano rėmelio forma, o reikiamos niekaip negali pasiekti. Gamybos vadovas, kuris leidžia tokius dalykus, labai aukštai nekyla ir ilgai vienoje organizacijoje nedirba, nes ne tai nori girdėti jo vadovas, esantis įmonės direktorių taryboje, ir taip ir sukasi pasaulis, nuo vieno prasto produkto iki kito. Ateina rinkos tyrimo bendrovės ir parduoda “sprendimus”, kurie visada yra ne apie gaminius, o apie marketingą ir jau turimų gaminių pozicionavimą. O dar ateina kaštų analizatoriai ir optimizatoriai – ir jei norite suprasti, kodėl bendrovei Apple taip puikiai sekėsi, turite žinoti, kad visoje knygoje neradau jokio rašymo apie mažinamus kaštus (nors, esu tikras, buvo žiūrima, kiek kainuoja gamyba, pakavimas ir platinimas ir kokia yra gaminio savikaina) – šie žmonės buvo pavaldūs Gaminiui, o apie Gaminį spręsdavo Steve Jobs.

Įdomu, kad vyriausiasis dizaineris nuo 1996 metų, Jonathan Ive nebuvo pavaldus niekam, išskyrus Steve Jobs’ą (panašiai, kad sovietiniais laikais daugelyje gamyklų, bent jau teoriškai, buvo panaši tvarka, kad vyriausiasis kokybės inžinierius buvo pavaldus tik generaliniam direktoriui, ir jis vienintelis, be generalinio direktoriaus, turėjo teisę sustabdyti gamybą, ir bent jau teoriškai, be jo sutikimo gamybą galėjo vėl įjungti tik atitinkamos ūkio šakos ministro nurodymu – bet ar ta tvarka veikė praktikoje, mes galime spręsti tik iš sovietinių gaminių kokybės).

Kur pažiūrėsi, Apple visur egzistavo tai, ką nuobodus “aukso viduriuko” garbintojas pavadintų “perlenkimu”, “kas per daug, tas nesveika”, radikalumu ir fundamentalizmu. Būtent dėl to bendrovei sekėsi taip neįsivaizduojamai puikiai.

Fundamentalizmas ypač ryškiai pasireiškė maniakiškame gaminių paprastinime. Viskas visą laiką turėjo būti kuo elegantiškiau, kuo tiesiau, kuo mažiau mygtukų ir jungčių, ir niekam nesvarbu, ko nori tu, vartotojau: Styvas žino geriau, ir jis yra teisus. Kodėl? Jeigu tu žinai geriau, tai pasigamink savo iPadą, iPhone’ą ir viską kitą, o kol tu nori pirkti tai, ką gamina Apple, tai ir būki malonus pirkti tai, ką gamina Apple.

Negaliu pasakyti, kad produktų pristatymai, primenantys išprotėjusio direktoriaus teatrą (arba V.Romanovo eilėraščių skaitymus) bei visokios centrinės boso kalbos (prakeiktosios “keynote speech”, kurias gali lapnoti tik išskirtiniai Apple fanai-berniukai, beje, kodėl išprotėję šios įrangos fanai yra dažniausiai būtent vyrai, ar ne todėl, kad fetišistinė beprotybė moterims tolimesnė?) man šildo širdį. Aš nesakau “taip ir reikia” (nors šio straipsnio kategorijos priskyrimas būtent toks ir yra – “kaip reikia”), lygiai taip pat aš nenorėčiau būti vienu iš tų, springstančių savo seilėmis, Apple produkcijos šlovintojų, kuriam viskas “tiesiog veikia” (it just works) arba “tiesiog geriau” (just better), ir jie ateina ir apseilioja savo seilėm ir kilometriniais neapykantos ir pasimėgavimo pasažais viską, kas nors puse žodžio užsimena apie technologijas, telefonus, planšetes, kompiuterius ir, neduok Dieve, operacines sistemas**. Ne, ir po šios knygos perskaitymo aš laikau juos nevispročiais ir nenoriu su jais turėti nieko bendro. Nes jie nepasidaro man įdomesni dėl to, kad nusiperka genialių konstruktorių ir dizainerių sukurtus gaminius.

Tokio tipo žmonės, esu tikras, liks nusivylę tuo, kad techninių detalių nėra 10 kartų daugiau, ir kad kiekvienas pirstelėjimas, kuriant iPhone, nėra išdėstytas sekundės tikslumu (o taip, jie norėtų tokios knygos) – bet sveiko proto asmenims knyga bus labai naudinga.

Knygos skaitytojai lietuvių kalba turi būti laimingi, kad ją vertė Paulius Ambrazevičius, kuris šiaip yra ne tik vertėjas, bet scenaristas ir humoristas, apie ką čia ne vieta kalbėti; o vertėjas jis geras, nes yra iš jaunosios kartos, kuriai anglų kalba yra de facto antra valstybinė, ir kurie supranta sąvokas, o ne atskirus žodžius rankioja senuose žodynuose. “Knyga vis tiek yra apie technologijų kompaniją, dėl to [yra] nemažai dalykų, kurie yra apie informacines technologijas, kuriuos, nors ir pats suprantu, bet tiksliai išverst vis tiek yra gana sudėtinga. Pradedant nuo to, kad ne viskam yra lietuviški terminai, baigiant tuo, kad vietomis reikėjo paaiškinti praktiškai gamybinius mechanizmus“, sakė man Ambrazevičius, kalbėdamas apie šį vertimą. Tokios knygos atskleidžia lietuvių kalbos menką įgalumą (na, gerai, impotenciją), kai kalbama apie aukštasias technologijas: mes dar dyzelinio variklio ne visas detales susitarėm, kaip pavadinsim, o čia koks nors daugiajutiklinis ekranas dengtas suspaustojo viršsluoksnio tipo stiklu “gorila”, na, patys suprantate.

Grįžtu prie angliškojo teksto. Kalbos gurmano knyga nenustebins: be didelių pakilimų ir daubų, taip pat be didelių pastangų išvengti žurnalistinių klišių, tai nėra išskirtinės literatūros pavyzdys. Tačiau aprašomas žmogus yra didesnis už gyvenimą (larger than life), ir įdėmiai dokumentuojant, tai šviečia ir tviska, ir spinduliuoja naujomis idėjomis. Skaitydami knygą, jūs neabejotinai lyginsite Steve Jobs’ą su savimi ir jo sprendimus – su tuo, kaip būtumėte pasielgę jūs. Todėl skaitymas bus labai artimas jūsų gyvenimui ir poreikiams, jei, žinoma, jūs nebūsite vienas tų “čia ne apie mane, čia ne man” nuobodylų.

Kuo mažiau galvojote apie save, kaip apie Apple bendrovės ir gaminių gerbėją, tuo naudingesnė jums bus ši knyga.

—

* Kindlas džiugino ir mane, ir šeimos narius, paskui davė dubą, sugedo kištukas ir nesikrovė, Amazon.com atsiuntė nemokamą pakeitimą per pora dienų, o senąjį irgi nemokamai pasiėmė per UPS, kuriuos savo ruožtu rekomenduoju visoms siuntoms, nes kiek ką teko siųsti, tai vargo nematau. Vis dar veikia nemokamas 3G,  kuris yra nemokamas (veikia per Amazono tinklą Whispernet, kurį neša mobilieji tinklai atatinkamoje šalyje, Amazonas su jais kažkaip atsiskaito, ir Lietuvoje jis veikti neturi (pagal Amazon žemėlapius), bet veikia. Kartoju dar kartą: neaiškinkit man, kad neturi veikti. Kartoju, neturi veikti, bet veikia. Jeigu jūs turite ir neveikia, tai čia Jūsų problema, o ne mano. Amazon Kindle Keyboard 3G kainuoja $139.00 ir siuntimo išlaidas.

** Panašiau elgiasi tam tikra klasė teisibės ištroškusių interneto komentatorių, kurie, išmesti ir išbraukti iš mano socialinių tinklų ir iš tinklaraščio komentavimo, kaip dichlofosu nupurkštos musės renkasi prie kiekvieno straipsnio, kur “pagaliau suvartė tą debilą Užkalnį”, ir leidžia ilgus gleivėtus seilių takelius apie tai, kad iš tiesų niekas protingas manęs neskaito, o aš pats nepakantus kritikai ir tiesiog braukiu visus, kas bando argumentuoti. Taip, aš braukiu visus, kieno rašymai man nepatinka, ir išdaužau su blokavimo plaktuku.

Kartais Protokoluose perpublikuoju ne savo straipsnius.

Šis interviu – su istoriku Aurimu Švedu, išleidusiu knygą Matricos Nelaisvėje (viršelis – su vos matomais, tik pakreipus prieš šviesą įžiūrimais, byrančiais skaičiukais), kuri yra apie tai, kaip buvo formuojama alternatyvi realybė, arba, tiksliau, alternatyvus praeities paveikslas.

Žurnalistas Dovydas Pancerovas padarė didelį darbą, surašydamas tokį ilgą tekstą ir žurnalisto plunksna išdėstydamas tai, kas žymiai sudėtingiau paaiškinta knygoje, bet tikslas pateisina priemones. Tikslas – leisti suprasti nedaugeliui (kurie netingi gilintis, nes gilinimasis yra sunkesnis, nei lengvi apibendrinimai, kuriais ir užsiima tarybinės tradicijos tesėjai, pezantys apie tai, kaip atkurta laisva Lietuva yra tik neteisingos ir ydingos buvusios “buržuazinės” ir kitokios išnaudotojiškos Lietuvos tęsinys), kaip ir kokiais būdais buvo kuriamas ideologinis mitas, pradedant nuo išskirtinio rusų vaidmens Lietuvos praeities plėtroje iki griežto antikrikščioniško pozicionavimo.

Skaitant knygą – kaip ir kitas knygas apie komunizmo praeitį – negali nesistebėti, kokie panašūs metodai buvo praeityje ir kaip jų niekada neatsisakoma dabar, jei jie laikomi pasiteisinusiais.

Šiandien ta linija, nukreipta prieš Lietuvą, sėkmingai gyvena. Net ir interneto komentaruose. Štai pirmas pasitaikęs iš jų, po interviu:

Visiems atsibodo nesibaigianti propogandinė tendencija dabartinę Rusiją vadinti komunistine. Šiandieninė Rusija normali kapitalistinė šalis su savo milijonieriais ir bedarbiais. Taip, Rusija, kaip ir bet kuri kita valstybė turi savo interesus. Taip, jai rūpi ir kaimyninės šalys. Tai natūralu. Turinti tokius resursus Rusija, be abejo turi ateitį ir nebijo jos. Manau, mums būtų žymiai protingiau baigti tą primityvią anti rusišką propagandą, nes mes rusams jau tikrai daromės nebeįdomūs.

Straipsnis apie istoriją, tiksliau, apie istoriografiją, apie tai, kaip ir kodėl ji buvo rašoma, sulaukė lrytas.lt portale virš 200 komentarų. Neįprastai daug tokiam rimtam turiniui.

Reiškia, įdomu, ir reiškia, verta perspausdinti.

Knygą Matricos nelaisvėje 2009 m. Vilniuje išleido leidykla aidai.

—

Dovydas Pancerovas

Sovietinių istorikų paliktos minos tyko neatsargių lietuvių

Apie tai, kaip sovietmečiu buvo perrašinėjama ir klastojama Lietuvos istorija – pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, daktaru Aurimu Švedu.

Mokslininkas apgailestavo, kad dalis komunistinių ideologų sukurtų klišių gyvos ir šiandieninėje Lietuvoje. Vidinė sumaištis, baimė priimti sprendimus, nepasitikėjimas savimi – šios žaizdos lietuvių sąmonėje dar neužgijo. Todėl nereiktų galvoti, kad 1990 metų kovo 11 dieną nuo Lietuvos kūno buvo nuplautas visas okupantų purvas.

„Turiu įtarimą, kad Lietuvos istoriją reikėjo ne tik suklastoti, bet ir paversti ją žiauriai neįdomia. Reikėjo subjauroti ne tik turinį, bet ir estetiką. Kai pasižiūri į tą gelžbetoninę kalbą, kuria parašyti tų laikų istorijos veikalai, tai norisi mesti knygą iš rankų. Pažiūrėkite, kaip atrodo Juozo Žiugždos redaguotas pirmasis Lietuvos istorijos tritomis juodais viršeliais. Vien išvaizda gali išgąsdinti“, – pašiepdamas sovietinių ideologų uolumą iškraipyti Lietuvos istoriją juokavo pašnekovas.

- Kokius Lietuvos istorijos epizodus sovietmečiu buvo bandoma ištrinti iš visuomenės atminties?

- Buvo keletas itin svarbių įvykių, reiškinių ir procesų Lietuvos istorijoje, kuriuos jau kitą dieną po mūsų šalies okupacijos norėjo ištrinti, pamiršti arba iškraipyti Maskvoje sėdintys Komunistų partijos ideologai.

Visi tie dalykai susiveda į du lygmenis – erdvės ir laiko. Jie suformuoja kiekvienos valstybės istorijos ypatumus.

Valstybė, šiuo atveju, nėra išimtis – žmogaus biografija irgi susideda iš tokių lūžinių įvykių, išsidėsčiusių laike ir erdvėje. Mūsų iš kartos į kartą perduodama istorija subyrėtų į smulkius vitražo gabalėlius, kurių jau nebebūtų įmanoma surinkti į vieną daiktą, jeigu ji prarastų erdvės ir laiko matmenis. Arba jeigu jie būtų itin iškraipyti.

Dėl šios priežasties sovietiniai ideologai stengėsi ne tik priversti Lietuvos visuomenę pamiršti lūžinius, su mūsų valstybingumu susijusius, istorijos įvykius. Tai buvo tik dalis darbo. Maskvoje ir Vilniuje įsikūrusiems partiniams ideologams ne mažiau svarbu buvo iš naujo papasakoti, kokioje kultūrinėje ir civilizacinėje erdvėje Lietuva randasi.

- Kitaip tariant, pakeisti erdvinėje išklotinėje egzistuojančių geopolitinių objektų vertinimą?

- Taip. Meluojant, iškraipant ir nutylint tam tikrus faktus buvo siekiama sukeisti dviejų civilizacinių polių – Vakarų ir Rytų – išsidėstymo ir įtakos mūsų istorijai vaizdinį.

Lietuva yra paribio valstybė. Net patys moderniausi Lietuvos istorikai, išsakantys įdomiausias idėjas apie tai, kas ir kur mes esame, įvardina Lietuvą kaip paribio šalį. Kaip pasakytų profesorius Edvardas Gudavičius, sukūręs originalią civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, mes esame labiausiai į rytus nutolusi Vakarų Europos civilizacijos šalis. Mums labai pasisekė, kad viduramžių epochoje mes patekome į europietizacijos proceso erdvę.

Tačiau būdami paribio šalimi nuolat susiduriame su viena rimta problema – mums labai sunku konstruoti, stiprinti ir apginti savo tapatybę. Tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų mus nuolat pasiekia stiprūs ideologiniai impulsai, skleidžiantys tam tikrus vaizdinius. Jie keičia mūsų savivoką ir mąstymą apie savo valstybę ir tautą. Matydami šią kaitą mes dažniausiai išsigąstame ir bandome užsisklęsti savyje lyg vėžlys kiaute. XXI amžiuje tokia laikysena man atrodo ne konstruktyvi. Tačiau sovietmečiu lietuvių visuomenė, bandydama atsispirti istorinės sąmonės deformavimo mechanizmams, jokio kito elgsenos modelio, apart aklos gynybos, negalėjo panaudoti.

Sovietmečiu Lietuvos istoriją buvo siekiama klastoti iki maksimumo sureikšminant Rytų civilizacinės erdvės, rusiškojo faktoriaus vaidmenį. Esą mes visą laiką buvome šios erdvės dalimi, nuolat jausdami „didžiojo brolio“ pagalbą.

- Kaip buvo pabrėžiamas tas tariamas rusiškojo faktoriaus vaidmuo Lietuvos istorijoje?

- Tai būdavo pabrėžiama net pačiose kurioziškiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kalbant apie kultūrą ir „tautų kultūrinį bendradarbiavimą”. Tada atsiverdavo nearti dirvonai, kuriuose ganydavosi sovietinių ideologų fantazijos žirgai. Kalbant apie tą „tautų kultūrinį bendradarbiavimą“ buvo galima prifantazuoti visko.

Tačiau kartais sovietiniams ideologams tekdavo pripažinti, kad iš Vakarų Lietuvą pasiekdavo ne vien tik blogi dalykai. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio veidą yra suformavusios barokinio stiliaus bažnyčios. Na ir kaip tokiu atveju galima kalbėti, kad „Vakarų imperialistai“ nešė mums tik negandas?

Buvo ir komplikuotų užduočių, su kuriomis praeities klastotojai susidurdavo. Pavyzdžiui, kaip to meto ideologams ir istorikams derėjo paaiškinti faktą, kad taip „noriai“ į Rytus palinkę lietuviai, staiga sugalvojo vykdyti karinę ekspansiją į rusų žemes? Kas nutiko, kad karalius Mindaugas ir po jo valdę didieji kunigaikščiai nusprendė vykdyti savarankišką politiką Rytų ir Vakarų atžvilgiu? Šis Lietuvos istorijos etapas kėlė nemažą galvos skausmą komunistų partijos ideologams.

Kokį sprendimą jie rado? Buvo sukurpta teorija apie „reakcinę feodalų politiką“. Anot šios teorijos, lietuvių tauta neklysdama pasirinko tai, kas jai geriausia ir beatodairiškai siekė orientuotis į Rytus. Tačiau „blogi feodalai“, žiūrėdami tik savo interesų, nusprendė, kad reikia atstumti iš Rytų tiesiamą pagalbos ranką ir kąsti į ją.

Čia atsiranda dar vienas dėmuo, kuris yra labai svarbus šiandieninei lietuvių tapatybei ir sovietinių ideologų sukurtoms paramokslinėms konstrukcijoms – lenkų faktorius. Esą lietuvių feodalai gal ir nebūtų taip smarkiai suklydę ir gal nebūtų varę tokios „antilietuviškos“ politikos verždamiesi į Rytus, tačiau lenkų ponai sudrumstė lietuvių protus. Kitaip sakant, lenkų feodalai suvedžiojo lietuvių feodalus.

Sovietmečiu net buvo vartojamas terminas „Lietuvos ir Lenkijos feodalų sąmokslas prieš lietuvių tautą“. Šios sąvokos aiškintojai teigė, kad lietuvių ir lenkų politinis elitas esą išskaidė lietuvių tautos jėgas, vertė kariauti ir Rytų, ir Vakarų frontuose, taip priartindami neišvengiamą valstybės nusilpimą ir žlugimą. Lenkai esą sunaikino Lietuvos sanbūvio su Rytais galimybes ir atgręžė mūsų tautos veidą į „imperialistinius Vakarus“.

Šios teorijos kūrėjai, teigė esą lietuvių ir lenkų feodalų „sąmokslo“, prasidėjusio 1385 metais Krėvos unija ir 1387 metais Lietuvos krikštu, pasekmes pavyko neutralizuoti tik trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimu, 1795 metais prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos imperijos.

Kalbant apie tokias istorijos deformacijas tampa aišku, kodėl rusiškosios postmodernistinės literatūros pusdieviams Vladimirui Sorokinui ir Viktorui Pelevinui sovietinė ideologija yra nuolatinio įkvėpimo, ironijos bei dekonstrukcijos šaltinis.

- Kokie įvykiai buvo svarbūs sovietiniams Lietuvos istorikams?

- Iš tiesų būtų galima daug ir ilgai aptarinėti didžiąją dalį svarbių, įvairiais amžiaus nutikusių, politinės istorijos įvykių. Tačiau siekdamas parodyti sovietmečio ideologijos agresyvumą ir kartu nusakyti situacijos, į kurią buvo pakliuvę istorikai, sudėtingumą, paminėsiu ATR padalinimus.

Iš Maskvos buvo atsiųsta nedviprasmiškai skambanti direktyva, kad šis, valstybės žlugimą simbolizuojantis padalijimų maratonas (užsibaigęs 1795 metais), turėjo būti pavaizduotas kaip išskirtinai teigiamas dalykas. Lietuvių istorikams tokia direktyva kėlė didžiulį galvos skausmą – kokiais argumentais parodyti, kad tie padalijimai buvo pozityvus dalykas? Galų gale buvo sugalvotas kompromisinis sprendimas – esą Lietuvos ekonomikai prisijungimas prie Rusijos buvo naudingas, nes suaktyvino naujų gamyklų statybas, geležinkelių tiesimą, atsivėrė didžiulė rinka.

Aišku, viso XX amžiaus Lietuvos istorija buvo ne kas kita, kaip dideli ir pavojingi spąstai praeities tyrinėtojui. Anot tuometinių ideologų, visa Lietuvos istorija tebuvo ilga ir varginga įžanga į nenumaldomai artėjantį rojų žemėje – sovietinės valdžios įkūrimą. Todėl visa XX amžiaus istorija buvo suvokiama kaip to „rojaus prieangis“. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę galima pateikti ir kitokią metaforą – istorikams ta epocha buvo tarsi minų laukas. Žengti žingsnį į šią teritoriją ir mėginti pasakyti ką nors teisingo buvo tas pats, kas paimti miną į rankas ir susisprogdinti.

Valstybės atkūrimo ir kūrimo, praradimo, sovietinės okupacijos istorija buvo tie taškai, kurių vieni istorikai stengėsi neužkliudyti, nes jie nenorėjo rašyti kvailysčių apie klasių kovą, Komunistų partijos „pergalę“ ir „darbo žmonių išlaisvinimą“. Kiti gi apsisprendė kurti paramokslines odes sovietų valdžiai dėl grynai pragmatinių tikslų. Jie patys iš savo tekstų mintyse šaipėsi.

Kalbant apie naujųjų ir naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją, žodžiai esą istorija tai į praeitį žiūrinti politika, buvo priimami tiesiogiai ir su visišku rimtumu. Tiesa, šiuo atveju istorikams niekas nepatikėjo atsakomybės patiems daryti politiką. Praeities tyrinėtojai privalėjo klusniai atkartoti iš Komunistų partijos Centro komiteto kabinetų nuleidžiamas tiesas.

- Kokių konkrečių priemonių turėjo imtis sovietiniai istorikai, bandydami tą istorijos politiką vykdyti?

- Vos tik Vilniuje buvo įkurtas Istorijos institutas, iš Maskvos atėjo direktyvinis nurodymas – parašyti apibendrinančią Lietuvos istoriją. Kitaip tariant, sulipdyti tą gelžbetoninį Lietuvos istorijos karkasą.

Kaip tai daryti? Istorikams buvo duota įvairių nurodymų, bendrų konferencijų su „labiau patyrusiais“ kolegomis iš kitų sovietinių respublikų, recenzijų, kritikos iš aukštų tribūnų ir „prie keturių akių” forma.

Kitaip sakant, sovietinės realybės kūrėjai nedviprasmiškai parodė, kad istorikai visų pirma turi duoti bendrą praeities, dabarties, laukiamos ateities vaizdą, ir tik tada jie galės pasklisti po paskiras Lietuvos istorijos kerteles ir kažką ten tyrinėti. Savaime aišku, budriai prižiūrimi.

- Nuo to ir prasidėjo sovietinės Lietuvos istorijos kurpimas?

- Taip. Buvo išsakytas aštrus poreikis vaizdinio, kuris turėjo apjungti į vieną pasakojimą visą Lietuvos istoriją – nuo mamuto ilties rastos Antakalnyje, iki socialistinio rojaus, kuriame išsitenka fermos bei kolūkiai.

Komunistų partijos elitas taip pat preciziškai nurodė – reikia tyrinėti kuo daugiau XX amžiaus istorijos siužetų ir kuo mažiau senosios istorijos. Nors tas Kryžiaus karų lopinėlis, kai lietuviai kovojo su vokiečių ordinais ir su visa Europa, ideologiniu požiūriu buvo santykinai geras dalykas, tačiau kokybine prasme pati Viduramžių epocha nebuvo itin svarbi. Be to, juk visuomet egzistavo pavojus, kad gilindamiesi į senąją istoriją lietuviai ką nors „ne taip supras“. Taip nutiko su kino filmu „Herkus Mantas“. Akivaizdu, kad lietuvių žiūrovai siužetą suprato visiškai kitaip, nei to norėjo filmo gamybos procesą prižiūrėję ideologiniai prievaizdai.

Dar vienas reikalavimas – kuo daugiau tekstų, kad krikščionybė yra blogis. Formaliai žiūrint, išpildyti pastarąjį užsakymą nebuvo pernelyg sunku. Juk iš pradžių krikščionybė buvo nešama Kryžiuočių ordino kalavijų. Šiuo atveju nebuvo galima pasakyti, kad ordino riterių kalavijai buvo kaina, kurią sumokėjome nepavykus įtvirtinti karaliaus Mindaugo projektą. Juk Mindaugo Lietuva tapo karalyste ir buvo priimta į to meto krikščioniškų Vakarų Europos valstybių šeimą.

Istorikai labai skeptiškai žvelgia į svarstymus „kas būtų, jeigu..?“ Tačiau galima spėti - jeigu Mindaugas būtų neatsimetęs nuo krikščionybės ir pradėjęs dinastiją, tai, kalbant futbolo terminais, mes būtume žaidę aukščiausioje Europos futbolo lygoje. Tačiau mes iškritome iš tos lygos, ir mums buvo pasakyta: „Jeigu nemokate žaisti futbolo, mes jums kumščiais parodysime, kaip tai daroma ir ką reiškia pakliūti į nuošalę.“

Pabrėžiant neigiamą krikščionybės vaidmenį išryškėjo vienas paradoksas. Jeigu krikščionybė yra blogis, tai lietuviai gali prabilti apie savo pagoniškąjį tikėjimą ir pagoniškąją kultūrą. Sovietinė matrica šiuo atveju buvo labai racionali – buvo leista kalbėti apie tai, ko jau niekada nebepatirsi ir net deramai nebeištyrinėsi dėl šaltinių stokos bei fragmentiškumo. Tikriausiai, dėl šių priežasčių sovietmečio lietuvių visuomenei buvo leidžiama paklaidžioti romantiškose pagonybės miglose.

Tokie buvo pagrindiniai pradedančio istoriko istoriografiniai riboženkliai. Jeigu istorikas išmokdavo tarp jų laviruoti, tai jis turėjo galimybę plėtoti savo tyrimus ir išlikti akademiniame lauke.

Tie, kurie dėl įvairių priežasčių ignoruodavo pastaruosius riboženklius, dažniausiai susilaukdavo pasekmių. Jų tekstai sunkiai išvysdavo dienos šviesą. Tokie žmonės būdavo viešai kritikuojami ir jausdavo savotišką izoliaciją, nuo kurios negalėjo pasislėpti net archyvuose.

Beje, dėl archyvų. Kartais net ir „geras” (sovietinės sistemos požiūriu. – Red.) istorikas susidurdavo su didelėmis problemomis, siekdamas gauti jam reikalingus dokumentus. O ką jau kalbėti apie tuos „bloguosius“, kurie nepakluso žaidimo taisyklėms.

- Sakote, kad archyvinių duomenų negaudavo net ir tie, kurie žaidė pagal sovietinių ideologų taisykles. Tai kaip istorikai dirbdavo?

- Istorikai patys stebėdavosi tokiu paradoksaliu informacijos apsaugos mechanizmu. Vienas mano kolega, ką tik parašęs labai įdomią disertaciją, bandydamas paaiškinti šitą situaciją, nukalė terminą „paslapties kūrimo kultūra“. Sovietmečiu begalė dalykų buvo įslaptinti. Ta praktika darė didelę įtaką ir istoriko darbui.

Visų pirma, buvo labai sudėtinga susipažinti su Vakaruose išleistomis istorikų knygomis. Tai buvo galima padaryti tik praėjus tam tikras procedūras, gavus įvairių institucijų leidimus. Tik tada istorikas galėdavo susipažinti, tarkime, su Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos konkrečiu lapu, kuriame yra jam reikiama informacija. Kartais fondo darbuotojai net laikydavo knygą savo rankose, kad istorikas neperžiūrėtų kitų puslapių.

Tuo tarpu einantis į archyvą istorikas irgi dažniausiai susidurdavo su įtariais archyvarų žvilgsniais: „O kodėl jūs norite šitų duomenų? O ką su jais darysite?“

Akivaizdu, buvo daroma prielaida, kad egzistuojančių istoriografinių riboženklių ir elementarios baimės faktoriaus sistemai neužtenka siekiant apsaugoti save ir jai svarbią informaciją.

- Bet juk egzistavo cenzūra.

- Be jokios abejonės. Tačiau kai kuriais atvejais buvo manoma, esą prasminga prevenciškai užkirsti galimybes informacijos sklaidai. Kad cenzūros institucijoms nereiktų dorotis su įvairiais duomenų „nutekėjimais“.

Svarbu suvokti, kad istorija sovietmečiu buvo suprantama ne kaip realybės atspindys. Tekstai apie praeitį buvo traktuojami kaip realybės konservavimo arba imitavimo priemonė.

Tarkime, Centro komiteto kabinetuose nusprendžiama esą Lietuvoje pieno primilžio apimtys per penkmetį respublikoje padidėjo penkis kartus. Ir viskas! Nereikia jokių duomenų. Kokių archyvinių dokumentų istorikui bereikia ieškoti archyvuose siekiant pagrįsti pastarąją tezę? Jis tiesiog turi sakyti, kad taip buvo. Taškas. Jeigu koks nors labai preciziškas mokslininkas vis tik nori patikrinti arba pagrįsti pastarąją tezę operuodamas dokumentais, tai jau yra problema. Nes gali pasirodyti, kad primilžio apimtys padidėjo ne penkis, o tik du kartus. Arba kad tokią statistiką pateikiantys dokumentai yra sukurti į juos surašant skaičius „iš lubų“. Todėl geriau iš anksto apsisaugoti nuo galimų nemalonumų ir istorikui pasakyti: „Duomenų nėra!”

Beje, egzistuoja daug visokių tragikomiškų istorijų apie tai, kokius manevrus turėjo atlikti praeities tyrinėtojai tam, kad gautų vienus ar kitus dokumentus archyvuose. Pavyzdžiui, ateina į archyvą mokslininkas ir sako, kad jam reikia informacijos. Jo tuoj pat pasiteirauja, kokių duomenų interesantas konkrečiai pageidauja. Pasakoma temą. O tada istorikas mandagiai paprašomas nurodyti konkrečių fondų ir juos gulinčių bylų numerius. Tik tada jos bus atneštos. Taigi, uždaras ratas: jei nežinai bylų numerių, tai tu jų negausi, bet kaip tuos numerius gali žinoti, jų nepavartęs? Istorikai būdavo įvedami į specifinę absurdo situaciją.

Sakyčiau, kad klaidžiodami tokioje migloje mano kolegos ne tiek jau mažai padarė.

- Ar visi Lietuvos istorikai dirbo pagal okupantų primestą modelį? Ar buvo tokių, kurie bandė rašyti objektyviai?

- Lietuvišką istorijos mokslą sovietiniai istorikai turėjo kurti beveik plyname lauke. Beveik visi Vytauto Didžiojo universitete akademinį darbą dirbę praeities tyrinėtojai (jų buvo apie 23) emigravo į Vakarus. Lietuvoje nusprendė likti viso labo keli tarpukario autoritetai: Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis. Iš naujųjų – Bronius Dunulis ir Pranas Kulikauskas. Nuo aktyvaus mokslinio darbo buvo priverstas nusišalinti kunigas Juozapas Stakauskas.

Darau prielaidą, kad trys senieji tarpukario autoritetai tiesiog jautėsi per seni pradėti gyvenimą iš naujo, todėl ir neišvyko. Matyt, jie tikėjosi, kad ta sovietinė matrica leis jiems kažkaip išgyventi pernelyg nekankindama jų. Tai buvo žiauri klaida. Apolitiškumas buvo viena iš didžiausių istorikų (ir apskritai mokslininkų) „nuodėmių“. Taigi, užsidaryti namie ir nieko nedaryti nebuvo įmanoma.

- Apolitiškumas taip pat buvo tam tikra pozicija?

- Apolitiška laikysena reiškė, kad nusišalinančiam nuo tam tikrų darbų žmogui kažkas nepatinka toje sovietinėje realybėje. O tokia pozicija, savaime aišku, jau buvo laikoma iššūkiu.

Sovietiniai ideologai suprato, kad tie trys paminėti senosios kartos istorikai turėjo autoritetą tiek visuomenės, tiek akademinės bendruomenės, tiek ir į Vilniaus universitetą atvykusio studijuoti jaunimo akyse. Tai tik dar labiau paskatino ideologinių prievaizdų pastangas įtraukti senuosius profesorius į sovietinio istorijos mokslo kūrimo darbus.

Kita vertus, sovietinei sistemai nepavyko šių žmonių paversti bevaliais statistas svetimo režisieriaus spektaklyje.

Simptomatiška, kad sovietmečiu subrendę istorikai, tokie kaip profesorius Mečislovas Jučas, profesorius Edvardas Gudavičius, profesorius Vytautas Merkys, aiškiai orientavosi į tuos tris senuosius autoritetus. Vieni turėjo galimybių su jais kalbėtis, kiti išklausyti vieną ar kitą paskaitą, o gal paskaityti kažkokį senųjų profesorių rašytą tekstą. Taigi, kartų ryšys egzistavo ir net tokioje komplikuotoje situacijoje tam tikros idėjos bei vertybės buvo perduotos. O tai buvo labai svarbu.

Kalbat apie sovietmečiu istorikų sudėtingą situaciją prisimintinas ir Juozas Jurginis. Šis žmogus galėtų būti gyvas pavyzdys, kiek paaukoti reikėjo žmogui, siekiančiam toje situacijoje išlikti savarankiška, mąstančia ir savo nuomonę reiškiančia asmenybe. 1956 metais J. Jurginis išleido istorijos vadovėlį vidurinėms mokykloms, kuriame politinius įvykius pabandė padaryti Lietuvos istorijos periodizacijos dalimi, taip griaudamas mano minėtą sovietinį gelžbetoninį pasakojimo karkasą. Žinoma, po to sekė skandalas ir ilgas istoriko persekiojimo procesas.

Daugiausiai galimybių manevruoti buvo senojoje Lietuvos istorijoje. Nors toje srityje dirbančių istorikų skaičių sovietinė sistema stengėsi maksimaliai apriboti. Kaip antai, Istorijos institute Feodalizmo sektoriuje dirbdavo 5-7 žmonės.

Taigi, buvo istorikų, apsisprendusių nesitaikstyti su susiklosčiusia situacija ir siekusių kažką rimto nuveikti. Jų buvo nedaug, bet tikrai buvo. Norint išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyko padaryti, reikia įdėmiai analizuoti vos ne kiekvieną atvejį.

- Palyginimui – kiek žmonių dirbo pagal tą sovietų ideologų modelį?

- Tikslius skaičius pasakyti sunku. Tačiau disertacijų apie senąją Lietuvos istoriją ir apie XX amžių skaičius skiriasi dešimtimis kartų.

1948–1972 metais buvo apginta 146 mokslų kandidato disertacijos (šis laipsnis dabar atitinka daktaro laipsnį. – Red.). Iš jų 111 buvo skirta: Spalio socialistinės revoliucijos ir Sovietų valdžios kūrimosi Lietuvoje 1917–1919 metais peripetijoms, LKP ir revoliucinio darbininkų judėjimo istorijos klausimams, socialistinės visuomenės raidos nagrinėjimui.

Tuo tarpu jeigu pamėgintume skaičiuoti senajai istorijai skirtas disertacijas, pamatytume visai kitokius skaičius. Žinoma, ne senosios Lietuvos istorijos studijų naudai.

- Ar galima sakyti, kad istorijos moksle vis dar jaučiami sovietinių ideologų padaryti atspaudai?

- Be abejonės. Kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet pradėsiu nuo teigiamų dalykų. Nepaisant itin sudėtingos situacijos, Lietuvos istorikams pavyko nuveikti ne tiek jau mažai. Būtent jų pasiekimai tapo pagrindu ant kurio po 1990 metais formavosi nauja praeities tyrimų tradicija.

Tuo tarpu neigiamo poveikio pavyzdžių – tiesiog apstu. Manau, kad tuometiniams mokslo politikos strategams pavyko Lietuvos istoriją paversti neįdomia ir neišraiškinga. Ko vertas vien tik didžiulis tekstų srautas, kuriame, nuolat žvilgčiojant į „klasikų“ paveikslus, nagrinėjama klasių kova, stebima socialinių-ekonominių formacijų kaita ir buriama apie neišvengiamą socializmo pergalę. Tai buvo krūvos popierių, kurios labiau gąsdino, nei skatino domėtis praeitimi.

Lietuvos istorija sovietmečiu tapo nuobodi temų prasme, buvo aiškiai juntamas naujų idėjų stygius. Kita vertus, o iš kur tos naujos idėjos atsiras, jeigu norint susirasti vieną ar kitą reikalingą knygą, parašytą Vakaruose, tekdavo atlikti tiesiog didvyriškus žygdarbius. Tas pats pasakytina ir apie istorijos raidą į priekį nuolat pastumiančias idėjas, apie šio mokslo teorinius bei ideologinius instrumentus.

Istorikų cechas buvo priverstinai suvienodintas ir verčiamas naudoti tuos pačius mąstymo šablonus bet kurioje situacijoje. Sovietinėje epochoje buvo labai nuskurdinta akademinė kalba. Tam tikra prasme, tikriausiai galima įžvelgti sovietmečio pėdsaką vis dar gyvame nusistatyme, kad mokslinio teksto solidumą galima vertinti pagal kalbos klampumą ir „rimtumą“.

- O ar galima įžvelgti sovietinės istorijos pėdsakų Lietuvos visuomenėje?

- Jeigu kalbėtume apie suklastotos istorijos žalą Lietuvos visuomenei, tai joje iki šiol gyvi ir netgi labai gyvybingi emociniai mąstymo stereotipai.

Aš jau kalbėjau apie mūsų požiūrį į pagonybę ir krikščionybę, kuriuos esmingai paveikė sovietmečio ideologinis spaudimas.

Mūsų aiškiai išreikštas antilenkiškumas tam tikra prasme irgi yra sovietinių ideologų „dovanėlė“.

Sovietmetis taip pat nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad mes su savo istorija dažnai elgiamės, kaip su paklode – karpome ją ir siuvame taip, kaip užsinorime. Mes dažniausiai „išsikerpame“ patinkančius, didingus istorijos epizodus. O tuos įvykius, kurie yra skaudūs ir nemalonūs, dažniausiai stengiamės užmiršti, taip išstumdami juos į atminties palėpę. Todėl dabar visiškai normalu manyti, kad istorija nuo Vytauto Didžiojo mirties iki tautinio atgimimo pradžios XIX amžiuje – yra „gėdinga“, „ne mūsų“. Tai esą užmaršties ar net pasmerkimo nusipelnanti istorija.

Toks selektyvus santykio su savąja istorija modelis buvo aktyviai naudotas dar tarpukario epochoje. Tačiau neabejoju, kad beveik 50 metų trūkęs sovietinis eksperimentas nutraukė šio modelio natūralią evoliuciją į kitokias, daug prasmingesnes ir sveikesnes santykio su savąja praeitimi formas.

Tarp sovietmečio istorikų ir ideologų nuopelnų yra ir dalies Lietuvos visuomenės aiškus nusistatymas galvoti apie save, kaip nesavarankišką ir silpną tautą. Esą mes esame lyg popierinis laivelis, kurį jūros bangos mėto, tol kol užlieja, o po to, kažkokio stebuklo dėka, staiga vėl išnyrame į paviršių. Tada ir vėl mus bangos daužo ir mėto, kol vėl nugarmėsime į dugną. Šis vaizdinys irgi sukaltas pagal geriausias sovietmečio tradicijas, teigiančias, kad lietuviams geriausiai tada, kai už juos viskuo pasirūpina kiti.

Kalbėti apie sovietmečio „metastazes“ mūsų mąstymo ir jausenų pasaulyje, susijusiame su istorijos vaizdiniais, būtų galima dar ilgai. Nereikia apsigauti galvojant, kad 1990 metų kovo 11 dieną mes atlikome tai, ką kompiuterių specialistai padaro iš naujo instaliuodami operacinę sistemą.

- Tie stereotipai, apie kuriuos jūs kalbate, ne tik gyvi, bet ir daro didelę įtaką visuomenei.

- Žinoma. Didžiausia dalis šių stereotipų nuolat įsijungia mūsų sąmonėje ir veikia mūsų kasdienybę buitiniame lygmenyje. Taip tie stereotipai įkalina mus neigiamose emocijose ir verčia susigūžti, patikėti, kad gyvename priešiškame pasaulyje, kuriame visi tik ir trokšta mums pakenki.

Užtenka tik internete paskaityti komentarus po straipsniais apie mūsų valstybės problemas, ir štai prieš jūsų akis – sovietmečio realybės atšvaitai.

- Ar tas nusivylimas savimi pačiais, noras pamiršti dalį savo istorijos nėra mūsų valstybės stabdys? Ar nėra taip, kad tai trukdo mūsų progresui?

- Visiškai sutinku su jumis. Ta mąstymo bei emocinių stereotipų keliama vidinės sumaišties būsena, baimė priimti sprendimus, nepasitikėjimas savimi, yra svarbūs veiksniai. Ne tik paskiro asmens, bet ir visuomenės bei valstybės gyvenime.

Tam tikra prasme mūsų jausenos ir elgsena yra visai normali. Vis dar esame posovietinė visuomenė, privalanti sparčiai prisitaikyti prie itin greitai kintančio pasaulio. Kartu mes esame visuomenė, tempianti į XXI amžių visą savo atminties palėpės turinį, kuris tikrai priklauso jau praėjusiam amžiui.

Mūsų santykis su praeitimi veikia ir gebėjimo galvoti apie ateitį galimybes. Nepriklausomos valstybės gyvavimo laikotarpiu mums itin sunkiai sekėsi formuluoti idėjas, kokią savo ir savo vaikų ateitį mes ruošiamės kurti. Kur einame, kaip norime gyventi po 10 ar 20 metų? Deja, atsakymų į šiuos klausimus neturime.

Kurį laiką mus gelbėjo magiškai skambėję žodžiai: „euroatlantinė integracija“, „NATO“, „Europos Sąjunga“. Šie žodžiai išreiškė tam tikrą visuomenės ir politinio bei ekonominio elito konsensusą, kad „eidami į ten“ mes užsitriname geresnį gyvenimą. Šiuo atveju žodžiai „geresnis gyvenimas“ visų pirma reiškia finansinę gerove. Taigi, Europos Sąjunga kokiais 2003-iais didžiajai daliai Lietuvos gyventojų atrodė kaip seifas Briuselyje, iš kurio galima pasiimti šiek tiek pinigų. Ir viskas. Daugiau nebuvo jokių įsimintinesnių, skaidrių idėjų, ką mums reikėtų veikti sugrįžus į Europą.

Tiesa, keletas vaizdinių buvo išgryninta – Lietuva kaip „auksinė Europos provincija“, „regiono lyderė“, „Šiaurės Baltijos regiono šalis“. Tačiau manau, kad apie visas šias alternatyvas mūsų intelektualinis ir politinis elitas mąstė ir diskutavo per mažai.

Beje, šiuo metu vis garsiau pasigirstantys nerimastingi situacijos vertinimai, esą blogai, kad mes patys nelabai žinome koks yra pagrindinis mūsų nepriklausomybės projekto tikslas, yra tik nuolat atsikartojantis aidas analogiškų vertinimų, kurie pasigirdo dar pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje.

Žinoma, nėra lengva pasiūlyti skaidrią idėją, kuri galėtų visuomenę sutelkti, aktyvuoti jos kūrybinį potencialą. Jeigu būtų kitaip – kokia nors lietuviška arba užsienio viešųjų ryšių agentūra, gavusi užsakymą iš Vyriausybės, senai jau būtų sugeneravusi efektyvų šūkį bei jį paaiškinančią legendą, nurodantį kryptį ir padėsiantį mums išgyventi XXI amžiuje.

- Tos diskusijos nevyko todėl, kad nebuvo pakankamai žinių, supratimo ir intelektualinių resursų? Ar tai buvo nematomas, tylus elito sutarimas nedrumsti vandens?

- Akivaizdu, kad čia reikėtų kalbėti apie visą problemų kamuolį. Privalome išskirti ir atskirai aptarti intelektualų, politikų, žiniasklaidos, visuomenės, viešosios erdvės situaciją. Tai labai plati tema, todėl siūlau atkreipti dėmesį tik į patį banaliausią ir, tikriausiai, visiems jau spėjusį gerokai įkyrėti pavyzdį – rinkimus.

Rinkiminė kampanija ir ją lydėjusios įvairios diskusijos bei forumai aiškiai pademonstravo, kad mūsų gyvenime po žodžiais dažniausiai neslypi jokio apčiuopiamo turinio. Iš esmės, „Lietuvos ryto“ televizija buvo pasirinkusi puikų formatą – „Lyderių forumą“. Tačiau ką konkretaus Lietuvos pilietis galėjo išgirsti iš politinio elito atstovų, kuomet kalba pasisukdavo apie santykių su Lenkija gerinimą, arba ekonomikos efektyvinimą? Dažniausiai skambėdavo tik pažadai: sieksime, užtikrinsime, įgyvendinsime. O kas slypi, tarkime, po žodžiu „sieksime“? Stebėdami šiuos debatus mes dažniausiai taip ir nesužinojome, kokie, tarkime, trys arba penki žingsniai yra konkrečios dešiniosios arba kairiosios partijos atstovų programoje numatyti siekiant sumažinti šilumos kainas, norint pagerinti lėšų surinkimą į biudžetą, siekiant aktyvinti daugiabučių namų renovavimo programą.

Tad, tikriausiai, nederėtų stebėtis, kad kalbėdami apie tautos ir valstybės likimą XXI amžiuje mes nesugebame išgryninti „vežančių“ idėjų. Pradėkime nuo smulkesnio mąsto, tačiau ne mažiau svarbių mūsų kasdienio gyvenimo kokybei klausimų sprendimo.

Taigi, ir vėl viskas susiveda į vieną dalyką – norint geriau ir patogiau gyventi, reikalinga mąstymo disciplina, reikalaujanti ne mažų pastangų. Tokios mąstymo disciplinos mes būtent ir mokomės žvelgdami į netolimą savo praeitį.

Nors jums ir padidins minimalkę, vis tiek negalėsite gyventi taip, kaip aš.

Įžanga Protokolų leidimui.

Išspausdintas pirmadienį Lietuvos Ryte, šis straipsnis sukėlė neregėtą audrą neišmanėlių ir mokytų debilų tarpe. Jie siunta nuo to, kad aš jiems aiškinu apie ekonomiką, o dar pikčiau, kad jiems reikia aiškinti labai paprastais terminais, pagal jų makaulių išgales. Tada jie supranta esą tik nupušę kvankos, ir jiems nuo to labai pikta.

Matyt, ir toliau reikės rašyti kuo paprastesne kalba, nes juos labai kabina. Aš girdžiu, kaip jie tyliai dūsta.

Lietuvos Rytas, 2012 11 26

Ne, aš neišprotėjau ir man nepasiūlė honoraro už šį straipsnį Viktoras Uspaskichas, kuris žino, kaip galima padidinti minimalų atlygį.

Tiesiog pagalvojau štai ką: jei tiek daug žmonių mano, kad yra gatavas ir paruoštas atsakymas, tik reikia gerokai spustelėti verslininkus ir pagaliau juos priversti atverti pinigines, tai gal tada imkim ir pakelkim tą minimalų atlyginimą. Velniop, tegu sau turi.

Nesvarbu – 1200, 1500, 2000 litų. Sakykit sumą, kuri jums labiausiai panaši į pageidaujamą, ir nustatom. Tuoj paaiškinsiu.

Padauginkim tą sumą apytikriai iš dviejų. Kodėl? Nes yra visokie mokesčiai ir įmokos, tik jų niekas nemini, nes bendras paprastų žmonių supratimas yra toks, kad visi mokesčius tik slepia (išskyrus juos pačius), ir valstybės biudžetas susidaro kažkaip per nekaltą prasidėjimą. Bet darbdaviai ir verslas moka mokesčius, nes kas kitas mokės?

Tai štai ir turim – 2400, 3000, 4000 litų per mėnesį. Tiek darbdaviui kainuos darbo vieta. Kada darbdavys samdys darbuotoją? Kai šis jam uždirbs ne mažiau, nei kainuoja.

Dabar pats įdomiausias momentas – jūs manote, kad tas stumtraukis pardavėjas (kažkodėl vadinamas „konsultantu“), koja už kojos besivalkiojantis po prekybos salę, arba žiopla picas nešiojanti padavėja, užmirštanti pusę užsakymo, staiga pasidarys efektyvesni ir pradės savo darbdavio įmonei uždirbti daugiau pinigų? Žinoma, kad ne.

Stalai bus apvaikščioti taip pat, tik picų niekas dukart nepabrangins, ir atlyginimo nebus iš ko mokėti.

Juos atleis, nes laikyti jų darbe nėra absoliučiai jokios prasmės. Verslui pinigai ant medžių neauga.

Kai tuos žmones atleis, jie kito darbo nesusiras, nes tas minimalus atlygis absoliučiai nieko nepakeitė jų darbo perspektyvoje – atvirkščiai, ją pablogino. Ir tai galbūt bus jiems tinkama bausmė ir teisingumas. Jų vietas užims tie, kas galės pateisinti verslui savo egzistavimą.

Nepamirškite, kad nebūna tokio dalyko kaip „verslas nevertina darbuotojų“. Verslininkas nėra Jėzus, kad visus mylėtų. Darbdavys vertina darbuotoją, kuris uždirba daugiau, nei pats kainuoja.

Tuomet tie, atleistieji, galės važiuoti ir pasiieškoti kokią kitą šalį, kur menkų įgūdžių ir žinių žmonėms mokama daugiau. Ir jie nebebus mūsų visų problema, ir, su Dievo pagalba, gal net nebebalsuos rinkimuose po ketverių metų. Gal tik atvyks atostogoms dantų pasitaisyti pigiau.

Jaučiate, kokia ironija? Jiems visi labiausiai žadėjo padėti, bet būtent jie bus išmesti iš barščių pirmiausiai. Jums ir man minimali alga nėra neaktuali, nes mes uždirbame ir visada uždirbsime daugiau. Tai mums neturės jokio poveikio.

Jeigu mes turime verslus, kuriame dėl kažkokių priežasčių dirba žmones už minimalų atlyginimą, mes pakeisime tą verslo modelį kitu ir pašalinsime tas menkai apmokamas darbo vietas apskritai. Nenorite tų vietų už nepilną tūkstantį per mėnesį? Jos žemina. Nereikia. Sugalvosim kaip nors kitaip. Mums neskaudės.

Dabar kraupstate nuo mano cinizmo? O kas čia blogo? Tie asmenys greičiau nustos buvę mūsų visų problema. O kad jie – būtent mūsų problema, juk niekas neginčija: jie patys kalba, kad nori kuo daugiau paimti iš mūsų, tų, kurie turime daugiau.

Argi ne puikus scenarijus? Man regis, labai pelnytas. Nes už kvailybę reikia mokėti, ir tegu moka tie, kas labiausiai prašo tos nesąmonės. Padovanokim jiems svajonės išsipildymą.

Jie – kaip tas kvailys, plūduriuojantis valtyje, kuris pamatė valties dugne skylę, ir triukšmauja, reikalauja grąžto: jis padarys dar vieną skylę, kad vanduo išbėgtų. Tai duodam jam tą grąžtą, ir galbūt greitai prie ežero nebebus nei jo, nei jo prakiurusios valties, o mes galėsim kepti mėsainius ant grotelių ir džiaugtis saulėlydžio vaizdu.

Iš kur žinau, kad taip bus? Nes visur ir visada taip būna: bandai nulupti iš darbdavio, nusilupi galiausiai pats iš savęs. Tas pats, kas sovietiniais laikais būdavo su vagystėm iš darbo: vilko ir tempė, kas netingėjo, bet turtingesnis niekas nuo to nepasidarė (nebent jums atrodo, kad sodo namelis iš vogtų statybinių medžiagų buvo turtas).

Pasižiūrėkit, ką pasiekė Prancūzija su savo 35 valandų darbo savaite – socialistų idėja, kurią rėmė profesinės sąjungos, kad apgintų dirbančiųjų interesus? Anksčiau buvo 39 darbo valandos, dabar liko 35, ir galima papildomas keturias valandas per savaitę praleisti žiūrint per televiziją žvaigždžių duetus. Ką gavo? Nieko gero, tik augantį nedarbą (nes samdyti žmonių niekas nenori) ir augančias išdirbio normas tiems, kurie liko darbe. Taip jiems ir reikia.

Aš nesu bjaurus žmogus, bet su dideliu malonumu stebiu besidaužančius (atsiprašau, protestuojančius prieš taupymo priemones) ispanus ir graikus: jie patys sau yra baisiausia bausmė. Kuo daugiau daužosi ir degina, tuo tiesesnis kelias į dar didesnį skurdą, nes padegti automobiliai ir iškultos vitrinos dar nė vieno nepadarė turtingesniu.

Štai Ispanija paskelbė, kad bet kas iš už Europos Sąjungos ribų, įsigijęs Ispanijoje nekilnojamojo turto už 160 tūkst. eurų ir daugiau, gaus nuolatinį leidimą gyventi, tikėdamasi pirkėjų iš Rusijos ir Kinijos: atviras pripažinimas, kad šalis nelabai daugiau turi kuo privilioti ir kitų variantų nematyti. Neparduotų ir niekam nereikalingų butų pristatyta pakilimo metais.

Žmonės, vertinantys Graikijos padėtį, skaičiavo, kad net jei šalis parduotų visas 6000 savo salų jūroje už dabartinę rinkos kainą, ji nė iš tolo nepriartėtų prie sumos, kurios reikėtų, kad galėtų grąžinti skolas.

Kaip visa tai susiję su minimalaus atlyginimo Lietuvoje suma? Tiesiogiai. Ir prancūzai, ir graikai, ir ispanai su savo troškimais apie orų gyvenimą, kuris turi tęstis nepriklausomai nuo nieko, yra mums gera pamoka, kuo tai baigiasi – jiems, o ne tiems, ką jie labiausiai puola ir ko nekenčia.

Noras nustatyti didelį minimalų atlyginimą, jei bus įgyvendintas, jį gavusiems baigsis lygiai taip pat. Tai kodėl aš turiu sielotis dėl jų? Kodėl man reikia kartu su kitais jį išlaikančiais piliečiais rūpintis, kad jiems būtų geriau, jei net padėkoti už tai nesugeba. Tegul sau turi tą savo didesnę minimalią algą. Patys prašė.

Ši nuotrauka ir neturi būti juokinga. Ji skirta tik dėmesiui patraukti.

Man teko mąstyti apie tai, kodėl lietuviai taip greitai pereina prie pastabų apie oponento humoro* jausmą, nors pats humoro jausmas nėra stiprioji lietuvių pusė, ir vidutiniame lietuvyje jis gyvena tik užuomazginiame lygyje: verstais iš rusų kalbos anekdotais, jiems suprantamais memais iš rusiškų filmų apie “ypatumus” ir iš Naša Raša, na, ir dar apygirtėmis Juozo Erlicko raudomis**.

Tai nebus pastabos apie anglišką humorą: apie jį jau rašiau, labiausiai pabrėždamas, kad anglai neturi kažkokio kitokio komiškumo sužadinimo mechanizmo, tik kitokį humoro pritaikymą gyvenime.

Iš esmės, vidutinio lietuvio vidutinis sugebėjimas juoktis yra taip pat artimas kokybiškam humorui, kaip girto traktoristo godojami nuvalkioti prikolai “vestuvių laikraštyje” (“draugiškos bokso varžybos – susitinka girtas žentas ir pikta uošvė”) yra artimas gerai publicistikai arba kaip pusseserės išžaginimas ūkiniame pastate Kūčių vakarą yra artimas romantikai ir šeimyninei Kalėdų dvasiai.

Pirmą kartą humoro mechaniką išskaičiau dar studijų metais Nicolai Hartmann’o Estetikoje, labai dideliame ir nelabai gyvai parašytame, bet metodiškame kūrinyje, kur buvo išaiškinta gluminimo esmė ir kaip komiškas efektas atsiranda tarp lygių differencialo tarp lūkesčių ir atradimo ir tarp personažo tikėtino elgesio ir asimetrinio atsako situacijoje, kitaip tariant, iškritimas iš konteksto – humoras yra būtent sugluminimas, tačiau žinomų parametrų ribose. Paskui supratau, kad humoro kūryboje ypatingos magijos nėra – yra tik sugebėjimai arba nesugebėjimai tą diferencialą pastebėti ir pasiūlyti auditorijai ir humoro jausmas, kuris yra objektyviai vertinamas pojūtis, kurį vieni turi, kiti ne.

Žinau, kad daugelis neturinčių humoro jausmo yra linkę aiškinti, kad jie humoro jausmą turi, tik jis jų yra kitoks. “Man Jankevičiaus humoras nejuokingas”, sako jie, ir teisinasi, kad jie supranta juokus savaip, ir kad tai, esą, yra toks pats geras supratimas, kaip ir suprantančių humorą. Tai dažniausiai (kaip keista) yra tie patys žmonės, kurie:

1) Mėgsta kartoti aplinkiniams, kad jiems nereikia nurodymų, kokį maistą derinti su kokiu vynu, nes jie patys žino, kas jiems skanu (dažniausiai dėl to, kad jie supranta, geriausiu atveju, tik pirmines skonio kategorijas, asociatyvinės paletės ir patirčių atminties jie neturi ir savo olfaktorinių ir gustatorinių pojūčių nėra gabūs suvokti mąstymo būdu; paprasčiausiai sakant, jie tiesiog ėda ir tiek, nes kitaip neišmoko);

2) Mėgsta pabrėžti, kad turi “savo” meninį skonį, sakykim, muzikoje – dažniausiai jis pasireiškia pagal duotosios muzikos panašumą į melodijas iš rusiškų filmų, matytų jaunystėje. Vaizduojamojo meno kokybę jie vertina pagal panašumą tikrovei (kaip žlobas, kurio portretą piešia prie Palangos tilto: jis žiūri, ar panašus išėjo, ar ne), kadangi dėl ribotų patirčių ir dėl nepakankamo meno išmanymo viską gali palyginti nebent su vaizdais, kuriuos mato sodyboje prie ežero, atvažiavęs vėžiaut, arba su palmėmis prie baseino, kurias matė Egipte, kol dar neprisigėrė ir prie to paties baseino neužmigo.

3) Vis bando juokauti, tačiau kiekvienu savo bandymu neišvengiamai įrodo, kad humoro atžvilgiu yra parolimpinėje komandoje.

4) Dažniausiai išsiskiria agresyviu ateizmu: dvasinės, nematerialinės dimensijos neigimas ir visko susiaurinimas iki fizikos taisyklių (kaip ir moralės susiaurinimas iki rašytinių įstatymų raidės rakinėjimo) yra tampriai susijęs ir su tiems žmonėms būdingu giluminiu nesąžiningumu (nes sąžiningumas yra vertybių kompleksu paremtas įgūdis), ir su humoro nesupratimu, kadangi jis prideda papildomus vektorius prie paprastosios, tiesinės kognicijos.

“Savas”, “individualus” humoro jausmas yra toks pat absurdas, kaip “sava” muzikinė klausa arba “individualus” sugebėjimas mėtyti kamuolį į krepšį. Tai objektyvios kategorijos – arba moki, arba ne. Arba turi klausą, arba neturi (aš, pavyzdžiui, neturiu muzikinės klausos ir nemoku dainuoti).

Tas pats yra žmonėms ir su humoru: kai kurie jo neturi. Deal with it. Nieko baisaus, žmonės gyvena ir nugyvena be humoro, ir nieko jiems neatsitinka baisaus.

Humoras lietuviams yra iš principo tolimas, kadangi jo kokybė yra tiesiogiai proporcinga autoriaus ir jo auditorijos elitarizmui, o mes visgi esame artimiausi kaimui ir paprastiems dalykams. Stipriausias humoras niekuomet nebus masinis (todėl amžinatilsį Amerikos humoristas, turbūt subtiliausias XX amžiaus stand-up’o meistras Bill Hicks taip ir mirė nepraturtėjęs ir faktiškai likęs nišiniu pasiūlymu – tas pats pasakytina ir apie šių laikų stipriausią humoristą Doug Stanhope, kuris dėl savo gyvenimo būdo ir substance abuse irgi labai ilgai nelaikys), nes jis reikalauja platesnio už vidutinį kultūrinio konteksto, didesnio apsiskaitymo ir didelės asociatyvinės paletės – tai yra elito teritorija.

Runkeliams pagal apibrėžimą nėra pasiekiami, pavyzdžiui, kokio nors Dennis Leary sudėtingi palyginimai ir juokai apie tai, kad kažkieno minties traukinys yra nutolęs taip toli, kad jo švilpuko net nebesigirdi – panašiai, daugelis skaitytojų buvo pasimetę, kai aš, regis, parašiau, kad eiti į vyninę gerti vyno yra tas pats, kaip žiūrėti laidą “Duokim garo” dėl muzikos. Jei jums reikia aiškinti, kodėl jūrų kiaulytė yra kaip mergina programuotoja***, tai jums nereikia aiškinti to juoko apskritai, nes jūs nesate įgalūs dirbti su šia medžiaga. Jei jūs sakote, kad Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko Radioshow jums nėra juokingas, tai jūs pasisakote tik apie save ir savo intelektą, o ne apie tą humoro produktą, apie kurio kokybę yra taip pat absurdiška diskutuoti, kaip ir apie tai, kaip ginčytis, ar Vilnelė įteka į Nerį Vilniuje. “Aš manau kitaip, nes aš turiu savo geografijos supratimą”, sako kuris nors pilietis – tai kuo jam padėsi, tegu taip sako ir galvoja.

Išvada čia paprasta: humorą suprasti ir vertinti nėra visiems duota. Tik nedidelis skaičius žmonių geba nustatyti, kuris humoras yra geros kokybės, o kuris – ne. Panašiai yra su kokiu nors vyno ragavimu: gal tik 5% žmonių žino ir supranta, kodėl ir kaip šampane užuodžiamas sviestas ir skrebutis, o sodrus Shirazas gali kvepėti ne tik šokoladu ir derva, arba eukaliptu, bet ir balno oda – nuo to, kad likusieji vadina juos snobais, apsimetėliais ir šarlatanais, suprantančiųjų sugebėjimai nepasidaro mažesni. Nuo to, kad Nikita Chruščiovas 1962 metais aplojo abstrakcionistų meno parodą, išvadinęs ją “šūdu”, o dailininkus – “piderastais”, menui nebuvo nė kiek blogiau, ir jis nenustojo būti menu.

— — —

* Humoro vadinimas jumoru yra puikus tarybiniškumo rodiklis, tik truputį prastesnis, nei Hitlerio vadinimas “Gitleriu” ar Atėnų vadinimas “Afinais”. Jei manote, kad tokie pavadinimai laužti iš piršto, prisiminkite, kaip raudonkakliai mūsų tautiečiai vadina svarus “funtais”.

**Apie Juozo Erlicko humoro ydingumą jau rašiau. Taip pat esu nagrinėjęs ir ironizavimo aktualijų temomis beviltybę.

*** Nei jūrų, nei kiaulė.

Tipiškas Lietuvos valdžios atstovas svečiams su užsienio partneriais pasirengęs.

Lietuvos Rytas, 03 12 2012

Apie Prezidentę kalbėjo, kad ji esą žadėjo tikrinti kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Aš pasimetęs.

Pasimetęs todėl, kad mano jausmai dabar dvilypiai.

Viena vertus, kas čia per planai tokie nekarališki: aš nieko nesakau, bet man kažkodėl šviečiasi du įvykiai iš Baltarusijos praeities.

Tenykštis prezidentas vieną sykį asmeniškai karines oro pajėgas tikrino, aerodrome naikintuvams padangas paspardydamas (ar gerai pripūstos, ar nepaves kylant koviniam skrydžiui), o paskui pats derliaus nuėmimą iš sraigtasparnio priveizėjo.

Ne Dalios Grybauskaitės, žinoma, pareiga ministrų užsienio kalbos žinias tikrinti. Idealioje valstybėje to neturėtų būti. Žinoma, maža ko neturėtų būti idealioje valstybėje: pavyzdžiui, kodėl Seimas turi viešbutį? Kam tokius varguolius reikia rinkti į valdžią, kad net nesugeba patys Vilniuje kambario ar buto išsinuomoti? Jei aš galiu savo būstu pasirūpinti, kodėl jie negali – jiems ką, smegenys ne iš tos vietos auga? O jei tikrai ne iš tos, tai kodėl jie man įstatymus priiminės? Geras klausimas, bet čia, žinoma, visai kita tema. Grįžtam prie anglų kalbos.

Viena vertus, ne Prezidentės darbas ministrus prie lentos pastačius diktantus diktuoti, tačiau antra vertus, man širdis džiaugiasi, kad kažkam rūpi ir kažkas pradės pats atsiraitojęs rankoves.

Čia prisiminiau kitą pavyzdį: anuometinis Estijos prezidentas Lennart‘as Meris, grįžęs iš Japonijos, nusivedė žurnalistus į oro uosto tualetą ir surengė spaudos konferenciją ten, kad visi pamatytų, kaip tualetuose nešvaru, ir kad jie susitvarkytų. Irgi, žinoma, ne prezidento reikalas švarą prižiūrėti specialiosios paskirties valstybinėje įmonėje, bet čia irgi kažkas turėjo pirmas atkreipti dėmesį, kitaip nieko nebūtų buvę. Dabar tuose tualetuose švaru.

Todėl, nors Prezidentei priskiriamas sprendimo būdas yra neidealus, problema visai konkreti. Užsienio kalbos nemokėjimas valdžioje yra tiesiogiai susijęs su ekonominiu atsilikimu (kai sakau „užsienio kalba“, turiu omenyje visas kalbas, išskyrus rusų; čia šiokia tokia diskriminacija, bet čia kalbame apie labai konkrečius ir savanaudiškus tikslus mūsų šaliai).

Tai ne šiaip koks nors abstraktus kultūrinis gėris perkeltine prasme („kuo daugiau kalbų žinai, tuo esi turtingesnis“). Meskite akį į Europos žemėlapį, ir kuo tos šalys užsiima. Valstybės, kuriose anglų kalba yra žinoma, kaip faktinė antroji valstybinė, mums tiekia bankus, aukštąsias technologijas, automobilius ir mobiliuosius telefonus, net jei pastaruosius ne pačios gamina, o tik projektuoja. Jos yra turtingos.

Šalys, balbatuojančios savo pietietiškais dialektais, angliškai nekalbančios ir varančios slyvų degtinę iš visko, kas nėra akmuo, daugiausia tesugeba mums atvežti beskonius pomidorus, alyvuogių skardines ir dar kelias futbolo komandas (futbolininkai tose šalyse yra vieninteliai jauni žmonės, kurie nėra bedarbiai ir nepurškia protesto užrašų ant sienų). Tos šalys yra bankrutavusios arba arti bankroto slenksčio ir gyvena nuo vienos paskolos išmokos iki kitos.

Tai nėra atsitiktinė sąsaja. Tai tvirtas abipusis ryšys, kaip sovietiniais pokario laikais valstietis ir kaimas: neduoda paso (kad neišvažiuotum į miestą), nes esi valstietis, o jei neturi paso, tai negali tapti miestiečiu, kadangi, kad taptum miestiečiu ir apsigyventum mieste, privalai turėti pasą, kurį duos tik tada, kai jau būsi miestietis.

Taip ir Europoje šiandien: kadangi nemoki anglų kalbos, tai negauni kurti mobiliųjų telefonų, o vietoje to skini vynuoges, o kadangi skini vynuoges, tai neturi laiko kalbos mokytis, todėl tas vynuoges ir skinsi.

Estai yra turtingesni už mus todėl, kad geriau moka angliškai, o moka angliškai geriau todėl, kad yra turtingesni ir mąsto kaip turtingesni. Jie dairosi ne į tai, kaip baltarusiui geriau Druskininkuose nugarą išmasažuoti už pora pinigėlių su zuikeliais, o į tai, kaip geriau ką nors  parduoti suomiui ir norvegui, o kadangi su tais bendrauja dažniau, nei lietuvis iš Druskininkų, tai ir kalbą geriau išmoksta. Matote, kaip viskas veikia? Stebuklai.

Grįžtu prie Prezidentės iniciatyvos. Taip, niekas tų valdininkų neįspėjo, ir niekas anksčiau tos taisyklės netaikė, tai kaipgi lygios teisės ir visokie tokie dalykai, sakys lėtiniai teisybės ieškotojai? Kodėl prezidentė čia savo taisykles išsigalvoja, greit pradės liepti ministrams sportu užsiiminėti ir į darbą pėsčiomis vaikščioti.

Nedidelio čia daikto, jei ir lieptų. Pietų Korėjoje gamyklose visiems nurodo gamybinę gimnastiką prieš pamainą, pagal muziką, ir visai geri rezultatai: kiek turiu iš tos šalies telefonų ar televizorių, visur puiki kokybė. Jei mūsų ministrai parengs tokį įstatymo projektą, kaip korėjiečiai – mobilųjį telefoną, ne tik mes džiaugsimės, jiems ir patiems bus smagu ir galbūt didžiuosius savo darbu.

Kalbant rimtai, idealioje Europos Sąjungos valstybėje išvis neturėtų būti tokio dalyko, kaip angliškai nemokantis ministras, jo pavaduotojas, parlamento deputatas ar bet kas, užsiimantis įstatymais, valstybės pinigais, tarptautiniais santykiais, transportu ir dar penkiais šimtais kitų sričių. Net ūkininkas, jei pretenduoja į kokią nors paramą, turėtų anglų kalbą žinoti pakankamai, kad galėtų paraišką užpildyti angliškai. Nacionalinei mokėjimo agentūrai išvis uždrausčiau bet kokius lietuviškus dokumentus turėti ir platinti. Kaip carinės Rusijos laikais, tik šį kartą su kilnesniu tikslu. Na, nebent gali lietuviškus iliustruotus žurnalus atsinešti į darbą, kad per pietus perskaitytų savo reikmėms.

Jūs galvojate, kad aš juokauju? Aš nejuokauju. Anglų kalbos nemokėjimas, ir mūsų tolerancija jam, yra, kaip jau tik ką parodžiau, ir atsilikimo simptomas, ir jo priežastis. Norime būti nugalėtojai ir lyderiai? Tai ir pirmiausiai išmokime elgtis, kaip nugalėtojai. Puikus anglų kalbos valdymas šiandien Europoje yra lyderio požymis.

Todėl Prezidentės pasirinkta drastiška priemonė – nors ir formos požiūriu labiau komiška, negu veiksminga (nemanau, kad kažkam bus kliūtys dirbti kabinete, net ir nežinant angliškų netaisyklingųjų veiksmažodžių kaitymo būtajame laike ir Jos Ekselencijai raudonu pieštuku pribraukius kandidato rašto darbą), yra svarbi ir reikalinga, atkreipiant visuomenės dėmesį į tai, kad valdžioje turėtų dirbti visapusiškai kvalifikuoti žmonės, o ne kolūkių ir socialistinio lenktyniavimo terminus menantys asmenys, kurie naujos kalbos nebent skaistykloje išmoks.

Tiesą sakant, aš dar paprašyčiau kandidatą į ministrus pasakyti tris mėgstamus anekdotus ar posakius. Jei visi jie bus iš Holivudo filmo (pvz., „Bulvarinis skaitalas“ arba „Krikštatėvis“), kandidatas gauna portfelį ir eina dirbti darbo. Jei jie iš „Baltosios dykumos saulės“, „Šuriko nuotykių“ arba, neduok Dieve, jei tai anekdotai apie Petką ir Čiapajevą – gali eiti į ministeriją nebent naktiniu sargu. Radikalus būdas, bet argi aš kada ieškojau lengvų kelių?

Kilmė ir tėvų pinigai primena šią rotondą Gedimino pilies papėdėje. Yra ir visos komunikacijos, ir ideali vieta, tik naudos iš to lygiai nulis.

Žurnalas “Verslo Klasė”, 2012 m. gruodis. Kioskuose ir kitur.

Apibrėžkime terminą. Socialinis mobilumas – tai galimybė irtis gyvenime į priekį pagal gabumus, o ne pagal kilmę.

Jis paradoksalus: kuo daugiau juo rūpinamasi, tuo jo mažiau. Pavyzdžiui, Britanijoje leiboristų vyriausybė per kelias kadencijas, nuo 1997-ųjų, nuolatos kalbėjo apie tai, kad reikia mažinti socialinę atskirtį, kad gimę su sidabro šaukšteliais burnose ir taip turi per daug įtakos, turto, gerų darbų. Buvo garsiai (nors ir neefektyviai – patys leiboristai, nepriklausomai nuo raudonumo, irgi turi vaikų, ir nori jiems geriausio išsilavinimo) kovojama su privačiomis mokyklomis, pagrindiniu nelygybės požymiu, ir viena „socialinės įtraukties“ iniciatyva vijo kitą. Na, ir ką?

2010 metais, leiboristams baigus valdymą, pagal visus rodiklius ir visas skaičiavimo metodikas, socialinis mobilumas šalyje buvo ne padidėjęs, o ženkliai sumažėjęs.Po trylikos metų kairiųjų valdymo, kaip niekada per pastaruosius pora šimtų metų,vaikų ateitį, jų pajamas ir tai, ką jie galės pirkti savo vaikams programavo tėvų turtas, tėvų socialinė padėtis, tėvų gyvenamoji vieta.

Sunku patikėti, bet panašiai, kaip ir Charles‘o Dickens‘o dūmijančių pragaro manufaktūrų laikais, taip ir dabar, Anglijoje, kur esi gimęs, ten dažniausiai ir lieki (socialine prasme) – lyg būtų ne XXI amžius, o primityvi luomų visuomenė.

Bet koks chirurginis įsikišimas turėdavo atvirkščią efektą: čia tas pats, kaip kovojančioms Afrikoms gentims užvežti automatinių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, tikintis, kad silpnesnieji apsiginkluos ir tuomet baimės pusiausvyra privers įsivyrauti taiką. Kurgi ne. Ginklus bet kuriuo atveju pasiims stipriausieji, kol silpnieji dar snaus, o taip pat ir tie, kas jų jau ir taip daug ginklų turi, ir sustiprins savo dominuojančią poziciją.

Atkurtos Nepriklausomybės aušros metais, prieš gerus du dešimtmečius, Lietuva buvo kone tobulas socialinio mobilumo pavyzdys. Senosios struktūros pasidarė nebeaktualios (išties, didelio čia daikto, jei ką nors nomenklatūriniai tėvai įkiš į Valstybinį tarptautinių santykių institutą Maskvoje, arba organizuos darbą kokioje ministerijoje, kurios jau tuoj nebeliks), o naujųjų svertų dar nėra, visi daugmaž lygūs*.

Mano kartos žmonės galėjo daryti, ką norėjo ir sugebėjo: pastumiančių ir pagelbėjančių autoritetų beveik nebuvo (naujieji autoritetai tik formavosi, o senieji buvo iškritę iš apyvartos), visas pasaulis iš esmės buvo kiekvienam po kojų: nepriklausomai nuo to, ar esi iš sostinės, ar atvykai iš giliausio kaimo, daryk ką sugebi, ir neklausinėk. Daugelis taip ir darė, ir nesigaili ligi šiol: didysis mokslas, didysis verslas, pramogos, televizija, leidyba – tais laikais teritorijas atsiraikė, kas netingėjo.

Žinoma, populiarus naratyvas yra kiek kitoks: paprasti protai koncentruojasi į tai, kas ką privatizavo ir už kiek, ir įsivaizduojama, kad ilgalaikė sėkmė priklausė nuo gerai iškritusių kortų turto dalybos žaidime. Tai labai toli nuo tiesos: amžinatilsį Bronislovas Lubys iškeliavo į geresnį pasaulį būdamas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių ne todėl, kad kažkada privatizavo surūdijusią azotinių trašų gamyklą Dievo užmirštame miestelyje prie Kauno. Daugumas žmonių, gavę tą gamyklą veltui, jau po trijų metų būtų nebeturėję nei gamyklos, nei turto, o tik skolas ir labai daug piktų darbuotojų su daugelį mėnesių neišmokėtais atlyginimais. Manyti, kad B.Lubys turtingas dėl gamyklos – tas pats, kas manyti, jog Wimbledono čempionas gerai žaidžia dėl to, kad jam kažkas padovanojo labai gerą raketę.

Žmonės visiškai be vaizduotės ir su varganais troškimais žiūrėjo dar ir į tuos, kuriems, kaip jie manė, nuskilo darbo prasme: žiū, kažkas per pažintis gavo darbą ministerijoje, o gal dar ir Užsienio reikalų, na ir, nepatikėsite, tapo diplomatu, ir išvažiavo dirbti į Lenkiją arba net gal į patį Briuselį, ir gauna atlyginimą valiuta, ir ten jiems daug ką apmoka, ir turi valdišką butą (kas, kad labai nedidelis ir menko prabangumo – vis geriau, nei stambiaplokščiame name kur nors Kaišiadoryse). O dar jie ten gali pirkti alkoholį ir cigaretes iš specialaus katalogo, skirto diplomatams: piguva!

Tai geresnis gyvenimas, nei kur nors prekybos centre krauti prekes į lentynas, bet nei svajonių profesija, bet tikrai ne priklausymas gyvenimo šeimininkams ir sprendžiančiajai, muziką užsakančiai, klasei. Tai, kad šios menkutės galimybės – iš tikrųjų, trupiniai nuo galingųjų stalo – daugelio buvo įvertintos, kaip pyrago dalybos, daugiausiai pasako apie pačių vertintojų itin siaurą horizontą ir neįsivaizdavimą, kas gyvenime yra sėkmė.

Paskui daug kas pradėjo keistis, ir, rodos, pradėjo formuotis turto ir kontrolės elitas, jau galintis vaikams palikti veikiančias įmones, o ne aptrupėjusį „aukso vertės“ nekilnojamąjį turtą (kurio kaina liūdnai paaiškėdavo tik jį bandant parduoti). Nekilnojamojo turto, kaip didžiausio turto ir ateities gerovės generatoriaus, svarba daugelio buvo pervertinta. Net ir gavus už parduotą turtą kukliai fantastišką sumą arba pelningai išnuomavus buvusias nomenklatūrines valdas kur nors Jovaro, Z.Sierakausko, M.K.Čiurlionio ar Šilo gatvėse**, gyvenimas iš esmės nepasikeisdavo ir į elito orbitą jo savininkų neišmesdavo.

Tai kartai, kuri į Nepriklausomybę atėjo jau nebe studentiško, o brandesnio amžiaus, ir dabar jau galvoja apie besiartinantį poilsį, sėkmė dažniausiai reiškė dar ir galimybę išmokslinti vaikus užsienyje. Žinodami apie savo pačių turimų žinių ir įgūdžių ribas, patirtas bendraujant su užsienio partneriais, ir realistiškai vertindami Lietuvos aukštojo mokslo galimybes ruošti žmones konkurencinei kovai ne izoliuotame placdarme, o ten, kur visi juda laisvai, jie darė jiems suprantamą ir logišką pasirinkimą.

Ne mažiau norą mokytis užsienyje rodė patys vaikai, svajojantys apie galimybę pagaliau patikimai ir aiškiai, o svarbiausia, be konfliktų ir aiškinimųsi, palikti tėvų namus (pabandyk išsikraustyti iš tėvų namų, gyvendamas tame pačiame mieste Lietuvoje, juk niekas nesupras ir materialiai tokio sprendimo nepalengvins).

Štai, atrodytų, ta galimybė pereiti į naują etapą, kai pinigai nuperka jau kitokius kelius gyvenime.

Ir tie pinigai tikrai daug ką pirko, bet ne tai, ko tikėjosi tėvai. Labai daugeliu atveju buvo nuperkamos fantastiškos patirtys, gyvenant ir gerai leidžiant laiką labai smagioje aplinkoje nuostabiuose pasaulio miestuose, kurios paskui dažnai virsdavo ne į pasakiškus karjeros posūkius (tėvai, mokėdami už mokslą, dažniausiai įsivaizdavo sūnų arba dukra kuriant naujus Apple gaminius Kalifornijoje arba žarstant didžiulius pinigus kokioje farmacijos bendrovėje Šveicarijoje), o į dar daugiau gero laiko.

Išeidavo taip, kad po tam tikros išleistos mokslui pinigų sumos, padaugintos iš laiko, naudingumo kreivė pradėdavo kristi žemyn: kam vargintis, jei galima toliau studentauti? Skaitytojas, jau spėjęs pamiršti savo paties jaunystę, turbūt vis dėlto galės prisiminti, koks nelengvas gali būti perėjimas nuo nerūpestingo plaukimo per akademinę aplinką prie įsikinkymo negailestingam darbdaviui arba, dar blogiau, klientui. Jau vien gyvenimo aprašymų siuntinėjimas ir darbo pokalbiai gali lyg ir pasiūlyti, kad turbūt gal būtų visai gerai dar šiek tiek pasimokyti, jei tėvai sutiks dar kurį laiką paremti. „Kam dirbti, jei galima nedirbti“, kažkada nuostabiai atvirai, nors gal kiek ir ciniškai, parašė vienas mano skaitytojas, kai putojau ir niršau apie jaunimo dalies menkas ambicijas ir nesveiką meilę akademinių mainų programoms, išplėčiančioms dykaduonystę iki meno žanro.

Čia vėl įgavo didelius privalumus, kalbant apie konkurenciją darbo rinkoje, tie žmonės, kurie neturėjo galimybių tęsti neapibrėžtą mokslą ir buvo priversti nusileisti ant žemės, kas jiems labai padėjo (būtinybė – išradingumo motina). Tai, kas galėtų būti vis stiprėjančiu elitu antrojoje kartoje, užuot auginęs raumenis ir kovos įgūdžius, per neapdairumą anksti pasirinko pagalvėles ir šezlongą (padedami tėvų, kuriems pritrūko griežtumo ir kietumo – galbūt todėl, kad nebuvo iš kartos į kartą einančios tokio elgesio patirties) ir sudarė galimybes jauniems, alkaniems, ambicingiems naujiems žaidėjams beveik netrukdomiems raikyti pyragą iš naujo.

Todėl šiuo metu Lietuva vėl yra labai socialiai mobili, turint galimybes eiti į žaidimą.

Ar gali ši padėtis keistis? Žinoma, jei lietuviškieji turtingieji tėvai, pasidairę užsieniuose, išmoks labai paprastą ėjimą: senosiose Vakarų demokratijose vaikams perkami ne begaliniai mokslai, o kritiškai svarbus nemokamo darbo laikotarpis, nuo kelių mėnesių iki poros metų, įgaunant patirtį, kuri, skirtingai nuo diplomo, beveik visada yra raktas į sėkmę, didelius pinigus ir ilgą ir laimingą karjerą.

Paaiškinsiu. Didelio prestižo darbai profesijose, kur itin daug reiškia pasitikėjimas ir reputacija – nuo teisės ir architektūros iki televizijos programų kūrimo ir verslo konsultavimo – yra gaunami ne gyvenimo aprašymus siuntinėjant ir ne pagal skelbimus laikraščiuose. Tai yra darbai saviškiams, tai yra, tiems, kas jau yra įėję į tą industriją, kas ten dirbęs ir susitikęs su būsimais kolegomis darbo situacijose.

Baigusiam aukštąją mokyklą įeiti vidun yra fantastiškai lengva ir kartu labai sunku: pasiūlymų yra daug, bet darbas yra be atlyginimo (vadinamas „internship“, neapmokamoji praktika), arba su tokiu mažu atlyginimu, kuris neturi nieko bendra su net ir labai kukliomis gyvenimo išlaidomis.

Britanijoje „trainee solicitor“, advokatas-praktikantas, labai dažnai turi tenkintis minimaliu šalyje nustatytu atlyginimu (£6.08, arba apie 26 Lt, per valandą) – per metus susidaro 11 tūkst. svarų už formaliai skaičiuojamą 35 val. darbo savaitę. Čirškinantis mėsainius McDonald‘s gauna žymiai daugiau, be to, prie mėsainių gauni tiek, kiek valandų dirbi, o advokatų kontoroje dirbi tiek, kiek reikia, o moka už 7 valandas per dieną, bet dirbi ir nieko nesakai, juk labai nori tapti pereiti į rimtų advokatų kategoriją ir pradėti uždirbinėti žmoniškai. Todėl kenti dantis sukandęs ir dėkoji už elgetišką atlygį.

Londone minėti 11 tūkst. svarų per metus (sumokėjus mokesčius išeina kiek mažiau) yra blogiau, nei katino ašaros. Advokatui ši suma dažniausiai yra pakankama miesto transportui, drabužiams ir gyvenimui kur nors kambarėlyje tolimoje metro zonoje, jei sveikata leis tris valandas per dieną leisti kelionėms į darbą priedo prie 12 val. trukmės darbo dienos, bet maistui to jau nebeužteks. Čia, kaip ir nemokamos praktikos atveju, turi padėti tėvai – jei tėvai, kaip sakoma, likvidūs: dažniausiai tai reiškia, kad jiems dirbti nebereikia. Šį žaidimą laimi turtingos šeimos užnugaris.

Šios sistemos gebėjimas didinti socialinę atskirtį yra toks neginčijamas, kad jau nebe pirmą dešimtmetį daug kur bandoma su ja kovoti įstatymiškai, bandant drausti neapmokamą darbo praktiką. Tai, kaip šią tvarką puola socialinio teisingumo advokatai, įrodo, kad tai labai efektyvus senų pinigų panaudojimas, tiesinant atžalų kelius: juk niekas niekur Vakaruose nesikabinėja, pavyzdžiui,  prie to, kad medicinos studijos, palyginti su kitomis, kainuoja nežmoniškai brangiai, ir čia taip pat didesnes galimybes turi turtingesnių tėvų atžalos.

Dar vienas aspektas, kur Lietuvoje beveik visi vis dar yra lygūs, yra bankroto baimė. Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje sociologai nustatė, kad vienas didžiausių atpalaiduojančių faktorių jaunimui – sprendžiantis, ar jie gyvenime rizikuos (o kas nerizikuoja, kaip žinia, tas ir šampano negeria) – yra tėvų ir senelių patirtis bankrutuojant ir vėl atsitiesiant po nesėkmės.

Pasirodo, ši menkai aptariama aplinkybė yra vienas ryškiausių skirtumų tarp tų, kas kilę iš darbininkiškų arba smulkių verslininkų šeimų, ir tų, kieno tėvai turi didesnio verslo patirties arba yra pratę gauti didelius pinigus, jų netekti, o paskui gauti juos vėl.

Psichologinis profilis čia skiriasi kaip dangus ir žemė: kas vieniems yra socialinė stigma ir asocijuojasi su antstoliais ir žeminančiu iškeldinimu į gatvę nebyliai spoksančių kaimynų akivaizdoje (net jei paties asmens šeimai su tuo susidurti neteko, matė, kaip tai vyksta kaimynams), tas kitiems yra absoliučiai neemocinis, neutralus, nors ir negeidžiamas, gyvenimo faktas – kaip stogo uždengimas naujai, kai senąjį nuplėšė audra. Antriesiems tai, žinia, nieko malonaus, bet kai žinai, kad praeityje tai buvo, ir nieko, ir susitvarkėm, tai ir nežiūri į bankroto galimybę kaip į „pasaulio pabaigos“ scenarijų.

Lietuvoje bankrotai ir žlugusios įmonės vis dar tebėra gėdingas dalykas, didžiulis ir blizgus nevykėlio ordinas, ir tik labai nedaugelis žmonių jau suvokia (o kol jie perduos tai savo vaikams, užims dar daugiau laiko – kalbėkime čia apie pora dešimčių metų), kad vienas pralošimas ar laimėjimas reiškia mažai: žymiai svarbiau, ar tu galėsi vėl bandyti iš naujo rytoj. Ir poryt. Ir užporyt.

Nes pergalė, jei ji momentinė ir baigtinė, yra tik anomalija prieš kitą pralaimėjimą – ilgalaikė pergalė yra ne kas kita, kaip nuolatinis pasilikimas žaidime, ir ten mokėjimas pralošti ir nebijoti pralošimo yra toks pat svarbus, kaip sportininkui sugebėjimas tinkamai nukristi ant žemės ir kuo greičiau atsikelti žaidimo metu.

Aš nežinau, ar įrodžiau šį kartą tai, ką norėjau įrodyti, o būtent tai, kad Lietuvoje „senųjų pinigų“ dar nėra, kaip visuomenės dalies, jau supratusios, kad turtą išlaikyti žymiai sunkiau, nei jį uždirbti, ir kad lėktuvas su reaktyviniais varikliais, nors ir skrenda žymiai greičiau, nei birbia negudrus automobiliukas, bet rūpesčių kelia daugiau, genda dažniau, priežiūra brangesnė ir jo valdymas reikalauja didžiulio susikaupimo.

Lietuvoje dar nesusiformavo įpročiai ir refleksai, susiję su sukaupto turto ir užgyventos padėties visuomenėje valdymu ir išlaikymu per kelias kartas. Tai reiškia, kad aukštesnioji socialinė klasė, nors jau įrodė gebėjimus generuoti gerovę, dar nepasirūpino subraižyti žaidimo aikštelės pagal savo poreikius, ir naujiems žaidėjams kol kas atviri visi keliai. Naudokitės proga, nes ši padėtis amžinai nesitęs. Bet kol kas mūsų šalis tikrai yra šiuo požiūriu labai teisinga ir palanki naujai atėjusiems.

— — —

* Kone vienintelis galiojantis svertas, likęs iš senųjų sovietinių laikų, tuo laikotarpiu buvo užsienio kalbos mokėjimas. Aš tai patyriau savo kailiu (ne iš blogosios pusės): mano tėvų pastangos, kad eičiau į Vilniaus Salomėjos Neries mokyklą, kur nuo pirmosios klasės buvo mokoma anglų kalbos, buvo turbūt vienintelis sidabro šaukštelis mano burnoje.

** Dėl nesuprantamų priežasčių, atsakingiausia sovietinė nomenklatūra turėjo dar vieną, mažai kieno pastebėtą privilegiją: tų gatvių, kur buvo jų namai ir pagerinto išplanavimo butai, pavadinimai dažniausiai nebuvo pakeisti į labiau komunistinę ausį glostančius. Be aukščiau išvardintų, ideologijos audros aplenkė daugelio geresniųjų žmonių apgyvendintas Mildos, Rudens, Akmenų, Volungės, Debesijos gatves ir praktiškai visą Žvėryno toponimiją. P.Eidukevičiaus, Gen. V.Obuchovo, J.Janonio ir Raudonosios Armijos gatvėse ir prospektuose gyveno daugiau proletarai, o ne jų vadai. Senamiestyje, kuris buvo siejamas su kūrenimu malkomis ir kitais nepatogumais, o ne prestižu, klerikaliniai gatvių pavadinimai – Bernardinų, Išganytojo, Augustijonų ir daugybė kitų – buvo kaitaliojami lengva ranka.

Nuotrauka: skulptoriaus asmeninis archyvas / lrytas.lt

Gabrielė Pečkaitytė

Lietuvos Rytas, 2013 08 13

Utenos skulptoriaus kieme iškilo paminklas A.Užkalniui

Andrius Užkalnis gal ir norėtų, kad į jį mažiau spoksotų gatvėje – bent jau taip
guodėsi paskutiniajame savo komentare. O Utenos rajono keramikas Giedrius Mazūras
neatsidžiaugia – aplinkiniai nesiliauja stebėtis iš molio nulipdyta lrytas.lt apžvalgininko
skulptūra. A.Užkalnio idėjomis šviesti Lietuvą besižavintis menininkas skulptūrą
pavadino „Rašytojas A.Užkalnis žiūri į Lietuvą“. Rudenį jo kieme turėtų iškilti ir
paminklas Žilvinui Grigaičiui.

50 cm aukščio paminklą A.Užkalniui keramikas nulipdė iš šamotinio molio. Paminklo
paviršius yra glazūruotas, todėl taip blizga.

„Andrius Užkalnis patogiai išsitiesęs kėdėje mėgaujasi cigaru, o jam už nugaros
kėpso verpimo ratelis – senojo stereotipinio požiūro simbolis. Nerūpi jam tas ratelis, jis
žiūri į jauną, protingą ir gražią Lietuvą“, – paaiškino Antalgės kaimo Utenos rajone
gyventojas.

Skulptorius ir dailės mokytojas skaito visus A.Užkalnio tekstus ir žavisi šio idėjomis.
„Aplinkiai, aišku, stebisi, kodėl aš tą Užkalnį nulipdžiau. Matyt, ne visiems jis patinka“, –
svarstė dailės mokytoju taip pat dirbantis G.Mazūras.

Nuotrauka su A.Užkalnio skulptūra dalyvauja „Bendraukime“ paskelbtame sodo
puošmenų konkurse, o G.Mazūras pasiruošęs paminklą padovanoti savo herojui –
jeigu jis tik norės.

Utenos skulptorius savo kieme planuoja įkurdinti ir Ž.Grigaičio skulptūrą. „Ž.Grigaitis
labai eklektiškas, kartais atrodo visiškai kičinis personažas (gerąja prasme,) turintis
daug patirties, spinduliuojantis šlove ir dėmesiu.

Tik jis laibas toks, tai reikės pavargti, kol surasiu gerą kompoziciją – tokius
personažus sunku iš molio nulipdyti“, – paaiškino G.Mazūras.