Tipiška užmiesčio gyventoja priversta šienaut žolę, kol vyras vežioja vaikus po būrelius (Lietuvos Rytas / 123 rf nuotrauka)
Kai Vilniuje praėjusiais metais atsidarė atnaujintas Bernardinų sodas, Senamiestyje ir Užupyje gyvenantys vilniečiai gavo progą prisiminti, kad ne jie vieninteliai gyvena Vilniuje. Iš tolimų sostinės pakraščių, iš visų kraštų ir visais keliais, nemokėdami civilizuotai statyti automobilių, suplūdo pasimetę užmiesčių gyventojai. Atsivėrė akys: štai kiek mūsų daug.
Dažnas pasikėlęs centrinių sostinės rajonų gyventojas net ir tų tolimų gyvenamų vietų pavadinimų nežino: jis dar gali toleruoti Antakalnį ir Žvėryną, Žirmūnus yra girdėjęs, Karoliniškės ir Lazdynai – tai jau toli, Pilaitė – praktiškai užsienis, o ten visokie Antežeriai, Balsiai, Bajorai ar Pylimėliai tai jau tikrai dalykas, apie kurį girdi tik tada, kai per laidotuves sutinka buvusius klasiokus.
„Kur gyveni?“ „Zujūnuose“. „Aha, na matai.“ Ir tada pokalbis baigtas: centre gyvenantis vilnietis gerai nuspėja, kad kitas pokalbio elementas bus apie tai, kad „galima iki centro per 20 minučių nuvažiuoti, kai geras eismas“.
Vertimas: valanda kelio, kai reikia važiuoti iš tikrųjų. Kalbos visada tos pačios: paklausyk vilniečio, gyvenančio už miesto, sužinok, kuo jis giriasi, ir tuojau pat sužinosi, kur jam labiausiai skauda. Skaityti toliau.