Jūs nepatikėsit, ką sapnavau. Visko nepasakosiu, tačiau buvo į namus atėjusi kažkokia blogai lietuviškai kalbanti boba, ir ji negalėjo rasti savo pavardės rinkėjų sąrašuose. Ir rinkėjų sąrašus atsinešė su savimi, ir jie buvo storos, geltonos telefonų knygos pavidalu. Ir klausiau, sakau, tai kokia jūsų pavardė? Kažką neaiškiai pasakė. Perklausiau dar sykį. „Brmblumbr“, sako. Kaip kaip? „Grmbburgb“. Sakykit po raidę! Nesako. Užrašykit! Grūda atgal popierių ir rašiklį. Išgrūdau tą moterį pro duris ir nuspyriau nuo laiptų. Neužsimušė, gal tik apsikūlė.
Grįžtu, o namie dar viena sėdi ant sofos. Irgi panašaus amžiaus, išplerus tokia, ir šypsosi bjauria šypsena, kaip tie prikelti lavonai iš Stephen King‘o „Pet Sematary“. Ėmiau ją kelti, o jos rankos kruvinos. Ir pamatau: vienoje rankoje švirkštą laiko. Pilną kraujo. Ir man – šmaukšt – suvaro į ranką. Ištraukia ir puola iš to švirkšto purkšti kraują ant baltos sienos. Aš liūdnai galvoju: man gi dabar remontą reikės daryti dėl šito. Tik užsisukau, ir ji man tą švirkštą bakst į nugarą. Vienu žodžiu, tokios Velykų svajonės.
Dabar apie pagrindinę temą
Kalbant apie kraują ant sienų ir kerštingai įbestus švirkštus, pakalbėkime apie mažmeninę prekybą*.
Esu vienas nedaugelio žmonių, kuriam atrodo, kad dideli prekybos centrai yra gėris, nes jei juos apsimoka statyti, reiškia, žmonėms reikia. Jie neužmuša jokių mažų parduotuvėlių, nes (1) mažos parduotuvėlės kaip kokia Užupio krautuvė (keistai internetų tekstuose trumpinama „UK“**) pardavinėja skirtingiems žmonėms ir kitokius dalykus, ir jiems yra ant prekybos centrų yra vienodai, ir (2) jeigu į kokią mažą nepriklausomą parduotuvę nustoja eiti žmonės todėl, kad šalia atsidaro prekybos centras su automobilių statymo aikštele, bankomatu ir parduotuvėms naminių gyvūnėlių reikmėms, bei pigaus salstelėjusio vyno (iš Ispanijos stabdžių skysčio pilstymo fabrikų) tinkline lavke, tai taip tai mažai nepriklausomai parduotuvėlei ir reikia.
Suprantate, kaip yra. Jei turite parduotuvę, ir ji negali išsilaikyti, tai ne kaimyninio prekybos centro problema. Problema yra jusyse – reiškia, jūsų pirkėjui nereikia. Jei pirkėjui jūsų reikėtų, tai jis ir eitų pas jumei. O dabar jis pas jumei neina, ir nereikia kaltinti kaimynų. Palyginimui: jei anksčiau turėjote draugę, o paskui ji išėjo pas įdomesnį kaimynystėje apsigyvenusį tipą, tai čia nereikia vaikščioti aplinkui su plakatais, kad tą tipą iškeldintų kur nors (ir tada draugė vėlei grįš pas jus). Tiesiog, reiškia, jums kaip vyrui trūksta patrauklumo.
Pilies gatvės gastronomas
Sostinėje, turistų ir Kunigaikščio Vildaugo pamėgtoje Pilies gatvėje, yra prekybos įstaiga, kuri turi daugybę pavadinimų – Aibė, Senasis Miestas, Maisto Prekės. Visi vadina ją „Pilies gastronomas“ arba tiesiog gastrikas. Daugelio pasikėlusių vilniečių nuomone, tai ne parduotuvė, o nesusipratimas: tokia ekskursija į praeitį. Pirmiausia, ten nėra jokios savitarnos; prekių nepasieksi. Trys skyriai, prie kiekvieno prekystalio savo pardavėja ir savo kasa (modernumo įneša nebent „Perlo“ terminalas ir tai, kad galima atsiskaityti ir kortele). Jei jums reikia, sakykim, batono, pieno ir butelio „Gedulingojo“ alaus, jums teks atsiskaityti tris kartus, ir galimai tris kartus stovėti eilutėje***.
Atrodytų, visiškai nepatogu ir labai atsilikusi tvarka. Man taip pat atrodė panašiai. Kodėl negalėtų čia būti normali parduotuvė, kaip pas žmones, savitarna, kasa ir penkiasdešimt rūkytos dešros rūšių, kurių visos yra vienodo skonio?
Tačiau pasirodo, kad šioje miesto vietoje būtent tokios parduotuvės ir reikia. Turint galvoje, kad didžiuosiuose prekybos tinkluose vidutinis pirkėjo krepšelis sudaro apie 30 Lt, pardavimai žmonėms, kurie gyvena netoliese, nenori niekur važiuoti ir užeina nusipirkti pieno, kibinų, duonos, kavos, šokolado, jogurto, cigarečių, o taip pat pardavimai Senamiesčio latrams, kurie perka savo svaiginamuosius geriamuosius gaminius, duoda turbūt ne blogesnius rezultatus skaičiuojant vienam kvadratiniam metrui parduotuvės ploto, negu didžiųjų parduotuvių tinklų erdvios metalo konstrukcijos kur nors toliau nuo istorinių mūrų.
Pirkėjui taip pat yra žymiai patogiau, negu atrodo: laikas, praleistas nuo įėjimo į parduotuvę iki išėjimo į lauką, labai patraukliai skiriasi nuo to, kurį atima didžiųjų tinklų Senamiesčio parduotuvėlės: Rimi (Didžioji g. 28) yra ankšta ir visada viršuje prie laiptų turi elgetą, kuris yra kaip ir ne prekybininkų problema, nes jie niekada ir nieko nedaro, kad jo ten nebūtų****, ir paskutinis pragaro ratas, Vokiečių gatvės Iki. Pastaroji jau yra nebe ankšta, o labiau panaši į povandeninio laivo vidurius, ir čia viskas, kas gali vykti blogai, vyksta blogai. Čia visada blogai veikia viena arba abi kasos, čia visada pijokas priešais jus mokės šešis litus baltais centais, ir kelių centų pristigs iki pirkinio kainos, ir bet kuriuo atveju čia visuomet prieš jus stovės ne mažiau trijų žmonių. Apie šios parduotuvės idiosinkratines savybes ir kas ten vyksta prieš dešimtą valandą vakaro, kai jau tuoj baigs pardavinėti alkoholį, nemažai yra rašęs kitas Pinigų Kartos apžvalgininkas, Dr Aidas Puklevičius.
Be to, pagalvokite apie tokį dalyką. Taip, gastronome trys pardavėjos – ir jos, kartu su pagalbiniu darbininku, atlieka absoliučiai visus darbus. Ir kadangi nėra savitarnos, nuostoliai pavogtiems produktams (iki 10% kitur), čia yra lygūs nuliui. Kadangi viskas eina per patyrusių pardavėjų rankas (o ten kadrų kaita yra irgi nulinė – tuos pačius veidus matau metai iš metų), nereikia jokių sudėtingų informacinių sistemų. Jos žino viską: kas perkama, kas ne, kokiu metu, ir kaip priklausys pardavimai nuo orų ir nuo savaitės dienos (paklauskite jų kada nors apie tai, kaip bus gerai vasarą, kai turistai pradės pirkti mineralinį vandenį – čia aukso upelis).
Trys pardavėjos susišneka su klientais bent keturiomis kalbomis, ir visi nusiperka viską, kas patenkina jų poreikius. Mažas prekių pasirinkimas? Nieko tokio, mažiau atsargų laikyti, ir kam jums dvidešimt jogurto rūšių, jos vis tiek labai panašios. Trijų užtenka per akis.
Tiems iš jūsų, kam labai rūpi visokios ekologijos nesąmonės, tokia parduotuvė irgi turėtų būti kaip medus per širdį: niekas juk ten automobiliu nevažiuoja, nedūmina ir nedidina kamščių.
Ir tokiu būdu matome, kad, kaip kartais būna, nuostabiame ir primityviame Pilies gastronomo paprastume randame nugalinčią formulę. Kartais labai paprasti ir negudrūs dalykai gali būti labai sėkmingi.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir maisto apžvalgų portale Laukinės Žąsys.
—
* Šie dalykai yra visiškai nesusiję, bet man labai reikėjo papasakoti minėtą sapno istoriją. Bent jau žinosite, kokio kalibro yra mano sapnai.
** UK iš tikrųjų reiškia „University of Kentucky“, bet ne tas Kentucky, apie kurį pagalvojote, Gedimino prospekto pradžioje, kur turės atsidaryti keptų Kentukio vištų restoranas KFC ir parašyta lange „netrukus“, tai kiek to galima laukti netrukus?
*** Gedulingasis Stiprusis (7,5%), malonaus juodojo džiūvėsio ir etilo alkoholio aromato, yra verdamas mažame bravore prie Pagėgių pasienio užkardos, ir daugelio yra mėgstamas dėl puikaus kainos ir stiprumo santykio. Iš tikrųjų tokio alaus nėra.
**** Sakote, ką jie gali padaryti? Pabandykite išsinešti jogurto indelį nemokėję, ir pamatysite, kad jie turi visokių priemonių užtikrinti, kad daugiau taip nedarytumėte.