Prašom.
Kai kas antras miesto kaimietis ant manęs jau galanda spragilus po šito straipsnio (nes nabagai suprato, kad aš jiems tikrai uždrausiu žemę knisti ir auginti savo agrastus – jie tiki, kad aš turiu tokių galių – komentaruose sakė, kad aš kaip Hitleris), gal sakau reikia parašyti apie turgavietės marketingą, nes daugumos turgaus prekiautojų elgesys yra priežastis, kodėl jie ligi šiol prekiauja turguje ir nepakyla iki įdomesnės veiklos.
Kalbu apie tas moteris, kurios praeinantiems rėkia “PRĄĄĄŠOM!!!”.
Ko jūs prašot? Ko prašot, klausiu? Kažko jums reikia iš manęs?
Panagrinėkim, ką jūs tuo savo primygtiniu brukimu bandote pasiekti.
Atkreipiate praeinančiųjų dėmesį į savo dešras ir morkas? Ar jums atrodo, kad tarp praeinančių yra aklų, kurie nemato, kad jūs savo prekes esate išsidėlioję?
O galbūt jūs manote, kad tarp ateinančių veisiasi ypatingos rūšies lėtiniai abejotojai, kurie nėra tikri, ar jūs tuos kindziukus ir pomidorus parduodate, ir jiems reikia padrąsinimo? Tipo nes dažnai būna taip turguje: kažkas išsidėliojęs ogurčikus, prieina pirkėjas, ir jam atšaunama: “o mes šitų neparduodam”. Taip būna? Jūs taip esat matę kada nors? Tai kodėl taip elgiatės?
Kam laidot gerkles ir varot toliau lauk nuo savo prekių? Jūs norit parduoti ar norit parėkauti?
Ir shut the fuck up apie tai, kad turgaus prekiautojai neskaito Protokolų, ir jų nepasieks šios naujienos. Čia rašoma ne jiems. Čia rašoma tiems, kas turi žinoti, kad jie ne vieni vaikšto po Halės ar Dzeržinskio (Kalvarijų) turgų arba – to a lesser degree – po Ukmergės gatvės ūkininkų turgelį, ir kiekvieną kartą perka ne iš tų, kieno prekės geriausios, o iš tų, kurie mažiausiai, bl*t, rėkia savo girtos piršlienės intonacija, kurioje susimaišo imperatyvinis naglumas su slavišku šunuodegiaujančiu lipšnumu.
Nes tos rėkiančios babės tai ne tik turbūt galvoja, kad niekas nežino, kad jos turi agurkų, ir galvoja, kad nežino, kad tuos agurkus galima pirkti, bet dar ir turbūt, jų nuomone, pirkėjai yra gluši ir jiems reikia rėkti balsu, kad jie išgirstų tą rinkodaros žinutę.
Aš su jais elgiuosi taip, kaip elgiuosi su ta skrybėlėta zaraza Pilies gatvėje (senokai nesimatė, gal jau suklijavo lastus sena paprašaika) – einu kuo tolyn, moju ranka ir net nesustoju.
Jie gali turėti pačius geriausius skilandžius ir vytintas mėsas ir jų pomidorai gali būti skaniausi ir kvepėti šakelėmis, bet aš eisiu nuo jų velniop, todėl kad kuo įkyriau jie siūlys, tuo mažiau galimybės, kad aš ką nors iš jų nupirksiu.
Taip, aš nekenčiu visų tų tradicinių turgaus paniatkių ir manierų, visų tų kaimiečių juokų ir pribautkių (apie tai, kad derasi ir nuolaidėlių prašo vakarykščios dienos atstovai ir azijietiško gyvenimo būdo palikuonys, jau rašiau), ir visų jų intonacijų.
Išmokit tyliai stovėt prie savo prekių, ir parduosit daugiau.