Image may be NSFW.
Clik here to view.
Vakar nemažą susidomėjimą sukėlė mano pranešimas (ne pasiūlymas), kad tie, kas priešinasi Žaliojo Tilto skulptūrų (balvonų) nuvertimui Vilniuje yra pavojingi debilai (visas tekstas pateiktas išnašoje apačioje).
Pranešimas apie tai, kam galima turėti nuomones, o kam ne, susilaukė prognozuojamos reakcijos: suputojo ne tik konvencinės supermama.lt skaitytojos ir autorės bei žodžio “neskanu” rašytojos, bet ir politkorekcijos bei “Normalioje Šalyje Tokius Atleistų Iš Darbo” teisingumo High Priestess, currently veikianti kaip Antroji Šalies Žurnalistikos Mokytoja Milda Dargužaitė (pirmasis Mokytojas, šiuo metu žaidžiantis veteranų komandoje iš vieno žaidėjo, yra Artūras Račas, skundžiantis žiniasklaidos publikacijas valstybės reguliavimo institucijoms ir tuo linksminantis sveiko proto publiką, gi gerb. Dargužaitė tik rašo apie tai, kas turėtų netekti darbo ir kam netekus turėtų būti sunku darbą susirasti).
Gerb. drg. Dargužaitė pareiškė: “Kas baisiausia – šitą post’ą “like’ina” šimtai žmonių – tarp jų intelektualai, studentai, visuomenininkai. Yra ir tokių, kurie nuotraukose su šautuvais ir kitokiomis karinėmis atributikomis“, o taip pat persergėjo, kad nuomonės formuotojai, tokie, kaip Užkalnis, gali ir pogromus pradėti daryti.
Vištų ir vištinų smegenims paėjo prognozuota reakcija, kurią geriausiai sutraukė į visą distiliatą viena Giedrė Staškevičiūtė: “Nesuprantu, kaip toks kaip uzkalnis vis dar gali viesai laisvai reiksti savo nuonone…?”
Well put. Kaip jis pats gali reikšti nuomonę (kodėl dar neišbanintas iš spaudos), bet dar kaip jis dar mums sako, kad mes neturim teisės?
“Jis visus, kuriu nuomone ir gyvenimo budas kitokie nei jo tik debilais ir durniais vadina. O kur zurnalisto etika? O jei ji jau nebeegzistuoja, tai bent jau elementari pagarba? Siulau ignoruoti tokio “apzvalgininko” raslevas… nes jos labai subjektyvios, izeidziancios, neinformatyvios ir kenkejiskos.” Teisingai, Giedre, taip ir darykite su “rašlevom”, tiktai bandė iki jūsų, bandys ir po jūsų, bet net ir Milda Dargužaitė supranta, kad baisiausias dalykas yra tai, kad užkalniai ir toliau rašo ir rašys, ir rinks auditorijas, apie kurias gali tik pasvajoti visos žurnalistikos zanudos, žinančios, kaip reik rašyti normalioje šalyje.
Ir jie žino, kad nieko nepadarysi: nuomones formuos tie, kas sugeba, o ne tie, kas žino, kam priklauso nuomones formuoti normalioje pažangioje šalyje.
Žavūs ir naivūs, kaip nuskriaustų vaikų, tie šimtus kartų ir metų metus girdi užkeikimai: “greitai nusibos”, “nebebus niekam įdomus”, “niekas neskaitys”: jie žino, kad nenusibos, skaitys, duos eterį ir laikraščių ir žurnalų puslapius – ir ne mažiau, o daugiau duos, nes tai skaitomos ir įdomios medžiagos, kaip ir mano knygos, kurios visos eina ir eina ir eis, nes aš nesustabdomas išsuktas brandas, kuris dar nuolatos ir rebrandinasi ir refokusuojasi, ir todėl niekur nepabėgsite, Milda Dargužaite, nei nuo manęs, nei nuo mano tekstų, kol mane nepasikvies pas save Aukščiausiasis.
Ir kuo daugiau rašysiu, tuo jūs daugiau visas tas politkorektiškas nuskriaustas darželis žviegsit, kad reikia mane ignoruoti ir kad niekam neįdomu.
Jūs išsilavinę, kai kurie net ir sėkmingi, su kai kuriais iš jūsų net ir pabendrauti galima, bet deja, nuo baisaus skausmo dėl dėmesio paskristymo neteisybės spjaudysitės, kaip ir tie išsigimę, nedavalgę, šaldytais koldūnais ir bomžpaketais mintantys, šūdinus darbus dirbantys, purvinas džinsūras ir skudurynų smirdinčias drapanas dėvintys vargšai, tas gyvenimo greitkelio roadkill’as, visos tos pritrėkštos ant virtualaus asfalto katės ir racoonai, kuriems jau saulutė net ne vakarop: ji niekad nebuvo pakilusi: jie viską gavo, ko nusipelnė, o nusipelnė ne itin daug – maždaug tą, ką ir gavo.
Jiems arterijas siaurina ir mirtinas širdies-kraujagyslių ligas artina kiekvieną savaitę mano restoranų kritikos straipsniai lrytas.lt: ten iš jų ateina komentaruose tikrosios pūlingos heito bangos, ten iš manęs jiems yra neplanuota, specialiai nedaryta, bet tokia reikalinga nuodų porcija į jų kraujotaką, kad jie dvėstų pagal galimybes greičiau, ir kad juos pašarvotų ir kad juos giminės fotografuotų suklijavusius lastus, su iškeltom į orą nosim ir kartoniniais batų padais, o paskui visi eitų valgyti gedulingų pietų, bet ne bet kokio baisumo, o tokių, kokius pateikinėja Spaudos Rūmų bufete, kad būtų daug majonezo, apdaužytos tarielačkos, goviadinos liežuvis, Panevėžio file ir rūkyta vištiena, o desertui medaus tortas, ir kad tą tortą padėtų ne ant atskiros lėkštutės, o ant tos, kur ištraukta iš po kavos puodelio, nes reik taupyti.
IR GĮŽTANT PRIE TEMOS: taip, aš draudžiu kai kam reikšti nuomones, tildau juos ir suskirstau į tuos, kas gali kalbėti, ir į tuos, kam aš, ar kas nors kitas, nedavėme komandos loti.
Kaip aš taip galiu? Paprastai. Jei jūs išgirstate iš manęs, kad aš jums neleidžiu kalbėt, ir puolate aiškintis, kaip čia taip ir kodėl aš jums uždraudžiau, tai reiškia, kad tikrai jums neleista kalbėt. Nes tie, kas kalbėti ir reikšti nuomones gali, nelaukia leidimo ir nereaguoja į mano draudimus. In fact, mano draudimai galioja tik tol, kol jūs jų klausote.
Yra visuomenės dalis, kuri yra per kvaila, kad galėtų galvoti savarankiškai, todėl jiems reikia, kad nurodytų kas nors protingesnis ar įtaigesnis. Ar tikrai žinau, kad jie patys negali? Tikrai. Pažiūrėkite, kiek balsuoja už Darbo partiją ar pasirašė už Žemės Referendumą – ar tikrai manote, kad jie yra saugūs su savo pirmuonies protu? Jų nuomonę gerbti – tas pats, kas gerbti vaiko teisę žaisti degtukais, benzino kanistru ar prieštankine granata. Kodėl niekas neklausia tėvų: “o ar tikrai tu žinai, ir kaip nusprendei, kad tu geriau už Lukutį žinai, kaip yra saugiau su degtukais?”. Visi tiesiog žino, kad kai kuriuos dalykus saugiau palikti suaugusiems, arba tiems, kas yra suaugusio intelekto.
Tie, kas sako, kad Žaliojo Tilto skulptūros, šlovinančios žagintojus, okupantus ir proletarų ideologijos atstovus ir simbolius, “niekam nekenkia”, dar nėra suaugusio intelekto, ir būtent todėl jie neturi tų pačių teisių, kaip veiksnūs piliečiai.
—
Tie, kas nori, kad būtų išsaugotos Žaliojo Tilto skulptūros, yra, paprastai kalbant, pavojingi debilai. Jų nuomonė yra neteisinga ir kenksminga.
Kodėl?
Todėl, kad visas jų šnekėjimas remiasi idijotams būdingoms ekstrapoliacijoms: “tada gal ir tiltus / kelius / daugiabučius nugriaukim”, faux-ironiškomis “Internacionalo” citatomis apie seno pasaulio griovimą ir būtinybe “nepamiršti istorijos”. Kai išgirstu ką nors iš šito kliedesio, žinau, su kuo turiu reikalą.
Nesvarbu, kokie tavo nuopelnai praeityje. Gini tarybinius balvonus – su tavim šnekos daugiau nėra. Lauk nuo radaro, kaip šūdmusė.
Vienintelė problema, susijusi su mūsų elgesiu tų moronų atžvilgiu, buvo per daug pakantumo jiems. Su jais per daug šnekėta, diskutuota, per mandagiai kreiptas dėmesys į juos. Nors jie iš esmės yra tas pats sbrodas, kurie dar neseniai aiškino, kad iš Rusijos grėsmės nėra, kad Rusijos TV kanalai yra tik TV kanalai, kad Gergijevo koncertas yra tik koncertas, ir kad nepainiokime kultūros su politika.
Tie piktybiniai, kenksmingi elementai turi būti padorių žmonių atstumti, marginalizuoti ir padėti ten, kur jiems priklauso: į tą ignoruojamą minią, kuri neturi teisės į savo nuomonę, nes yra per durni turėti nuomonę.
Greta Darbo partijos rinkėjų, violetinių-patvorinių, kovotojų su skalūnais, žemės referendumininkų (dažniausiai visi jie yra tie patys žmonės). Jie turi suprasti, kad sveiko proto piliečiai jiems neduoda komandos loti, o jei jie loja savarankiškai, niekas į juos dėmesio nekreipia.
Nustokime gėdintis aiškios teisingos nuomonės ir drovėtis paniekos idijotams.