Geru žodžiu prisiminėme išėjusius, veiduose rimtis ir susikaupimas (Žinių Radijo nuotrauka)
Laba diena. Mano laidoje buvo Dovydas Pancerovas, garsiausias iš naujosios kartos Lietuvos žurnalistų, kurį pavadinau tuo, kas jis yra: “karo korespondentas”. Žmonėms pasirodė keista, bet tai ir yra, ką jis daro.
Kai galvojome, kad tiriamoji ir karštųjų taškų žurnalistika yra mirusi, ir viskas, ką mes turime, yra vakarėlių aprašymai, tai Dovydas (pats kilęs iš Šilutės, kuri nėra roughest Lietuvos miestas, bet matęs ir šalto, ir drungno) – pirma Lietuvos Ryte, o paskui 15min.lt jis dirba tai, kas jį traukia geriausiai – varo į pačią karo zoną su šalmais ir neperšaunamom liemenėmis, ir žiūri viską iš arti, ir rašo taip, kaip jam atrodo.
Jam tik 27 metai, ir gera galvoti, kiek jis dar turi visko prieš akis, nes jau kiek daug yra matęs, ir kiek dar matys, ir kiek daug visko rašys.
Dovydas Pancerovas kalbėjo ir apie tai, kad Ukrainai, nepaisant didvyriškumo, turbūt nėra vilčių, nes tie, kas išėjo kariauti savanoriais, būtent ir yra visi tie, kas nori naujos ir vakarietiškos Ukrainos, ir jie žus, o visi sau gyvena ramiai buvusioje ir likusioje Tarybų Sąjungoje, nes būtent tai ir yra visa senoji Ukraina. Pancerovas, kalbėdamas apie tą nelaimingą šalį, buvo kartu entuziastingas ir šiltas, tačiau kartu pakankamai realistiškas. Tai tikro žurnalisto požymis. Iš tikrųjų, gal būtų kvaila tikėtis, kad kada nors Ukraina taps Slovėnija. Arba koks nors Gazos ruožas, kur jis norėtų nuvažiuoti, taps panašus į civilizuotą kraštą.
Pancerovas pasirinko vieną nedėkingiausių profesijų – mačiau gyvenime patyrusių karo korespondentų, jie būna matę visą pasaulį, ir būna pavargę ir nusivylę daug kuo, ir geriausia, kas jiems atsitinka, tai keletas parašytų knygų, nes mirkymasis su nelaimingiausiais pasaulio žmonėmis nieko nepadaro labai laimingu, tačiau bent jau žmonės buvo visą gyvenimą darę tai, ką norėjo.
Visa laida yra čia, taip pat ir video.