Jums atrodo, kad tai kvaila etiketė? Palyginti su kairiųjų komunikacija, ji dar labai gera.
Lietuva ir vėl viską daro atvirkščiai. Vakarų pasaulyje visas linksmumas ir aštrus protas yra politinio spektro kairėje. Rasti kietai rašantį ir gerai besidraskantį dešinįjį humoristą arba populiarų autorių yra sunkiau, nei rasti sakinio pabaigą Nidos Vasiliauskaitės rašiniuose.
Būtent dėl to dešiniųjų valdymo metai Vakaruose – Ronald Reagan, George Bush, George W Bush arba Margaret Thatcher administracijos – buvo aukso amžius komedijai ir komentaro žanrui, nes smagu prikolus skaldyti iš esančių valdžioje. Humoras ten yra kairiųjų darbas.
Atėjus į valdžią kairiesiems, iš kitos pusės jokio humoro nebuvo: Bill Clinton tapo pašaipų objektu tik tuomet, kai prasisegė klyną ir pradėjo, taip sakant, taškytis sąmoju ant Monica Lewinski mėlynosios suknelės, o Britanijoje humoro beveik nesugeneravo net antropomorfinė socialistinė iškamša, premjeras Gordon Brown – o apie normaliai susitvarkiusį viešuosius ryšius Britanijos Zuoką, Tony Blair, nėra net šnekos: iš jo nesijuokė niekas. Na, nupiešdavo kartais karikatūristai su atlėpusiomis ausimis.
Vakaruose, tradiciškai visas geriausias humanitarinis išsilavinimas natūraliai nustumdavo visus absolventus kairėn, ir jie išaugdavo iki tokių komunistinių gigantų, kaip Bill Maher Amerikoje (jo pažiūros yra tokios, kad Michailas Suslovas* palyginti su juo buvo saulėtas liberalas) arba viso politinio korektiškumo, pajamų perskirstymo ir nykaus socializmo krikštamotė Britanijoje, Polly Toynbee, kuri rašo „The Guardian“ ir trina į miltus viską, kas susiję su Amerika, rinka, ar bet kokia laisve taip, kad rūksta dūmai – ir autorei byra pinigai (Toynbee pagarsėjo kaip socialistinių pažiūrų autorė, kuriai meilė skurdui netrukdo turėti savo vilos Toskanoje).
Lietuvoje kairieji yra marinuoti lūzeriai
Mūsų šalyje viskas yra kitaip. Absoliučiai visi, kas yra susiję su humoru ir su guviu protu yra dešinėje politinio spektro pusėje. Lietuvoje nėra nė vieno kairiojo humoristo – ir dar daugiau: kairiosiose partijose ir organizacijose nėra nė vieno žmogaus, galinčio bent kiek sklandžiai kalbėti, ne tik juokauti.
Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė, nepaisant pasakų senelės įvaizdžio, yra, ko gero, aršiausia kairiojo sparno kalbėtoja (jei Audrius Butkevičius arba Loreta Graužinienė galėtų daryti tokius interviu, jie darytų stebuklus), tačiau net ir ponia Grasilda nemoka straipsnių rašyti, jau nekalbant apie pasiūlymą ko nors, kuo gyvena interneto karta.
Nėra nė vieno gerai rašančio kairiojo apžvalgininko ar šiaip autoriaus. Kosminėje orbitoje skraidanti Nida Vasiliauskaitė, žinanti daug žodžių ir negalinti apsispręsti, ko jai labiausiai gaila – moterų, kairiųjų, socialistų, seksualinių mažumų, net nėra autorė, nes šalyje yra maždaug šimtas žmonių, kurie jos tekstus sugeba perskaityti ir suprasti, ir gal dešimt tokių, kurie nori tai daryti.
Apie kokį nors nuobodžių anarchistinių tekstų pynėją Karolį Klimką arba Vilį Normaną** net kalbėti graudu: ten nei humoro, nei sarkazmo, nei rašymo sugebėjimo, kuris galėtų patraukti skaitytojų protus ir širdis.
Čia neina kalba apie viešuosius ryšius: visos partijos sugeba pasisamdyti specialistus, kurie parašo kalbas arba suplanuoja renginius, tačiau kūrybinių tekstų ir straipsnių neišeina taip pagaminti, o juo labiau taip nepagaminsi interneto memų, plakatų ir infekciniu būdu plintančių juokų, kurie formuoja visuomenės nuomonę ir kuria atmosferą.
Taip turbūt yra todėl, kad Vakaruose konservatyvumas yra labiau nuobodus ir toks, kuriame bendraujama daugiau partinėmis kalbomis, o ne juokais. Amerikoje humoristas Dennis Miller yra kone vienintelis stambaus kalibro komentatorius ir apžvalgininkas, kuris prilygsta savo dydžiu ir energija bet kuriam iš didelės puokštės lyderiaujančių kairiųjų proto manipuliatorių.
Kaip tai suveikia
Vakaruose bet kuriam asmeniui su net ir pusėtinu humoro jausmu pas dešiniuosius gana greitai pasidaro nuobodu ir nyku, tarp labai tradicinių senbezdų, kontroliuojančių senuosius pinigus ir senąsias ekonomikos šakas. Pas mus, tuo tarpu, dešiniosiose politinėse jėgose labai didelę ir svarią dalį sudaro jaunimas, į kurį iš padilbų žvilgčioja megztųjų berečių aktyvas, ateinantis į partijos renginius todėl, kad šilta, jauku, yra užkandų ir kartais galima paploti, kai kas nors pasako „Landsbergis“.
Lietuvoje yra kitaip, ir stipriau: bet kas, kas sugeba juokauti, ne tik negali tverti pas kairiuosius – jie net nepatenka pas juos, nes toje kompanijoje yra įmanoma būti nebent akademiniais pasišaipymo tikslais. Tokie žmonės, kaip Algirdas Butkevičius arba Loreta Graužinienė, regis, kai kada supranta, kad yra nevalingai komiški, tačiau ne jų valioje ką nors padaryti, pakeičiant tą situaciją. Iš ten ir kyla desperatiški kvietimai jauniesiems aktyvistams ką nors parašyti Feisbuke dešiniesiems komentatoriams, kurie „šaiposi ir žemina“.
Žinoma, niekas nesitiki, kad politikai būtinai bus greito proto ir gebantys juokauti – tačiau, kad galėtų manipuliuoti protais, juos turi palaikyti arba labai stipri propaganda, arba gerai kuriančių natūralių bendraminčių veikla. Lietuvoje kairieji to neturi, todėl tegali orientuotis tik į tamsiausią rinkėjų segmentą: į tokius, kurie ne tik yra paprasti ir negudrūs, bet ir didžiuojasi ir džiaugiasi tuo.
Humoro mechanika
Yra dar vienas dalykas. Lietuvos kairieji yra, kad ir kaip bepasuksi, Tarybų Lietuvos komunistinio režimo produktai, nors ir raudonomis vėliavomis nemojuoja. Jiems taisyklės ir procedūros yra viskas, ir instrukcijos iš viršaus, kaip ką daryti.
Humoras tam iš esmės yra priešiškas, nes komiškumo efektas susikuria iš netikėto lūžio ir atotrūkio tarp lūkesčio, nulemto stereotipų, ir realybės. Todėl apie juokus negalima įspėti: „aš dabar juokausiu“, o surūgę kairiųjų pažiūrų asmenys paprastai priima humorą tik tuomet, kai jis yra iš anksto tinkamai anonsuojamas ir pasirodo leistinoje humoristinėje vietoje – humoro laidoje, festivalyje „Juokis“ arba premjero spaudos konferencijoje.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje Protokolai ir restoranų kritikos portale Laukinės Žąsys
—
* Michailas Suslovas (1902-1982), tarybinis politikas ir kelis dešimtmečius politbiuro narys, kuris buvo toks fundamentalistas, kad sugebėdavo žvilgsnio jėga perkabinti Lenino portretą nuo vienos sienos ant kitos.
** Žinau, kad jau miręs, bet jo rašymai gyvi mūsų atmintyje.