Statoilas yra Andriaus Užkalnio darbo vieta, kabinetas, poilsio patalpa, valgomasis, buhalterija ir netgi persirengimo kambarys
Manęs dažnai klausia, rašo Andrius Užkalnis (iš tikrųjų klausia, na, čia ne toks durnas straipsnio atidarymas „manęs dažnai klausia“, kai niekas iš tiesų nesidomi), o kai dabar tavęs neįleidžia į restoranus, tai kaip tu valgai?
Na, pirmiausia, mano veido nublukę lipdukai yra tik ant kelių vieno savininko restoranų – Rene, Portobello, In Vino (gal dar kai kurių kitų, praneškite man, jei pamatysite), o dar vienas žadėjo tokį lipduką užsidėti (Druskos Namų darbuotoja apie tai rašė feisbuke, kad išsiklijuos apie mane, kad aš ten nepageidaujamas, bet tai būtų tik gero lipduko gadinimas, nes aš ir pats ten neisiu).
Visur kitur aš esu mielas ir laukiamas (gal ne tiek mielas, bet nevaro tai tikrai). Tačiau jei manęs sugalvotų nebeleisti, visuomet būtų degalinės.
Pasirink duonelę, sako jums.
Žinau, man rašo atsilupėliai komentaruose ir dabar: „ką čia apžvelginėji, kada pradėsi rašyti apie McDonald‘s, kebabus arba degalines“. Jie tiesiog nežino, kad apie visus tuos dalykus jau esu rašęs, nes Laukinės Žąsys rašo apie visas vietas, kur galima pavalgyti, ir net kai kurias, kur valgyti negalima (kavinė Monika, esanti Palangos J.Basanavičiaus gatvėje).
Tie, kas mane pažįsta iš anksčiau, žino, kad Laukinės Žąsys lankėsi Statoile jau tolimais pokriziniais 2012 metais (Statoilo maistas: štai kaip reikia maitinti vairuotojus). Dabar pasijutau privilegijuotas, kai Statoilas man pasakė: ateik, Andriau, ragauti naujo produkto, kuris yra iešmainis.
Štai taip atrodo iešmainis, yo
Ne veltui, reiškia, aš pas juos pyliausi degalus nuo Klaipėdos iki Druskininkų ir nuo Rokiškio iki Šilutės, ne veltui pirkau kavą (atskira istorija, aš kada nors parašysiu apie tai, kaip įmanoma automatiniuose kavos gamybos automatuose gaminti geresnį gėrimą, nei siūlo gal kokie 90 procentų visų Lietuvos vietų, kurios verda kavą), ne veltui valgiau dešrainius ir mėsainius. Ne veltui. Aš daug važinėju po Lietuvą, ir Statoil yra mano biuras, mano restoranas ir net vieta persirengti iš koncertinių drabužių į kelioninius.
Taip, čia tikri ir autentiški Užkalnio marškiniai
Prabangiausias Lietuvos degalinių tinklas ne tik paleido naują patiekalą, bet ir sugalvojo visus patrolinti, pasiūlęs oficialiai užregistruoti žodį, kuris yra iešmainis. Geras pataikymas į atvirus vartus – aš labai juokčiausi, jei kalbos komisija neleistų naudoti visiškai lietuviško ir jau precedentą turinčios darybos žodžio ir kokiu nors pagrindu uždraustų ir sakytų, kad nevartotina, gražiau yra koks nors kebab-submarin-sendvičius mit čiken; betgi taip nebus.
Iešmainiai prisuktose Instagramo spalvose
Kas yra iešmainis? Iešmainis yra nedidelės kainos, žinoma, čia kaip kam (su vištiena: 11,90 Lt minus kortelės nuolaida 1,19 Lt išeina 10,71 Lt) karštas submarininis sumuštinis, pasirenkamas ant šviesios arba rudos duonos, tik čia sudėtinės dalys yra perfectly sudėtos vidun, nes jos yra ant iešmelio, tai kai iešmelis išsitraukia, viskas gražiai sugula į vietas. Padažai irgi pasirenkami.
Mėsiniai yra su vištiena, o taip pat variantas su marinuota kiauliena (toks kaip šašlykiukas iš esmės), bet dar suvynioti į kumpį, kad būtų drėgnesni ir nesudžiūvę. Dar ten cukinijų yra pridėta, ką dėl manęs gali būti, gali ir nebūti, bet yra žmonių, kas mėgsta daržoves. Širdžiai neįsakysi.
Štai taip su omletu, man priminė vaikystę
Ką galiu pasakyti? Man skaniausias buvo iešmainis su omletu (7,90 Lt minus ta pati 10% nuolaida), kuris maloniai (labai maloniai, jeigu ką) priminė vaikystę, kai prieš važiuojant kur nors su tėvu, jis padarydavo sumuštinių su kiaušiniene – ant Palangos duonos, atsimenu, būdavo geriausi. Karšta kiaušinienė savo taukais kiek suvilgydavo duoną, kuri atsiskleisdavo, bet vis tiek pakankamai patikimai laikė savyje kiaušinienę, ir man tai buvo neprilygstamas skonis, kurio nepalyginsi nei su rūkyta, nei su daktariška dešra. Vienas geriausių vaikystės kulinarinių prisiminimų (taip, ir tai parodo, kaip aš paprastai maitinausi vaikystėje, o žiūrėkit koks rafinuotas gurmanas užaugau).
Paskui, jau suaugęs, Japonijoje pamačiau, kaip jie mėgsta suformuotą omletą (ten kepa stačiakampėje keptuvėje, jeigu ką), ir deda jį net ant sušių viršaus, ir, kai paskui mokiausi sušių mokykloje Londone, labai džiaugiausi sužinojęs, kaip kepamas japonų omletas, ir galiu pats pasigaminti. O čia prašau, patiekalas sujungė ir mano vaikystės prisiminimus apie keliones su tėvu, ir japoniškas asociacijas.
Čia prašau su vištiena kaip atrodo
Ar galiu ką nors patarti perkantiems? Gerai pagalvokite apie padažus. Prie kiaulienos man tiktų garstyčios ir kečupas („geltonas ir raudonas“), prie vištienos – tik kečupas, prie omleto – sakyčiau, majonezas (kaip japoniškame okonomiyaki, jie taip pat mėgsta majonezą nuo pat JAV okupacijos laikų), o gal ir majonezas su kečupu.