Piktos turtingos mamos mėgsta šmirinėti siauromis Senamiesčio gatvėmis, nuo vieno brangaus restorano, kuris deja nusivažiavęs, nes Robertas pjauna grybą, prie parduotuvėlės, kur jos sutinka panašias šūdo kandusias elito atstoves. Nuotraukoje mamų nėra.
Jas lengva pastebėti brangiose maistų prekių parduotuvėse, dar kartais degalinėse, ir keliolikoje Vilniaus restoranų, kur jos sėdi su draugėm (kartais visom šeimom, ir su vaikučiais). Vasarą jos būna kurortuose, bet dabar gruodis, tai jos Vilniuje. Jos tarpsta beveik vien tik sostinėje (Kaune ir Klaipėdoje joms netinkamos ekosistemos, o Panevėžys ir Šiauliai tai vapše kaimas).
Nepainiokime jų su šiaip turtingom lervom, marozų draugėm, kurios ant kablų varinėja atkišusios lūpas į permanentinį dakfeisą su savo per didelėm tašėm ir prisidėjusios špakliaus – ne, čia ne tos.
Piktos turtingos mamos yra pasidažiusios visada saikingai ir dažniausiai labai gera kosmetika, gerai iššukuotus ir brangiai pakirptus plaukus dažniausiai susirišusios į uodegą, nu kad netrukdytų, jos apsirengusios gerai ir pas jas viskas vietoje, įskaitant ir figūras, o jei turi kokių trūkumų, jos juos vykusiai paslepia.
Kas išskiria tas mamas – tai ypatingai rafinuota, nuolatos nekintanti šūdo kandusi nepatenkinta veido išraiška ir lengvai užknistas ir susierzinęs balso tonas, tais atvejais, kai jos teikiasi kažką pasakyti – na, pavyzdžiui, paprašo maišelio iš kasininkės. Jos savo bruožais primena piktus paukščius, gal papūgas.
Tie, kas joms atlaidesni, gali pasakyti, kad jos tiesiog yra labai rimtos, susirūpinusios ir koncentruotos, nes joms labai daug kur reikia spėti – ir darbas, ir greitos grožio procedūros (joms visi visada dirba per lėtai – kirpėjai Sergiejai, manikiūrininkės, antakių pešiotojos ir pedikiūrininkės, ir jos visą laiką grąsinasi tas durnes keisti, bet taip ir nespėja), ir privačios klinikos vaikams. Ir visur visi nelabai gerai dirba, pjauna grybą, mala šūdą ir yra nusivažiavę kaip tu neklausk.
Jos pačios gerai vairuoja, nepamiršta įsipilti benzo, prie vairo nesidažo ir joms beveik niekada neišsikrauna telefonas, o jei ir išsikrautų, jos turi kur jį pasikrauti, nes gyvenimas reikalauja nuolatinio tvarkymo, ypač kai aplink vėplos visuose darbuose, visose parduotuvėse ir išvis visur, nuo kurių joms varo vėžį. Mėgstamiausia frazė: „man atrodo, aš šiandien nusižudysiu“, pasakyta abejingu tonu, ir tada seka istorija apie debilus, kuriuos jos per dieną sutiko daugiakampyje tarp darbo, parduotuvės, pietų restorano, joglės, poliklinikos kosmetologo ir vaikų pramogų centro.
Su jomis ypač reikia vengti šnekėtis apie darbą, nes kai jos atidaro burną papasakoti apie tai, kaip viršininkas yra visiškas debilas bet va kažkokia voverė bendradarbė tai sugeba jam įtikti nors yra visiška idiotė, tai jos niekada neužsičiaupia. Kad jų darbo urvelių primityvios intrigėlės niekam neįdomios, jos net neįtaria. O gal įtaria, bet daugiau pasakoti neturi ką.
Jos pačios dažniausiai turi neblogus samdomis darbus ir 5000 Lt joms yra atlyginimas ne iš istorijų apie laimingus Seimo narius, o iš gyvenimo (vyras dažniausiai irgi gerai uždirba, nes lūzerių, bent jau finansine prasme, jos netoleruoja savo lizinginiuose butuose, kur virtuvės spintačkos dailiai sušviestos iš vidaus ir kur vynui nupirktos Riedel taurės, nes buvo prezentacijoje ir „iš jų vynas tikrai skanesnis“).
Jos beveik niekuo ir niekada nesidžiaugia. Gerą laiką jos bando turėti restoranuose, juolab kad šiek tiek išmano maistą pačios (na, jos pakankamai buvusios užsieniuose ir nevalgo vien šaldyto), tačiau kiekvienas nuėjimas virsta pravalu, nes nuėjusios kaskart pajunta, kad daugiausiai džiaugsmo visgi suteikia sudirbinėjimas ir kabinėjimasis prie visko. Tik restorane šūdo kandusią susirūpinusią išraišką pakeičia atlaidi panieka. „Jums gal kavos?“, klausia padavalas. „Bandykit, išvirkit“, sako jos ir leidžia suprasti, kad gal ir norėtųsi tikėtis, kad bus ne taip, kaip visais kitais kartais, bet kur tau.
Į laimingas jos būna panašios nebent korporatyvuose arba kviestiniuose baliuose, kur fotografuojasi ištempusios šypsenas (nes dėl į feisbuką ir reik palaikyt gerą vaizdą), na ir be to negalima juk šeimininkams ar organizatoriams į akis reikšti nepasitenkinimo – apkalbėti ir suvaryti bus galima, ir privaloma, jau paskui, ir tada pasakyti, kad jiems kiek pinigų kainavo, nu ir ką? Pravalas visiškas, darė darė ir nieko nepadarė.
Savo nuotraukas iš renginio jos mikliai įkelia į internetą, ir kai kas pakomentuoja, kad gražu, visada atsako – „baik tu, plaukai tragiški“.
—
Miesto Kronikos ant popieriaus visuose Coffee Inn ketvirtadieniais, o šeštadieniais – Protokoluose.