Irgi anksti nepradeda
Ar bandėte kada nors ateiti į prekybos centrą ar apskritai, į miesto centrą, na, kokią devintą? Ar, apsaugok Viešpatie, prieš devynias?
Tuščia, lyg šauktinius mieste gaudytų, ir ne tik šaukiamojo amžiaus, o bet kurio. Taip, pensininkės jau išvykusios į poliklinikas (štai jos, nepasiėmusios talonėlių, tyko prie gydytojų kabinetų, šoka kaip sprinterės be eilės, „aš tik pasiklausti“, ir greitumas kaip lengvo svorio boksininkių, matyt, visi tiek kompensuojamieji vaistai ir papildai turi teigiamą poveikį), vaikai mokyklose jau sulindę į klases ir užsiima patyčiomis, skambučių centrai apskritai dirba ištisą parą, bet visur, kur turi kunkuliuoti miesto gyvenimas, kunkuliuoja niekas. Nėra jokio kunkuliavimo.
Yra tuščia, kaip toje nuotraukoje iš rusiško laikraščio, kuriame nufotografuota Katedros aikštė šeštą valandą ryto ir prierašas: „Tuščios Vilniaus gatvės. Nuo nepriklausomybės paskelbimo apie milijoną Lietuvos žmonių išvyko į Europą uždarbiauti.“ Čia ta nuotrauka tai tikra istorija, jeigu ką.
Nuo tada, kai mane pradėjo plačiau skaityti, aš nenuilstamai kalbu, kad noriu miesto, kuris niekada nemiega. Arba, tiksliau sakant, miega įvairiomis valandomis, tačiau tokį kur karštą maistą, blizgančias prekes ir įvairiausias paslaugas galima gauti bet kuriuo paros metu. Aš noriu miesto, kuriame galėčiau nusipirkti naują fotoaparatą penktą valandą ryto, o vienuoliktą valandą vakaro galėčiau nueiti pakilnoti svorių į sporto salę, nes man tą sekundę taip užsinorėjo.
Aš nieko neturiu prieš pamiegojimą. Aš mėgstu miegoti, nors to dažnai nedarau (panašiai galėčiau pasakyti ir apie balsavimą savivaldybių rinkimuose ir parketo vaškavimą). Bet ne tada, kai visi miega visą laiką.
Aš jau girdžiu, man kai kas pasakys, kad taip yra todėl, kad iki vienuoliktos ryto niekas marškinių pirkti nenori, ir neapsimoka atidarinėti parduotuvės taip anksti. Iš kur žinote, kad nenori? Jie negali, nes iki vienuoliktos viskas uždaryta. Reikia formuoti įpročius, ir jie atsiras. Iki Coffee Inn irgi visi galvojo, kad niekas, o ypač jaunimas, nenorės mokėti už kavą kavinėje kaip už alų bare. Visi taip manė, kol nepabandė. Galima net ir kiškį išmokyti degtukus degioti, tai nejau mes neišmokysim lietuvių anksčiau pradėti dienos?
O tai dabar yra kaip su užrašu ant vienos tokios angliškos parduotuvės Vilniaus centre, kuri rašo, kad jos maisto prekių skyrius pradeda dirbti dešimtą ryto. Čia reikia suprasti kaip pasigyrimą ar kaip išpažintį? Turbūt kaip išpažintį, nes girtis nėra kuo – tačiau kodėl tada tiesiog nepakabinus ant lango dar didesnėm raidėm: „mes dėl jūsų nesidrąskom“? Tai kodėl tada nepradėjus darbo antrą valandą popiet? Pirkėjai prisitaikys, niekas jiems neatsitiks. Išvis gal būkim kaip provincijos miesteliūkštis, kur kinas tik ketvirtadieniais, ir tik vienas seansas.
Dar vienas dalykas. Kai jau ta nelaiminga parduotuvė ar sulčių baras atsidaro devintą ar dešimtą, tai pardavėjoms reikia prisiminti du dalykus. Devinta valanda reiškia 9:00. Devintą valandą, lygiai, jau viskas turi būti atidaryta, kasos aparatas įjungtas, kėdės išdėliotos, ir tu stovi ir linksmai šypsaisi, nes pas tave dabar ateis tavo eurai.
Kai parduotuvė ar kavinė dirba nuo devintos, jau ne metas tvarkytis. Tvarkytis reikėjo anksčiau. Ateiti reikėjo anksčiau.
Ir nereikia žiūrėti į klientą, kuris atėjo lygiai devintą, kaip į asmeninį priešą ar nenormalų tipą, kuris dar ir nori sudėtingiausio dalyko iš valgiaraščio arba tik atėjo, o jau klausia, ar yra jo pageidaujamo dydžio batų. Tavo darbo diena, žiovaujanti tingine, prasideda nuo pirmosios minutės, lygiai kaip ir tavo atlyginimas prasideda nuo pirmojo euro. Tu nenorėtum, kad tau nuo kiekvienos dienos atlyginimo nugnybtų po pora eurų. Tai kodėl manai, kad tu gali nugnybti tas minutes. Kaip ir tas minutes, kai tu atsistojus lialiakini telefonu. Atimčiau ir atiduočiau pamainos pabaigoje. Kitur atima, ir gerai daro.
Galiausiai, žinote ką uždrausčiau? Tuos geriausius pardavėjų draugus, plastmasinius laikrodėlius, kurie rodo, kada pardavėja jau grįš, nes dabar jos nėra, išėjo sisiuko arba paplėšt dūmą. Šie laikrodėliai sugalvoti išimtiniams atvejams, o ne pardavėjų patogumui.
Niekam nereikia į tualetą dešimt kartų per darbo dieną – o jei jau jiems reikia, tai geriau būtų ne darbe kirmyti, o varyti pas gydytoją. Parūkymo pertraukėlės irgi nėra jokia žmogaus teisė. Galiausiai, cigaretės brangios, juk pati sakei, kad nedaug uždirbi: nerūkyk, sutaupysi pinigų, negerk kolos darbe, irgi sutaupysi, ir nepramuš taip dažnai į tualetą bėgti.