Viena pramogų galėtų būti laužų kūrenimo pamokėlės
Žurnalas Verslo Klasė
Turistų prisivioti į Lietuvą buvo ne taip neįmanoma, kaip daug kas bijojo. “Trumpas sezonas”, sakėte jūs. “Nėra ką veikti”, sakėte jūs. “Nėra susisiekimo”, sakėte jūs.
Visa tai buvo tiesa, ir visgi, pasirodo, turistus susirinkti galima, kas ir buvo padaryta, visų nuostabai ir pesimistų pykčiui. Taip, turizmas, kaip ir anksčiau, Lietuvoje yra beveik vien tik Vilniuje, Druskininkuose ir pajūryje. Kaunas vis dar negali pats suprasti, kad yra ne kaimas (galvoju, gal visgi yra kaimas, jei jau taip jie nori manyti) ir tebėra ta panelė, į kurią niekas nekreipia dėmesio, ir kuriai parašyta ant kaktos, kad ji tai žino, ir todėl į ją dar labiau niekas nekreipia dėmesio, Klaipėda ne tik turistų, bet ir savų žmonių negali į gatves susikviesti ir kiekvieną vakarą tuščiomis gatvėmis ir tamsiais langais yra pasiruošusi ne turistams, o zombių apokalipsei, na, o Šiauliai ir Panevėžys dar neatsitokėjo po krepšinio čempionato, kai per kelias dienas reikėjo priimti daugiau kaip šimtą užsienio svečių, ir tai akivaizdžiai viršijo šių miestų galias, tiek fizines, tiek moralines.
Tačiau turistai atyko, ir atvyko visokie: net ir iš egzotinių “tolimųjų rinkų” (JAV, Japonijos, Kinijos), ir šiemet atvyks vėl.
Visos prielaidos yra
Turistai atvyks, nes neturi priežasties neatvykti. Eurozonos nariams valiutos kursai be skirtumo, o žmonės iš kitur džiaugiasi atpigusiu euru. Nafta pigi, todėl kelionės lėktuvais nebrangsta. Lietuva dar nėra toje mentalinėje teritorijoje, kad visi jau būtų atvažiavę, pabuvę ir būtų nebeįdomu. Ji vis dar egzotika, ją tik neseniai (pagaliau) nustojo vadinti Rusijos dalimi, bet ji vis dar kraštas, apie kurį žmonės jaučiasi žiną per mažai. Nunyko prisiminimas apie Sovietų Sąjungą, kaip darinį – lokiai, matrioškos, balalaikos ir kailinės kepurės dar kažkur yra tolimame vaizdinių sandėliukyje, bet su Lietuva asociatyvinis ryšys jau nutrūkęs. Panašiai, kaip apie Kroatiją jau mažai kas galvoja, prisimindami miestų pavadinimus, kurie buvo karo kronikoje prieš du dešimtmečius.
Taip, neliko subsidijuojamos oro bendrovės Air Lituanica. Geriau būtų likusi, bet čia ilga šneka, ne vieta ir ne laikas – pasakysiu tik tiek, kad meras, kuris širdyje kaimietis, ir jo partijos bičiuliai su neapsimokančia ir kainuojančia miestui oro bendrove susidorojo kaip su toteminiu blogio simboliu, jiems ją reikėjo nuversti kuo skubiau, kaip reikėjo kuo skubiau versti paminklą Vladimirui Leninui, kai Lietuvoje laimėjo revoliucija. Kaip šaliai reikia subsidijų operai ir muziejams, nors jais naudojasi tik mažuma, kuriems mažiausiai reikia tų subsidijų, taip Lietuvai su lėtiniu aviacijos klišumu reikėjo gero pavyzdžio, geros praktikos ir gero, veikiančio (tegu ir brangaus) operatoriaus, ir Air Lituanica buvo tas operatorius, tačiau gavosi kitaip. Tačiau susisiekimas su pasauliu liko, ir jis pamažu gerėja, tegu ir didžiąją dalį maršrutų užtikrina pikto airių psichopato projektas, mokantis lietuvius ne džiaugtis kelionėmis, bet jas sukandus dantis kentėti. Gal kada nors bus ir kitaip.
Galiausiai, vis daugiau turistus priimančių vietų Lietvuoje liovėsi karpyti virtualias servetėles per pusę, trikampėliais (tai metafora, reiškianti idiotišką taupymą kokybės sąskaita) ir įsisavino kelias vakarietiško darbo pamokas, užuot ieškojusios rūroje smegenų ir bauginusios atvykėlius savo susigalvota egzotika, kad “užsieniečiams labai miela kitoje šalyje pasijusti” ir būtent todėl mes pastatėme išvietę lauke.
Pritilo ir neišmanėlių kalbos apie tai, kad, girdi, Mariottų ir Sheratonų yra visame pasaulyje, o štai mes čia padarėme viską kitaip, pas mus spragilai ant sienų sukabinti, vyžos ir naginės vietoje veikiančio interneto ir geros santechnikos, ir todėl pas mus žymiai įdomiau. Įdomiau gal ir įdomiau, bet, matote, turizmas yra biznis, ir kad tas biznis vyktų, turistams labai reikia, kad šalyje būtų kuo daugiau Mariottų, Sheratonų, Hyattų ir kitų nuobodžių ir žinomų prekių ženklų su jų standartizuota vadyba ir standartiniais pasiūlymais.
Turistas egzotikos nori, bet saikingai, ir jis ją susirinks, bet paskui, o pirmiausia jis nori geros kelionės iš oro uosto. Šito kol kas nėra – kol kas yra tik tai, kad po visų dešimtmečių šnekų, Vilniuje vis dar tvarka su taksi tokia, kaip Sankt Peterburge – Rusijoje, ne Floridoje esančiame Sankt Peterburge – kokiais 1997 metais, kai atvykę keleiviai telefonu turi išsikvietinėti taksi į neutralią teritoriją prie išvykimo, nes aikštelę prie atvykimo kontroliuoja taksi šeimos, prie kurių kiti bijo važiuoti, nes Vilniaus oro uosto teritorijoje, be Lietuvos Respublikos įstatymų, dar galioja ir tvarka tų Kalabrijos rajonų, kur policija bijo keliauti be šarvuočių.
Be to, sostinėn atvykusio laukia kelionė per Naujininkus, kur keleiviui reikėtų uždėti ant galvos tamsų gobtuvą, kaip kaliniui iš Guantanamo, ir nenuimti, kol neprivažiuos geresnės Naujamiesčio dalies.
Tada turistui reikia, kad viešbutyje jį priimtų greitai ir lengvai, ir kad kalbėtų angliškai taip, kad nebūtų nesusipratimų. Šią dalį mes Vilniuje esame sutvarkę, ačiū Dievui ir Anglijai su Airija, kurios ne tik siūlė darbus mūsų bedarbiams, bet ir dešimtis tūkstančių jaunuolių išmokė geros anglų kalbos. Iki savo kambario, lovos, spintos, vonios kambario ir belaidžio interneto slaptažodžio turistas nori atkeliauti kaip per sapną, su kuo mažiau įspūdžių ir nieko neprisimindamas – ir tik tada jis ims domėtis egzotika.
Lietuvos viešbutininkai per dažnai ir pernelyg užsispyrusiai kartojo žmonėms “pasijusite kaip namie”, nelabai susimąstydami, ko reikia, kad taip iš tikrųjų būtų. Tam reikia, deja, maksimalios nuobodybės gyvenamojoje vietoje ir panašumo į namus, ir tik mažyčių egzotikos štrichų. Tai geriausiai padaro tarptautiniai viešbučių tinklai.
Kodėl svarbu, kad keliautojas jaustųsi kaip namie, o ne kaip kelionėje 24 savo buvimo valandas? Keliautojas geriausiai atpalaiduoja piniginės dirželius būtent tada, kai nejaučia streso, o visi egzotikos faktoriai yra streso faktoriai. Keliautoją reikia nuraminti ir užglostyti, ir tik tada, kai jis jau šiltas ir mielas ir ramus, galima jį melžti. Nepykite, jei tai skamba ciniškai. Čia mes kalbame apie verslą.
Be to, pinigus galima susirinkti ir tokiu būdu, kad keliautojas liks dėkingas, kad tau galėjo atiduoti savo pinigus. Tai labai gerai moka daryti žmonės Italijoje, net ir elegantiški ir sukti Romos taksi vairuotojai, kuriems norisi padėkoti net tada, kai jis paėmė iš tavęs per daug pinigų už per ilgą kelionę. (Jie labai skiriasi nuo kolegų Paryžiuje, kurie dažnai elgiasi taip, lyg tu tik ką paprašei nuvežti jį ant jo giminių kapo, kad galėtum ten nusilengvinti – bet paryžiečiai yra atskira, keista žmonių veislė, kurios didžiausias tikslas gyvenime yra ne savo laimė, bet nenoras, kad tu būtum laimingas; tuo jie panašūs turbūt į visas pasaulio buvusias sutuoktines).
Atvyko, įsikūrė, ir kas toliau?
Žinote, yra tokie valgytojai, kurie švariai nuo kauliukų nuvalgo kiekvieną mėsos gabalėlį ir plaušelį, nieko nepalikdami šunims ir katėms po savęs. Yra tokių, kurie daug ką palieka ant kaulo. O yra tokie, kurie atkanda vieną, kitą kartą, ir palieka, nes jie toliau tingi ką nors daryti.
Mes esame prakandantys ir paliekantys, kiek tai susiję su atvykėlių aptarnavimu ir pinigų pasiėmimu iš jų. Didžioji, rimtoji problema mums (ne turistams, kol kas) yra ta, kad mes, kaip kokie tinginiai ir žiopliai, kur buvę, kur nebuvę prisimename širdyje tūnantį vidinį kaimietį, kuris nors šiaip jau darbo nebijo – nors mitas apie lietuvišką išskirtinį darbštumą yra nežmoniškai išpūstas ir neturi nieko bendro su realybe – tačiau pardavinėti ir pinigus imti jam gėda. Ką čia kaip koks turgaus prekiautojas arba, dar blogiau, žydas, savo prekes ir paslaugas bruksi, lyg tie pinigai būtų viskas gyvenime.
Čia kalba ne tik apie susikuklinusius atsakymus “kiek negaila”, kai kalba eina apie apmokėjimą už paslaugą, bet ir apie tai, kad lietuvis neturi prigimtinio geno, kuris leistų jam pardavinėti prekes ir paslaugas turistui už pinigus kiekvieną minutę, kai tas nemiega.
Žinote, yra tos mamos, kurios sako ir savo vaikams, ir ypač svečiams, “kodėl tu nieko nevalgai?”, ir jos sako taip visą laiką, be sustojimo, kartoja, neklausydamos ir nežiūrėdamos, kad tu tikrai valgai, ir jau suvalgei daugiau, nei buvo protinga? Mes kažkodėl neišmokome tų mamų užsispyrimo, kai kalba eina apie pardavinėjimą už pinigus. Aš galbūt ir nenoriu, kad Lietuvoje, kaip Turkijos ir Graikijos pajūrio kurortuose, restoranų darbuotojai stovėtų gatvėje ir kabinėtųsi už rankų prie praeinančių atvykėlių (“aš tau turiu paruošęs stalą, nes žinojau, kad ateisi, ką, ne šiandien, gerai, imk žiūrėk meniu, ateisi rytoj, iš kur tu atvažiavęs, imk mano vizitinę kortelę”), man asmeniškai šito būtų per daug, tačiau apsnūdęs tingumas, kuris yra matomas dabar, yra neatleistinas.
Aš jums galiu nurodyti pavyzdžius, ir daugybę jų. Kodėl kai kuriomis dienomis Valdovų rūmai veikia ne 18 ir net ne 10, o penkias valandas per parą? Kieno čia profsąjunginė svajonė įgyvendinta? Ir kodėl ne tik Valdovų rūmuose, bet ir visuose kituose muziejuose – girdite, aš pasakiau: visuose kituose muziejuose, iki vieno – nėra prie išėjimo didžiulių suvenyrų ir knygų parduotuvių, kurių kai kurios būtų didesnės už pačią ekspoziciją? Pavyzdžiui, kodėl ligi šiol galima nuvažiuoti į Pažaislį ir negalėti nusipirkti marškinėlių, puodelių, knygų apie Pažaislį ir šiaip visokio velnio, kokio tik gali norėti turisto širdis?
Kodėl turistas, atvykęs į Kauną nėra čiumpamas už švelniųjų kūno vietų, tiesiogiai ir perkeltine prasme, ir nėra tempiamas į Velnių muziejų, M.K.Čiurlionio muziejų, o nutempus, jis nėra ten užimamas taip, kad paliktų ten ne tris eurus, bet trisdešimt? Kodėl ekskursijas vedžioja liūdno vaizdo išblyškusios tetos, kurios atrodo mačiusios per mažai saulės ir paskutinį kartą mėsą valgiusios dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą? Mes juokiamės iš mažai kalbančių estų, bet mes patys dar labiau anemiški ir liūdni už juos. Kodėl turistui kaimo turizmo sodyboje nesiūloma ne tik įsigyti marškinėlių (jų turi būti siūloma visur), bet ir kokio nors fermos kvapo dailiame buteliuke, ypatingo džiovinimo vantų su nekaltų lietuvaičių specialiai apdorotu prakaitu, turinčiu magiškų galių, ir kodėl tam turistui neįbrukama ir neįsiūloma rūkytų dešrų ir skilandžių degustacija ir šešių rūšių kaimiško alaus pasirinkimas, su galimybe įsigyti dar daugiau, kai grįš iš parodomojo grybavimo miške (irgi už atskirą kainą). Kodėl aš, rašytojas, turiu duoti šias idėjas, kaip pasiimti pinigus iš turisto?
Puikūs įspūdžiai ir geri prisiminimai apie aplankytą šalį yra tik dalis sekmės – mes negalime tenkintis kukliomis sumomis, kurias dabar išleidžia Lietuvoje užsieniečiai. Kai kada, žinoma, tie žmonės neturi daugiau pinigų, ir tada iš jų kažką daugiau pasiimti labai sunku. Tačiau žymiai dažniau jie pinigų turi, o mes jų nemokame pasiimti, ir tada, jei pagalvoji, visos pastabos yra perniek.
Lietuva, kai pagalvoji, turistine prasme, yra pernelyg dažnai panaši į parduotuvę prekybos centre, kur, regis, atrodo jau viskas padaryta – yra pats prekybos centras, yra atvažiavę pirkėjai, yra pasamdyti darbuotojai, užpirktos prekės, prijungtas apšvietimas, vėdinimas, kasos aparatas, jame įdėtas ritinėlis popieriaus, viskas išdėliota ir paruošta, bet pirkėjas negali nieko nusipirkti, nes pardavėja penkis kartus per dieną iškabina ant durų tą kartoninį laikrodėlį, pranešantį, kada ji grįš, viską užrakina ir eina parūkyti arba į tualetą, nes jai į tualetą reikia dažnai ir ilgam.
Ir nereikia sakyti, kad mes tokie, nes tokie esame, ir kitokie nebūsime, nes mums tai nėra būdinga. Būdinga yra tai, ką patys pasirenkame. Jei nuspręsime, kad mums būdinga yra būti išmaniais pardavėjais ir į kiekvieną ateinantį turistą žiūrėti, kaip į ateinantį pinigą, tai ir būsime išmanūs. Apsnūdimas ir apatija nėra Dievo duotos savybės, jos yra pasirinkimai, kurių galime nedaryti.