Clik here to view.
Paprastosios technologijos
Mano jaunystėje buvo tokie laikai, kai nebuvo magistrų, bakalaurų, doktorantų ir visokių Erazmusų – visas santykis su aukštuoju mokslu buvo nusakomas paprastu žodžiu „baigęs“.
Baigęs anglų kalbą, baigęs ekonomiką, baigęs fiziką. Jei baigęs tapybą, chorinį dirigavimą ar mediciną, kalba tuo ir baigdavosi, kitais atvejais dar būdavo pridedama, „kur baigęs“. Gal tai Vilniaus universitetas (tada vadintas „Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis V. Kapsuko universitetas“) – jis buvo norma, standartas, kaip automobilis Toyota Avensis perkantiems naują lizinginį automobilį; gal tai „pedagoginis“ (anuomet Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinis pedagoginis institutas), anais laikais turėjęs šiek tiek panašią konotaciją, kaip šiandien „Riomeris“, su visa pagarba abiems aukštosiomis mokykloms, gal VISI, Vilniaus inžinierinis statybos institutas.
Neatsitiktinai nurodau dabar egzotiškai ir prabangiai skambančius, valstybę ir ordinus mininčius pavadinimus – aukštoji mokykla retai turėjo daug bendra su profesija, kurią teks dirbti: tai buvo greičiau oficialaus statuso gavimas, antspaudas ir patvirtinimas, kad dabar esi „baigęs“ ir esi kitoks, geresnis, nei „nebaigęs“.
Be diplomo, duodavo net ir tokį keturkampį, rombinį ženkliuką, kaip nedidelį karo ordiną, tinkamą į atlapą įsisegti – tik tuos ženklelius mažai kas segdavosi (Lietuvoje turbūt apskritai beveik niekas); jis nereikšdavo profesijos, įgaliojimų ar atlyginimo, greičiau, jis buvo lyg toks bazinio aristokratijos lygio ženklelis, tačiau tokio bazinio, kad net ir puoštis juo gėda. O jau dviejų ženklelių nesegėdavo niekas, net ir tie, kas šiandien pasakoja, kad turi „du aukštuosius ir darbo pagal profesiją nėra“.
Rombo formos ženklelis taip pat reiškė baigimą, arba užbaigtą, uždarytą, įvykdytą gyvenimo ir karjeros etapą – bet dar geriau tą sampratą išreiškšdavo tas žodis „baigti“.
Mokslas kaip baigtinis veiksmas, kaip trumputė atkarpa, kuri baigiasi, buvo tik vienas iš elementų, kuriuos sovietinė sandara priskirdavo baigtinumui. Kariuomenė? „Atitarnavau“ – nesvarbu, ką išmokau kaip karys ir kokia bus iš manęs nauda, svarbu, kad lapas užverstas ir prie jo grįžti nebereikės. Rūkiau, gėriau ir nesveikai valgiau? „Pagulėjau ligoninėje, jau išsirašiau“ – taigi, sveikatos problemos baigtos. Todėl mėgstamiausias sovietinės medicinos vaistas buvo antibiotikai – visada vienodas gydymo kursas, visada tiek pat tablečių, visada visas reikia išgerti, negalima nei daugiau, nei mažiau.
Net ir asmeniniuose santykiuose: „sukūrė šeimą“ – taip buvo sakoma ne apie dviejų žmonių daug metų ar dešimtmečių trunkantį bendrą sugyvenimą ir nuolatinį mokymąsi būti vienas kitam geriausiais ir rūpintis vienas kitu, papildyti vienas kitą: ne, šeimos kūrimas buvo „susirašymas zagse“, tai yra, šeimos statuso įforminimas civilinės metrikacijos skyriuje. Šeima buvo laikoma sukurta.
Baigtinumas buvo evoliucijos ir virsmo priešprieša. Evoliucija ir virsmas, ir nuolatinis mokymasis, buvo diskomforto ir netikrumo sinonimai.
Apie nuolatinį mokymąsi buvo net vengiama kalbėti – tai buvo svetima, Vakarų mintis, ir todėl sovietinėje sistemoje buvo kalbama ne apie tolimesnį mokymąsi, ne apie viso gyvenimo mokslą, o apie „kvalifikacijos kėlimą“ – tai buvo atsiprašinėjantis, apsimetantis, kaltas terminas, panašiai, kaip sakoma „šeimos planavimo klinika“, kai nenorima sakyti „kontracepcija“ ar „abortas“.
Vadovas – iš Dievo, jam kvalifikacijos nereikia
Jei buvo pripažįstama, kad pedagogams arba šaltkalviams dar gali reikėti pasimokyti per darbo karjeros metus, tai vadovui jokio papildomo rengimo nereikia iki proverbinės grabo lentos. Žinoma, reikėtų pridurti, niekas šaltkalvio darbo kelio nevadino „karjera“, tai atskira tema – „karjera“ buvo blogas žodis, reiškiantis užpakalių bučiavimą viršininkams, intrigas, virtualius peilius į nugarą ir panašiai, „karjeristas“ buvo vienas labiausiai nepatrauklių apibudinimų, ne blogesnis už „spekuliantą“ ir „vertelgą“, tik už karjerizmą nesodindavo į kalėjimą ir neteisdavo joks teismas.
Supratimas apie vadovo postą – kone mažiausiai pasikeitęs, jei pažvelgtume į visas funkcines grandis. Net gamyklos apsauginis, šiandien ne tik tikrinantis leidimus, bet ir nukreipiantis lankytojus ir adresuojantis skambučius reikiamiemiems žmonėms, vis labiau mutuoja, gerąja prasme, į įmonės veidą, kad ir ne tokį išpuoselėtą, kaip „receptionist“ vakaruose. Įmonės buhalterės tapo finansininkėmis ir dažnai turi didesnį svorį, nei vadovai, kasininkių nebeliko apskritai, kadrų skyriaus inspektorės tapo personalo vadybininkėmis ir ne tik dėlioja antspaudėlius apie atostogas ir tvarko įrašus asmeninės apskaitos kortelėse, bet ir prisideda prie žmogiškųjų išteklių, tai yra, pradeda rūpintis tuo, kas įmonei uždirbinės pinigus – žmonėmis.
Bet supratimas apie vadovą, poną direktorių, generalinį, šefą – nepasikeitė beveik nė kiek.
Vadovu tampama vieną kartą ir visiems laikams, ir į nevadovaujamą postą jau nekrentama, nebent kažkas baisaus atsitiks – apsivogs, bus sugautas darant kokį kitą nusikaltimą arba išprotės. Iš vadovo posto tradiciškai kitas žingsnis galėjo būti pensija arba kalėjimas.
„Vadovas“ lietuvių kalboje yra nelabai tikslus vertinys iš plačiai naudoto rusiško руководитель, apie kurio velkamą sunkią ir negailestingą, kone bombonešio stiprumo, prasmę šiandien retai kas susimąsto. Rusiškai tai reiškia „vedžiotoją už rankos“, kas savaime susumuoja visą sovietinį supratimą apie vadybą, nuo pradžios iki pabaigos.
Vadovas tarybiniais laikais buvo būtent vedžiojantis už rankos, iš esmės, pakylėtas cecho meistras, geriau už visus savo pavaldinius išmanantis gamybos procesą, ir ne tik išmanantis, bet ir galintis visus reikalingus darbus atlikti geriau už bet ką, dirbantį jo įmonėje.
Ligoninės vadovas (taip ir vadinosi „vyr. gydytojas“, niekada – „vyriausiasis gydytojas“, nes rusiškai irgi niekada nesakydavo „главный врач“, o tik „главврач“) buvo ne vadybą ir ne finansus išmanantis, ne ligonių srautus planuojantis, o šiaip – geriausias iš visų daktarų, galbūt net medicinos mokslo šviesulys, atradęs kokį revoliucinį šuntavimą ar sąnarių keitimą. Administracinius reikalus jis nenoriai išmokdavo dirbdamas ir jo personalo įgūdžiai, pavaduotojų parinkimas ir šiaip darbas su žmonėmis (išskyrus ligonius) būdavo geriausiai aprašomi žodžiais „serga už reikalą“, „naktų nemiega dėl savo ligoninės“ ir „nakvoja darbe“. Kitais žodžiais tariant, įgūdžius ir profesionalias vadybos žinias atstodavo darbštumas.
Oro bendrovei turėdavo vadovauti lakūnas, o jei taip atsitikdavo, kad žmogus ateidavo iš kokios nors kitos srities, žmonės gūžčiodavo pečiais – čia visai panašiai būtų, lyg vandentiekio įmonės vadovas būtų niekada rankoje veržliarakčio ar siurblio nelaikęs. Tiesą sakant, ligi šiol reakcija būna panaši, kad į kokią nors prekybos įmonę ateina specialistas, anksčiau vadovavęs draudimo bendrovei arba lentpjūvei. Nesusipratimas, ir tiek.
Ką čia kalbėti apie įmonių vadovus, kai ligi šiol vis dar alergiją kelia mintis, kad gydytojas gali būti gynybos ministras, o bankininkas vadovauti energetikos ministerijai. „Ne specialistas, bet ką darysi, tokie dabar laikai, kai neišmanėliams visi keliai atviri“, atsidūsta eilinis rinkėjas, iškvėpdamas iškreiptą liaudies išmintį.
Tai – tradicija, nueinanti šaknimis giliau, nei sovietmetis: iš esmės, tai Europos viduramžių cechų ir gildijų tradicija, kur visko pagrindas yra meistrystė, kurios pagrindai nesikeičia šimtmečiais, ir niekas daugiau, išskyrus meistrystę. Kaip statines gamino prieš šimtą ar tris šimtus metų, taip ir mes gaminam, ir vyriausias statinių gamintojas, gildijos vadas ir cecho Dievas yra tas, kuris geriausiai gamina statines, ir visi jo pavaldiniai teturi vieną profesinį tikslą gyvenime – bandyti prilygti jam ir galbūt, galbūt kada nors ateis ta diena, kai geriausias iš geriausiųjų užims jo vietą. Taip virė alų, taip tašė akmenis, taip pūtė stiklą, ir šiaip jau galvojo, kad taip bus visada. Piramidžių statytojai Egipte turbūt vargu ar svajojo: „ateis tokia diena, ir viską darysime kitaip“. Nebus kitaip. Iki Paskutiniojo Teismo dienos kaip tašė žmonės akmenis, taip ir tašys.
Neatsitiktinai ir šiandien Lietuvos maisto ir gėrimų gamintojų didžiausias pasigyrimas ir pasididžiavimas yra „pagal senas mūsų protėvių tradicijas“, „šimtmečių išgryninta receptūra“, „yra dalykai, kurie nesensta“ ir panašūs užkeikimai – niekas nesigiria nauja technologija arba mokslo pasiekimais, bent jau saviškiams (visokie ten lazeriai, biotechnologijos ir genų inžinerija – čia ne mums, čia užsieniečiams, kurie už tuos dalykus be protėvių tradicijų moka nesuprantamai didelius pinigus).
Tokiomis aplinkybėmis vadovui jokio mokymosi ir virsmo nereikia. Jo jėga – dideliais ūkininko kumščiais ir stipriomis rankomis pririšti viską prie senųjų ir amžinųjų vertybių, ir būti ne vedliu į priekį, bet esamos padėties, papročių ir vertybių saugotoju.
Naujovės – blogis, užvis labiausiai todėl, kad jos atima galimybę tiems, kas visą gyvenimą darė darbą senuoju ir vienodu būdu, jaustis saugiai ir užtikrintai. Naujovės atveria duris visiems tiems, kas neturi patirties, bet turi įžūlumo ir fantazijos: susigalvoję naujas sritis, naujus gaminius, naujas paslaugas, jie gali būti lyderiais įmonėje, nes jų gaminius pirks, galbūt net ignoruodami senuosius.
Užvis blogiausia, kad nuo jų pradės drebėti ir siūbuoti Generalinio Vado didieji ramsčiai įmonėje: tie, kas vieninteliai žino, kaip daromi dalykai senuoju ir tikruoju būdu: Vyriausiasis Inžinierius, prisimenantis iššūkius, kaip buvo atstatomas liaudies ūkis po Antrojo pasaulinio karo, Vyriausiasis Technologas, kryžium gulantis prieš bet kokias inovacijas, nes visi tie prasimanymai yra „netechnologiški“ (kitais žodžiais tariant, daug džiaugsmo pirkėjui ir daug rūpesčio gamintojui, o to mes nenorime) ir kokia nors teta nežmoniško didumo kuodu, pora aukso dantų ir Rubenso teptuko besiprašančiomis apimtimis, kuri dabar yra vadinama rinkodaros vadove.
Ši rinkodaros vadovė ponia Genovaitė (ji anksčiau vadinosi „draugė Genovaitė“, ir per kovo 8-ąją jai dovanodavo daug gvazdikų) absoliučiai nieko nežino apie rinkodarą, tačiau ji labai gerai žino, kas jai patinka, ir ji užsakinėja visas „reklamas“, arba tai, ką ji vadina reklama. Būtent jai mes turime būti dėkingi už atvaizdus ant saldainių dėžučių, vaizduojančius, pro padūmavusį objektyvą, vienišą rožę, melchioro indus, šampano taurę ir galbūt dar ir šilko servetėlę su nėriniais. Ji pati išrinko šią nuotrauką, atmetusi viską, ką siūlė reklamos agentūra.
Šie žmonės ekonomiškai gyvi ir turi darbą tik tol, kol yra esamas vadovas, ponas Generalinis, gaspadorius, darantis tai, ką supranta, o suprantantis tai, ką išmoko prieš keturiasdešimt metų.
Jei ponas Generalinis eitų mokytis (jis sakytų „mokintis“), tai neišvengiamai, net ir pačiuose primityviausiuose kursuose, neakivaizdinėje verslo akademijoje arba bet kur, kur jam dėstytų kas nors, atsivertęs nors vieną knygą anglų kalba, sužinotų daug nereikalingų dalykų, kurie sugriautų visą balansą ir įneštų daug naujoviškų idėjų, kurios ne labiau laukiamos, negu liberaliosios Islamo interpretacijos Irano ajatolų susirinkime.
Neatsitiktinai būtent Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos (na, pastaroji jiems dar artimesnė, nes jaunystėje, dar studijų laikais, yra buvę Uzbekistane, aplankė Bucharą ir Samarkandą ir prisimena, kaip gausiai mito arbūzais ir melionais, kuriuos vadino „dynėmis“) kultūriniai aspektai jiems tokie patrauklūs, ir jie apie juos labai daug kalba: „pagarba vyresniesiems“, kuri iš esmės reiškia papročius, artimus feodalinei bendruomenei, o taip pat ir tai, kad minties vertė priklauso nuo to, kokio amžiaus žmogus tą mintį pareiškė – jaunimas turi tylėti, kol senolis, kad ir kaip nusišnekantis, nesuteiks jiems žodžio, o jei jis jiems niekada nesuteiks žodžio, reiškia, taip ir reikia, taip ir geriau.
Jei jums atrodo, kad kitas žingsnis nuo šių pirmykščių supratimų yra, švelniai tariant, senamadiškas požiūris taip pat ir moterų, ir kitų rasių atžvilgių, tai jums atrodo visiškai teisingai. Senuosius vadovus vienija (dažniausiai) tokios pažiūros, kad kur nors Europos didmiestyje jos atrodytų pakankamai reakcingos net ir XIX amžiaus pabaigoje – tik jie turi pakankamai proto savo patriarchalinių pažiūrų garsiai nereklamuoti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kai nuvyksta į medžioklę ir lieka tik vieni su kitais, ir pasitarę prie butelio nusprendžia, kad prie ruso vis dėl to buvo geriausia, planinė ekonomika buvo pati prasmingiausia, reguliuojamas menas yra daugiausiai naudos visuomenei teikiantis menas, ir, be abejo, tais laikais dešra kvepėjo kaip dešra, o armėniškam ir moldovos „konjakui“ vis viena nėra lygių, nes visi tie prancūziški tik blakėmis trenkia.
Tegu mokosi tie, kas nemoka
Taigi, ponas Generalinis neina mokytis.
Jei ponas Generalinis eitų mokytis, tai galbūt sužinotų, kad prekes ir paslaugas reikia keisti ne kas penkerius ir ne kas dešimt metų, o kas kelis mėnesius, jei to nori klientas ir jei tai ekonomiškai pateisinama. Jis taip pat sužinotų, kad visiškai nieko neišmano apie rinką ir rinkodarą ir apie tai, kokios yra galimybės radikaliai perginkluojant gamybą, o ne darant „investicijas“, kurios yra išmušamos pro sukąstus dantis ir tai tik todėl, kad visi aplinkui, net latviai ir baltarusiai, jau nusipirko tą įrangą, ir mes tuoj liksim paskutiniai, kas jos neturi (šis argumentas, kad ir kaip būtų keista, suveikia – paskutiniu nenori būti niekas, ir tada jau velniop tradicijas, eisim ir mes darysim tą, kaip jis, internetą, net jei nelabai suprantam kodėl ir kaip).
Ponas Generalinis, nuėjęs mokytis, taip pat sužinotų, kad gerai būtų kuo skubiau pakeisti labai daug darbuotojų, nes esami yra tik „baigę“ ir „visą gyvenimą sąžiningai dirbę“, tačiau tai ne tas pats, kaip sugebėti daryti tai, kas reikalinga rinkai. Jis sužinotų, kad jei išdrįstų viską keisti, prieš jį ir jo įmonę, net ir prieš darbuotojus (tiesą sakant, toli gražu ne visus) atsivertų didelės galimybės, naujos realizavimo rinkos, klientų grupės ir aukso kalnai, kurie vadinami pelnu.
Ir šioje situacijoje pasirodo, kad poreikis „plaukti, nes kai nustosi plaukti, nuskęsi“ šiam direktoriui reiškia tik tolimesnį, iki logiškos pabaigos, turškimąsi tame pačiame baseine, kur seniai nebevyksta jokios varžybos, ir pergalė jame nebeturi jokios prasmės.
Kitokiuose baseinuose tas direktorius neplaukioja, nes žino, kad nesugebės. O kam jam? Šitame dar yra vandens, jis dar šiltas, ir aplink dar yra kiti plaukikai, kurie atrodo nekažką, bet juos galima, kaip visada, aplenkti. Bet kuris vizitas į kitą baseiną tik nuotaiką gadina.
Ir štai todėl ponas Generalinis niekada neina ir neis mokytis.
Straipsnis publikuotas žurnale Verslo klasė / laikraštyje Verslo žinios