Demotyvacijų būna visokių
Kaip mes gyvenome, kol nebuvo motyvacijų, demotyvacijų ir kitokios medžiagos, kuri siūlo mums visiems patikėti savimi?
Nežinau, kaip jūs – aš, kiek galėdamas, optimizuoju savo socialinių tinklų srautą, slapstausi nuo visko, nuo ko tik galima pasislėpti, bet plakatai su saulėlydžiais ir jaunomis moterimis baltomis suknelėmis, kurias glamonėja žaviai neskusti jauni vyrai tamsiais kostiumais (1989 m. kirpimo) ir išmintingomis frazėmis apie gyvenimą mane pasiekia visur.
Pradėkime nuo to, kad Lietuva sugeba kažkokiu būdu nesuprasti daug ko, o labiausiai nesuprato idėjos apie demotyvacinį plakatą. Atsiradęs Vakaruose, šis fenomenas tyčiojosi iš standartinių „motyvacinių plakatų“, kuriuos biurų vadybininkai perka didmenos sandėliuose kartu su šiukšliadėžėmis, popieriumi ir sąvaržėlėmis, ir kurie vaizduoja erelį ir liepia pakilti į viršų, ir tegu ketvirčio pardavimų planai būna tavo sparnais.
Atsakydami į šį baisų proto žaginimą, kabantį kiekviename biure nuo San Diego Kalifornijoje iki priešgaisrinės saugos sprendimų ir paslaugų įmonės prie Bristolio Anglijoje, žmonės pradėjo juos parodijuoti (aiškiai tarnybiniais kompiuteriais ir darbo metu, kas šiek tiek ironiška, nes už tai mokėjo tas pats darbdavys, iš kurio pirktų plakatų tose demotyvacijose buvo tyčiojamasi), ir rašyti artimus teisybei pareiškimus, nuo kurių dirbančiajam turėjo pasidaryti dar liūdniau. „Jei tau nepasisekė, nesisielok – tau beveik niekada nesiseka“. „Tu – ne šiaip sraigtelis įmonėje. Tu – sraigtelis, kurio niekas nežino ir kurio niekam nereikia. Tiesiog tu uždirbi taip mažai, kad niekam nerūpi tave atleisti.“
Lietuviams su ironija visada nelengva, ir demotyvacinių plakatų svetainės tapo sandėliais, kuriuose vaizduojančios verkiančios merginos (arba nebeverkiančios, bet jau apkabintos) ir panelių priminimai vaikinams: „Moteris kaip katė: jei jos nemylėsi, ji išeis pas kitą. Jei mylėsi, irgi išeis.“ Taip pat ten bendrojo pobūdžio pastebėjimų, su kuriais sunku ginčytis (su jais apskritai sunku ką nors daryti): „Tikrasis grožis yra ne veidrodyje, o širdyje“, o taip pat išversti į lietuvių kalbą penkiolikos metų senumo rusiški juokai su pijokais, pagriuvusiais purvyne, nevažiuojančiais automobiliais ir neišvengiami liūdni juokai apie tai, kad po savaitgalio bus pirmadienis ir dėl to geriau negyventi.
Viena vertus, jei braukies ašaras dėl pirmadienio ir dar apie tai rašai internete, esi apgailėtinas biuro planktonas, vergaujantis beprasmis šriubukas, kuris su tokia pat baime ir viltimi žiūri į kalendorių, kaip mokytas cirko lokys spokso į pasirodymų grafiką („rytoj penktadienis, reiškia, vėl turėsiu važinėti motociklu“). Tačiau tuo pačiu tai reiškia, kad bent jau turi darbą, o jei turi darbą – reiškia, turi nemokamą internetą, ir reiškia, tavo gyvenimas nėra visiškai beprasmis. Tik šiek tiek.
Tačiau niekas, absoliučiai niekas nenuodija gyvenimo, kaip citatomis supakuotas gėris ir meilė, kuriais žmonės dalinasi be jokios ironijos ir be suvokimo, kad tos Coelho citatos pakeitė tai, kas šimtmečiais gelbėjo žmones: maldas, rožinius ir mišias bažnyčioje.
Anksčiau žmonės mintinai mokėjo „Tėve mūsų“, buvo girdėję apie tai, kad reikia belsti, ir bus atidaryta, ir kad palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Dabar šiuos dalykus prisimena nedaugelis, o visi kiti žino kitas amžinas tiesas. „Gyvenimas – tai visada tinkamo momento veiksmui laukimas“, „Kuo stipresnė audra, tuo greičiau ji praeina“, ir „Meilė – tai laivas, kuriam nereikia jūros“ (vieną iš jų išgalvojau pats, kiti du yra Paulo Coelho, ir jūs niekada neatspėsite, kuris yra išgalvotas, nes aš taip pat gerai rašau, kaip ir Coelho).
Rimtai kalbant, interneto memai ir jų kartais pasitaikanti moralinė žinutė iš tikrųjų yra religinių apeigų pakaitalas, tai naujasis rožinis ir naujosios maldos, kurias kartoja beveik mechaniškai – lygiai taip pat, kaip kalbėdavo (ir dabar kalba) poterius močiutės, net nesusimastydamos apie tai, kas tuose žodžiuose: ramybę atneša pats kartojimas.
Lygiai taip pat su interneto išmintimi galima rasti santykį keliais būdais – perskaityti, palaikinti, pašierinti. Tie iš jūsų, kurie yra buvę bažnyčioje, žinote, kaip kunigas siūlo palinkėti vieni kitiems ramybės? Čia lygiai tas pats. Dalinimasis plakatėliu feisbuke yra tas pats, kas tas ramybės linkėjimas, atsisukus į parapijiečius. Paspaudimas „patinka“ yra tas pats, kaip komunija – atsižymėjimas, kad prisijungei prie bendruomenės tikinčių tą patį Dievą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Tai, kad viskas vyksta kompiuteriuose ir pelės arba išmaniojo paspaudimais, nekeičia jokios esmės.
Prisiminkite apie tai, kai kitą kartą spausite „patinka“.