Aš turiu daug profesijų ir užsiėmimų. Apžvalgininkas, recenzentas, maisto kritikas, gyvenimo mokytojas, laidų vedėjas, rašytojas, publicistas. Daug visko. Bet viena profesija yra tokia, kurios neturi, tikiu, daugiau niekas Lietuvoje. Aš esu kovotojas su banalybėmis ir liaudies išmintimi.
Liaudies išmintis yra blogis ir progreso stabdis. „Nemesk kelio dėl takelio“, „neperšokęs griovio nesakyk op“, „šuo eina, o karavanas loja“ – visi tie posakiai, senovės kinų išmintis ir afrikiečių patarlės yra ribotos minties šlovinimas. Jie – lyg užstalės tostai, skamba išmintingai, kol nepagalvoji apie jų prasmę. Prasmės ten tiek pat, kiek ir humore apie tai, kad geriausias Lietuvos tenisininkas yra Berankis. A-ha-ha, berankis. Tai kaip jis be rankų žaidžia tenisą? Iš tiesų, juokinga, kaip piršlio kalbos vestuvėse. Automobilis „Subaru“? O ar būna mašina be baro? Sugalvota neįtikėtinai, kaip šmaikštu, svarbiausia, kad niekas iki jūsų to nėra sugalvojęs. Gal tik 50 tūkstančių žmonių.
„Ačiū“ kortelė? O kodėl nėra „Prašom“ kortelės? Amžiaus juokas, minties šuolis. Kaip gerai čia užlankstėm.
Dėl savo darbų pobūdžio, kadangi man tenka rašyti daug ką, kas žmonėms nepatinka, nes užgauna tiesiu taikymu jų jautrumą ir menką savivertę, dažnai sutinku jų bandymus pajuokauti ir atsikirsti, kurie prasideda ties vienalasčio lygiu (kūrybinis mano pavardės perdarymas, kas yra šmaikštumu maždaug pusė laipsnio virš absoliutaus nulio termometro skalėje – panašiai, kaip formuluotė „zvonkės ir bonkės“, pridedant dar „ar kaip jos ten“) ir nusitęsia sudėtingėjimo prasme, bet nelabai toli.
„Geriau rašyk apie maistą“, sako man vidutinio bukumo internetų mamos, VDA absolventai ir kiti ketvirtosios lygos žaidėjai, iki pat liūdnų publicisčių – tai maždaug mėgėjų varžybos, rajoninis jaunučių čempionatas ir mokyklinis pasirodymo lygis iš nelabai daug pasiekusios mokyklos, kuri savo auklėtinių sąraše nurodo vieną asmenį, kurio karjeros viršūnė buvo kandidatavimas į Seimo narius, ir du asmenis, kurie išvažiavo į Vilnių ir dirba užsienio kapitalo bendrovėse.
Trečioji lyga yra paklausimas „o kas tu toks, kad aiškini?“ ir dar šmaikštus paraginimas „diplomą į studiją“, kas yra jau kokybiška banalybė, kaip koks gruzdintas koldūnas iš tinklinės picerijos, nusipelnęs ir patikimas.
Antrojoje lygoje rungtyniauja klausimas, pateikiamas visiems autoriams: „o kodėl nerašai apie Prezidentę, ar kinkos per silpnos?“. Tų žmonių supratimu, kiekvieno baudžiauninko-autoriaus (na, panašiai, kaip būna dvaro muzikantai) karjeros viršūnė yra rašyti apie visų didžiausią poną. Žurnalistai yra vertinami pagal tai, kokio aukštumo pareigūnus aptarnauja, dizaineriai – kokio rango parlamentarams siuva, o vienas įsižeidęs restoranas man yra parašęs, kad jų kokybė negali būti bloga, nes pas juos ateina net ministerijų darbuotojai. Ministerijų darbuotojai! Jie juk bet ko nevalgys.
Pirmojojoje lygoje gyvena visi klausimai apie autoriaus praeities darbus ir išsilavinimą, sužvejoti iš Vikipedijos ir kitų internetų. Prizines vietas lygoje užima klausimai apie autoriaus vaikus. Lygos čempionai su patenkinta ironija cituoja humoristinius tekstus, net ir pačių autorių parašytus apie save – kaip įrodymą. Tai jau aukštasis pilotažas.
Tačiau niekas, visiškai niekas neperšoka banalybės išminties grynuolio, didžiojo deimanto: „O tai ar nėra jau kitų temų, apie ką rašyti?“
Jo variacijos: „ar pasaulyje nėra didesnių/svarbesnių problemų“, kad kažkas rašo apie automobilių statymą, kavos skonius, eiles prie kasų parduotuvėse, koncertus, Nidos kopas, meilę ir šortų ilgį. „Ar jau nebėra apie ką daugiau rašyti?“
Kiekvienas, kas taip pasako, nusipelno maikės su užrašu IDIOTAS, kurią turės nešioti kasdien. Įsivaizduokit, ateina kažkas į klinikos endokrinologinį skyrių. „Ką jūs čia užsiimat smulkmenom? AR JAU NEBĖRA ONKOLOGINIŲ LIGONIŲ, KURIE MIRŠTA NUO VĖŽIO?“
Arba paklauskit mokykloje piešimo arba muzikos mokytojos, kaip ji gyvena su savimi ir žiūri į veidrodį, mokydama vaikus apie spalvas arba apie garsus, kai dar ne visi išmokyti skaityti ir rašyti? Kaip tau negėda, bohemos išpera tu? Argi nėra svarbesnių dalykų už jūsų tą bliuzą? Jei visi mokys vaikus dainuoti, kas jiems dėstys chemiją?
Nemanykit, kad čia apie mane. Čia apie mus visus, ir mūsų miestus, ir apie mūsų gyvenimą. Čia taip pat kovoja su anglų kalba Lietuvos gatvėse („ar jau nėra svarbesnių reikalų, nei angliškai troleibusų stoteles skelbti?“), jie naudoja tą pačią kortą, nes jokių kitų neturi.
Šita purvina, šlykščia antklode Lietuvoje dusina viską, kas neracionaliai nepatinka, nes tiesiog galima bet ką sulyginti su branduoliniu karu ir badaujančiais vaikais, ir tada paaiškėja, kad nieko nereikia daryti, nes visada bus svarbesnių problemų.
Ir būtent todėl posakis „ar jau nėra svarbesnių problemų“ gauna vienkartinį prizą, visam gyvenimui, kaip visų banalių ir durnų posakių vėliavnešys.