Nr. 6, 2016 vasario 11-17 numeris
Aš jums dabar pacituosiu: “2014 metais oficialusis Vilnius, naudodamasis įvykiais Ukrainoje ir Krymo susijungimą su Rusijos Federacija pagal istorinio referendumo rezultatus, aktyviai prisijungė prie JAV ir Europos Sąjungos organizuotos kampanijos su tikslu ‘nubausti’ Rusiją ir sutraukyti ryšius su ja. Lietuva nuosekliai demonstravo kietą poziciją, ne tik palaikydama, bet dažnai net ir inicijuodama, naudojantis išgalvotais pretekstais, naujas sankcijas Rusijai.”
Čia ne iš Russia Today ir ne iš kokių nors Donbasso žinių, čia Lietuvos Respublikoje publikuojamas laikraštis, leidžiamas Lietuvos Respublikos piliečių, spausdinamas “Lietuvos ryto” spaustuvėje, mokantis Lietuvoje mokesčius “Litovskiy Kuryer”, kurį aš faking nusipirkau vasario 16 dieną iš ryto parduotuvėje Express Market prie Tauro kalno apačios.
Aš nešokiruotas nei baklažanų receptų ir šalia jų Vieros Brežnevos koncerto Kompensoje reklamos, nei netgi straipsniuko apie Baltarusiją, kad toje šalyje “auga stabilumo jausmas, pasitikėjimas savo, šeimos ir vaikų ateitimi ir saugumo jausmas” – taip, girdi, sakė kažkoks mokslininkas iš Aberdeeno universiteto.
Tačiau per visą puslapį ten yra uodegą laižantis, sirupu ir vazelinu tepantis protokolinis interviu su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje Aleksandru Udalcovu (pavadinimas “Diplomatija – tai abipusiai priimtinų sprendimų paieškos”), kuriame žurnalistas Valerijus Tretjakovas bučiuoja ranką pašnekovui taip gausiai, kad per čepsėjimą jau nieko nebesigirdi.
“Kova su vadinamąja rusų propaganda, draudimų politika – tai silpnumo pasireiškimas, savo pažeidžiamumo pripažinimas. Jei stinga argumentų, jei nėra ką atsakyti, jei tavo teiginiai pralošia – visų paprasčiausia viską drausti”, sako ambasadorius, o laikraštis šią citatą iškelia į išnašą, kaip ypač mielą.
Interviu klusniai aptarnauja pašnekovą, kuris dalinasi su skaitytojais šiltais įspūdžiais apie tai, koks populiarus Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir populiariausias iš visų ministrų (turbūt palyginti su Lavrentiju Berija ir Andrejumi Gromyka, kurie neturėjo nė pusės tiek followerių ant feisbuko).
Aš suprantu, kad ambasadorius taip kalba: jo darbas toks. Aš nesuprantu, kodėl trečiąjame laisvės dešimtmetyje mano šalyje vatnikų propaganda naglu veidu platinama be jokių apribojimų. Energetiniams gėrimams (iš tiesų) yra apribojimai, straipsniams internete apie bloudžobus yra apribojimai, ir greitai policiją galėsi iškviesti, jei KFC ant bulvyčių bus per daug druskos (nesveika), bet čia, jomajo, platinama taip, lyg šalis neturėtų įstatymų arba tų, kas juos prižiūri.
Jei jums tai atrodo normalu ir gerai, prašau, užsibaninkit į sieną. Ačiū.