(Šis straipsnis, po pasirodymo, jau buvo pasmerktas Algirdo Paleckio ir Rūtos Janutienės, kas man, kaip autoriui ir kūrėjui, yra svarbus ir brangus dalykas.)
Paniurėliai, susirūpinę ir susiraukę, kaip raukšlėti pasenę obuoliai, nuotraukose rodomi suėmę save už smakro (arba šiaip liečiantys sau rūpesčių išvagotą veidą), štai jie, rauginti filosofai ir kūrybinių sąjungų nariai nubrizgusiomis drapanomis. Jie moka daug citatų ir negali pasakyti ir trijų sakinių, kad nepaminėtų Aleksandro Štromo, Vytauto Kavolio, Zygmunto Baumano ar kokio kito didžio mąstytojo, autoriteto (ir būtinai “vartotojiškumo kritiko”), be kurio švento vardo jie šiaip jau netektų devynių dešimtadalių savo galių.
Jų mėgstamiausias žodis yra “ontologija”, jie niekada nesako “metodas”, jei galima pasakyti “metodologija”, nerašo apie problemas, jei galima paminėti “problematiką”, ir semiotiką jie laiko labai rimtu mokslu: džiaugiasi tais, kas pasimeta nuo tos metafizinės masturbacijos klodų (tai reiškia, kad šitai gali suprasti tik elitas) ir piktinasi, kai kas nors penkiais sakiniais paaiškina visą išgalvotos disciplinos esmę, kurią jie patys turi apipynę beprasmiais tekstais ir storomis knygomis. Kas gi būtų, jei sudėtingus dalykus visi aiškintų paprastai? Iš paprasto paaiškinimo pusės metų ilgumo kurso neišpūsi.
Jūs juos pažįstate, ir jie pažįsta jus, ir jie jums turi labai daug pastabų dėl šiuolaikinio pasaulio, kurių svarbiausia yra tokia: jūs ne tuo rūpinatės, kuo turėtumėt, ne ten kreipiate dėmesį, kur reikėtų, ir apskritai pasaulis žūsta, kosėdamas tarp netikrų vertybių, tarp nuolaužų ir dulkių.
Nėra tokios savaitės, kad koks nors gerai marinuotas (visada kairiųjų pažiūrų) super-profesorius, iš Lietuvos ar iš užsienio, neparašytų straipsnio, prakeikiančio šiuos naujuosius Tamsybės Laikus, kai žmones žinių semiasi vieni iš kitų per internetą, įtakingais pasidaro Feisbuke, fotografai išgarsėja per Instagramą, įžymybės ir elitas nusilipdo ir susiformuoja patys, regis, nekontroliuojamai ir neprognozuojamai, ir visa tai jiems, surūgusiems ir susiraukšlėjusiems gumbams, pirštu pasibaksnojantiems smunkančius taukuotus akinius ant nosies, yra labai baisu.
Nes visas naujojo pasaulio gyvenimas, jo sekmė ir džiaugsmas, nuo jų pribezdėtų akademinių urvų nebepriklauso ir į tuos urvus net neužsuka. Manote, lengva susitaikyti su mintimi, kad patys savo populiarumą užauginę žmonės taip pat patys sprendžia, kokias knygas rašyti ir apie ką, ir kaip jas platinti? Kai koncertus gali rengti bet kas, bet kokioje arenoje, jei tik bus, kas klausysis tos jų muzikos? Meno tarybų laikai praėjo, ministerijų ir rėmimo fondų klauso ir bijo tik tie, kas taikosi į valstybinės paramos ir finansavimo projektėlius. Baisiausia surūgėliams yra tai, kad jų niekas nebijo. Arba, kitaip tariant, jie praranda įtaką. Skaityti toliau portale DELFI.