Čia mano gyvenimo balansas
Jie nieko nebalansuoja. Jie tiesiog tingi dirbti.
„Darbo ir gyvenimo balansas“ yra kenksmingiausias sumanymas progresui. Tai yra, kenksmingiausias nuo tų laikų, kai kažkas sugalvojo, kad elgtis ir gyventi reikia taip, kad paliktum Motulę Žemę ateinančioms kartoms tokią, kaip radai.
Aš visai, beje, nenoriu palikti ateinančioms kartoms Motulės Žemės tokios, kokią ją radau: 1970 metais, kai aš gimiau, ji buvo užstatyta pasišlykštėtino baisumo ir pasibaisėtino šlykštumo daugiabučiais ir cechais iš pilko betono, dvikojai žemės gyventojai (neturiu galvoje vištų ir gaidžių) vaikščiojo apsivilkę kaip genocido aukos, važinėjo rusiški automobiliai ir autobusai ir viskas smirdėjo. Aš tikiuosi žemę palikti palikuonims žymiai gražesnę, su gražiais plačiais keliais, švariais paplūdimiais ir kad nacionaliniuose parkuose būtų kur skaniai pavalgyti švariuose stiklo ir plieno pastatuose su erdviais tualetais ir dideliais šildomais veidrodžiais.
Bet mes kalbame apie kai ką daugiau: apie naujosios generacijos 30+ arba čiutačkį jausnesnį tipą, kuris dabar sugalvojo, kad jis darbe yra ne vergas ir kad darbas jam, supranti, nėra gyvenimas, ir kad jis daugiau laiko nori praleisti su šeima. Ir ten atsirado idėja, kad gyvenimą su darbu reikia suderinti, nes „jeigu aš būsiu laimingesnis, tai būsiu ir produktyvesnis“. Suprask, jeigu tau darbdavys nupirks sporto klubo narystę arba leis ateiti be kaklaraiščio arba du kartus per mėnesį dirbti iš namų po pusę dienos, tai tu būsi geresnis robotukas ir parduosi daugiau draudimo.
Įmonė jau seniai suprato, ką reikia daryti, kai turi tokį debilą – ji pažįstama su to nevergo populiariu susirgimu „aš ne vergas“, kuris įmonei taip pat gerai žinomas, kaip ir jo nugaros skausmai nuo sėdėjimo prie kompiuterio ir sugadintas skrandis nuo buterbrodų ir šūdinos kavos ofise. Gydoma paprastai: ofiso planktonui ir vergui reikia kuo dažniau sakyti, kad jis nėra vergas, ir laikas nuo laiko padaryti jam kokių nors nesąmonių, kad vergas pasijustų kaip ant sparnų. Pavyzdžiui, penktadienį tegu ateina su džinsais.
Įdomiausia, kad tam glušiui tikrai labai patinka. Mes taip džiaugėmės prieš daug metų, kai man buvo devyneri, buvo kažkokia klasės tvarkymo talka ir ta proga galima buvo ateiti į mokyklą be uniformų. Buvo taip faina, kad neklausk. Nuo to laiko aš įgavau biskuliuką proto ir mano fainumo apibrėžimas nėra darbdavio leidimas man apsirengti kažkiek kitaip. Man ir šiaip yra normalu, kad skirtingoje aplinkoje mes rengiamės skirtingai – aš nenoriu savo individualybės pareikšti, atėjęs į sporto klubą su smokingu.
Galima dar daug ko pridaryti tam kvaileliui, kad jis pasijustų nevergaujantis. Labai gerai tinka visokios durnystės, apie kurias jis pats noriai skaito internete: nemokamos šviežiai spaustos sultys, stalo žaidimai poilsio kambariuose ir snaudimo krėslai, kurie yra tokie faini, kad tas planktonas norėtų tokių ir namuose, tačiau niekada nenusiperka, nes per mažai uždirba, ir tai, ką uždirba, per daug užspaudę laiko, juo labiau, kad ką čia pirksi, kai yra ir darbe. Jūs stebitės, iš kur pas mus politikai, kuriuos Druskininkuose privilioja ir nuperka nemokama nakvyne viešbutyje? Jie iš mūsų aplinkos, nes rinkėjai tokie patys. Už kiekvienos žulikės C-listo aktorės, išsukinėjančios lemputes Seimo viešbutyje, yra dešimt jos rinkėjų, kurie svajoja apie tai, kad darbe būtų žaidimų kambarys su Playstation.
Normalus žmogus niekada nesijaučia vergu ir, kad būtų produktyvus, jam nereikia jautrių iniciatyvų darbe ir visokių apglostymų, kaip snarglėtam ir nervingam vaikui. Normalus žmogus nesirenka darbo vietos pagal nemokamą kavą ir spurgas. Jeigu tu vaikštai zyzdamas ir vis skundiesi kolegoms, kad darbe viršininkai turi kažką padaryti, kad būtų geresnis darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, tai tavo problema nėra balansas. Problema esi tu pats, kad esi darbe, kurio nekenti taip, kad tau nuo jo nuolatos reikia rehabilitacijos, ir nesugebi susirasti nieko kito, nes tavo įgūdžiai yra prasti, ir tu niekam negali nieko pasiūlyti. Problema esi tu, ir nustok aimanuoti, nes niekam neįdomu.
Netiki? Pagalvok apie tuos, kas yra daug pasiekę gyvenime. Sukūrę simfonijas, laimėję olimpiadas, parašę knygas, pradėję verslus ir kažkuo pakeitę pasaulį ir tuščią banko sąskaitą pakeitę į sąskaitą su milijonu. Kada nors girdėjai, kaip arti buvo prie darbo jų vaikų darželiai ir kiek jie turėjo darbdavio apmokėtų jogos treniruočių? Negirdėjai. Tam yra priežastis. Pagalvok apie tai.