Kaip vyresnio amžiaus asmuo, Naujuosius pasitikau namuose, stebėdamas fajerworksus virs Senamiesčio stogų ir bažnyčių bokštų. Tiesa, buvom trumpam jau po 00:00 išėję pažiūrėti girtų ir sudaužytų bonkų, na, ne taip viskas baisiai kaip anksčiau, bet gerai, kad Katedros aikštė tarnauja paprastam žmogui (labai paprastam žmogui), kuris negali ir neturi kur švęsti, bet Vokiečių g. IKI nusiperka pigiausio putojančio Eugenny Sforza Sovietskoje pusiau saldaus šamurliako ir eina linksmintis.
Tačiau kiekvienas debesis turi sidabrinį pamušalą. Turėjau galimybę, gerdamas savo gamybos švediškos receptūros karštą vyną su man brangiais šeimos nariais, pasėdėti prie teliko ir pajunginėti kanalus, žiūrėdamas, ką gi siūlo Lietuvos TV kanalai Naujųjų Metų naktį.
Nenusivyliau. Mano įspūdžiai trumpai susumuoti šioje žinutėje, kurią išplatinau per socialinius tinklus.
Kodėl beveik per visus Lietuvos kanalus rodo klaikų rusišką nuodą? Visi, kas tai žiūri ir mėgsta, tegu jus šikančius sutraukia, šurikai jūs gnusni. Tegu jums Erlickas mirties valandą pasivaidena ir savo tupais bajeriais į pragarą palydi. Ačiū.
Tai, kas buvo per teliką, buvo dar baisiau, negu aš čia apsakiau (kadangi esu rezervuotas žmogus, kalbėjau santūriai). Rusiški aganiokai ir nostalgijos koncertai papuošti Laskovy Mai ir Juros Šatunovo baltosiomis rožėmis rungtyniavo su tąsančia skrandį primityvia, banalia ir sovietinės nostalgijos ligoniams teskirta Eldaro Riazanovo šlykštuma “Po pirties” (kad nebūtų abejonių, visi Eldaro Riazanovo filmai yra vienas už kitą blogesni; asmuo, išvedęs į apyvartą rėkiančią, vulgarią, besiardančią tarybinio eterio mega-baidyklę Liudmilą Gurčenko – kuri, ačiū Dievui, dabar jau vaidina tik pragaro Darbo Raudonosios Vėliavos kabarete -vien už tą vieną faktą nusipelno amžino pasmerkimo, bet ne, jis dar pridirbo išskirtininio bukumo runkelių humoro grynuolius, kaip Garažas arba Saugokis Automobilio).
Retsykiais, kai ekrane nebuvo rusų kalbos, lietuviškieji scenos veteranai drožė senus verstinius užsienietiškus kaverius, ir net, atleisk jiems Viešpatie, neišverstą Shakiros Waka Waka (This Time For Africa), bet pastarosios dainos žodžius jie begėdiškai painiojo, tačiau visi kartu, kas verčia įtarti, kad ir chorvedys nelabai į partitūrą žiūrėjo, ir choreografija buvo nykoka, na, tokia kaip vidurinės mokyklos saviveikla.
Ir dar, prašau, kas nors paaiškinkit man, kodėl normalus ir gerai skambantis choras (Božolė) turi turėti tokį God-awful, neįtikėtinai kaunietiškai idiotišką pavadinimą? Ne, geriau neaiškinkit. Tiesiog Kaunas (mano gimtasis miestas) yra Kaunas, ir ką tu padarysi. Aš Kauną myliu, bet kai jau jūs pradedat ką nors su stilium ir skoniu daryti, tai mama mama.
Aš stingau prie ekrano ir pyliausi dar karšto vyno, nes be alkoholio žiūrėti mūsų šalies televizijos nebuvo įmanoma. Vienintelė normali lryto televizija rodė normalų užsienietišką turinį (net vertimas buvo ne beviltiškas, nors “Tejlor Svift” turbūt parašytų dar vieną smerkiančią dainą, tik šį kartą ne apie boyfriendus, o apie Lietuvą, jei išgirstų, kaip ištartas jos vardas), bet ir tas buvo gerokai pastovėjęs. Na nieko, vis geriau negu prakeikta lietuviška daina apie mamos sukniąąąąąąlę (buvo ir ji per kažkurį kanalą), nuo kurios šypsosi ir linguoja stambiais planais rodoma auksadantė studijoje sėdinti publika.
Dar man patiko Info TV “žinios”, rodomos antrą valandą nakties, kur buvo pasakojama, (tiesa, atvirai pripažįstant, kad tai kartojimas), kaip Lietuva ruošiasi sutikti naujuosius metus Operos teatre. Aktualumas buvo, taip sakant, jau praėjęs. Kaip ir per kitą kanalą ryte matytas koncertas, kur Natalija Bunkė dainavo su Zvonkumi dar tuomet, kai ji vis dar buvo Zvonkė.
Tačiau viskas yra absoliučiai dėsninga, ir čia niekas dėl nieko nesiskundžia. Naujų metų naktis yra ne išimtis, o labai aiškus ženklas, kuo tapo televizija Lietuvoje: kadangi visas jaunimas ir daugelis darbingo amžiaus žmonių televizijos nebežiūri arba praktiškai nebežiūri, kanalai labai drąsiai, nors ir desperatiškai, persijungė į mažėjantį segmentą, kuriam jie dar yra paveikūs ir kuriam galima parduoti reklamos laiką (tai kas, kad daugiausia maisto papildams, kompensuojamiems vaistams ir greitiems kreditams).
Televizijos Lietuvoje pagaliau nevaidina šikančio katino ir pripažįsta, kad ji yra nišinis gaminys vyresnio amžiaus žiūrovams, socialiai remtiniems asmenims ir apskritai socialiniam dugnui su itin mažu užsienio kalbų žinojimu, menku žinių bagažu ir itin kukliais kultūriniais poreikiais. Jiems tikrai nieko daugiau nereikia, tik Šuriko, Kaukazo belaisvės, sėkmės džentelmenų ir viso kito tarybinio mėšlo, su kuriuo jie užaugo. Jiems už pasaulio muziką sueina Boney M ir Toto Cutugno ir dar Sofia Rotaru, ištempta plastinių operacijų iki tiek, kad jos ausys susiliečia pakaušyje. Jie žino, ko jie nori, ir jiems dabar tai bus duodama.
Tame nėra nieko blogo, taip tiesiog yra. Televizija Lietuvoje jau yra skirta tiems patiems žmonėms, kurie mėgsta saldų gruzinišką šūdvynį, vertina rusišką humorą, laiko Andreju Mironovą puikiu, subtiliu, giliu aktoriumi, žino visus anekdotus apie Petką ir Čiapajevą, iš visų kalbų moka tik rusų kalbą ir su ilgesiu prisimena tarnybą tarybinėje kariuomenėje, kolūkio talkas, studentų statybinius būrius ir visą kitą tarybinio lagerio durnumą, kuri jiems miela todėl, kad susijusi su jų jaunyste.
Tai reiškia, kad iš esmės televizija, kaip žiniasklaida, nuėjo tuo pačiu keliu, kaip rašomoji mašinėlė, audiokasetė ir Katunskytės koncertai: liks, bus, bet jei tai verčia iš koto savo baisumu, reiškia, tai tiesiog ne jums.